MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ. Eilės
Jadargaa*
sodan krinta migla rytais ir kukmedis geria jų drėgmę, ir bąla, – įsižiūrėjęs nebe susivokiu, tarsi šikšnosparnis, išvarvėjusiom akimis atsimerkęs į šviesą: toje šviesoje paukščiai girgžda lyg maigomi pirštais spalvoti, pripūsti oro balionėliai ir aukštielninka ant žolės gulinėja mano sesuo šviesoje išbalusi, šnabždanti sapno įtaigoje: jadargaa kada žmogų ištinka – jis neprisimena savojo sapno; pramirgėjęs tas sapnas išnyks nespėliotas, ne čia ir dabar, o čia buvo ir čia nebėra, tik diena įdienojusį kūną prikels ir įsuks, ir išdegins: ir keliasi mano sesuo nuo žolės kasryt, ir ištirpsta jos kūnas kasryt, suodžiais įtrintas – kasnykas.
___
* Išmirkymas (mong.).
Švino karštinė
vėl pusto ūžia vėjo malūnėlis bijau zylelę ant šakos užpūs jei nepažadinsiu miegalė nėrė tiek temačiau ir bėgu į namus
spragių prikraunu malkų į krosnelę žarijos kruta tarsi vabalai net taburetė girgžteli išklerus kai plesteliu ant jos šuva linksmai
pamoja uodega iš lovos karalystės tačiau ir ten jau ne šviesa įslysta šešėlis tampo pragaro roges
šunie aptikom tamsią švino gyslą še graužk saulelė dar negreit užklys čia ir man į kaktą apgamą įdegs
Tanatas sielai marinti
Jei žmogus miegodamas jaučiasi geriau negu atsibudęs,
tai jam verčiau mirti.
Saadis iš Širazo
Lyg neturėčiau minčių, visos – tarsi užplikytos arbatžolės: medžiai, bažnyčios, takai, aš pats… O šiandien, baigiantis rudens dienai, kai už lango smarkauja audra, lange pamačiau drugelį, sustingusį ir bespalvį. Tada užsimerkiau, atsiguliau lovon ir gėriau verdantį vandenį grimztančios kasdienybės, kuštėdamas: – Ši planeta sukri; malonumą patyręs gyvenau taikoje, beginklis, šlifuodamas lentą, kvėpdamas cemento dulkę, liesdamas mylimai pilvą. Akimirką virš manęs chaotiškai skriejo debesys ir, prisiekiu, Alachas nėra sutvėręs nieko puikesnio! O dar senoviškų gėrimų (graikinių riešutų, pieno trauktinės, konjako, brendžio), kumpių, dešrų bei tortų gamybos receptai! Mašinos dešroms gaminti, distiliavimo įranga!.. – mano sapnai suliepsnojo, – juose, tarsi viralas dvasiai, virė, kas vyko ovyje. Regis, nieko netrūko, kodėl mirtimi vaduojuos? Agar kūno spekas nusilpo, kad sušaukiau gimines? Žiū, suvažiavo ir ruošiasi laidot mane pagal Christophą Hartknochą*: geria degtinę, laukia, kol dvasią išleisiu, galiausiai prausia dar karštu vandeniu, batais apauna, aprengia baltais drabužiais, sodina į krėslą prie stalo ir užgeria alumi aliai vienas: – Geriu į tave, šeimininke! – ir rauda. – Oi! Oi! Kodėl gi tu numirei? Oi! Agar trūko tau valgio ir gėrimo? Oi! Kodėl gi tu numirei? A- gar neturėjai gražios žmonos? Oi! Oi! Tai kodėl gi tu numirei? Oi! O aš jiems: – Todėl, kad koliojamas, keikiamas tunka ožys! Ir liepiau paaukoti jiems ožį Pergrubrijui **, ir pasakiau kaip tai daroma. Vis dėlto netikiu, kad paaukos, bet siela nejaučia alkio ar troškulio, – žemėj gulėdamas džiūgausiu gavęs duonos, kelis skatikus ir butelį pilną alaus kelionei: manęs nesuras, kai kaulus noragais išplėš. ___
* Christophas Hartknochas (1644–1687) – Prūsijos istorijos, Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės tyrinėtojas, savo veikaluose pateikęs faktų apie prūsų istoriją, etnografiją ir kalbą.
** Prūsų ir lietuvių pavasario ir augalijos dievas.
