Kiemas

NIJOLĖ DRUNGILAITĖ

Miesto žmonėms kiemas praranda savo prasmę ir paskirtį. Sunkiai įsivaizduoju niujorkietį ar paryžietį, kuris sako, kad eis į kiemą, nes, atlapojęs namo duris, jis dažniausiai atsiduria ant šaligatvio, kur auga platanai (beje, ne pats prasčiausias variantas didmiestyje), arba gatvėje, kur vienoje eilėje įsispraudusios miega mašinos, o už jų zuja blyksinčios, kriokiančios, kvepiančios, dvokiančios, prižiūrimos arba nuvarytos iki paskutinio motoro atodūsio jų draugės. Kadangi nesu niujorkietė, o Paryžiuje, deja, miegojau nedaug naktų, tenka grįžti į savo iki širdies gelmių pažįstamas erdves. Juokinga, kad, išgirdus žodį kiemas, pirmiausia į galvą šauna Selo daina. Ji gana tiksliai atspindi jausmą tų žmonių, kurie daugiabučių kvartale kartu augo, žaidė, brendo. Kiemas – jų šventovė, jų teritorija.

Mano vyras, kai pirkome butą, pareiškė nesikraustysiąs ten, kur nėra didelio kiemo, nes juk reikės kažkur pasistatyti mašiną (kai praturtėsim – mašinas). Smėlio dėžė, sūpynės vaikui – gerai, bet ne patys svarbiausi dalykai. Mums savotiškai pasisekė. Išsirinkto namo kiemas buvo erdvus, aikštelė talpi. Kitoje namo pusėje dar neužstatytos laukymės – idealiausia vieta žaidimams. Kaip paaiškėjo vėliau, jos traukte traukė aplinkinių daugiabučių vaikus, tad mano sūnus turėjo kur dūkti su draugais, žaisti karą, spardyti kamuolį. „Jie – iš mūsų namo, iš anos laiptinės, iš penkto aukšto. Iš mūsų kiemo“, – aiškindavo, kai buvo mažesnis. Ir ta frazė daug nulemdavo – vadinasi, savi, ne svetimi. Deja, dabar kiemo vaikai jau suaugo, kaimynų beveik nepažįstu, o savų ir svetimų vertinimo kriterijumi tapo mašinos. Kieme jos atspindi savotišką kovą dėl būvio. Tiek vyras, tiek mano vienturtis geba, vos žvilgtelėję pro langą, nustatyti, kad kieme yra įsibrovėlis. Numeriai tokie ir tokie. Spalva tokia ir tokia. Įsibrovėlis užima kaimynų arba mūsų vietą, stovi skersai, per daug tiesiai ir t. t. Gerai, jeigu atvažiuojama tik į svečius. Karo šešėlis perbėga veidu, jeigu šalia mūsų mašinų (praturtėjom, bet ne tiek, kad galėtume nupirkti trečią – vaikui) atsistoja japonė ar audinė iš kito namo. Joms nepriklauso joks žemės lopinėlis. Jos turi savo kiemą! Važiuokite ten!

Mano vaikystės kieme pasirodžiusi mašina simbolizavo prabangą, bet turtai mums tada nelabai rūpėjo. Augau miesto pakraštyje. Kiemas buvo apsuptas kelių senų daugiabučių. Kiekviename bute – po vaikų pulkelį. Taigi mūsų buvo ne tiek ir mažai. Beveik visų tėvai dirbo tame pačiame fabrike. Kelios įsimaišiusios geležinkelininkų šeimos buvo savos, draugiškos. Retkarčiais vėlai vakare, kai baigdavosi pamaina, eidavome pasitikti grįžtančių tėvų – jų drabužiai, plaukai būdavo prisigėrę specifinio kvapo, todėl mazutas, tepalai man ligi šiol primena vaikystę, ilgus vasaros vakarus – keistos, ne su migdoliniais pyragaičiais susijusios asociacijos. Kiemo bernai išlandžiodavo visas apylinkes, iššniukštinėdavo atokiausius kampus kampelius, prikrėsdavo įvairiausių šunybių, jie buvo murzini ir išdykę. Kartais mus, mergaites, skriausdavo: įžūliai tąsydavo už plaukų, kikendami kilnodavo sukneles. Mes pykdavome, juos pravardžiuodavome, skųsdavome tėvams ir mokytojams. Ir vis dėlto po daugelio metų aš visiems sakau, kad tie vaikigaliai man buvo, o gal net ir dabar yra savotiškas atspirties taškas. Aš iš jų išmokau suktis iš kebliausių ir kvailiausių situacijų, klaidas, suklupimus paversti tik laikinomis nesėkmėmis, o sėkmei neskirti ypatingų liaupsių. Nes… Nes viskas yra laikina. Kažkokiu būdu mes gyvenome šiandiena, ateitis buvo toli, toli. Ne tokia jau ir svarbi. Beveik visos kiemo mergaitės turėjo slaptų gerbėjų arba pačios slapta mylėjo. Kas vakarą pas mane iš gretimo namo ateidavo berniukas (iš geležinkelininkų), paklausdavo, kas užduota namų darbų, ir ilgai mindžikuodavo prie krosnies. Seserys šaipydavosi, kad atėjo kavalierius. Tas kavalierius kitą rytą rodydavo mokytojai tuščią sąsiuvinį ir sakydavo, kad užmiršo atlikti užduotis. Rausdavau ir baldavau iš pasiutimo.

Vaikigaliai man pridovanodavo keisčiausių dalykų. Iš jų esu gavusi Smetonos laikų pašto ženklų, stiklinių rutuliukų, sovietmečiu išleistų atvirukų, tuščių degtukų dėžučių. Vieną vasarą berniukai rado pakrūmėje aptriušusią lovą (ją išsikraustydama išmetė energinga senučiukė), nutarė ją išdraskyti ir uždegti. Išpešė pakulas, išplėšė spyruokles, išspardė kojas. O iš ten, visų nuostabai, pasipylė monetos. Varinės, pajuodavusios. Su dvigalviais ereliais, XIX amžiaus pabaigoje nukaltos 1, 3, 5 kapeikų nominalo monetos. Niekas iš suaugusiųjų tam įvykiui ypatingo dėmesio neskyrė – juk rasti ne auksinukai. Ligi šiol saugau kelias gerbėjo dovanotas caro laikų monetas. Nežinau, ar jos vertingos, kiek už jas sumokėtų numizmatas. Manau, kad nedaug. Bet niekam jų negalėčiau atiduoti – priežastį turbūt lengva atspėti.

Mano kiemą supantys namai turėjo pavadinimus: krautuvės namas (pirmame aukšte buvo maisto parduotuvė), kontoros namas (čia fabriko darbininkams mokėdavo algas), geležinkelininkų namas (ten gyveno tik geležinkelininkų šeimos). Mano namą vadino vienos gyventojos pavarde. Ji buvo valdinga ir apkūni, kartais slapta pardavinėdavo degtinę. Visas mūsų kvartalas kadaise priklausė Klaipėdos kraštui, o už kelių šimtų metrų, kaip mes juokaudavome, jau buvo Lietuva. Skyrėsi ir namai. Kas domėjosi Mažosios Lietuvos architektūra, be vargo atpažintų panašaus stiliaus raudonų plytų pastatus, šalia geležinkelio esantį vandens bokštą, tipiškus daugiabučius storomis sienomis. Dabar jiems daugiau nei šimtas metų, ir man atrodo, kad tuose namuose sustojo laikas. Pasikeitė beveik visi gyventojai, daugelis išsikraustė arba mirė, o namai liko tokie pat. Juos dažnai sapnuoju. Jie vienu ar kitu pavidalu iškyla mano prisiminimuose. Kartą, nuėjusi į neseniai išleistos knygos pristatymą, netekau žado, nes ekrane išvydau savo vaikystės kiemą, dalį namo. Šalia stovi virtinė vežimų. Laukia atvykstančio traukinio. XX amžiaus pradžioje daryta nuotrauka… Prieš pusmetį, įsijungusi televizorių, negalėjau patikėti savo akimis – po mano vaikystės vietas vaikšto Puaro! Pasirodo, populiaraus serialo pagrindinio vaidmens atlikėjas Davidas Suchet domėjosi savo šaknimis, o paieškos jį atvedė į Lietuvą. Iš mano vaikystės geležinkelio stotelės jo proseneliai išvyko į Vakarus. Įdomu, kaip reikia jaustis, susidūrus su Agathos Christie romano veikėju? Atidarai duris, o prie tvartų sukinėjasi Erkiulis Puaro! Pamanytum, kad pasivaideno arba eini iš proto. Sutrikęs Suchet žiūri į geležinkelį, kurio bėgiais vaikščiodama mokiausi išlaikyti pusiausvyrą. Jais nueidavome iki pat tilto per numelioruotą Tenžę, trumpai pabraidę (šaltiniuotas vanduo suko kojas), prisirinkę pirmųjų žemuogių, grįždavome namo.

Mano kiemas dažnai primindavo Italijos miestelių kiemus – čia emocijos liedavosi per kraštus. Barnių – savotiškų atrakcijų – padaugėdavo vasarą. Kieme moterys skalbdavosi, džiaudavo ant virvės skalbinius, aptarinėdavo patalynės spalvas ir atspalvius, apkalbėdavo visų gyvenimus, tos apkalbos virsdavo karu, paskui – susitaikymu ir vėl karu. Vaikai gyveno savo gyvenimą, bet ir jie dažnai įsiveldavo į konfliktus, tik susitaikydavo greičiau, nei baltą taikos vėliavą iškeldavo suaugusieji. Visi žinojome, kieno bus krikštynos, vestuvės, kas ir kodėl mirė, iš ko galima pasijuokti, ko vengti. Kažkokiu būdu beveik tiksliai buvo išpranašauta ir mūsų ateitis: prapuls, iškils, nusigers, nieko gero nebus. Mes augome, keitėmės, kosminiu greičiu tolome vienas nuo kito, išvažinėjome mokytis, vasaromis grįždavome, bet jau ne tokie, kokius mus pažinojo, jau buvome iš kitur, iš kitos erdvės, todėl kalbantis atsirasdavo daugiau tylos, liūdesio. Pasikeitė ir vaikystės kavalierius: mane pamatęs, nudelbdavo akis, net nesisveikindavo. Iš toli švietė jo plikai nuskusta galva, groteskiškai atrodė burna, nes kalėjime išmušti priekiniai dantys buvo virtę metaliniais. Kai antrą kartą buvo paleistas iš valdiškos įstaigos, vaikščiojo apsikabinęs ne pirmos jaunystės kalėjimo gydytoją, kuri atbėgo jam iš paskos. Kaip reikia mylėti, kad viską mestum, spjautum į orumą, pasidavusi jausmui, pasileistum į pasaulio kraštą! Po kelių mėnesių vargšė įsimylėjėlė lyg nereikalingas daiktas buvo išmesta pro duris. Su ja mano vaikystės draugas neapsižiūrėjęs išmetė ir visus likusius gyvenimo metus. Kartais man atrodo, kad netikėta mirtis ant operacinės stalo, kai reikėjo atlikti nesudėtingą skrandžio operaciją, jam buvo paskutinė Dievo dovana, nes likęs laikas būtų buvęs tik kritimas juodon bedugnėn. Namų darbų jis taip ir neparuošė… Apskritai, jeigu būtų reikėję rinktis, kas neprapuls, nepaskęs negandų sūkuriuose, iškils, būčiau išsirinkusi ne tuos, kurie dabar važinėja brangiomis mašinomis, sėkmingai kopia karjeros laiptais. Būčiau išsirinkusi pačius šauniausius, fiziškai stipriausius vaikinus, iš mergaičių – gražiausias (kaip pavydėjau joms ir išvaizdos, ir suknelių). Deja, nesuprasi likimo vingių.

Kaip jau sakiau, mano vaikystės kieme sustojo laikas. Pamenu, kaip žilstelėjęs, seniai artimuosius palaidojęs vyras, trumpam užsukęs iš Vokietijos į savo gimtinę, sutrikęs kalbėjo, kad niekaip negali atsikratyti įspūdžio – tuoj atsidarys langas, pasirodys mamos galva, pasigirs balsas: „Eik valgyti, atauš!“ Man irgi, kai važiuoju pro šalį, prietemoje geltonai šviečiantys namai yra gyvi ne todėl, kad juose įsikūrė kitos, man nepažįstamos šeimos, man atrodo, kad ten vis dar gyvena anie, vaikystėje sutikti žmonės. Jie nemirę. Jie vaikšto, aptaria savo ir kitų gyvenimus, verda valgį, laukia mūsų. Jeigu įeičiau, nei pati nustebčiau radusi visus susėdusius prie stalo, nei jie nusistebėtų atklydusia viešnia.

Mano užaugęs sūnus turbūt jau atmintyje saugo savo kiemą. Gėda prisipažinti, bet prieš kelias dienas, išgirdusi berniukų barnį, labai apsidžiaugiau: du pradinukai vijo iš kiemo trečiąjį. „Čia mūsų kiemas! – rėkė jie. – Eik į savo!“ Mačiau, kaip trečiasis kėblino per gatvę į kitą pusę. Ten, kur jo kiemas, iš kur kada nors subrendęs, suvyriškėjęs iškeliaus į pasaulio kraštą, tačiau retkarčiais sapnuos blyškius daugiabučius, girdės durų girgždesį, pažįstamus balsus, supsis vaikystės kieme buvusiomis sūpynėmis, kils aukštyn, kils iki pat debesų ir, tikiuosi, nekris į bedugnę.