Formos ir transformacijos

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

Netikėtos transformacijos vyksta visai čia pat, galima sakyti, už durų. Kolegų leidžiamas savaitraštis „Literatūra ir menas“ vieną dieną ėmė ir išsinėrė iš juodų ir baltų (ir šiek tiek žalių) marškinėlių tapdamas ryškiaspalviu povu. Šis pokytis, ko gero, privertė jau visai kitaip pažvelgti į juos ir į save, kilstelėjo kokybės kartelę. Ir, žinoma, sukėlė šiokį tokį pavydą juodas kolonas tebelaikantiems „Šiaurės Atėnams“, kurie bent jau gali guostis ekologiškesniu formatu.

Nors į tą patį traukinį šokti neketiname, žurnalu netapsime, tačiau dvidešimt trejų metų sukakties proga šiek tiek atnaujiname laikraščio maketą. Ne konkuruodami ar slėpdamiesi po grimu, tiesiog mėgindami neatsilikti nuo laiko. O jis, kaip žinoma, popierinei spaudai ir knygoms ne itin dosnus – taktilinį malonumą vis dažniau keičia Jo Didenybė Patogumas. Atsiranda ir tokių įžūlėlių, kurie tradicinę knygos ar laikraščio skaitymo patirtį prilygina fetišui. Atleiskime jiems, ekrano braukytojams, nežinantiems, kas yra šviežiai spausto žodžio kvapas. (Rašau tai kompiuterio ekrane.) Kitaip tariant, sveiki atvykę į klubą.

Kad spaudos laikai keičiasi, supranti tada, kai tekstai atsiunčiami nebe laikraščiui, o interneto portalui. Informacijos jūroje kai kam pirmoji pažintis su leidiniu, pirmasis bučinys su tekstu įvyksta būtent per internetą. Bet palaukit – norėtųsi sušukti – jūs ne taip suprantat, visų pirma esame laikraštis, skaitykite jį. Portalas – visai kas kita, jis reiškia duris, įėjimą, vartus į kitą, virtualų pasaulį. Tai juk iš fantastinio žanro. Tai tik atspindys. O mūsų prigimtis visai kita – esame labai realūs, apčiuopiami, šiugždame, o jeigu reikia, net ir degame. Imkiet mani ir skaitykiet… Bent pavartykiet. Nelankstus protas priešinasi, atsisako priimti technologijų siūlomą patirtį, naują realybę pripažįsta nenoriai, su įtarumu. Galų gale paaiškėja, kad tai, ką vadiname dvasine kultūra, turi labai aiškias formas, labai materialų pavidalą, o to tiesiog šiaip atsisakyti labai sunku. Beveik neįmanoma. Tos surišančios formos, tie malonūs fetišai.

Ekonominę blokadą, finansinius nepriteklius, įvairius pokyčius atlaikę „Šiaurės Atėnai“ nusiteikę keliauti toliau. Gintaras Beresnevičius, apžvelgdamas „Š. A.“ dešimtmetį, teigė, kad „laikraštis stebuklingai plaukė per jūras ir balas, atlaikė audras, burės visada buvo įtemptos“. Dar po dešimties metų Jūratė Visockaitė rašo: „O rytojuje, o trečiajame dešimtmetyje, mano galva, yra nemažai jau kitų, pradedančiųjų ir įpusėjusiųjų, pasiruošusių stačia galva pulti (kompiuteris tai stimuliuoja) į saviraišką ir amžinybę šiame persisukusiame pasaulyje.“ Šiuo metu, kiek žinau, pasaulis vis dar persisukęs, mes patys sau dažnai atrodome persisukę, o kur dar nostalgija praėjusiam laikui, bet judame į priekį. Juolab kad turime pačią svarbiausią ir brangiausią bendruomenės grandį – skaitytojus, šatėniečius. Ketiname plaukti toliau, per jūras ir balas, kelti bangas, taškytis, atrasti naujus žemynus, dalyvauti minčių ir idėjų ekspedicijoje. Svarbu, kad užtektų jūrų ir balų.

Žinoma, manifestų laikai praėjo, skambios frazės įspūdžio nebedaro, idealai pabluko, taškydami balas nieko nenustebinsime. Dabar, kai paimi pirmuosius laikraščio numerius – jie atrodo tokie trapūs, beviltiškai seni, naivoki, kontrastuoja su tuo, kokius prisimeni – šviežius, netikėtus, drąsius, tarsi idėjų Trojos arklį (vien ką reiškė pavadinimas!). Tačiau atrodo, kad iš Oskaro Milašiaus vizijų iškilusi laikraščio idėja, bent jau idėjos gija – gyva. Atėniškas pretekstas dialogui, atviram, klausiančiam, kritiškam protui – vis dar čia, skirtingi balsai šauniai dera savo atvirumu keistame sambūvyje. Pasak Beresnevičiaus, „nuolatinė kritinė nuostata leidžia būti laisvam“. Per tą laiką Lietuva juk iš tikrųjų padidėjo – skaitančiųjų ir rašančiųjų ratas išsiplėtė, mūsų autoriai rašo iš londonų ir paryžių, iš sarajevų ir adelaidžių, iš po palmių – lietuviška jausena apglėbė pasaulį, tą ypač atspindi gana dažnas kelionių esė žanras. Esame dar labiau atviri kultūros srautams, kūrybiniams sociumo judesiams ir įtampoms, įvairioms rizikoms, neišžvalgytoms teritorijoms. Portalai neužsidaro.

Būsime atpažįstami ir šiek tiek kitokie. Tarp pačių įvairiausių žanrų visada išsiskirs „Š. A.“ augintinė – esė. Kiti žanrai taip pat primins apie save.

Ne taip seniai pasirodžiusi rubrika „Atviras klausimas“ kviečia svarstyti, diskutuoti aktualiais visuomeniniais, kultūros klausimais; aktyvus ir energingas jaunųjų kritikų „Šiaurės kampas“ įrodė, ką gali knygų kritikos lauke, užsibrėžę dar daugiau. Atsiras vietos ir komiksams literatūros (ir ne tik) temomis. Tęsis praėjusiais metais susidomėjimo sulaukę „pasivaikščiojimai su dailės kritiku“ ieškant kartais visai pamirštų meno kūrinių miesto viešosiose erdvėse. Taip pat prognozuojamas gaivus verstinės literatūros gūsis. Norėtume atgaivinti ir primirštą interviu žanrą, juk kalbėtis ir skaityti, kas kalbėta, visai įdomu… O tarp visų kitų žanrų nuolat – mes ir jūs.