Fantazilionas
AKVILĖ ŽILIONYTĖ
Kai tavęs nėra šalia, mano meilė tau susivokia, kas esanti – milžinas, supamas visų mano dvasios jėgų bei visos mano širdies esybės.
Net savo begalinį skausmą, savo nesibaigiančius praradimus aš regiu mieloje tavo veido išraiškoje ir aš bučiniais nuveju skausmą, ir bučiuoju mielą tavo veidą.
Iš Karlo Marxo laiško Jenny
1. Jei rašydama apie Marxą remsiuosi zebrais ir upiniais delfinais, tai nebus labai pragaištinga. Tik truputį. Marxas sako, kad dvispalvių delfinų nebūna. Netiesa. Prancūzijos dofinų herbe delfinai mėlyni su raudonom uodegom, o akys veik in ir jang. Kalbama, kad zebrų, besinešiojančių gėles ir metančių iltinius dantis, nebūna. Netiesa. Botsvanos herbe jie jas nešiojasi, dar įmynę į baseino bangas.
2. Sėdėjau kavinėje ir pabandžiau galvoti, kad Karlo Marxo meilė būtų susivokusi esanti ne milžinas, o šlubas zebro vaikas. Man nepavyko, šiam pasauliui reikia milžinų, kurie. Nejudėdama kėpsau ant suveltos sofos ir stengiuosi neparašyti neapgalvoto žodžio apie meilę, kuri suprato esanti šlubas zebro vaikas. Gerai, lyg ir turėčiau nuramdyt save, mokėt savimi užsiimti, neieškoti elitinių trispalvių delfinų ir nesidairyti pačių narsiausių zebrų iliustratorių.
Marxas man visada patiko, nes labai mylėjo savo Jenny, tai justi iš jo laiškų jai ir dukrų vardų. Už penkių metrų sėdintis Umberto Eco (kuriam vardai irgi kurį laiką buvo daug įdomesni už žmones) neabejoja, kad Marxas ir Jenny mylėdavosi džiaugsmingai, tai jis junta iš ramaus jo raštų dvelksmo ir humoro.
Marxas man visada patiko, nes labai mylėjo savo Jenny. Sakė: nesėdėk ant akmenų, brangioji, nesveika, vaikų neturėsi. Netiesa. Turėjo šešias dukras, laimingi akmenys po tavim – sakė. Jauniausioji dukra – Jenny Julia Eleanor, dar vadinama Tussy – vos gimė, atrodė, prakalbės, vos gimusi paklaus, ar nenorite uogiečių braškienės, kliūktels arbatos ir susineš visas kėdes ir stalus, augalus ir gyvūnus. Sakė: vos gimė ir jau laikė ranką ant turėklo, vos gimusi buvo panaši į paukštelį, į paveikslą, į dailiausią kėdės apmušalą, į auksinį šaukštelį, kurie būna gražiausiuose namuose, vos gimė ir antakiai vis juodo ir juodo. Ji telpa lėkštutėj! Ji vynuogė, ji kaštonas. Visos vyresnės seserys žiūrėdavo į ją nuogą ir laukdavo, kada ji taps broliu. Manėsi ją suturėti, ištraukti iš žolių, išgremžti iš apmušalų ir šaukštelių. Marxas sakė: nesuturėsi jos.
Tussy vyras sakė: negyvenk siūlų dėžutėj, mieloji, Madame Bovary neišversi. Netiesa. Išvertė, laimingi siūlai su tavim – sakė. Savo dienoraštyje Tussy rašo: gyvenu silkių dėžutėj, laimingos blizgančios žuvys su manim. Vakar mums ir vėl užėjo noras kalbėti apie taures, ar šampano taurės buvo išlietos iš Marijos Antuanetės krūties formos ar iš Napoleono Žozefinos. Grįžęs mano vyras pareiškė, kad jei taurės ir buvo išlietos iš krūties, tai iš tavosios krūties. Kairės. Aišku bent tai, kad taurė buvo išlieta iš kairės krūties.
Skaitau ir skaitau, ką tik jos vyras ir tėvas bepasakotų, galėtų nors čia pat ateiti ir būti panaši į šaukštelį. Žinoma, šaukštelis čia neišvengiama metafora, prikibusi prie jos įvaizdžio. Man rūpi tik šaukšteliai ir moterys su manto, gyvenančios užnuodytų siūlų dėžutėj, taip, mieloji Tussy. Tik tu. Kalbama, kad ji suko ir suko auksinę apyrankę aplink riešą, kad ji niekada nebuvo panaši į nuotaką, tai užsimaukšlins pjuvenų peruką, tai žuvį įsisegs, tai koljė, tai ūsus, tai ąsotį, tai puodo dangtį, sulčių stiklinę nusipaišys ant kūno, tai Darwino vonioj maudysis.
Akmenys buvo jos ūgio, kambarys buvo jos ūgio, vonia ir vyras buvo jos ūgio, bet nuo liūdesio Jenny tai neišgelbėjo, maudytis ir pieštis ąsotį ant šlaunų neužteko jėgų ir – priešpaskutiniai jos žodžiai: duokite užnuodytą siūlą, paskutiniai:
– Kaip segtis žuvį per tokį lietų ir kiek dabar valandų?
