Devyni darbo, kūrybos ir tobulėjimo mėnesiai

MARIUS PLEČKAITIS

Jau devynis mėnesius mes kartu. Mes – tai kompiuterinės plunksnos nevengiantys ir iš noro pasakyti savo nuomonę spirgantys knygų, meno ir paties gyvenimo kritikai, susibūrę čia, „Šiaurės kampe“. Akademinis laikotarpis praskriejo akimirksniu kartu sėdint prie tekstų, intertekstų ir juose besivoliojančių kontekstų.

Pamenu, kaip mokykloje drebėdavau iš noro padiskutuoti su vyresniu mokiniu, mokytoju, viešinčia „žvaigždele“ ar tuo pačiu vadovėliu. Deja, dėl atitinkamų ir ne visuomet pagrįstų priežasčių realesnis dialogas tais laikais dažniausiai neįvykdavo. Gal dėl to ir kilo noras rašyti, taip pat daug skaityti, domėtis kitų idėjomis: keistomis, mąsliomis, dar gerokai sunkiomis mokiniui.

Praėjus penkeriems metams po mokyklos baigimo džiaugiuosi, kad jau turime erdvę, artimą realiai kritinei tribūnai, į kurią susirinkusios rašo tokios panašios ir kartu skirtingos asmenybės: Tomas Marcinkevičius, Gerda Jord, Emilis Milkevičius, Agnė Alijauskaitė, Jurgis Viningas, Aušra Kaziliūnaitė ir kiti. Panašūs šie žmonės tuo, kad puikiai valdo plunksną, myli literatūrą ir nepavargdami Lietuvos kultūrinį pasaulį siekia priartinti prie XXI a. intelektualinio avangardo. Skirtingi savo technikomis ir „kasinėjimo“ sritimis: vienam labiau patinka užsienio autoriai, kitas geros kokybės tikisi iš lietuvių, trečias skaito dar neverstas knygas ir rašo jų recenzijas.

Nereikia slėpti, kad santykis tarp jauno amžiaus ir teksto kokybės buvo, yra ir bus diskusinis klausimas. Vis dėlto, imant konkretų „Šiaurės kampo“ pavyzdį, norėtųsi tikėti, kad tai, jog nė vienam recenzentui nėra trisdešimties, kojos kol kas nepakišo. Išsamiai ir charizmatiškai apžvelgti tokie tekstai kaip: Witoldo Gombrowicziaus „Apsėstieji“, Jerzy Grotowskio „Skurdžiojo teatro link“, Anos Politkovskajos „Tik tiesa, nieko daugiau“, José Saramago „Kai mirtis nusišalina“, publikuotos trys Johno Dos Passoso „Manhatano stoties“ recenzijos, kita. Neužmiršti ir lietuviai: apžvelgtos naujausios Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko, Augustino Dainio ir kitų knygos.

Iš viso per tuos devynis mėnesius suskaičiavau beveik septyniasdešimt knygų apžvalgų (neminint kitų eseistinių publikacijų). Turint omenyje, kad dažniausiai „Šiaurės kampą“ tesudaro vienas puslapis, ir tai, kad tekstai buvo gausiai cituojami ir naudojami, laikau tai sveikintinu rezultatu. Šiaip ar taip, save girti nemandagu, o jei kas nors manot kitaip, nebijokit pasiskųsti (beje, gauti pyktelėjusio autoriaus ar leidyklos laišką šiuolaikiniams nepriklausomiems apžvalgininkams – nepernelyg retas atvejis).

Šią šviesią ir smagią dieną, kai bus valgomas tortas, o ore netaisyklinga parabole skries šampano kamštis, noriu padėkoti visiems prisidedantiems prie „Šiaurės Atėnų“ ir „Šiaurės kampo“ augimo ir klestėjimo: rašantiems, skaitantiems, remiantiems, patariantiems, vyriausiajam redaktoriui Žydrūnui Drungilui. Linkiu ir tikiu, kad lubos – dar toli toli, o ateities projektai dar kūrybiškesni ir platesni.

Fantastas Jevgenijus Zamiatinas yra parašęs: „Ir tikiuosi – mes nugalėsime. Ne, esu tikras – mes nugalėsime. Nes protas turi nugalėti.“ Prie proto pridėję nesumeluotą širdužės balsą, lankstų poeto-recenzento liežuvį ir miklias, greitai tekstą renkančias rankytes, gausime kaip tik tai, ko siekiame: kritiškų ir pasaulietiškų meno reiškinių refleksijų ir meną patį savaime.

Tokios štai nekuklios būtų mano mintys sveikinant „Šiaurės Atėnus“ su 23-iąja žiema.

GYVUOKIMĖS!