Dabar jos miega

Dabar jos miega. Lovoje susiglaudusios kaip šunyčiai ramiais veideliais snaudžia. Uždarytos užtamsintame kambaryje, apsaugotos nuo išorinio pasaulio. Nes galėjo nutikti ir kitaip – jos galėjo būti priverstos tiestis miegmaišius ant kalnelio prie senųjų kapinių tvoros, tiesa, tikriausiai jos ten miegotų ne vienos, nesgi turistinis sezonas, bet vis dėlto kai žmogus miega, yra nesaugus ir vienišas, todėl visai nesvarbu, yra kas nors šalia ar ne.

Vidurdienį stebėjau jas pro vaistinės langą. Pritūpusios ant bažnyčios laiptelių, jos valgė sumuštinius ir gėrė iš plastikinių butelių. Nors kondicionierius buvo įjungtas, aš kelis kartus atidariau duris, norėdamas pasižvalgyti. Kondicionieriaus burbimas mane šiek tiek erzina. Ypač kai būna labai tvanku, tarkim, kaip šiandien, nors tvankuma mūsų miestą kankina kelias dienas, ir jau atrodo, kad mano galvoje virpa kažkokia plonytė virvutė, kurios virpėjimo negaliu sustabdyti. Kažkurią akimirką garbanė nužingsniavo prie fontano, esančio aikštės viduryje, ilgai ten drėkino veidą ir plaukus. Po kokio pusvalandžio – tuo metu aptarnavau klientus, kurių dauguma buvo turistai, – netikėtai užėjo ir jos.

– Duokite ką nors nuo skrandžio skausmo, – atsainiai, nepasisveikinusi, sakyčiau, netgi atžariai išspaudė raudonplaukė, garbanota jos pakeleivė išbalusi sėdėjo ant kėdės šalia vandens aparato.

– O nuo ko jums skauda skrandį, gal ką negero suvalgėte? – paklausiau jos.

– Ne man skauda, o jai, – mergina nerūpestingai pasuko galvą draugės pusėn.

– Panele, – kreipiausi į ligonę, – ar jums nelaužo kaulų, neviduriuojate? – bandžiau būti tikslus ir mandagus, nes aš šiaip sau, atmestinai, neišrašinėju(ar vaistininkai išrašo vaistus?) vaistų.

Ne, skauda tik skrandį ir galvą, – net nepažvelgdama į mane sumurmėjo ligonė.

Sergantiems šiurkštumą dar atleidžiu, bet nemandagi buvo ir raudonplaukė, kuri stovėdama prieš mane be jokių laba diena, prašom, norėčiau… tiesiai, lyg būčiau koks tabletomatas, reikalavo vaistų. Tokios jaunos keliautojos – joms negalėjo būti daugiau kaip dvidešimt – kelyje prastai maitinasi, valgo sumuštinius ir greitąjį maistą, matyt, negeria pakankamai vandens ir dėl to netenka skysčių, o tada joms pradeda skaudėti galvas ir skrandžius bei ima kankinti prasta savijauta. Daviau joms tablečių, žinoma, tokių, kurios neerzina skrandžio, ir draugiškai patariau, kad kokioje nors pavėsinėje – o mūsų nuostabiame mieste pilna mielų ir visai nebrangių kavinukių – suvalgytų daržovių sriubos ir atsigertų, geriausia šviežiai spaustų sulčių arba vandens stiklinėje ištirpinto vitamino C, kurį joms irgi pasiūliau nusipirkti, aišku, ne dėl finansinės naudos, nes aš klientams niekada nebruku visų įmanomų preparatų, nors taip daro visi mano kolegos.

Raudonplaukė tuojau sumokėjo, tada garbanė atsistojo, ir jiedvi išėjo. Neatsisveikinusios, surūgusios, į mane net nepažvelgusios, jos išžygiavo pro duris, tiksliau, išsmuko. Dauguma turistų, ir ne tik seni paliegėliai, vaikšto susikūprinę, atviromis basutėmis arba odiniais sandalais slydinėja grindimis, matyt, iš nuovargio arba kažkokio nesuvokiamo turistinio atsipalaidavimo. Bet ką čia kalbėti! Kokio nuovargio! Pagarba vieno kitam išreiškiama ne tik mandagiais ir apgalvotais žodeliais, kuriuos ištarti reikia atitinkamu tonu ir veido išraiška – šypsena, pakelti lūpų kampučiai yra būtina mandagaus bendravimo sąlyga, – bet ir visa kūno kalba. O tokia atmestina laikysena, ką ir kalbėti apie netvarkingus drabužius, kuriuos vilkėdami turistai bastosi po nuostabų mūsų miestą, mus, miestelėnus, saugančius išskirtinį savo miesto kultūrinį paveldą, žemina ir žeidžia. Namie, raštinėse, klasėse, įstaigose ar savo miesto gatvėse kanopas tai moka kilnoti, net neapkaltintum jų tingumu ar kažkokiu tik jiems suvokiamu skubėjimu. O čia, pas mus, jie pasirodo netvarkingai ar netgi netinkamaiapsirengę, nes juk vis tiek – dabar mes atostogaujam, gi turim atsipalaiduoti ir pailsėti, tegul dabar kiti mumis pasirūpina taip, kaip mes turime rūpintis klientais savo darbuose. Dėlto atostogaudami galime būti draugiški, jei mums tai apsimoka, ir arogantiški, jeigu negauname to, ko norime, galime būti ir įžūlūs, nes vis tiek tų žmonių, tų nepažįstamųjų, kurie mus aptarnauja, daugiau nesutiksime ir jų net neprisiminsime.

O tėvų tai išvis nesuprantu, kaip jie gali savo vaikams leisti bastytis po pasaulį kaip tos dvi, aišku, tie vaikai sėdasi į nepažįstamų vairuojamus automobilius, gulinėja traukiniuose, kurie irgi nėra visiškai saugūs, ypač naktį – jaunos merginos, vienos kupė, staiga duris pridengia šešėlis, gal net ne vienas, du ar net daugiau, durys atsidaro, akimirksniu užsitraukia užuolaida… Neįsivaizduoju, kaip jų tėvai gali būti ramūs, aišku, jei jos tėvus turi, na, kažkokius globėjus privalo turėti, nes jau iš pirmo žvilgsnio matosi, kad jos išlepintos mergos, tik išskridusios iš minkštų lizdelių. Bet kai tokie nepatyrę paukščiukai išplasnoja, laisvės apsvaiginti, jie nemato už krūmų tykančios nelaimės. Nes laisvė, ta svaiginanti laisvė, apie kurią dabar tiek kalbama, gali būti tik kitas naivumą apibūdinantis žodis, kuris netikėčiausią akimirką įvilioja į spąstus. Ir naivumas, oi, tie nenusakomi jaunystės svaiguliai, gali privilioti ne tik savanaudžius, bet ir pavojingus bei piktus nusikaltėlius. Jiems tokie nesusivokiantys jaunuoliai yra gardus kąsnelis, nes dar nesugeba skirti gera nuo blogo, todėl dažnai apsigauna, nesuprasdami, kad draugiškumas nebūtinai reiškia gerus tikslus, jis gali reikšti ir viliones, kurių suklaidinti maži paukštukai įstringa tinkluose.

Vėliau merginų nesimatė kelias valandas. Jos sugrįžo tik vakarėjant, kai aptarnavau klientus, sėdėjo prie fontano, ir aiškiai matėsi, kad tarp jų tvyro kažkokia įtampa. Ir kaip netvyros, kai kartu keliaujantys žmonės visą kelią priversti būti vienas šalia kito dieną ir naktį. Artumas, ak, tas taip apdainuotas žmogaus artumas ir aimanos apie švelnumo ilgesį! Žmonės mano, kad intymumas juos suartina ir kad jį patyrus galima vienas kitam visiškai atsiverti. O tada kokiam nors svaigiam vakarėly, padauginus alkoholio, nesuvaržomai jiems atsisuka ventiliai, visai negalvojant, kad klausytojas galbūt nepasiruošęs srėbti tą nesuvaržomai besiliejantį purvą. Ir ko tik nesužinai per tuos atvirus pokalbius! Ką jūs – išprotėjote? Kaip – žinoma, ne, juk dabar esame pakankamai artimi, kad galėtume vienas kitam papasakoti, kas mus kankina arba šiaip ant seilės užeina. Jie negalvoja, kad taip praranda savigarbą ir nerodo jokios pagarbos klausytojui, kuris yra pasiruošęs išklausyti, bet tai dar nereiškia, kad jis – mūsų pisuaras. Garbūs ir protingi žmonės išlaiko reikiamą atstumą. Bet daugelis to nesugeba. Dėl to paprasčiau atsiverti visiškai nepažįstamam, spjauti jam į veidą nesužiaumotą savo gyvenimo epizodų ir tuščių norų masę, o monologą pabaigus, paprasčiausiai išeiti, nesutvarkius jausmų netvarkos, kurią patys sukėlėme, nes, šiaip ar taip, daugiau niekada nesusitiksime. Aišku, daugelis vėliau stebisi, kaip galėjo išsipasakoti visai nepažįstamam žmogui, o ištikimi klausytojai išdidžiai bando save įtikinti, kad jie labai ypatingi, nes visai nepažįstamas asmuo jiems nuoširdžiai atsivėrė, beveik sielą išrengė.

Ne, aš tokio įkyraus artumo nemėgstu ir stengiuosi jo išvengti. Lengviau man būti vienam, nors šiaip esu draugiška asmenybė, ne tik dėl savo profesijos, bet ir – taip galvoja daugelis – dėl patikimo ir ramaus charakterio. Žmonės manimi pasitiki, ir aš mielai jiems padedu, kai prireikia. Aišku, tokiais atvejais intymumo neišvengsi, bet tai visai kita situacija, nes tas intymumas apsiriboja liga, o ligos yra mano profesijos dalis.

Pone Pepi, kaip jūs laikotės, sustabdo mane gatvėj ir jau klaus apie kokius šašus ar bėrimus, atvers tik lūpas ir leis garsus, susigriebs už galvos, praskleis plaukus ant viršugalvio, sakydami: pone Pepi, ar matot ką nors, kas tai galėtų būti, man rodos, kad čia jau kažkokia liga. Tada jiems patarinėju, sakau, kad ateitų pas mane į vaistinę, kad duosiu jiems kokio tepalo ar vaistų, o sunkesnius ar įtartinus atvejus iškart siunčiu pas daktarą, aišku, prieš tai juos visiškai nuraminęs. Tik jūs nesijaudinkit, pasveiksim, sakau, nors pasveikstam ne visada. Žmonės gali tikėti dievą arba ne, bet vis tiek aukščiausia jų valdovė yra baimė. Daug kas su manimi nesutiktų, bet baimę aš pažįstu – kai ji surakina geležiniais nagais, gyvenimas sustoja, o po kojom atsiveria bedugnė, nors žmonės dar bando save įtikinti, kad viskas bus gerai, kad reikia tikėti ir kad viskas išsispręs savaime… man tai pažįstama… puikiai pažįstama. Ir ko tik žmogus neduotų, kad tik viskas būtų kaip buvę, ramiai, diena eitų iš dienos, o nelaimės lankytų tik kitų namus. Žmogus išvis nemėgsta pokyčių, ką jau kalbėti apie tokius, kurie tiesiog užklumpa. Net jei ir turėtų jėgų pasipriešinti katastrofai, nes neva turi sielą… o, siela, ta siela, net nežinau, kas tam žmogely glūdėti gali, išvis man atrodo, kad aš neturiu jokios sielos, o tai, kas many glūdi, jokia ten siela, kurią kai kas gal ir turi…

Kartais nusivelku chalatą, perleidžiu darbą kolegei, o pats einu dūmo patraukti arba sėdžiu mieloj kavinukėj, visai šalia vaistinės. Kavinukės savininką pažįstu jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo tų laikų, kai beveik dar vaikas padėdavau tėčiui darbuotis mūsų šeimos vaistinėje… Mano tėvelis, mano amžinatilsį tėvelis, visada draugiškas ir paslaugus, truputį susikaustęs ir jokiu būdu neįkyrus, brangus mano tėvelis…

Kai po pietų užsukau į šalia vaistinės esančią kavinukę, neilgai trukus iš aikštės atkrypavo tos dvi merginos, jos atsisėdo už dviejų staliukų nuo manęs, apniukusios ir surūgusios, akivaizdžiai atsikandusios savo avantiūros. Tuo metu rūkydamas ir gerdamas espreso nugirdau jas kalbantis, kad popiečiu, tada, kai jų nemačiau aikštėje, ieškojosi nakvynės. Nesėkmingai, žinoma. Pačiame sezono įkarštyje mūsų kultūriniu palikimu garsėjantis miestelis virte verda, netgi didžiausios skylės būna užimtos. Aišku, yra pas mus ir tokių, juk mūsų miestelis įtinka visų skoniams ir netgi siūlo tai, prie ko priveda tik atsitiktinumas.

Išgirdęs žodžius apie kapinių sieną, prie kurios, kaip jos girdėjo, galima pernakvoti, reikia tik iš aikštės pasukti aukštyn į kalnelį, ir jau tiesi miegmaišius, patogiai įsitaisai ir užmiegi, garsiai kostelėjęs leidau suprasti, kad apie jų planą turiu savo nuomonę, kurią ir ketinu išdėstyti.

– Atleiskite, panelės, kad kišu savo trigrašį, bet patarčiau jums šios minties atsisakyti… Ar aš ne teisus? – pažvelgiau į kavinukės savininką, kaip tik joms nešantį alaus. Savininkas stabtelėjo ir suvilgė lūpas, leisdamas suprasti, kad su manimi sutinka, o tada priėjo prie stalelio, dar šį tą man leisdamas pridurti.

Iš pradžių į mane jos nekreipė dėmesio ir, kaip aiškiai pastebėjau, viena kitai mirkčiojo ir netgi vartė akis. Bet tada aš savo žodžius pakartojau… turėjau juos pakartoti…

– Girdėjau, kad tai visai gera vieta… – išspaudė raudonplaukė.

– Jokiu būdu, juo labiau ne tokioms mergaitėms kaip jūs…

– Mergaitėms, – suprunkštė garbanė, ranka prisidengdama burną, ir įsmeigė žvilgsnį į bendrakeleivę, ši sušnibždėjo, kad aš padlaižys ir keistuolis, ir dar pridūrė kažką apie mano retus, juodus, riebaluotus plaukus, neva atrodau kaip kažkoks filmo veikėjas, apie kurį niekada net nebuvau girdėjęs. Klausa nesiskundžiu, todėl viską išgirdau, aklas irgi nesu, todėl puikiai mačiau jų grimasas, kurios nuo veidų nedingo per visą mūsų pokalbį. Aišku, kad mane tai žeidė. Bandau padėti, kad neliktų vienos gatvėje – kažin, ar jos jau sulaukė pilnametystės, įdomu, ką dabar pasakytų jų tėvai, jei pamatytų jas tokioje situacijoje, esu įsitikinęs, kad kaipmat uždraustų taip keliauti, o jos mane laiko kvailiu.

– Nesaugu ten, panelės…

Nes yra kai kas, ko miestelėnai turistams nesako. Netgi stengiamės, kad nuostabaus mūsų miesto paslaptis jų neišgąsdintų ar net neišbaidytų. Aišku, tarpusavy apie tai kartais pasišnekam, nors geriausia būtų viską pamiršti, jei tik tai nesikartotų.

– Bet visi nakvynės namai ir pigūs pensionai jau užimti… nebūsime gi ten vienos…

– Tai ir yra blogiausia, nes kai atsigulsit ir užmerksit akis, staiga, kai jau bus per vėlu, suprasit, kad esate ne vienos… Be to, šiąnakt prognozuoja audrą…

– Jau šiąnakt? Ne rytoj? – pertraukė kavinukės savininkas.

– Sako, kad tikriausiai jau šiąnakt lis…

– Oi, tada ten, ant kalvos, miegmaišiuose nebus gerai, – pridūrė savininkas.

– Tai ką mes turime daryti? – prasižiojo garbanė, kuri jau akivaizdžiai jautėsi geriau ir nebebuvo tokia surūgusi kaip priešpiet, kai atėjo į vaistinę, be to, kalbėjo mandagiau, aišku, ne tik dėl sveikatos pagerėjimo, bet ir dėl žinios apie artėjančią audrą, juk visiems aišku, kad žmonės elgiasi mandagiau, kai patenka į bėdą.

– Gerbiamos jaunosios damos, – ir toliau buvau joms paslaugus, – galiu pasukti kam nors ir paklausti, ar neatsirastų koks laisvas kambariukas ar bent lova, kurioje galėtumėte pernakvoti.

Išsitraukęs iš kišenės telefoną, adresų knygoje radau numerį, priglaudžiau telefoną prie ausies ir kalbėjau, kalbėjau ir klausinėjau, ir iš mano kalbos buvo aišku, kad skambinau be reikalo, ir gerų žinių nepranešiu. Bet taip tiktai atrodė, nes iš tiesų nerinkau aš jokio numerio ir kalbėjau šiaip sau, į ragelį, nes tą akimirką, tą sekundės dalį, kuri kokiose nors rungtynėse būtų neįkainojama, man šovė į galvą, kad pensionas, kuriame žadėjau pasiteirauti, dėl savo aptarnavimo kokybės jokiu būdu netinkamas tokioms jaunoms merginoms, per daug jos išsiskirtų iš kitų klientų, be to, girdėjau, kad ten kambarių durys blogai užsirakina.

Vargšės mergaitės, per petį pažvelgiau į jas, jei tik jų tėvai žinotų, kur jos dabar ir kad pateko į tokią bėdą, kurios tėvai labiausiai ir bijo, aišku, jos pačios to nesupranta, gi per jaunos dar suprasti.

– Gaila, nieko nebus, panelės, – susirūpinęs kreipiausi į jas.

– Pabūsim kur nors pastogėj… juk ten nesivaidens, ar ne? – kvailai pajuokavo garbanė.

– Vaidensis, vaidensis… Kaip čia pasakius, jums gali kas nors nutikti… – įsmeigiau žvilgsnį į kavinukės savininką ir mėsininką, kuris, ką tik uždaręs parduotuvę, prisidėjo prie mūsų pokalbio. Iš jų žvilgsnių ir linkčiojimo galva buvo aišku, kad su manimi sutinka ir kad vertina mano pagalbą jaunoms keliauninkėms. Bet šįvakar, tokią valandą, sunku bus surasti nakvynę, pasakė mėsininkas.

– O gal pas Angelę? – prisiminė kavinukės savininkas. – Ji pigiai išnuomoja du kambarius turistams, kaip tik pas ją prieš kelias dienas pasiunčiau vieną jauną porą…

– Nekankinkim geriau senutės, – atsakiau. – Dėl išsiplėtusių venų jos kojos labai ištinusios, kaip tik vakar buvo pas mane, pirko kremo ir tvarsčius. Aš, kaip ir Angelė, savo name, dešimt minučių nuo čia, turiu erdvų kambarį, kurį kartais išnuomoju keliauninkams. – Pažvelgiau į merginas. – Ypač tokiais atvejais, kai visur jau būna užimta, ir žmogus neranda nakvynės. Jums, kaip studentėms, išnuomočiau pigiai, už trisdešimt šešis eurus abiem, įskaitant turistinį mokestį. Bet be pusryčių, jų turistams nedarau, nes neturiu laiko. Rytais atsikeliu po šešių penkiolika, susiruošiu ir išeinu į vaistinę – joje būnu kokią valandą prieš darbo pradžią, palieju gėles, kas man užima labai daug laiko, nes gėles reikia laistyti rytais ir vakarais, kad tokioj kaitroj nenuvystų…

– Trisdešimt, – nukirto raudonplaukė.

– Tegul bus jums trisdešimt, panelės, nenoriu jūsų apiplėšti, – pasakiau ir pridūriau, kad turiu licenciją nuomoti kambarius, ypač tokiais atvejais, be to, ir miestas mane palaiko, kad nepasikartotų tai, kas įvyko prieš dvejus metus. Irgi tvankią vasarą.

– O kas pas jus vyksta? – paklausė garbanė pakeliui į mano namus. Tai senas ir didelis namas senamiestyje, priklausęs mano mamos šeimai, jos tėvas, mano senelis, vadovavo savo vaistinei, vėliau ją perėmė mano tėvas, mano brangus, labai naivus amžinatilsį tėvelis, o dabar jai vadovauju aš.

– Apie tai nenorėčiau kalbėti, panele. Žinote, draugiški mūsų miestelėnai tų įvykių visiškai nenori prisiminti, – atsakiau jai ir pridūriau, kad pakeliui užsuksime policiją, kur pagal įstatymus pranešiu, kad jos apsistos pas mane, juk už kiekvieną kambarį, kurį išnuomoju turistams vienai, daugiausia dviem dienoms, išrašau sąskaitą, o iš pajamų, kurios, aišku, būna labai kuklios, moku mokesčius. Prieš įeidamas į nuovadą, paprašiau jų pasų ir prižadėjau grįžti išsyk, kai sutvarkysiu formalumus. Vyresnysis policininkas, su kuriuo esame pažįstami nuo vaikystės, nudžiugo mane pamatęs ir bekalbant pasiskundė, kad jo marškiniai permirkę prakaitu.

– Ir kaip nebus, kai šitaip tvanku, bet juk prognozuoja lietų, tad greitai atvės.

– Šiąnakt dar ne, – atsakė policininkas, – lyti pradės tik rytoj vakare.

– Atsinešu dviejų jaunų panelių pasus, užleisiu joms, ką gi, vieną kambarį savo name, juk žinote, kad tik kas nenutiktų, – pasakiau dėdamas dokumentus jam ant stalo.

– Oi, pone Pepi, kad būtų daugiau tokių draugiškų žmonių kaip jūs, – atsakė policininkas, registruodamas duomenis.

– Taip, jūs gi žinote, kad tokios jaunos merginos neskiria draugiškumo ir gerumo, joms atrodo, kad tai – tas pats, ir jos nesupranta, kad blogis dažnai nešioja draugiškumo kaukę, kaip tik dėl to tą kambarį joms ir nuomoju. Ten, prie vaistinės, jos vaikštinėjo visą pusdienį, kol visai nusivylė, – ačiū dievui, ir šį sezoną mūsų miestelyje pilna turistų – nepatariau joms nakvoti kur nors lauke, kad ir vėl nepasikartotų ta istorija prieš penkerius metus…

– Pirmą kartą tai nutiko daugiau nei prieš dvidešimt metų…

Nieko jam neatsakiau, pats žino, kad abu tuos nelaimėlius pažinojau. Jie buvo mano bendraamžiai, vaikinas ir mergina, kartu lankėme mokyklą. Ir tą vasarą po gimnazijos baigimo, įsimylėję iki ausų, jie klaidžiojo kalnelyje šalia miesto centro, abu buvo draugiški, jis ruošėsi studijuoti teisę, ji, garbanota rudaplaukė, kalbas, bet likimas jiems buvo negailestingas. Tragiškai! Tą vasarą miestas nuščiuvo, ir to išgąsčio nepamiršta iki šiol. Vieną rytą juos kažkokia moteris aptiko prie kapinių tvoros, beveik neatpažįstamai sumaitoti, jie gulėjo kraujo klane. Kad ir kaip stengėsi, policija kaltininko nesurado, tikėtina, kalbėjo visi, kad protu nesuvokiamą nusikaltimą įvykdė nevietinis, juk mūsų miestelyje nėra pabaisos, kuri galėtų ką nors tokio padaryti. Bet jau po kelerių metų istorija pasikartojo, toje pačioje vietoje, prie tvoros, tik mergina buvo kilusi ne iš mūsų miestelio, o turistė. Vėliau kelerius metus buvo ramu, ir kaip tik tada, kai policija nustojo patruliuoti tose vietose, dingo keliautoja, užsienietė. Paskui tai įvyko dar du kartus, kiekvieną kartą po merginą, ir kaip tik tada, kai miestelis primiršdavo jį kaustančią baimę. Bet aš gerai žinau, kad visada reikia būti atsargiam, negalima prarasti budrumo tik dėl to, kad tas siaubingas nusikaltimas jau ilgai nesikartojo. Niekada jo nerado, – policija spėja, kad nusikaltėlis veikė vienas – kad ir kaip stengėsi, iškratė visus aplinkinius namus, aš ir pats stengiausi jiems suteikti informacijos, juk pro didelį savo vaistinės langą labai daug matau, netgi buvo suėmę kelis įtariamuosius, bet vėliau paaiškėjo, kad nė vienas iš jų nebuvo kaltas.

Kai tik joms ištiesiau pasus, merginos pasakė, kad yra alkanos ir kad planuoja išsyk, kai susidės daiktus, eiti kur nors pavalgyti. Nėra reikalo, atsakiau joms, namie šaldytuve turiu šviežios daržovių sriubos, kurią man kelioms dienoms išverda pagalbininkė. Ir dar ko nors atsirastų pas mane namie, žinoma, mielos panelės, maisto jums nežadu įskaičiuoti, toks jau esu, į bėdą patekusiam žmogui visada padedu. Vis tiek vakare eisite pasivaikščioti? Žinoma, kodėl gi ne, po vakarienės pasivaikščioti sveika, bet ar nebūtų geriau pailsėti ir gerai išsimiegoti, ypač jums, panele, nes jus šiandien kamavo sveikatos sutrikimai. Apsispręsime vėliau, atsakė jos pakeliui į namus. Ar gyvenu vienas? Taip, taip jau buvo skirta, bet nekalbėkim apie tai, atsidusau aš, pastebėjęs, kad jos kažką šnabždasi man už nugaros ir visą kelią paniekinamai ir piktdžiugiškai prunkščia.

– Dabar jos miega…

– …lovoje, susiglaudusios kaip šunyčiai…

– …ramiais veideliais snaudžia…

– …apsaugotos nuo išorinio pasaulio…

– …juk galėjo būti ir kitaip…

– …bet nebuvo… nes viską tiksliai suplanavai…

– …ir ką jos galėjo… dabar, sezono vidury, visur išnuomota…

– …o kad miegotų kur lauke…

– …per daug pavojinga, ir tikriausiai jau šiąnakt lis…

– …ir dabar… ir kas dabar?

– …jos gerai išsimiegos…

– Ar tikrai? Ir tik dėl to jas parsivedei į namus? Dėl to jas savo daržovine pliurze užmigdei?

– Jos gerai pailsės, o rytoj anksti ryte, vėliausiai pusę septynių, atsikels ir išeis…

– Nebesulauks jau jos rytojaus… vienai iš jų nebus nei ryto, nei nakties, o kitai nuo šiol bus amžina tamsa…

– Ne, taip nebus…

– Katra iš jų?

– Nutilk!

– Negali turėti abiejų…

– Užčiaupk srėbtuvę!

– Nėra vietos abiem… abi kartu jos per stiprios… su viena lengviau išlaikyti reikiamą atstumą… Katrą – garbanę?

– Nutilk… aš ne toks kaip tu… žmonės mane gerbia… vertina…

– …tik dėl to, kad nežino apie mane… Pažiūrėk į veidrodį, kaip dreba tavo pirštinėm apmautos rankos…

– Užčiaupk srėbtuvę!!

– Katra?

– Šįsyk ne!

– Garbanė, ar ne? Jau per pietus stebėjai ją aikštėje, kai prie fontano drėkinosi plaukus. Tokios panašios į ją iki šiol nebuvo nė vienos… tikra jos kopija… prie veidrodžio nuotraukoje kartu su tavo tėvu… iš jų jaunystės… kai tavęs dar nebuvo…

– Ne!

– O kodėl gi ne? …pupuliuk, ateik, tėvelio ir vėl nėra… o man reikia artumos… be to, žinai, tėvelis niekam netikęs… o aš esu viena…

– Užčiaupk srėbtuvę, šikniau!

– …bet, laimei, ne vieniša, nes turiu tave, garbanotas mano drambliuk…

- Aš tave užmušiu!

- Užmušiu tave! Užmušiu tave… ple ple ple ple… Jeigu tai būtų išvis įmanoma… į rankas pažiūrėk…

– …jos dreba vis labiau…

– …nes per daug rūkai… anksčiau ar vėliau tau pritrūks cigarečių…

– …nusipirkau tris pakelius pakeliui namo…

– …na, matai, apie viską pagalvojai…

– …ir tas triukšmas… tas spengimas…

– …visada nurimsta po to…

– Šįsyk taip nebus…

– „Taip“ nebuvo jau ilgai…

– Nutilk! Man reikia laiko… viską gerai apgalvoti…

– …juk ir taip žinai viską… aš žinau viską… niekas tavęs neįtars… ryt ryte smulkiai papasakosi kavinės savininkui, kada ir kaip jos išėjo… pagalbininkei paliksi žinutę, kad sutvarkytų ir svečių kambarį, tą, kuriame nakvojo merginos… tada, po kelių dienų, jūra išskalaus raudonplaukę ir jų daiktus, garbanė išnyks be pėdsako… kad po rūsiu yra dar vienas rūsys, o po jos mirties apie jį, išskyrus tave – garbanotas mano drambliuk, – nežino niekas…

– Nutilk… man reikia tylos… reikia laiko… valandos… dviejų… kad rankos nustotų drebėti… tada… tada pamatysiu, ką ir kaip…

– …gerai jau… gerai… laukiu… neinu aš niekur… neturiu kur… čia esu… visada… kiekvieną akimirką… su tavimi…

– …Ir tu manyje…

Iš: Mojca Kumerdej. Temna snov. Ljubljana: Beletrina, 2011

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

___

Slovėnų prozininkės Mojcos Kumerdej lietuvių skaitytojams pristatyti nebereikia. „Šiaurės Atėnuose“ buvo spausdinti du jos pasakojimai: „Kepenė“ ir „Kartais Michaelis tyli“, paimti iš rinkinio „Tamsioji medžiaga“, kuris pasirodė prieš pusantrų metų. Pridurti galbūt reikėtų tik tai, kad šią knygą galima drąsiai vadinti šiuolaikinės slovėnų prozos vizitine kortele. Ji buvo pristatyta Frankfurto knygų mugėje (neskaitant gausių vertimų į užsienio kalbas, slovėnų literatūrai ir Mojcai Kumerdej skirtame stende buvo galima rasti ir jos pasakojimo „Kepenė“ vertimą į lietuvių kalbą), o neseniai įvykusioje Gvadalacharos knygų mugėje, kuri yra didžiausia ispaniškai kalbančiose šalyse, prozininkės kūryba sulaukė išskirtinio dėmesio.