Baudelaire’as, užaugęs Gedos vazone

ERNESTAS NOREIKA

Charles Baudelaire. Piktybės gėlės. Poezija. Iš prancūzų k. vertė Sigitas Geda. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 272 p.

Bėgant laikui ir keičiantis amžiams, galime tik spėlioti, kiek literatūros pasimeta amžinybės dulkių sūkuriuose. Į didelę dalį mums žinomos literatūros žiūrima palankiai, nors ji neatitinka dabartinių, daugeliui suvokiamų ir priimtinų pasaulio dėsnių ir tendencijų. Galbūt tai ir iškelia vieną ar kitą kūrinį, knygą, kur galima rasti mėgstamų dalykų, bendrų emocinių ar požiūrio vardiklių. Tačiau ar tai vyksta natūraliai? O gal daugelis mėgina dirbtinai rasti sąsajų su autoriais, kurių kūriniams per kelis šimtus metų ir daugiau. Įdomu, kaip tie kūriniai gyventų savarankišką gyvenimą šiais laikais, jei imtume ir atmestume pasaulinio garso vardus ir pavardes. Paliktume apnuogintą kūrinį, nuplėštume visas etiketes, užvertume mums žinomas ir numanomas kontekstų, biografijų duris.

Žinoma, reikia suvokti ir tai, kad kūriniai, rašyti prieš kelis šimtus metų, yra didelė literatūros vertybė, vien kaip faktai, kurie yra užkodavę tam tikrų krypčių, minčių ir pasaulėžiūros žemėlapius. Tik nežinia, ar jie iš tikrųjų yra verti vadintis gerais kūriniais, nors ir turi savybę keliauti per laiko paviršių ir sugeba įsmigti taikliai it mestas peilis į taikinio vidurį. O gal jų pagrindinis gerumo rodiklis – kad jie išliko iki šių dienų. Galime daryti prielaidą, kad jei tokiems kūriniams nepakenkė laiko ugnis, supleškinusi ne vieną literatūros šedevrą, gal jie iš tikrųjų verti deimantinio sosto ir literatūrologų brukamos auksinės karūnos.

Charles’is Baudelaire’as niekada nebuvo mano itin geras draugas. Kažkur nuo manęs vis stengdavosi pasislėpti, kad taip ir liktų iki galo nesuprastas. Tiesą sakant, net mokykloje buvo pristatomas kaip vienas garsiausių devyniolikto amžiaus prancūzų poetų, o tai jau lyg ir nebeleido abejoti chrestomatinėmis tiesomis, kurios jaunam ir žaliam moksleiviui buvo tarsi žodžiai iš literatūrinio dekalogo.

Kiek vėliau teko prabėgomis nugriebti jo tekstų, bet iš jų nepavyko susidaryti aiškesnio vaizdo. Studijų metais teko klausyti, kaip jis skamba prancūziškai. Tuomet buvau susižavėjęs jo poetiniais sąskambiais, bet tik jais, nes turinio nesupratau. Bet dabar pamąstau, kad ir elementariausi vaistų ar bet kokie kitokie pavadinimai, skaitomi prancūziškai, man būtų skambėję panašiai. Kad galėtum lietuvišką vertimą lyginti su originalu, be abejonės, reikia mokėti prancūziškai. Bet labai įdomu tai, kad Sigitas Geda „Piktybės gėles“ vertė nemokėjimas šimtu procentų prancūzų kalbos. Šitai mane verčia manyti, kad vis dėlto tikrojo Baudelaire’o dar neturime, nors jis jau yra išverstas.

Viena vertus, reikia nuoširdžiai pasidžiaugti, kad apskritai sulaukiama tokių vertimų, kita vertus, galima įtarinėti vertėją perrašius Baudelaire’ą savaip. Tiesa, vertimai yra vertimai, manau, neišvengiama, kad vertėjas įdeda nemažai savo poetinės patirties. Ieško tam tikrų vertimo sprendimų, kurie būtų priimtini vertėjui ir kaip poetui, žinoma, jei verčiama poeto.

Vertinant knygą, reikia paminėti ir jos apipavidalinimą, – čia padirbėta iš peties. Knyga išties išleista skoningai – kieti viršeliai, gražiai suderintos raudona ir juoda spalvos.

„Piktybės gėlėse“ tarsi atsiveria įvairūs monologai, regis, kalbama ne šiaip tiesiogiai su savimi, o save išdalinus po mažą gabalėlį aplinkai, įsiliejus į ją ir mėginant išgirsti aidą, atsimušantį nuo savęs paties, kaip aplinkos elemento, jausminės, dvasinės plokštumos. Poetas kontaktuoja su aplinka, aprašinėdamas matomą erdvę kreipiasi ne tik į save, kaip į pagrindinį pašnekovą, bet ir į numanomą skaitytoją.

Žinant, koks audringas buvo poeto gyvenimas, nenuostabu, kad eilėraščiuose šmėžuoja įvairios apsvaigimo formos, įvairūs svaigieji gėrimai, kurie keičia realųjį pasaulio vaizdą:

Tai vynas sugeba apvilkt šlykščiausią lūšną

Kuo prabangiausiu drabužiu,

Ir iškelia kolonų daug labai gražių,

Jo gaisuose, jo aukse lūžta

Kaip saulė leisdamos į ūką debesų.

(p. 79)

Tačiau vienas iš svarbiausių svaiginimosi būdų – opijaus vartojimas, tai taip pat nėra slepiama:

Tai plečia opijus, kas net ribų neturi,

Ilgėja, ko veik nematau.

(p. 79)

Poetui netrūksta išmonės – jo temų diapazonas ganėtinai platus. Nors Baudelaire’as gilinasi į jausmines plotmes, kurios jį, rodos, provokuoja didžiausiam nežinojimui, kaip iki to prieinama, skiriasi bene kiekviename eilėraštyje. Tam tikrų detalių dominavimas – tik priežastis ką nors jausti. Eilėraštyje „Praeivei“ jis tiesiog stebi moterišką grožį, kuris persismelkia giliai, o visa tai, ką jaučia, užrašo:

Tas gatvių grindinys, apkurtinęs mane.

Aukšta, liekna, iš savo gedulo didingo

Išniro moteris, o jos ranka kilminga

Pakėlė nėriniuotą rūbą eidama.

(p. 148)

Tačiau poeto žiūrėjimo kampai yra skirtingi, viename eilėraštyje jis gali rašyti apie moters grožį, kurio geidžia, tačiau lyg ir suvokia, kad jo neįmanoma pasiekti kaip utopinės meilės, dvasinės pilnatvės, o kitame jau rašo apie moteris gašlūnes, tarsi atpasakodamas supoetintus pokalbius:

Moters burna, kuri kaip braškės raudonijo,

Raitydamos tarsi gyvatė ant žarijų

Ir trindama krūtis korseto apkaustais,

Išleido šiuos žodžius su muskuso kvapais:

„Štai mano drėgnos lūpos, aš gimiau suprasti,

Kaip lovoj padorumą ir sąžinę prarasti.“

(p. 242)

Vis dėlto esu linkęs laikytis nuomonės, kad ir koks būtų Baudelaire’o vertimas į lietuvių kalbą – geras ar blogas, o gal net nevertinamas pagal tokius „gerumo“ ir „blogumo“ kriterijus, jis vis tiek yra vertas būti perskaitytas, kad bent šiek tiek būtų prisiliesta prie šio prancūzų poeto. Kaip jau minėjau, kadangi pats nemoku prancūzų kalbos, pasilieku teisę tik spėlioti ir įtarinėti. Tikiuosi, kas nors išdrįs paneigti mano abejones dėl poeto, vertusio kitą poetą iš kalbos, kurios nemokėjo tiek, kad sugebėčiau patikėti vertimu nesuabejojęs.