Sigitui Gedai – 70

Pas­ku­ti­nis Si­gi­to Ge­dos die­no­raš­čio įra­šas „Šiau­rės At­ėnuo­se“ pa­si­ro­dė 2012 m. sau­sio 20 d. nu­me­ry­je. „Kie­no teks­tas bus ki­to „Šiau­rės At­ėnų“ nu­me­rio 5 pus­la­py?“ – sa­vo tin­kla­raš­ty­je tuo­met klau­sė Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas. Skai­ty­to­jai ne­ga­lė­jo ne­pa­ste­bė­ti nuo­la­ti­nę vie­tą 5 pus­la­py­je su­ra­du­sių Ge­dos die­no­raš­čių, anot Ga­si­liū­no, „kas­dien­raš­čių“: už­ra­šy­tų kas­die­nio gy­ve­ni­mo ste­bė­ji­mų, po­kal­bių nuo­tru­pų, daž­nai la­bai sub­jek­ty­vių ko­men­ta­rų apie kul­tū­ros, gam­tos reiš­ki­nius ir žmo­nes. Ne vi­siems jo die­no­raš­čiai pa­ti­ko, ne vi­si juos su­pra­to – kai kam gal at­ro­dė per daug „ge­diš­ki“, ati­trū­kę nuo re­a­ly­bės ar­ba per­ne­lyg as­me­niš­ki, ka­te­go­riš­ki, ties­mu­ki. Ta­čiau dau­ge­liui „Šiaurės A­tė­nai“ ta­po ne­įsi­vaiz­duo­ja­mi be „Die­no­raš­čių“. Fak­tas, kad po Si­gi­to Ge­dos mir­ties jo die­no­raš­čių srau­tas ne­su­sto­jo (bu­vo pub­li­kuo­ja­mi dar tre­jus me­tus), ga­lė­jo kam nors pa­si­ro­dy­ti ma­kab­riš­kas, tar­si kū­ry­bos ak­tas įsteng­tų pa­si­prie­šin­ti ana­pu­sy­bei.

Šių me­tų va­sa­rio 4 d. Si­gi­tui Ge­dai bū­tų su­ka­kę sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Vie­nas ryš­kiau­sių ir sa­vi­čiau­sių Lie­tu­vos po­etų į „Šiau­rės At­ėnų“ ben­dra­dar­bių gre­tas įsi­lie­jo 1992 m. va­sa­rį ir dir­bo iki pat mir­ties – 2008 m. gruo­džio. 1992 m. gruo­džio 4 d. „Šiau­rės At­ėnų“ nu­me­ry­je, straips­ny­je „Ke­lio­nė į Kau­ka­zą“, Ge­da ra­šo: „Vi­si mes esam mir­tin­gi, drau­gai, Die­vo te­duo­da­mi vie­ną vie­nin­te­lį kar­te­lį, ir tai – daž­niau­siai anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je. Vi­sa ki­ta tė­ra pa­vė­la­vęs mei­lės ir drau­gys­tės ieš­ko­ji­mas.“

Kvie­čia­me pri­si­min­ti Si­gi­tą Ge­dą iš jo laiš­kų ir (jam skir­tos) kū­ry­bos – kaip bi­čiu­lį, kaip ben­dra­dar­bį, kaip ra­šy­to­ją.

____