Paukšteli paukštužėl

PAULINA DRĖGVAITĖ

Žen­giu lai­do­tu­vių pro­ce­si­jos prie­ky­je, man siau­bin­gai dre­ba ran­kos, yra be­die­viš­kai sli­du ir te­gal­vo­ju, kaip ne­pa­slyst ir ne­iš­si­tėkš­ti tie­kos žmo­nių aki­vaiz­do­je: Vieš­pa­tie, ko­dėl tu su­kū­rei le­dą. Ato­maz­ga. Kaip tai at­si­tin­ka – virs­ti kos­mi­nė­mis dul­kė­mis ir iš­si­skai­dai? At­gims­ti me­džiu? Šo­ki pol­ką an­ge­lų bū­ry­je?

Pir­mo­jo ap­si­lan­ky­mo me­tu li­go­ni­nė­je bi­jo­jau kryp­tel­ti gal­vą kai­rėn ir de­ši­nėn, be­ne pa­ma­ty­siu kaž­ką siau­bin­go, ma­niau, kad tuč­tuo­jau apalp­siu nuo ši­to vim­dan­čio, iki pat kau­lų įsi­smel­kian­čio kva­po, kad sa­vig­rau­ža bus ne­pa­ke­lia­ma, gy­ve­ni­me ne­be­si­šyp­so­siu. Ir gal­vo­ju, koks vis­gi ste­buk­lin­gas pa­da­ras yra žmo­gus: pri­pran­ti. At­ei­nu va­ka­re – nie­ko nė­ra, tik sa­ni­ta­ras ve­ža dar šil­tą lo­vą, rū­bi­nė­je tuš­čia, su­krio­šu­si ra­dio­la gro­ja „Ca­li­for­nia Dre­a­min’“. Už­ky­lu į mū­sų aukš­tą: žyb­si ka­lė­di­nės lem­pu­tės, gre­ti­mo­je pa­la­to­je du die­du­kai dis­ku­tuo­ja, kur švęs Nau­juo­sius me­tus. „Tu­riu daug pa­kvie­ti­mų, dar ne­ži­nau, neap­si­spren­džiu. O tu?“ – „Kad ne­ži­nau, kur čia be­si­dė­si, gal į ko­kį ba­riu­ką… Klau­syk, gir­dė­jau, Ra­džis tu­ri tur­tin­gą ba­ro­ną už dė­dę, kaip ma­nai, man ant šven­tės pi­ni­gų pa­sko­lin­tų?“ Se­se­lės ka­bi­ne­te lei­džia ABBA. Pa­la­tos kam­pe – tuš­čia bal­ta lo­va, šį­ryt taip dar ne­bu­vo. „Vis kaž­kas nau­jo“, – mur­ma pa­slap­čiom rū­kan­tys pa­cien­tai.

Iš Sigito Gedos užrašų knygelės

Mums sa­ky­da­vo, kad es­mi­nis da­ly­kas, mąs­tant apie Ba­lį Sruo­gą, – iro­ni­ja. Aš nie­kad ne­įkir­tau, kam jam tos iro­ni­jos, be­ne ne­su­pran­ta, kad rim­ti rei­ka­lai ap­lin­kui de­da­si. Tru­pu­tėl my­lė­jau keis­tą per­so­na­žą Sruo­gą – bu­vo liūd­na, kad ji­sai nie­ka­da ne­gie­dos po ma­no lan­gais. Da­bar ši sim­pa­ti­ja ve­ši dar stip­riau: aš ta­ve su­pran­tu, Ba­ly. Įsi­vaiz­da­vau, jog di­din­gi ir krau­pūs da­ly­kai vyks­ta fo­ne skam­bant „Car­mi­na Bu­ra­na“, kad kren­ta me­te­o­ri­tai ir gys­lo­se stings­ta krau­jas. Ne. Ap­lin­kui gro­ja ABBA ir val­gai na­mi­nę miš­rai­nę. Ga­lų ga­le te­ga­li kva­to­tis. Sa­ko, kol dar ga­li juok­tis, va­di­na­si, yra vil­ties, bet juk jau­tie­si toks kal­tas, gi rei­kė­tų gu­lė­ti ant grin­dų ir rau­tis plau­kus, o tu va sė­di ki­ken­da­ma iš Če­cho­vo ne­vėkš­liš­ku­mo as­me­ni­niuo­se san­ty­kiuo­se, khem. Juk bū­tent taip ker­ta­mas vyš­nių so­das, Ni­na. Če­cho­vas vis pyk­da­vo­si su Sta­nis­lav­skiu dėl sa­viš­kių kū­ri­nių de­fi­ni­ci­jos: pas­ta­ra­sis juo­se kaip ne­ma­to ko­me­di­jos, taip ne­ma­to, o An­to­nas, už­si­spy­ręs kaip ožys, vis vien sa­vo: T-R-A-G-I-K-O-M-E-D-I-J-A. Voi­nickis, tar­si pa­kė­lęs tau­re­lę su Bec­ket­tu: „Gra­ži die­na pa­si­kar­ti.“ Bū­tent taip ker­ta­mas vyš­nių so­das, ma­est­ro Sta­nis­lav­ski: ra­miai, pa­pras­tai, be pa­te­ti­kos. Kas­dien. Žmo­gus ga­li pa­kel­ti žy­miai dau­giau, ne­gu ro­dos iš pat pra­džių. Ni­na siun­čia ži­nu­tę Tri­go­ri­nui: „Jei­gu jums ka­da nors rei­kės ma­no gy­ve­ni­mo, at­ei­ki­te ir jį pa­si­im­ki­te.“ Man no­ri­si ap­ka­bin­ti Ni­noč­ką ir, švel­niai glos­tant plau­kus, pa­pa­sa­ko­ti, ko­kie jie, tie tri­go­ri­nai, at­ei­na: šmaikš­čiai mirk­sė­da­mi ake­lė­mis, vi­lio­jan­tys pa­si­vaikš­čio­ji­mais po ži­bin­tais, pa­skai­tom apie ško­tiš­ką vis­kį ir ne­re­gė­tų ša­lių ta­ba­ką. Pa­gro­bia ir mė­to, ty­ri­nė­ja kaip įdo­mų vabz­dį, o pas­kui iš­me­ta su va­ka­rykš­čiais laik­raš­čiais. „Bet juk, paukš­te­li, paukš­te­li, paukš­te­li, tu ne­pyk…“ Ta­vo skaus­mas, toks kaž­koks ne­su­si­tu­pė­jęs ir ne­sai­kin­gas, skrai­do po dan­gų šim­tais paukš­tu­kų ir le­sa aša­ro­jan­čias akis. Be­ne kam nors rū­pi.

Ši­tie paukš­tu­kai vie­ną­dien su­grįž­ta liz­dan ir nu­rims­ta, gal­būt net pa­sta­to nau­jus na­mus. Bet ta­ve ka­muo­ja keis­tas jaus­mas, kad ši­ta­sai tri­go­ri­nas vaikš­to to pa­ties mies­to gat­vė­mis ir ga­lė­tum jį (ne­ty­čiom) su­tik­ti, ir už­tek­tų tik­tai pa­mo­ti pirš­tu – iš­kart su­si­vy­nio­tum jam po ko­jo­mis. „Į Mask­vą, į Mask­vą, į Mask­vą“ – cha cha cha, vei­kiau jau gi­lyn, gi­lyn, gi­lyn. Ir jei nuo­šir­džiai pa­žvelg­tum į sa­ve veid­ro­dy­je, pri­si­pa­žin­tum: ma­lo­nu vėl skęs­ti. Ar tau rei­kia to­kio Tri­go­ri­no, Ni­na? Ar rei­kia? Čia ir sly­pi Če­cho­vo ir Sta­nis­lav­skio dis­pu­to šer­dis: Kon­stan­ti­nas šia­me Ni­nos, pa­va­din­ki­me, su­si­de­gi­ni­me re­gi tra­giš­ką li­pi­mą kar­tu­vių link ir žiū­ro­vams da­li­na no­si­nai­tes, tuo tar­pu An­to­nas su­pran­ta, kad to­kiu at­ve­ju be­lie­ka kva­to­tis. Jaus­mas, it var­ty­tum se­ną die­no­raš­tį: Vieš­pa­tie, kaip tri­via­lu… iš pus­la­pių tru­pė­da­mos by­ra džio­vin­tos gė­lės, o juk, re­gis, taip puo­se­lė­ta ir bran­gin­ta.

To­dėl sė­dė­da­ma pa­la­to­je su­ku­riu vie­nin­te­lę sa­vo 2013 m. re­zo­liu­ci­ją. Ži­nau, kad pa­ti­ki­miau­sias bū­das ne­vyk­dy­ti pa­ža­dų – pa­vers­ti juos nau­ja­me­ti­nėm idė­jom, bet, ma­nau, šį­syk bus rim­ta. Ma­no tiks­las – ne­be­su­reikš­min­ti. Ne­be­si­vo­lio­ti siel­var­to van­de­ny­nuo­se, vei­kiau jau pa­si­sta­ty­ti ne­blo­gą na­me­lį ant van­dens ir ja­me pyp­kiuo­ti. Įsi­gy­ti Mo­net ver­tą skry­bė­lę ir nu­ta­py­ti po­rą sau­lė­ly­džių. Ne­se­niai žiū­rė­jau fil­mą „The Pain­ted Veil“ (lie­tu­viai ga­nė­ti­nai keis­tai iš­ver­tę „Nu­ta­py­ta“) – Ed­war­das Nor­to­nas iš­si­ve­ža ne­iš­ti­ki­mą žmo­ną Na­o­mi Watts į cho­le­ros ži­di­nį Ki­ni­jos pa­kraš­ty­je, ti­kė­da­ma­sis pa­ty­ri­nė­ti mir­ti­nas bak­te­ri­jas ir su­sarg­din­ti sa­vą­ją mo­te­riš­kę. Ne­iš­duo­siu, kaip klos­to­si ki­niš­ka pa­si­ja – nors, ge­rai pa­gal­vo­jus, su cho­le­ra il­gai ne­pa­flir­tuo­si, – tik nu­pie­šiu pas­ku­ti­nius kad­rus: Watts plau­kia gar­lai­viu to­lyn link mig­lo­tų kal­nų, ji – vie­na iš dau­ge­lio jo ke­lei­vių. Gi­lus mė­ly­nų akių žvilgs­nis. Jo­kios pa­te­ti­kos, užuo­mi­nų į ne­se­niai įvy­ku­sias dra­mas. Re­ži­sie­rius šio mi­ni­ma­liz­mo lai­ko­si vi­so fil­mo me­tu: fil­me apie epi­de­mi­ją lauk­tum „Vė­jo nu­blokš­tų“ ly­gio ma­si­nių sce­nų ir de­jo­nių, ta­čiau čia – ne­dra­ma­ti­zuo­ja­ma. Spren­džiant Watts ir Nor­to­no san­ty­kių di­le­mas, vis­kas iki krau­jo žmo­giš­ka, na­tū­ra­lu, dėl to – skaus­min­ga, grauž­tu­meis na­gus: ko­dėl taip ty­li­te? Ta­čiau tra­ge­di­ja ne­ku­ria­ma. Ši is­to­ri­ja – tik vie­na iš dau­ge­lio. Kad ir kas nu­tik­tų nak­tį, sau­lė tu­ri gė­dos pa­kil­ti ry­te.

Kaž­ko pa­na­šaus no­rė­čiau šie­met: skaid­raus žvilgs­nio ir dra­ma­ti­kos ne­su­ga­din­to pro­to. No­rė­čiau blai­viai pa­žvelg­ti į Tri­go­ri­ną ir su­si­lai­ky­ti nuo ant­au­sio. Ar­ba iš­vis: iš­trin­ti jo, kaip to­bu­lo gy­ve­ni­mo idė­jos, vi­zi­ją. Mū­sų kvai­lo jaus­mo biog­ra­fi­ja at­ro­do it pa­to­lo­gi­nės li­gos is­to­ri­ja. Bet bė­da ta, kad ši­tie tri­go­ri­nai, jie, cho­le­ros, pa­tys ne­iš­ei­na, vis tai­ko­si su­grįž­ti ir drįs­ta mirk­sė­ti. Gal­būt mū­sų li­ki­mui duo­tas tam tik­ras skai­čius ker­ti­nių žmo­nių, ku­rie nie­kaip ne­dings­ta nuo sce­nos? Jei taip, ma­no dra­ma­tur­gui rei­kė­tų su­si­im­ti ir pa­skai­ty­ti po­zi­ty­vio­sios psi­cho­lo­gi­jos. Už­teks liū­dė­ti, žmo­gau! XIX a. pa­bai­go­je, ra­šy­da­mas drau­gui Alek­se­jui Su­vo­ri­nui, Če­cho­vas pu­to­ja­si: „Tas, kas iš­ras švie­žią pa­bai­gą pje­sėms, pra­dės nau­ją erą. Pra­keik­tos pa­bai­gos ne­at­ei­na! He­ro­jus ar­ba nu­si­šau­na, ar­ba ve­da.“ XXI a. pra­džia, man tru­pu­tėl bau­gu, ką pa­si­rinks ma­niš­kis au­to­rius. Jis ve­da jau ne­syk re­gė­tu ke­liu: ne­drą­siai dai­rau­si te­le­fo­no link ir ku­riu prie­lai­das su­si­ti­ki­mui. Gal­būt mums rei­kė­tų ap­tar­ti šiuo­lai­ki­nę po­li­ti­ką? Ar se­niai bu­vai ki­ne?

Et! Prieš po­rą me­tų vo­lio­čiaus pa­kam­pė­mis it šei­mi­nin­ko pa­va­ry­tas šuo. Da­bar te­ga­liu kva­to­tis: ne­gi vėl? Bė­da vie­na ne­vaikš­to, sa­ko se­na pa­tar­lė ir, kaip ir vi­sos ba­na­liau­sios tie­sos, ab­so­liu­čiai ne­me­luo­ja. Pa­sa­ko­ju drau­gei apie lai­do­tu­ves, ši man – apie nėš­tu­mo tes­tus, pas­kui klau­sia: ar su­pran­ti, kad vie­na­me po­kal­by­je šne­ka­me tiek apie gy­ve­ni­mą, tiek apie mir­tį? Pir­mą­kart pa­ju­tau ją kvė­puo­jant taip ar­ti, ne­ti­kė­tai ir ne­gai­les­tin­gai. Nak­ti­mis ne­mie­gu, ste­bė­da­ma ant sie­nų be­si­mai­nan­čius še­šė­lius: ar tai siun­čia­mi žen­klai? Kas­syk kaip pei­lis ker­ta su­vo­ki­mas, kad nie­ka­da ne­be­kal­bė­si­me ir kiek daug da­ly­kų ne­pa­klau­siau. „Ne­su­reikš­mink ir žvelk leng­vai“, – šian­die­ni­nė ma­no man­tra, to­kia ne­veiks­min­gai nai­vi. Bū­tent taip ker­ta­mas vyš­nių so­das, mer­gyt: be jo­kio su­grį­ži­mo at­ga­lios. Bet kaž­ku­ri nai­vi ma­no sie­los da­le­lė ti­ki­si, kad tu vis dar kal­bi me­džių oši­mu, žy­dė­ji­mu ir vi­sa pa­den­gian­čiu snie­gu. Ir tru­pu­tėl džiau­gia­si, kad pa­li­kai tą mir­ties fab­ri­ką, va­di­na­mą li­go­ni­ne, tar­si ten dar bū­tų vil­ties. Ana­pus tur­būt gra­žiau.

Ir tur­būt tie­sa, kad mir­tis sė­ja cha­o­są, ta­čiau kar­tu vis­ką su­sta­to į vie­tas: ji iš­gry­ni­na mū­sų kas­die­nius rit­mus. Cho­le­ros kre­čia­mo­je Ki­ni­jo­je iš­auš­ta nau­jas ry­tas. Ma­niš­kis Tri­go­ri­nas žvilgs­niu gla­mo­nė­ja vis­kio tau­rę. „Mu­du pa­siil­sė­si­me“, – į švie­sų ry­to­jų ve­da So­nia. Vir­šum ka­pų siū­buo­ja ber­žai. Skers­gat­viuos su­si­ker­ta ho­ri­zon­ta­lės. Prie po­ke­rio sta­lo sta­tau sa­vo lai­ką: all in. Ne­be­drįs­tu spė­lio­ti, kur bū­si­me po mė­ne­sio, po me­tų. Gė­lės bu­vo be­pras­mės. „Jau šim­tą me­tų ne­ma­čiau ta­vo šyp­se­nos“, – pus­ry­čiams gie­da ma­no šir­dis. Ma­niš­kis Tri­go­ri­nas bas­to­si po gat­ves it ne­ra­mus il­ge­sys ir jo še­šė­lis nak­ti­mis mai­no­si ant ma­no kam­ba­rio sie­nų, bars­ty­da­mas ru­siš­ką po­ezi­ją, sa­ko, pu­ti­nai krau­ju var­va – - – - – -

„Juk štai ši­taip ker­ta­mas vyš­nių so­das, paukš­te­li: su­ga­di­nu vi­sa, kas man nu­tin­ka ge­riau­sia.“ Dar­syk pa­va­dink ma­ne paukš­te­liu ir iš­ka­po­siu tau akis.

Jei­gu nu­tai­kai tam tik­rą ra­kur­są, žiū­rint į vyš­nios kau­liu­ką at­ro­do, kad jis tau šyp­so­si.