Pa­žy­gys su bi­čiu­liu iš Pa­ne­vė­žio į Viekš­nius

RI­MAN­TAS ŽI­LE­VI­ČIUS

Va­sa­ra lei­pė­jo pa­čia­me pui­ku­me – lau­kuo­se siū­ba­vo bit­krės­lės, o ra­mu­nė­lės ne­pa­si­da­vė, per sprin­dį pa­šok­da­mos aukš­čiau. Jo­na­žo­lės stie­bė­si iki pu­siau­jo, kve­pė­da­mos bal­za­mu, švel­nia och­ra įsi­lie­da­mos į il­giau­sių die­nų gro­žį. Nuo sau­lė­te­kio iki brėkš­tos pie­vos žai­ža­ra­vo kla­si­ki­nio vit­ra­žo spal­vom, tik šir­džiai su­vo­kia­ma pa­lai­ma, guo­džian­čiu at­si­dū­sė­ji­mu, kad dar ne­si­bai­gia gy­ve­ni­mo ru­dens alė­ja.

Vit­ra­žis­tas Bro­nius Bru­žas pa­ry­čiais at­bir­bė iš Vil­niaus. Nu­dū­mė į ma­no so­dą ir ki­ke­no, kal­bin­da­mas ant šu­li­nio krai­go įsi­tai­siu­sius bo­bu­tę su die­du­liu. Abu pra­re­tė­ju­siais plau­kais, gy­vai iš­pū­tę ku­ku­la­kes ste­bi be­si­ropš­čian­čias ant gon­kų ra­ga­nes. O virš sto­go šel­mens – skulp­to­riaus Le­o­no Strio­gos su­kur­ta min­ties paukš­tė. Paukš­tės gal­ve­lė iš­di­džiai pa­kel­ta, vos nu­tu­ri­ma nuo pri­tu­tin­tų min­čių ir bez­lie­py­čių. O kaip ki­taip – jei sva­jos ne­už­ka­bins dau­sų žyd­ry­nės, lik­si mak­no­ti po juo­dą lio­lį.

Bi­čiu­lis už­lė­kė į an­trą tro­bos aukš­tą, kur lan­ge švy­tė­jo jo dar­bo Viekš­nių her­bas. Žen­klą mies­te­liui 1792 m. pa­tvir­ti­no Lie­tu­vos ir Len­ki­jos valstybės val­do­vas, Res­pub­li­kai be­si­ri­tant į pra­žū­tį. Tie­sa, trys žvaigž­dės mė­ly­name fo­ne ir go­ti­ki­nė ka­rū­na bu­vo per­pieš­tos kaž­ko­kio ne­iš­ma­nė­lio. Še­šia­kam­pės her­bo žvaigž­dės pa­te­ko į rim­tus lei­di­nius, pa­vyz­džiui, į 1989 m. per­leis­tos Bro­niaus Kvik­lio „Mū­sų Lie­tu­vos“ ket­vir­tą­jį to­mą. B. Bru­žas, su­kū­ręs ma­niš­kį vit­ra­žą, ne­iš­ven­gė klai­dos. Vie­toj tri­jų aš­tuo­nia­kam­pių žvaigž­džių įkom­po­na­vo Do­vy­do žen­klus.

– Ma­tyt, žy­de­lis per­pai­šė her­bą. Juk Ab­ra­o­mo vai­kas ne­ski­ria ki­to­kių žvaigž­džių. Jam tik še­šia­kam­pė.

Sve­čias mik­liai nu­ka­bi­no anks­tes­nį­jį kū­ri­nį. Man ne­spė­jus pra­ver­ti žab­tų trekš­te­lė­jo per pu­sę. Iš­ėmęs iš mai­še­lio iš­tie­sė nau­ją vit­ra­žą.

Die­ve, ko­kia di­dy­bė at­si­vė­rė tau­ru­mu švy­tin­čia­me her­be! Ka­ra­liš­kai mė­ly­name fo­ne švie­tė dvi auk­si­nės ir si­dab­ri­nė aš­tuo­nia­kam­pės žvaigž­dės, o jas vai­ni­ka­vo įspū­din­ga (kaip tai mo­ka da­ry­ti B. Bru­žas) ba­ro­ki­nė ka­rū­na. At­pa­žįs­tu tik­rą meist­rą, ne­pa­lie­kan­tį liap­su­so (anas pa­da­ry­tas ne dėl jo kal­tės). Kad kū­ri­nys iš­syk ka­bo­tų lan­ge, ir li­ni­nę vir­ve­lę įvė­rė. Vis­kas tu­ri bū­ti či­ki či­ki.

– Da­bar į Vė­ikš­nius, – že­mai­tiš­kai skie­me­nuo­da­mas pa­ra­gi­no bi­čiu­lis.

Į to­li­mą Že­mai­ti­jos mies­te­lį su Bro­niu­mi va­žia­vo­me an­trą kar­tą. Sve­čias iš sos­ti­nės po­ri­no pa­na­šios gy­ven­vie­tės Lie­tu­vė­lė­je ne­ap­ti­kęs. Jam vėl ma­gė­jo per­ei­ti sme­to­niš­ką bru­ką, pa­si­su­kio­ti prie Bir­žiš­kų šei­mos pa­min­klo, 1995 m. pa­sta­ty­to Vil­niaus uni­ver­si­te­to ir Viekš­nių bir­žiš­kie­čių drau­gi­jos ini­cia­ty­va (skulp­to­rius Č. Pe­čiu­kas, ar­chi­tek­tas R. Pa­lu­kai­tis).

Iš be­vei­džių Pa­ne­vė­žio blo­ki­nių dau­gia­bu­čių grūs­ties (ak, kur tas la­la­vi­mas apie met­ro­po­lį, te­at­rų mies­tą?) pra­lė­kė­me pro abu pre­ky­bos cen­trus, pa­va­din­tus „Ba­bi­lo­nais“ (tik pa­tė­my­kit pro­vin­ci­jos pre­ten­zi­jas į Ha­mu­ra­pio ka­ra­lys­tės sos­ti­nę!).

Už ke­tu­rias­de­šim­ties ki­lo­met­rų nuo Pa­ne­vė­žio – Še­du­va. Jos pra­džia – Žy­gi­man­to Au­gus­to 1529 m. duo­tas lei­di­mas steig­ti pa­ra­pi­ją. Mies­te­lis, įsi­kū­ręs ke­lių san­dū­ro­je, grei­tai au­go, 1654 m. ka­ra­lius Jo­nas Ka­zi­mie­ras Še­du­vai su­tei­kė Mag­de­bur­go tei­ses, lei­do reng­ti ke­tu­rias me­ti­nes mu­ges, sa­vai­ti­nius ket­vir­ta­die­ni­nius tur­gus. Po šim­to me­tų mies­te­ly­je jau sto­vė­jo ro­tu­šė, ša­lia – mū­ri­nis ka­lė­ji­mo pa­sta­tas, pra­ei­vius šiur­pi­no ant Ko­tiš­kio kal­ne­lio iš­ki­lę du stul­pai, prie ku­rių plak­da­vo nu­si­kal­tė­lius. Jei kas ant bau­džia­mo­jo grie­žė dan­tį, ne­si­dro­vė­da­mas ga­lė­jo jam at­sei­kė­ti „ber­ži­nės ko­šės“ – pla­ki­mo prie­mo­nių ry­šu­lė­lis gu­lė­jo ša­lia. Še­du­vo­je bu­vo Han­zos san­dė­liai, o XVII a. mies­te­lio tei­sės bu­vo su­ly­gin­tos su Kau­no ju­ris­dik­ci­ja. Ru­si­jos ca­ras Pa­ve­las po vai­ni­ka­vi­mo iš­kil­mių iš Mask­vos su­ko pro Kau­ną ir ap­si­lan­kė Še­du­vo­je. Sve­čias pa­gy­rė 1649 m. sta­ty­tą Šv. Kry­žiaus At­ra­di­mo mū­ri­nę dvi­bokš­tę baž­ny­čią, at­krei­pė dė­me­sį, kad mies­te­lis tvar­kin­gas, ne­ap­šnerkš­tas. Iš tri­jų mies­te­lio ma­lū­nų iš­li­ko tik vie­nas, jis yra ta­pęs links­mų­jų gė­ri­kų bro­li­jos ir tu­ris­tų trau­kos vie­ta.

Pra­ėju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je tau­to­dai­li­nin­kas, ta­da va­din­tas liau­dies meist­ru, Vy­tau­tas Ma­jo­ras ma­lū­no in­ter­je­rui ir eks­ter­je­rui su­kū­rė vel­nių kau­kes, nu­ka­lė ži­bin­tus, tarp gė­ly­nų įkom­po­na­vo lai­vų švar­ta­vi­mo­si gran­di­nes. So­viet­me­čiu pa­tek­ti į Vel­nių ma­lū­ną ko­lek­ty­vai lauk­da­vo po du tris mė­ne­sius. Va ką reiš­kė pa­slap­tin­gas, ne­la­bų­jų gy­venamas ma­lū­nas, gau­sūs pui­kios vir­tu­vės pa­tie­ka­lai. Ir da­bar Še­du­vos ma­lū­nas ne­pra­ra­do bu­vu­sio res­to­ra­no šlo­vės, ne­to­lie­se su­ręs­ti pa­sta­tai su jau­kiais mie­ga­mai­siais. Ša­lia po­il­sio ir vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės. Pli­kom ran­kom ne­pa­im­si Še­du­vos ver­sli­nin­kų.

Už dvie­jų ki­lo­met­rų link Šiau­lių – Rau­dond­va­ris. Ži­nau ke­lias šio pa­va­di­ni­mo gy­ven­vie­tes – prie Vil­niaus, Kau­no ir čia, Aukš­tai­ti­jo­je. Ca­ras Pa­ve­las bu­vo pa­kvies­tas į praš­mat­nų Še­du­vos Rau­dond­va­rio ba­ro­no fon Ro­po dva­rą. Par­ke – sta­čia­kam­pio pla­no dvi­aukš­čiai rū­mai, ap­link su sko­niu iš­dės­ty­ti mū­ri­niai ūki­niai pa­sta­tai: dvi­aukš­tė ar­kli­dė-ka­rie­ti­nė, svir­nas su san­dė­liu, klo­ji­mas. Ant upe­lio už­tvan­kos bu­vęs dva­ro ma­lū­nas da­bar gar­sė­ja jau­kiu res­to­ra­nu. Rū­mais ir vi­sais pa­sta­tais bol­še­vik­me­čiu rū­pi­no­si ta­ry­bi­nis ūkis-tech­ni­ku­mas, ren­gęs že­mės ūkio spe­cia­lis­tus. Moks­lei­vių kas­die­ny­bė, be moks­lo, – tvar­ky­ti par­ką, rū­pin­tis žel­di­niais. Pir­mai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais ro­man­tiš­kuo­se rū­muo­se gy­va­vo bib­lio­te­ka, glau­dė­si ke­lios šei­mos. Da­bar, de­ja, pa­sta­tas vir­to niū­riu vai­duok­liu, nors ūki­niai pa­sta­tai ne­ap­leis­ti, ne­nu­sto­jo tvar­kin­gos dvar­vie­tės ža­ve­sio. Ver­ta už­suk­ti.

Apie pas­ku­ti­nio iš Ro­pų di­dy­bės ma­ni­ją pa­sa­ko­ja­mas toks nu­ti­ki­mas. Sme­to­nos lai­kais vo­kie­tis į dar­bą kvies­da­vo tik tau­tie­čius, jis ig­no­ra­vo lie­tu­vy­bės ju­dė­ji­mą. Iš­im­tis – dva­re fel­če­re dir­bu­si lie­tu­vai­tė. Ją įkur­di­no tro­bo­je par­ko ga­le. Vie­ną ry­tą ba­ro­nas, vaikš­ti­nė­da­mas par­ko alė­ja, pa­ma­tė ta­ku at­sku­ban­čią fel­če­rę. Ba­ro­nas, iš­auk­lė­tas vy­riš­kis, pri­va­lė­jo pir­mas pa­svei­kin­ti da­mą.

– Ta­čiau aš vo­kie­tis, aukš­tes­nės ra­sės ir kil­mės. Ne­gi pir­mas pa­la­bin­siu mu­ži­kę?

Taip mąs­ty­da­mas, ba­ro­nas ap­si­su­ko ant iš­bliz­gin­tų au­li­nu­kų kul­nų ir grį­žo į rū­mus dė­da­ma­sis, kad nie­ko ne­pa­ste­bė­jo.

Iš ku­rios pu­sės va­žiuo­tum į Sau­lės mies­tą, akis už­kliū­va už di­din­go sep­ty­nias­de­šim­ties met­rų aukš­čio „pieš­tu­ko“, re­mian­čio dan­gų. Tai Šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ros bokš­tas. Tik dve­ji mal­dos na­mai Lie­tu­vo­je tu­ri to­kius aukš­tus ak­cen­tus – ši ka­ted­ra ir Kre­tin­gos Vieš­pa­ties Ap­reiš­ki­mo Švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai baž­ny­čia. Šiau­liš­kė vys­ku­pi­jos šven­to­vė de­ra­mai pri­žiū­ri­ma, vy­rau­ja bal­ta sak­ra­li­nė spal­va, nu­tei­kian­ti ra­my­bei ir pa­ki­lu­mui. Ne vel­tui 1617 m. pra­dė­ta sta­ty­ti mū­ri­ne baž­ny­čia rū­pi­no­si iš­ki­lūs Lie­tu­vos di­di­kai – fun­da­to­rius že­mai­čių se­niū­nas Je­ro­ni­mas Va­la­vi­čius, į ka­ta­li­ky­bę at­si­ver­tęs Ne­svy­žiaus ku­ni­gaikš­tis Mi­ka­lojus Kris­tu­pas Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis, sak­ra­li­nio me­no ver­ty­bes puo­se­lė­jo baž­ny­čios kle­bo­nas, po­etas, eru­di­tas Pet­ras Tar­vai­nis. Jis yra pir­mo­sios lie­tu­viš­kos pa­ne­gi­ri­kos (1634), pa­ra­šy­tos že­mai­čių vys­ku­pui Jur­giui Tiš­ke­vi­čiui, au­to­rius.

Tik pa­žvel­gęs į ka­ro su­nio­ko­tas šven­to­vės nuo­trau­kas, ga­li pa­ti­kė­ti žmo­gaus ran­kų darbš­tu­mo ste­buk­lu. Per tre­jus me­tus (1944–1947), va­do­vau­jant ka­nau­nin­kui Ste­po­nui Telks­niui, da­bar­ti­nė ka­ted­ra bu­vo be­veik at­sta­ty­ta. Sak­ra­li­nio me­no kū­ri­niai, puo­šy­bos ele­men­tai ku­ria­mi ir da­bar.

Ant­ra­sis mies­te dė­me­sio ver­tas „dram­blys“ – mi­li­jo­nie­riaus Chai­mo Fren­ke­lio se­ce­si­jos sti­liaus rū­mai, vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je, da­bar – „Auš­ros“ mu­zie­jaus fi­lia­las. Pa­sta­tas įdo­mus, su sa­vi­tai su­ręs­tais dviem fly­ge­liais, me­ta­lo tvo­re­lėm, dviem ana­lo­giš­kais įė­ji­mais. Mi­li­jo­ni­nius rū­mus sta­tė abiem sū­nums, kiek­vie­nam ro­dy­da­mas to­ly­gų dė­me­sį. Da­bar rū­muo­se eks­po­nuo­ja­ma kla­si­ki­nė ta­py­ba, su­rink­ta iš Že­mai­ti­jos dva­rų, kon­cer­tuo­ja Šiau­lių, sos­ti­nės ir už­sie­nio ko­lek­ty­vai.

Po­ka­riu rū­muo­se bu­vo įsi­kū­ru­si ka­ro li­go­ni­nė. Vyr. gy­dy­to­jas, iš­si­la­vi­nęs žy­das, ma­ty­da­mas pui­kias fres­kas, XX a. pra­džios lip­di­nius, ne­ei­li­nę puo­šy­bą, lie­pė me­no kū­ri­nius ap­kal­ti len­to­mis, pa­slėp­ti po me­džio plokš­tė­mis, kad sveiks­tan­tys iš­va­duo­to­jai iš nuo­bo­du­lio ir įpro­čio neimtų lu­pi­nė­ti ver­ty­bių „na pa­miat iz Pri­bal­ti­ki“.

Gai­la, kad ma­ža be­li­ko ir links­mo di­zai­ne­rio Vi­liaus Pu­ro­no „siau­tė­ji­mo“. 1973 m. pa­kvies­tam tuo­me­ti­nio vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko ben­dra­var­džio Ka­za­na­vi­čiaus, Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to ab­sol­ven­tui su­teik­ta „lais­vų ran­kų ga­ran­ti­ja“. Dai­li­nin­kas už­si­brė­žė Sau­lės mies­tą pri­sta­ty­ti kaip ori­gi­na­lią, žais­min­gą links­mų žmo­nių bu­vei­nę. Ta­da ant se­no­sios „Rū­tos“ kon­di­te­ri­jos fab­ri­ko sie­nų at­si­ra­do var­van­tis šo­ko­la­das, žais­min­gi vais­ti­nės „Va­le­ri­jo­nas“ pie­ši­niai, su­pran­ta­ma, su skar­di­niu ka­ti­nu ant sto­go, jau­kus at­puk­šin­tis ret­ro sti­liaus trau­ki­nu­kas ge­le­žin­ke­lio sto­ties eks­ter­je­re, so­li­daus šrif­to, vy­ku­siai su spal­vų dė­mė­mis su­kom­po­nuo­ta „Tit­na­go“ spaus­tu­vės sie­na. Pa­si­tel­kęs Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to „dai­lio­kus“, dai­li­nin­kas kū­rė, ko­re­ga­vo, puo­se­lė­jo Šiau­lių vei­dą.

Ano am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je re­kla­ma So­vie­ti­jo­je dar tik spar­dė­si vys­tyk­luo­se. V. Pu­ro­nas tvoks­te­lė­jo aki­brokš­tą – į Vil­niaus gat­vę (bu­vo pir­mo­ji, skir­ta tik pės­tie­siems) „iš­ne­šė“ skulp­tū­ri­nę re­kla­mą. Ant stul­pų at­si­ra­do ba­tas at­vė­pu­siu pa­du (at­seit sku­bėk į ša­li­mais įsi­kū­ru­sią ava­ly­nės par­duo­tu­vę), žiop­čio­jan­tis kar­pis pra­šy­te pra­šė­si „pa­žve­jo­ti“ žu­vies par­duo­tu­vė­je, o grės­min­gai ant „Kas­ty­čio“ ci­ga­re­čių pa­ke­lio at­ki­šęs žnyp­les vė­žys ver­tė su­si­mąs­ty­ti – su mir­ti­na li­ga ne­juo­kau­ja­ma. Tai ne da­bar­ti­niai įky­rė­ję per­spė­ji­mai, nuo ku­rių gau­sos ir gelž­be­to­ninio nuo­bo­du­lio vi­siems dzin. Šiuo­lai­ki­nė lie­tu­viš­ka re­kla­ma (daž­niau­siai) pa­grįs­ta ne­mok­šiš­ku­mu, val­di­nin­kų at­si­šau­dy­mu „Briu­se­lis taip lie­pė“. Jo­je sun­ku ras­ti pa­gar­bą žmo­gui ir lie­tu­viš­kus žo­džius.

Brau­kia­me to­lyn – link Kur­šė­nų. Su mies­te­liu su­si­jęs Lau­ry­no Ivins­kio gy­ve­ni­mas. Pa­si­rin­kęs na­mų mo­ky­to­jo ke­lią, triū­sė pas di­di­kus Gru­žaus­kus, Za­bie­las, Zu­bo­vus, Ogins­kius. Lais­va­lai­kiu stu­di­juo­da­mas gam­tą, ge­og­ra­fi­ją, ne­si­bo­dė­da­vo ver­ti­mų, li­te­ra­tū­ri­nio triū­so. Švie­tė­jas, sa­va­moks­lis moks­li­nin­kas ta­po Ru­si­jos im­pe­ra­to­riš­ko­sios ge­o­gra­fų drau­gi­jos na­riu, bu­vo ap­do­va­no­tas net si­dab­ro me­da­liu. 1873 m. su Laz­dy­nų Pe­lė­dos tė­vu Ni­ko­de­mu Iva­naus­ku ap­lan­kė pa­sau­li­nę pa­ro­dą Vie­no­je. Be­je, ten pa­siun­tė ir du eks­po­na­tus – her­ba­rą ir pa­ties su­konst­ruo­tą trau­ki­nio stab­dį. Ap­mau­du, siun­tos pra­ša­po ke­ly­je.

1845 m. Rie­ta­ve jis pa­ren­gė pir­mą­jį lie­tu­viš­ką ka­len­do­rių (met­skait­lį), nes su­pra­to spaus­din­to žo­džio jė­gą, no­rė­jo pa­trauk­ti žmo­nes prie raš­to. Be ast­ro­no­mi­jos, gam­tos moks­lo, ūki­nin­ka­vi­mo, ama­to ži­nių, ten jis spaus­di­no ir li­te­ra­tū­ri­nius kū­ri­nius. Met­skait­ly­je pir­mą kar­tą pa­si­ro­dė An­ta­no Ba­ra­naus­ko „Anykš­čių ši­le­lis“, Dio­ni­zo Poš­kos, Sil­vest­ro Va­liū­no ei­lė­raš­čiai. Lei­dė­jas ir pats ra­šė, pa­vyz­džiui, pa­sa­kė­čias „Vil­kas ir avi­nas“, „Skruz­dė ir juod­var­nis“. Jis ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė ki­ri­li­cos, lai­ky­da­mas ją „mas­ko­li­ni­mo“ spąs­tais, ne­pri­im­ti­na lie­tu­viui nei dva­sia, nei bū­du. 1862 m. per­si­kraus­tant mo­ky­to­jau­ti į Jo­niš­kė­lį pa­si­bai­džius ar­kliui ap­vir­to bri­ka – nie­kais pa­vir­to ke­lio­li­ka me­tų rink­ti her­ba­rai, gau­si dru­gių ko­lek­ci­ja. Ta­čiau ne­lai­mė ne­at­bai­dė nuo ko­lek­cio­na­vi­mo.

Bū­da­mas švel­naus bū­do, įdo­mus pa­šne­ko­vas, tu­rė­jo daug bi­čiu­lių. Di­de­lės pa­gar­bos su­lau­kė Pu­zi­niš­kio dva­re­ly­je (prie Pa­ne­vė­žio) pas dak­ta­rą Le­o­ną Pet­ke­vi­čių. Čia mo­kė, su­do­mi­no li­te­ra­tū­ra bū­si­mą­ją ra­šy­to­ją, tau­tos vei­kė­ją Gab­rie­lę Pet­ke­vi­čai­tę-Bi­tę. Tė­vy­nės my­lė­to­jas, al­truis­tas L. Ivins­kis pa­lai­do­tas Kur­šė­nų ka­pi­nė­se. Mies­to cen­tre pa­sta­ty­tas skulp­to­riaus Pet­ro Alek­san­dra­vi­čiaus su­kur­tas švie­tė­jo bius­tas.

Tarp Kur­šė­nų ir Viekš­nių – Pa­pi­lė. Že­mai­čiai pi­lį va­di­na pi­le – štai ir mies­te­lio pavadinimo rak­tas. Le­gen­da by­lo­ja, kad prieš di­de­lį lie­tų ant Kur­šė­nų atū­žęs vie­su­las iš lan­kos iš­ne­šė su­krau­tą į ža­gi­nius šie­ną. Tai pa­ma­čiu­si mo­te­riš­kai­tė bė­go ry­pau­da­ma: „Kur šie­nas, kur šie­nas?!“ Grei­tai ūž­te­lė­ju­si ban­ga į pa­ven­tį at­bloš­kė šie­no gu­bą. Mo­te­riš­kė ant ke­lių puo­lė, Die­vui dė­ko­jo ir vis kar­to­jo: „Pa­pi­lė, pa­pi­lė…“ Taip ir ra­do­si Kur­šė­nų ir Pa­pi­lės var­dai.

Pa­pi­lė­je rau­do­nų ply­tų pseu­do­go­ti­ki­nė Šv. Juo­za­po baž­ny­čia vis dar sto­vi ka­ro nu­bu­kin­tais bokš­tais. Si­mo­nas Dau­kan­tas gal pa­sa­ky­tų: „Nei pėn­ki, nei de­vy­ni.“ Gar­bu­sis se­no­lis kar­šo pas Pa­pi­lės kle­bo­ną Juo­za­pą Vaiš­vi­lą, nes bu­vo drū­čiai su­si­py­kęs su sa­vo ge­ra­da­riu vys­ku­pu Mo­tie­ju­mi Va­lan­čiu­mi – abu ne­pa­si­duo­dan­tys bu­vo, kė­i­tė že­mai­te. Bla­ku­ti­nė­da­mas po kle­bo­ni­ją, se­no­lis iš­si­skre­bi­nęs ant­ka­pi­nę ply­tą ir bū­si­ma­me pa­min­kle lie­pęs iš­kal­ti, kad bu­vęs „var­go pe­lė“. Bu­vu­sio­je Pa­pi­lės tur­ga­vie­tė­je ant sep­ty­nių met­rų po­sta­men­to prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų pa­sta­ty­ta S. Dau­kan­to skulp­tū­ra (au­to­rius – Vin­cas Gry­bas). Fi­gū­ra iš bron­zos bu­vo iš­lie­ta Ber­ly­ne už Lie­tu­vos švie­suo­lių au­kas. Is­to­ri­kas, kvies­da­mas mo­ky­tis, kai­rė­je lai­ko at­vers­tą kny­gą, o de­ši­ne ro­do į tė­vų že­mę, ku­rią kiek­vie­nas tu­ri­me my­lė­ti, nes ji – mū­sų gy­vas­tis ir stip­ry­bė.

– O ko­dėl anas nu­si­su­kęs nuo pra­va­žiuo­jan­čių­jų au­to­stra­da?

– Kai pa­min­klą sta­tė, vieš­ke­lis ėjo per mies­te­lį, su­ko pro tur­ga­vie­tę, ir gar­bu­sis is­to­ri­kas kiek­vie­ną su­tik­da­vo at­si­su­kęs vei­du, gi­liai su­si­mąs­tęs, san­tū­ria šyp­se­na.

So­viet­me­čiu tie­siant au­to­stra­dą S. Dau­kan­to skulp­tū­ra bu­vo apei­ta ir li­ko už­nu­ga­ry­je. Kiek­vie­nas pra­va­žiuo­jan­tis tu­rė­tų už­suk­ti į kle­bo­ni­jo­je įreng­tą švie­suo­lio mu­zie­jų, ten, be kny­gų, bui­ties reik­me­nų, as­me­ni­nių is­to­ri­ko daik­tų, ne vie­ną me­no kū­ri­nį ap­tik­tų.

Su­sto­ja­me prie švie­suo­lio pa­min­klo. Di­dį že­mai­čių vy­rą, mi­ru­sį 1864 m. šal­tą gruo­dį, į ka­pus ly­dė­jo trys mo­te­rė­lės, kai­mie­tis, ve­žan­tis pa­lai­kus, ir du kar­šin­čiai.

– Tai kur anas pa­lai­do­tas? – su­bruz­do ben­dra­ke­lei­vis.

– Ano­je pu­sė­je Ven­tos, – ro­dau ža­lu­ma nu­ė­ju­sį pi­lia­kal­nį. – Ten se­no­sios ka­pi­nės.

Už­ko­pęs ant vir­šaus iš­kart pa­ma­tai is­to­ri­ko ka­pą. Sto­rom gran­di­nėm ap­juos­tas, pa­puoš­tas nu­lauž­tą ąžuo­lą pri­me­nan­čia gra­ni­ti­ne skulp­tū­ra. Ją su­meist­ra­vo ge­le­žin­ke­li­nin­kas A. Rau­do­nis. 1926 m. ka­pas pa­šven­ti­ntas da­ly­vau­jant Sei­mo pir­mi­nin­kui dr. Jus­ti­nui Stau­gai­čiui, Kau­no uni­ver­si­te­to rek­to­riui My­ko­lui Bir­žiš­kai, prof. Pran­ciš­kui Pet­rui Bu­čiui ir tūks­tan­ti­nei mi­niai.

Nuo pi­lia­kal­nio ma­to­si Ven­tos vin­gis su me­zo­zo­jaus eros ju­ros pe­ri­odo sluoks­nių ato­dan­go­mis. Ši vie­ta ži­no­ma ne tik Lie­tu­vo­je. Kro­ku­vos, Miun­che­no, Ber­ly­no, Pe­ter­bur­go ge­o­lo­gi­jos mu­zie­juo­se eks­po­nuo­ja­mi ju­ros pe­ri­odo su­ak­me­nė­ję gy­vū­nai, va­di­na­mie­ji „vel­nio pirš­tai“. Ma­no pa­pu­nė­lis, Viekš­nių pro­gim­na­zi­jo­je dės­ty­da­mas gam­tos moks­lus, su mo­ki­niais ar vie­nas nu­min­da­vo dvi­ra­čiu į upės ato­dan­gų vie­tą, prieš tai rū­pes­tin­gai pri­sit­vir­ti­nęs kas­tu­vą, įsi­dė­jęs gau­sios už­kan­dos – la­ši­nių ski­be­lę, duo­nos abi­ša­lę ir ap­va­lai­ną svo­gū­ną. Mo­ky­to­jas re­tai grįž­da­vo dy­kas. Viekš­nių pro­gim­na­zi­jos gam­tos ka­bi­ne­te ste­bi­no ke­li „vel­nio pirš­tai“, mi­li­jo­nus me­tų tu­rin­tys amo­ni­tai, be­le­m­ni­tai. Ke­li jų gu­lė­jo ir mū­sų šei­mos val­go­mo­jo bu­fe­te. Šis Ven­tos klo­nis sle­pia apie tris­de­šim­ties met­rų sto­rio mo­lio sluoks­nį, glū­din­tį po Ven­ta per de­šimt met­rų. Tam­siai pil­kas, „rie­bias“ iš­ka­se­nas di­džiai ver­ti­no že­mai­tė­lių puo­di­nin­kai. Ma­no dė­dė, gar­sus gan­so­rius An­ta­nas Šiau­lys, ke­le­tą ga­ba­lų iš­ly­no tu­rė­jo sa­vo san­dė­liu­ke. Gal jie bu­vo iš Viekš­nių apy­lin­kių, nes iš­ly­no ras­da­vo ir ma­no tė­viš­kė­je. Iš jo žies­da­vo pro­gi­nius dar­be­lius – ąso­tė­lius, va­ze­les, aukš­tab­riau­nius du­be­nė­lius. Sa­ky­da­vo, kad „iš­ly­ną lip­dy­ti – kaip svies­tą pjaus­ty­ti“. Iš­deg­ti su­ve­ny­ri­niai in­dai bu­vo glot­nūs, tau­raus me­ta­lo skam­bė­ji­mo. Ži­no­vai at­pa­žin­da­vo pui­kius Viekš­nių gan­so­rių dar­bus. So­viet­me­čiu šie dir­bi­niai pa­siek­da­vo Gu­di­jos, Uk­rai­nos, net Mol­do­vos tur­gus. Lie­tu­viš­ki nu­me­riai ant „ga­zel­kų“ by­lo­jo apie pui­kią ko­ky­bę.

Su Bro­niu­mi įsi­kal­bė­jom apie da­bar­ti­nį lie­tu­viš­ką vit­ra­žą.

– Ar ži­nai, ko aš, pa­gy­ve­nęs jau­nuo­lis, taip plė­šau­si? No­riu su­spė­ti dau­giau pa­sa­ky­ti tik­ru vit­ra­žu, pra­tęs­ti Sta­sio Ušins­ko mo­kyk­los iš­ta­kas, o ne pa­klus­ti abst­rak­ci­joms, ta­py­bos imi­ta­ci­jai.

– Ma­nau, kad ta­vo kū­ri­niai pa­tvir­ti­na iš vi­du­ram­žių atai­din­čią „ta­py­bos stik­lu“ tra­di­ci­ją, am­ži­nai gai­vią Re­ne­san­so „ta­py­bos ant stik­lo“ sro­vę.

– Sep­tin­tu jaus­mu ju­tau – rei­kia keis­ti vit­ra­žo kom­po­na­vi­mo sche­mą. Šim­tus die­nų pra­lei­dau aiš­kin­da­ma­sis su ar­chi­tek­tais, tech­no­lo­gais, che­mi­kais, pa­ma­žu jie už­ve­dė ant ki­to ke­lio, nors to­bu­lu­mui ri­bų nė­ra, – ne­sku­bin­da­mas po­ri­na. – Ma­ny­je sė­di prieš­gy­nia­vi­mo kip­šas. Ne­ga­liu su­tik­ti su ma­din­gais nie­ka­lais. Spal­vo­tų stik­liu­kų dė­lio­nė­mis, be­dva­sio efek­to šou.

– Kai 2009 m. lei­dau rep­re­zen­ta­ci­nį Pa­ne­vė­žio ap­skri­ties ka­len­do­rių, įdė­jau vie­ną iš aš­tuo­nių ta­vo Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios vit­ra­žų iš cik­lo „Pi­jo­rų mo­kyk­los Pa­ne­vė­žy­je“. Dau­ge­lis at­krei­pė dė­me­sį į pa­si­len­ku­sius, su­si­kau­pu­sius prie kny­gų vai­ke­lius ir oru­mu spin­du­liuo­jan­tį vi­sa­ži­nį mo­ky­to­ją. Neat­si­ste­biu, kaip spė­jai su­kur­ti per 300 vit­ra­žų is­to­ri­jos, liau­dies me­no, mi­to­lo­gi­jos, re­li­gi­jos, he­ral­di­kos te­mo­mis.

– O ką ki­ta veik­ti? Že­mės ar­ti ne­mo­ku ir ne­no­riu, tik vai­kys­tė­je bu­vau pa­si­ne­šęs į „lau­kų kul­ti­va­vi­mą“ – vi­sus po­pier­ga­lius pri­pie­šiau trak­to­rių. Ar­mo­ni­kos taip pat ne­tam­pau.

– Ar čia dai­li­nin­ko, mo­kan­čio keis­ti švie­są, gro­ti spal­vo­mis, nė se­kun­dės ne­už­mirš­tan­čio, kad tai – at­sa­ko­my­bė, kal­bė­ji­ma­sis su die­vais, kuk­lu­mo pro­ver­žis?

– Jei jau apie aukš­ty­bes, tik da­bar ga­liu kur­ti vit­ra­žus, ska­ti­nan­čius žmo­gų kel­ti akis į dan­gų. Esu ti­kin­tis ir džiau­giuo­si, jei su­vir­pa šir­dis sto­vin­čiam Už­ven­čio, Pa­ne­vė­žio Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo, Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­se, taip pat ir Var­šu­vos Šv. Jur­gio šven­to­vė­je.

Pra­lė­kė­me per­spjau­na­mą Ven­tos in­ta­ką – Eg­le­sį. To­liau – Da­bi­ki­nė, ant­ro­je pu­sė­je – Vir­vy­tė. Tik Že­mai­ti­jo­je gir­džiu to­kius po­etiš­kus upių pa­va­di­ni­mus, ne­skub­rią, pa­ly­gi­ni­mais žai­ža­ruo­jan­čią, sod­rią kaip vi­dur­va­sa­rio lie­tus kal­bą.

Jau ma­to­si bal­tas Viekš­nių baž­ny­čios bokš­tas. Ma­no a. a. kla­sės drau­go kle­bo­no Vin­cen­to Gau­rons­kio rū­pes­čiu anas at­ga­vo prieš­ka­ri­nę di­dy­bę, nes anks­tes­nis, nu­muš­tas per ka­rą, pas­ku­bom su smai­liu sta­ga­ru iš­kel­tas, bu­vo nei į tvo­rą, nei į mie­tą.

Viekš­nių se­niū­nas Klau­di­jus Kry­žius jau mū­sų lau­kė. Be­je, tai ne pra­var­dė. To­kių pa­var­džių aps­tu apy­lin­kė­je. Anot Klau­di­jaus, jo se­ne­lis ir­gi bu­vęs Viekš­nių se­niū­nas. Ma­no ma­mu­nė­lė mi­nė­jo anuo­me­ti­nį pa­rei­gū­ną, su­ma­nų ir šil­tą žmo­gų. Sve­čiams nak­vy­nę nu­ma­tė se­no­jo­je vais­ti­nė­je. De­ši­nia­ja­me kie­mo fly­ge­ly­je, bu­vu­sio­je dar­ži­nė­je, įreng­tas bu­tas, tik ten, kur ka­ra­liai pės­ti vaikš­to, ava­ri­ja. Teks pė­din­ti per kie­mą į vais­ti­nės mu­zie­jaus tu­tu­ką. Mu­zie­jaus eks­kur­si­jų va­do­vė Vil­ma Ski­pa­rie­nė vis at­si­pra­ši­nė­jo – sve­čiams to­kie ne­pa­to­gu­mai… Mos­te­lim ran­ko­mis lyg bai­dy­da­mi kui­sius ir sa­ko­me, kad jei tik to­kie ne­pa­to­gu­mai ly­dė­tų… Sim­pa­tiš­ka sto­ru­liu­kė, tė­my­da­ma, kad ne­rau­kia­me no­sių, su džiaugs­mu ve­da per mies­te­lio in­te­li­gen­to vais­ti­nin­ko Juo­zo Alek­san­dra­vi­čiaus pa­lo­cius. Pro­vi­zo­riaus bu­vei­nė ma­žai pa­ki­tu­si. Pail­gas sta­las sve­čių kam­ba­ry­je, prie ku­rio va­ka­ro­da­vo mies­te­lio in­te­li­gen­tai, pia­ni­nu skam­bin­da­vo žmo­na Zo­fi­ja. Ma­kio­ji ben­dra­var­dė duk­ra su drau­gė­mis dai­nuo­da­vo ir šok­da­vo liau­dies šo­kius. Ypač „sa­vi­veik­li­nin­kės“ steng­da­vo­si už­va­žia­vus Juo­zui Tu­mui-Vaiž­gan­tui, Mai­ro­niui, An­ta­nui Žmui­dzi­na­vi­čiui, at­žings­nia­vus dak­ta­rui An­ta­nui Bir­žiš­kai su tri­mis sū­nu­mis, mie­lai su­tuok­ti­nių po­rai Ba­liui ir Van­dai Sruo­gams. Dar­bo ka­bi­ne­te – di­džiu­lis tė­vo fo­to­por­tre­tas. Tai iš jo sū­nus pa­vel­dė­jo vais­ti­nę – so­vie­tų lai­kais na­cio­na­li­zuo­tai vais­ti­nei bu­vo paliktas va­do­vau­ti ne­pa­mai­no­mas jos sa­vi­nin­kas, ji­s iš­dir­bo apie ke­tu­rias­de­šimt me­tų.

Juo to­liau, juo la­biau Bro­nius ne­rims­ta – rei­kia lėk­ti at­gal į Vil­nių, iš JAV at­skri­do sū­nus tei­si­nin­kas. Man grau­du – ne­te­ko pa­va­ka­ro­ti su bi­čiu­liu, ne­ap­tar­ta bū­si­mo vit­ra­žo ga­li­my­bė Viekš­nių pa­ven­ty­je nu­ma­ty­tam tu­riz­mo ir po­il­sio cen­trui. Se­niū­nas už­si­mo­jęs prie Ven­tos nu­ties­ti pro­me­na­das, iš­kel­ti žy­gei­vių ir tu­ris­tų su­si­bū­ri­mo bu­din­ką. O ja­me Bro­niaus kū­ri­niui kaip tik vie­ta.

– Kai ne­bu­vo, tai ne­bu­vo už­sa­ky­mų, o da­bar tik su­kis, – lyg džiū­gau­da­mas, lyg prie­kaiš­tau­da­mas dun­du­li­na bi­čiu­lis. – Vil­niaus Ber­nar­di­nų baž­ny­čiai bai­giu dvylikos dar­bų cik­lą, lai­mė­jau kon­kur­są Kau­no Šv. Jur­gio šven­to­vės vit­ra­žams.

Jau ke­le­tą die­nų dir­bu „tak­sis­tu“, – juo­kia­si. – Iš Ar­gen­ti­nos ne­la­ba­sis at­ne­šė du žmo­nos gi­mi­nai­čius. Jie lie­tu­viš­kai vos vos, o aš is­pa­niš­kai ne­si­gra­ba­lio­ju. Nu­ve­žu kur prie eže­ro, at­vy­kė­liai alps­ta dėb­so­da­mi į mū­sų gam­tos gro­žy­bes, o aš tū­nau ma­ši­no­je, mai­gau „ba­ran­ką“ ir min­ty­se siun­čiu anuos pats ži­nai kur.

Iš­va­žia­vus bi­čiu­liui ei­nu į vais­ti­nės so­dą. Koks gė­lių mar­gu­mas, žo­le­lių gramz­di­nan­ti jū­ra! Vais­ta­žo­lių so­dą su­ma­nė žo­li­nin­kė Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė, ku­ri, 1991 m. at­ga­vu­si tė­vų že­mę Gy­vo­lių kai­me, įkū­rė eko­lo­gi­nį vais­ta­žo­lių ūkį. Ta­čiau ji ir prie vais­ti­nės užveisė eko­lo­ginį so­dą. Ža­vi ak­me­ni­mis iš­grįs­ti ta­ke­liai, pa­sta­ty­ti suo­liu­kai, va­zo­se ir gė­ly­nuose su­kur­tos kai­miš­kų gė­lių kom­po­zi­ci­jos. Ne­su­pai­nio­ja­ma apel­si­ni­ne spal­va žai­ža­ruo­ja me­det­kos, ait­ro­kai kve­pia pe­ly­nai, slaps­to­si rau­do­nė­liai. Kuk­liai triū­sia so­do bi­te­lės – pri­žiū­rė­to­ja Dan­guo­lė Geis­ta­rie­nė ir ama­to ži­no­vė Ade­lė Jan­kaus­kie­nė.

Mies­te­lio cen­tre – pa­vy­dė­ti­na ra­my­bė. Be­si­lei­džian­čios sau­lės gai­sai lyg B. Bru­žo vit­ra­žuo­se.  Per Ven­tos til­tą at­ei­na dei­vė Žie­dek­lė. Ji šyp­so­si Že­my­nai ir ra­mu­nių žie­dais bars­to ta­kus, ku­riais že­mai­tė­liai eis į dar­bus, vai­kai – į mo­kyk­lą, se­no­liai am­ži­no­jo po­il­sio pa­ly­dės bi­čiu­lį Juo­za­pą.

Virš Už­bra­vo­rės pel­kių su­si­tel­kus rū­ko tu­mu­lams gir­džiu ne­gir­dė­tą dai­ną, pra­si­ver­žu­sią iš ka­po. Ten šian­dien pa­gul­dė ve­lio­nį – jis su­si­jun­gė su že­me, o gy­vy­bės jė­ga, at­si­sky­ru­si nuo jo, per­ėjo į me­džius, gė­les, prie ka­po ta­ko au­gan­čią žo­lę. Ty­liau! Pa­klau­sy­kit, kas nu­si­lei­dus gy­ve­ni­mo sau­lei lau­kia kiek­vie­no:

Ža­lias ąžuo­lė­lis – tai bus jo tė­ve­lis.

Bal­to­sios smil­tu­kės – tai bus jo ma­mu­tė.

Ža­li kle­ve­liai – tai bus jo bro­le­liai.

Bal­to­sios lie­pe­lės – tai bus jo se­su­tės.

Dai­na su­gil­do šir­dį ir, klū­pė­da­mas it šv. Jo­nas Ne­po­mu­kas, vi­sai ne­si­bi­jau rūs­čių Vlta­vos upės gel­mių. Ti­kiu, kad gy­ve­ni­mas ne­pra­bė­go vel­tui, ben­dra­vau su žmo­nė­mis, ieš­ko­ju­siais ke­lių į Viekš­nius, kur vi­sa­da at­si­gau­na nu­skriaus­tų­jų šir­dys.