Ne­ko­rek­tiš­kas Si­gi­tas Ge­da: „Fres­kų“ pa­raš­tė­je

RI­MAN­TAS KMI­TA

Kar­tais at­ro­do, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja toks ero­ti­kos su­pra­ti­mas: pra­džio­je bu­vo rū­tų vai­ni­kė­liai ir žir­ge­liai, tru­ba­dū­rų dai­nos ir ri­te­rių ko­vos už šir­dies da­mą, ro­man­tiš­ki dū­sa­vi­mai mė­ne­sie­no­je, o pas­kui at­si­ra­do vi­dia­kai, per ku­riuos ne­la­ba­sis ėmė leis­ti vi­so­kias por­nog­ra­fi­jas ir su­ga­di­no žmo­gų.

Taip bent ver­čia gal­vo­ti įvai­rios re­ak­ci­jos pa­si­ro­džius Si­gi­to Ge­dos rin­ki­niui „Fres­kos“. Ste­bi­na kai ku­rių skai­ty­to­jų, po­etų, kri­ti­kų nuo­sta­ba, kad at­si­ra­do to­kia kny­ga, kaip po­etas ga­lė­jo iki to­kio ly­gio nu­si­va­žiuo­ti. Šia­me teks­te pa­si­žval­gy­siu po vi­są Ge­dos kū­ry­bą. Juk to­kių ir pa­na­šių ei­lė­raš­čių, ko­kie pub­li­kuo­ja­mi „Fres­ko­se“, bū­ta ir anks­tes­niuo­se rin­ki­niuo­se („Po aš­tuo­nio­li­kos me­tų: at­si­svei­ki­ni­mas su Ja­ba­niš­kė­mis“, 2003; „Dau­giau ne­vai­din­siu So­fok­lio“, 2006), o ero­ti­nio pra­do svar­ba Ge­dos kū­ry­bo­je ma­to­ma nuo pa­čių pir­mų­jų jo vie­šų teks­tų, dar nuo stu­den­tiš­kų, bin­kiš­kų ke­tu­rei­lių:

Pu­šy­nė­liuos pil­na juo­ko,

Noks­ta mo­te­rys ir uo­gos,

Ge­ra ve­du­siems kva­to­ti,

Jiems mie­got ne­nu­obo­du.

Ge­dos po­ezi­jo­je esa­ma pla­čiau­sio spek­tro ero­ti­nės raiš­kos: nuo to­kio bui­ti­nio „pa­si­ku­te­ni­mo“, kas­die­niš­kos ero­ti­kos, ku­ri dėl sa­vo „ne­gra­žu­mo“ gal ir ero­ti­ka ne­va­din­ti­na, iki ben­driau­sių dvie­jų pra­dų, sek­su­a­li­nės ener­gi­jos me­ta­fo­rų. Pa­va­sa­rio, ug­nies to­pai, įgy­jan­tys įvai­riau­sius me­ta­fo­ri­nius pa­vi­da­lus ir niu­an­sus, že­mės ari­mas kaip kos­mo­go­ni­nis vai­sin­gu­mo ak­tas, ku­ria­me da­ly­vau­ja vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas pra­dai. Ir nuo pat pra­džių Ge­da bu­vo kal­ti­na­mas tuo, dėl ko ne vie­nas su­abe­jo­jo ir pa­si­ro­džius kny­gai „Fres­kos“ – ar vis dėl­to tai sko­nin­ga? An­tai Tat­ja­na Ros­to­vai­tė knygoje „Heroika ir svajonė: apie lietuvių tarybinę poeziją“ (1976) apie „Straz­dą“ ra­šė: „Ap­skri­tai S. Ge­da ža­vi kaž­ko­kiu vai­kiš­ku im­pul­sy­vu­mu, liau­diš­kai be­tar­piš­ku gy­vo­sios gam­tos ir bū­ties su­vo­ki­mu, ste­bi­na pa­ra­dok­sa­liais su­gre­ti­ni­mais. Ta­čiau pa­si­tai­ko ne­sko­nin­gos ir ne­ap­do­ro­tos miš­rai­nės, pa­vyz­džiui:

Aš­tuo­nio­lik­to vi­du­ry

Mu­ži­kė­liai ke­tu­ri

Ge­ria ge­ria bu­te­lį,

Sti­chiš­kai su­pran­ta bū­tį.“

Šian­dien prie­kaiš­tai dėl to­kių ei­lu­čių sko­nin­gu­mo gal ir ke­lia šyp­se­ną, bet ap­skri­tai abe­jo­nės dėl Ge­dos es­te­ti­nio sko­nio iš­lie­ka. Prie­kaiš­tau­jant Ge­dai dėl sko­nio rei­kia su­pras­ti, kad prie­kaiš­tau­ja­me iš tų po­zi­ci­jų, ku­rias Ge­da de­konst­ruo­ja. Ypač skai­tant „Fres­kas“ su­si­for­mu­la­vo min­tis, kad Ge­da yra ana­pus sko­nio, ana­pus įvai­rių kon­ven­ci­jų. Jis ty­čia, bet ne sa­vi­tiks­liš­kai lau­žo ge­ro sko­nio ka­no­nus. „Nu­blokš­ti nuo sa­vęs tin­klą, ku­riuo gau­dom pa­sau­lį“, – ra­šė dar „Ma­mu­tų tė­vy­nė­je“ (1985).

Ge­dai nie­kas ne­truk­dė net ir be­sko­ny­bė­je, ki­če, dai­nuš­ko­se pa­ste­bė­ti „la­šą po­ezi­jos“: „Čia kaž­kur sly­pi nuo­jau­tos – na­mų, lan­gų, vai­kų ir erd­vės – gy­ve­ni­mo il­ge­sys. Tai kas, kad ki­čas“, – ra­šė die­no­raš­ty­je apie gir­di­mus per ra­di­ją šian­die­ni­nės est­ra­dos pa­vyz­džius, to­kius kaip „Ma­no die­nos – bal­ti lan­gai, / Aukš­tu dan­gum skren­dan­tys gan­drai…“ Ki­čas pa­trau­kė jo dė­me­sį ne sa­vo sub­ti­lia for­ma, o tuo, kad „ga­lop su­grįž­ta­ma prie žmo­giš­kų­jų ins­tink­tų, kū­no kal­bos“ („Žy­dė­jo mė­ly­nos ci­ko­ri­jos“, Šiau­rės At­ėnai, 2007.VIII.4).

Ge­dai vi­suo­met rū­pė­jo ėji­mas į ar­chai­ką, pir­map­ra­diš­kos pa­sau­lio for­mos ir dės­niai, o apei­ti sek­su­a­lu­mo žen­giant šia kryp­ti­mi ne­įma­no­ma. Iš gy­va­vaiz­džių:

Apie Ro­di­no sim­pa­ti­jos Ka­mi­lės (Clau­de­lio se­sers) skulp­tū­ras – jos bro­lis Pau­lis bu­vo gar­sus ka­ta­li­kų po­etas:

– Jos ero­tiš­kos skulp­tū­ros, kur vaiz­duo­ja­mi su­si­ki­bę kū­nai, daž­nai sta­čiai įau­gę į mo­lį, lyg no­rė­tų pa­liu­dy­ti, jog ero­ti­ka ga­li iš­ju­din­ti fun­da­men­ti­nę ma­sę, ply­tin­čią apa­čioj…

(„Va­sa­rė aje­ro šne­ka: die­no­raš­čiai ir ty­ri­nė­ji­mai“, 2008)

Ge­da pats bu­vo „fun­da­men­ti­nių ma­sių“ ju­din­to­jas, pir­map­ra­dė ero­ti­ka yra da­lis jo per­kei­ti­mo pro­jek­to. To­dėl su­pran­ta­ma, kad tuo­se fun­da­men­tuo­se ran­da­ma ne sub­ti­li ero­ti­ka, o ga­ju­mas, veš­lu­mas, ku­ris ke­lia džiaugs­mą. Su­pran­ta­ma, kad ku­ria­mi ne iš­blyš­ku­sių da­mų por­tre­tai, o mo­te­rys, ga­li­mos ly­gin­ti su se­niau­siais vai­sin­gu­mo dei­vių at­vaiz­dais ar skulp­tū­rė­lė­mis. Tar­si Vi­len­dor­fo Ve­ne­ra Ge­dos ei­lė­raš­čiuo­se „gu­li mo­te­rys di­džiu­lės“ (rink. „Žy­din­ti sly­va Snai­gy­no eže­re“, 1981).

Gal­vo­jęs apie lie­tu­vių ero­ti­nės po­ezi­jos an­to­lo­gi­ją, rin­kęs jai ar­cha­jiš­kiau­sius pa­vyz­džius, Ge­da ne­ga­lė­jo iš­veng­ti ir to­kios po­ezi­jos, ku­rią, jei­gu no­ri­te ir jei­gu tai daug ką kei­čia, ga­li­ma va­din­ti por­nog­ra­fi­ne. Va­di­na­mo­ji por­nog­ra­fi­ja, o tiks­liau – tam tik­ro ko­do kal­bė­ji­mas apie ly­ti­nius san­ty­kius, apie geis­mą pri­klau­so Ge­dos pro­jek­tui, ku­ria­me gam­tos pra­das yra svar­bus, kar­tais, at­ro­do, net svar­bes­nis už kul­tū­ri­nį. Žmo­gaus ir gam­tos sti­chi­jų jung­tis – pro­gra­ma nuo pra­džių pra­džios, nuo ken­tau­riš­kos Straz­do fi­gū­ros. Pa­na­šių jung­čių ieš­ko­ta ir pa­sau­lio kul­tū­ro­je. Dvi­ly­pu­mas ar­ba, tiks­liau sa­kant, tarp dvie­jų prie­šin­gų pa­sau­lio po­lių ply­tin­ti for­mų, bal­sų įvai­ro­vė trau­kė ir ža­vė­jo po­etą vi­są kū­ry­bos lai­ką. Tai­gi, lai­mė ar ne­lai­mė, gy­vu­liš­ku­mas, ku­ris ne­iš­ven­gia­mai pa­si­ro­do ati­den­giant vie­ną ci­vi­liza­ci­jos sluoks­nį po ki­to, čia da­ly­vau­ja ir ne tik po­etiš­ko­sio­mis žmo­gaus ir paukš­čio pa­ra­le­lė­mis. Iš­žval­gy­ti vi­są me­ta­fo­rų siū­lo­mą reikš­mių lau­ką bu­vo Ge­dos po­eti­nio dar­bo me­to­das. Tai­gi, ga­li­ma sa­ky­ti, gy­vu­liš­kas geis­mas („Sek­sas bai­sus gy­vu­lių“; rink. „Žy­din­ti sly­va Snai­gy­no eže­re“), ky­lan­tis Ge­dos ku­ria­ma­me pa­sau­ly­je, nė­ra ir ne­ga­li bū­ti nei­gia­mai ko­no­tuo­tas. Gam­tiš­kas gy­vy­bin­gu­mas, vi­ta­liš­ku­mas nuo pat Ge­dos de­biu­to pro­vo­ka­vo ir šo­ki­ra­vo. Sim­bo­liš­ka, kad vie­na pas­ku­ti­nių kny­gų, „Fres­kos“, to­kių re­ak­ci­jų taip pat su­lau­kė. Be­je, Ge­dos at­ve­jis ski­ria­si nuo są­mo­nin­go pro­vo­ka­ty­vu­mo, ku­riuo pa­si­žy­mi šiuo­lai­ki­nis me­nas – jam pro­vo­ka­ty­vu­mas yra ne sie­kia­my­bė, o pa­da­ri­nys.

Mi­che­lio Fou­cault nuo­mo­ne, bū­tent „na­tū­ra­lus gy­vy­bin­gu­mas ir trau­ka, ku­ria jis vei­kia geis­mus, ska­ti­na sek­su­a­li­nį ak­ty­vu­mą per­ženg­ti ri­bas, ku­rias nu­sta­tė gam­ta, kai aph­ro­di­sia tei­kia­mą ma­lo­nu­mą pa­da­rė že­mes­nį, sub­or­di­nuo­tą ir są­ly­go­tą. Šis gy­vy­bin­gu­mas ska­ti­na aukš­tyn ko­jom ap­vers­ti hie­rar­chi­ją, geis­mams ir jų pa­ten­ki­ni­mui duo­ti pir­me­ny­bę, jiems su­teik­ti ab­so­liu­čią val­džią sie­lai“ („Sek­sua­lu­mo istorija“, 1999). Su pa­va­sa­riš­ka ener­gi­ja aukš­tyn ko­jom ka­no­nus ver­čian­čio Ge­dos po­ezi­jo­je yra ir ši­ta nepa­klus­nu­mą, ere­zi­ją iš­pro­vo­kuo­jan­ti ins­tink­ty­vi ener­gi­ja.

Svars­ty­mas, por­nog­ra­fi­ja čia ar ne, tė­ra są­vo­kų ri­bų timp­te­lė­ji­mas vie­non ar ki­ton pu­sėn. Ma­nau, Ge­dai tai ne­rū­pė­jo, jis bu­vo lais­vas. Vi­sų pir­ma jam rū­pė­jo ener­gi­jos ju­dė­ji­mas vi­sa­to­je, tos ener­gi­jos pul­sa­vi­mo, per­te­kė­ji­mo iš vie­nos for­mos į ki­tą ju­ti­mas, „elek­tra, ku­ri ei­na iš vis­ko…“ (rink. „Jot­vin­gių mi­šios“, 1997). Iš es­mės tuo­se ener­gi­jos srau­tuo­se sun­ku iš­skir­ti sek­su­a­li­nę, kū­ry­bi­nę, ka­ri­nę ar ki­to­kią ener­gi­ją, to­dėl Ge­dos ku­ria­ma­me po­eti­nia­me pa­sau­ly­je jun­ta­mi vi­su­mi­niai ry­šiai, to­dėl ga­li­ma pa­sa­ky­ti, „kad mo­te­ry aš die­vą at­ran­du“ (rink. „Žy­din­ti sly­va Snai­gy­no eže­re“). Tik at­ski­ruo­se ei­lė­raš­čiuo­se ši ener­gi­ja įgau­na kon­kre­tes­nę iš­raiš­ką.

Kam­ba­rys bu­vo pil­nas elek­tros, ne tos, o anos, ku­ri Ta­vo­jo

kū­no, – in­dau­jo­je ėmė šok­čio­ti si­dab­ri­niai šaukš­te­liai, tau­rės

glaus­tės, vir­pė­jo vie­na prie ki­tos, o ir ant­kak­lis pa­mes­tas,

ant­kak­lis to rau­do­no šu­ne­lio, žiū­rin­čio į Ta­ve, ne­su­vo­kian­čio

– o iš kur­gi, iš kur kū­no gro­žis, gos­lu­mas, ši­lu­ma,

Spin­du­lia­vi­mas glo­bian­tis, už­lie­jan­tis, pa­nar­di­nan­tis,

prau­sian­tis jaut­rų kai­lį.

(Rink. „Dau­giau ne­vai­din­siu So­fok­lio“)

Ši elek­tra, sun­kiai su­val­do­ma ir to­dėl pa­vo­jin­ga ener­gi­ja bu­vo įvar­dy­ta ir an­ti­ki­nė­je kul­tū­ro­je. Pa­sak Fou­cault, „jei­gu, kaip sa­ko Pla­to­nas, jai rei­kia tai­ky­ti tris pa­čius stip­riau­sius stab­džius – bai­mę, įsta­ty­mą ir tei­sin­gą kal­bą, jei­gu, pa­sak Aris­to­te­lio, rei­kia, kad ge­bė­ji­mas geis­ti pa­klus­tų pro­tui kaip vai­kas sa­vo mo­ky­to­jo pa­lie­pi­mams, jei­gu pats Aris­ti­pas, ne­nu­sto­da­mas „nau­do­tis“ ma­lo­nu­mais, no­rė­jo, kad bū­tų sten­gia­ma­si ne­si­leis­ti jų pa­vei­kia­mam, – tai ne to­dėl, kad sek­su­a­li­nė veik­la bū­tų blo­gis; ir juo la­biau ne to­dėl, kad ji ri­zi­kuo­tų nu­kryp­ti nuo ka­no­niš­ko mo­de­lio, o dėl to, kad ją su­ke­lia jė­ga – ener­geia, ku­ri pa­ti lin­ku­si per­dė­ti“.

Ener­gi­ja yra gai­va­liš­kos Ge­dos vaiz­duo­tės pa­ma­tas, jo­je per­te­ka vie­na į ki­tą gam­tos ir kul­tū­ros for­mos, skir­tin­gi lai­kai:

Č i u r ­l i o ­n i ų čia gy­ven­ta (iš čiur­lių), to­kių

Kregž­džių, skregž­džių, jos skam­bė­da­vo tar­si

cim­bo­lai, mes ar­dy­da­vom jų ur­ve­lius, Cil­ba­ly

vei­sės jų be­ga­lės, smė­lio rau­do­nuos kar­je­ruos,

tik pas­kui Lo­ren­cet­ti per­kė­lė juos į

Pran­ciš­kaus fres­kas Ita­li­jon –

nu­kry­žia­vi­mas, le­kian­tys čiur­liai…

(Rink. „Jot­vin­gių mi­šios“, eil. „Dar vie­nas akor­das“)

Ener­gi­ja, ku­ri sie­ja vis­ką į ben­drą daik­tą, va­ri­nė­ja krau­ją, bet sy­kiu ir at­nau­ji­na, per­kei­čia, sprog­di­na. „Sprog­di­nan­ti po­ezi­jos jė­ga [...] mū­sų vi­suo­me­nei ne ma­žiau reikš­min­ga ne­gu pub­li­cis­ti­nis tos ar ki­tos idė­jos de­kla­ra­vi­mas“, – ra­šė Kęs­tu­tis Nas­top­ka so­viet­me­čiu re­a­guo­da­mas į pa­si­pik­ti­nu­sių ir Ge­dos po­ezi­jos ne­su­pran­tan­čių skai­ty­to­jų laiš­kus. Ge­dos mąs­ty­me spro­gi­mo, gai­va­liš­kos pa­va­sa­rio ener­gi­jos idė­ja kar­to­ja­si nuo pat kū­ry­bos pra­džios, tvir­ti­na­ma tiek pa­čia po­ezi­ja, tiek eseis­ti­niais, au­to­biog­ra­fi­niais teks­tais. Po­ezi­ja kaip žy­din­čios sly­vos me­ta­fo­ra au­to­biog­ra­fi­nia­me pri­sis­ta­ty­me 1977 me­tais: „Taip ir juo­dže­mio, mo­lio ir žvy­ro, ant mū­sų tė­vų ir pro­tė­vių kau­lų pa­va­sa­rį pra­si­sklei­džia žy­din­ti sly­va. Nau­din­ga ir ne­nau­din­ga, gra­ži ir bai­si – ji­nai ima vis­ką iš dan­gaus ir že­mės, ir iš žmo­gaus ran­kų, iš jo šir­dies, ji­nai vis­ką vie­ni­ja ir jun­gia, – plas­tan­tis gam­tos pul­sas, ne­ap­sa­ko­ma mū­sų dva­sia…“ (Ta­ry­bi­niai Lie­tu­vos ra­šy­to­jai, T. 1, 1977). Ne tik sa­vo, bet ir vi­są lie­tu­vių po­ezi­ją Ge­da sie­jo su pa­va­sa­rio ar­che­ti­pu: „Po­ezi­ja, o ypač lie­tu­vių, stip­riai su­si­ju­si su pa­va­sa­riu. Ne­re­tai net pa­gal­vo­ju, kad mū­sų pa­są­mo­nę ir są­mo­nę iš­ties vei­kia kli­ma­tas. Juk pa­va­sa­rį ir pra­si­de­da tik­ra­sis sek­sas, tik­ro­ji ero­ti­ka, ar ne? Įvai­riau­si gy­viai – va­ba­lai, paukš­čiai – kru­ša­si, duo­da­si. Net dan­gus skam­ba, eže­rai ūžia. Juk tai – ir­gi po­ezi­ja“ („Kny­go­je Jus­ti­niš­kės vir­to Ja­ba­niš­kė­mis“, R. Ger­bu­ta­vi­čius kal­ba­si su S. Ge­da, Lie­tu­vos ry­tas, 2003.XII.2).

Aki­vaiz­du, kad ir po­eti­nės kal­bos tik­ru­mo ma­tas Ge­dai bu­vo ši nu­jau­čia­ma ener­gi­ja, ben­dra ir kal­bai, ir ero­ti­kai. Kal­bos rit­mas, me­lo­di­ja, jos jun­glu­mas, žo­džių reikš­mių py­ni­ma­sis, ki­birkš­čia­vi­mas ne­at­sie­ja­ma nuo ero­ti­kos („Siui­ta Vir­gi­ni­jai“). Be ši­to po­ezi­ja tik tuš­čias vai­di­ni­mas: „Tai kam čia dar vai­dint, čia žo­džiai, ne ero­ti­ka“ (rink. „Jot­vin­gių mi­šios“, eil. „Pa­va­sa­ris. O aš vis ne­pa­tai­kau“).

To­kia pir­map­ra­dė er­o­ti­ka, ku­rią mes daž­nai iš­stum­tu­me ana­pus sa­vo su­si­kur­tų pa­do­ru­mo ri­bų, yra ne­iš­ven­gia­ma, ko­he­ren­tiš­ka da­lis tos po­eti­nės sis­te­mos, ko­kią Ge­da kū­rė. Ki­ta kal­ba, ar to­kia po­eti­nė pro­gra­ma ga­li bū­ti po­li­tiš­kai ko­rek­tiš­ka, ar ji vi­sa­da ga­li iš­veng­ti sek­siz­mo. Bet tai ir klau­si­mas apie mū­sų šian­die­nos ide­o­lo­gi­ją ir pa­sau­lio įvar­di­ji­mą. Ge­da (gal ir nai­viai) ban­dė re­konst­ruo­ti ki­tą, ba­bi­lo­niš­ką­jį pa­sau­lį ir ti­kė­ti, kad tie fun­da­men­ta­lūs prin­ci­pai te­be­vei­kia ir šian­dien.