Mums rašo
Aptikau „Šiaurės Atėnuose“ (I.18) tokį straipsnelį – Tomo Marcinkevičiaus „Grajauskinė homeopatija: trys lašai manieros paprastumo kibire“. Šiek tiek nusistebėjau – pasirodo, kiek neapykantos gali sukelti tokia nekalta knygaitė. Tačiau nuomonė yra nuomonė – šventas reikalas, recenzento valia ją turėti ir reikšti. Noriu tik pasakyti, kad iki šiol dar neteko skaityti recenzijos, kurioje į autoriaus lūpas per jėgą įgrūdamas personažo tekstas – su visomis jo moralinėmis nuostatomis. Cituoju: „pats Grajauskas yra pasipasakojęs, kaip labai jį užknisa tas primestinis rimtumas, kurį turi įgyti tapęs rašytoju – ir pasišovęs paprasčiausiai, net ne metafiziškai mulkinti skaitytoją, iš to patirdamas nemenką malonumą beigi naudą. Akivaizdu, kad nepavargusiųjų nuo tokio nekinetinio cinizmo lietuvių literatūroje vis dar yra.“
Apie mulkinimą iš tiesų taip kalba ne Grajauskas, o vienas toks personažas, postmodernus žudikas, mano romane „Erezija“: „Mat jei jau esi rašytojas, tai turi mulkinti ir mulkintis rimtai bei oriai. Apsimesti, jog kenti už visą pasaulį, net jei vienintelė tavo kančia yra vidurių užkietėjimas. Apsimesti tai aš galiu, ir visai nesunkiai – bet manau, kad jei jau apgaudinėji kitus ir save, tai galėtum sau leisti tuo ir pasimėgauti. Nekentėti. Mulkinti visus džiaugsmingai ir nuoširdžiai, cypaudamas iš pasitenkinimo. Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau. Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną.“
Tokios tokelės. Taip ir Astridą Lindgren galima apkaltinti – kad turėjo nugaroje įtaisytą slaptą motorėlį. Ką ir kalbėti apie tai, kad čia tiesiog chrestomatinis ad hominem pavyzdys.
Vienas mažas prašymėlis ateičiai, jei leisite. Perfrazuojant Gombrowiczių – nedarykite iš manęs pigaus monstro, ir dar tokiais nešvariais ir negarbingais metodais.
Gintaras Grajauskas