Mano močiutė, senelis ir komunizmas
ELČIN HUSEINBEILI
Elčinas Huseinbeili – populiarus prozininkas, dramaturgas ir publicistas – gimė 1961 m. gruodžio 21 d. Azerbaidžane, Džebrajilo rajone. 1989 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Žurnalistikos fakultetą.
Į literatūrą atėjo tautinio atgimimo ir Azerbaidžano nepriklausomybės atkūrimo metais. Parašė ir išleido apie 20 knygų. Daugelio romanų, apsakymų, esė ir publicistikos kūrinių autorius.
Skaitytojai rašytoją pamėgo kaip mažosios prozos – apsakymo meistrą. Ypač populiarios jo knygos „Žmogus žuvis“, „Ponas XXI amžius“, „Tryliktasis apaštalas – 141-asis Donžuanas“, „Nuotaka iš šiaurės“, „Šachas Abasas“ ir kt. Jo pjesės „Fantomas“, „Labirintas“, „Žaidimas dviem“, „Fanatikai“ ir kiti dramaturgijos kūriniai pastatyti Azerbaidžano teatruose.
Yra nacionalinių ir tarptautinių literatūros premijų laureatas. Jo kūriniai versti į anglų, rusų, prancūzų, lenkų, ukrainiečių, persų, arabų ir kitas kalbas.
Nuo 2004 m. E. Huseinbeili yra Azerbaidžano rašytojų sąjungos leidžiamo literatūrinio žurnalo „Ulduz“ vyr. redaktorius.
Jis keletą kartų lankėsi Lietuvoje. Čia susitiko su plunksnos broliais, įvairių konfesijų atstovais, pranciškonų brolijos ir seserijos vadovais. Azerų kalba yra išspausdinęs keletą publicistinių kūrinių lietuviška tematika.
E. Huseinbeili kūryba į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą.
Vertėjai
Mano senelį suėmė už tai, kad jis skersai žiūrėjo į komunizmą.
Jeigu būtų žiūrėjęs tiesiai, gyventų dabar sveikut sveikutėlis savo gimtajame lizdelyje, savame kaime, augintų, kaip visi vyrai, savo atžalas, neužkraudamas tos naštos vien močiutei ant sprando.
Močiutės sūnėno dėka senelio nesušaudė, o tik ištrėmė į Sibirą. Tikriau pasakius, mano senelio nesušaudė dėl to, kad jis buvo mano močiutės vyras. „Garbė Alachui, dar gerai žmogui baigėsi. Kitaip už tokį dalyką – būtų pakakę tik truputį kreivai žvilgterėti – vaje, kaip galėjo kliūti. Būtų sušaudę be jokių kalbų.“
Tas mano močiutės sūnėnas – tebūna jam lengva žemelė, sako, aš truputį į jį panašus – kaip išėjo į karą, taip ir negrįžo. „Tegul Alachas nubaudžia ir Hitlerio močiutę, atimdamas gyvybę iš jos sūnėno.“
Močiutė iš tikrųjų didžiavosi tuo, kad senelį nuteisė tik penkiolikai metų. Mat jeigu ne ji, jos sūnėnas į senelio bylą nebūtų įsikišęs, nes kam gi rūpėtų paprasto čabano likimas, ir senelis be jokios kaltės įrodymų tikrų tikriausiai seniai būtų supuvęs po velėna.
Senelis iš Sibiro negrįžo ir, kaip manė močiutė, ten buvo vedęs ir, bijodamas tarybų valdžios, pasilikęs.
Močiutės manymu, Sibire tarybų valdžios nebuvo. Todėl senelis ten ir buvo ištremtas. „Kita vertus, jis juk ir čia piemenaudamas daugiausia laiko praleisdavo lauke – taigi beveik tremtyje…“ Anot jos, Sibiras, kaip ir mūsų kaimas, yra kažkur žemės pakrašty. Bet ten nuolat sninga. Ir sniegas ten baltesnis negu pas mus, nes dangus Sibire arčiau žemės. Močiutė pasakojo mačiusi Sibirą sapne. O praėjus dvejiems metams po to, kai senelis buvo ištremtas, jis sapne kalbėjosi su ja…
Senelis „įkliuvo“ dėl mano močiutės. Mat tuo metu, kai buvo ruošiamasi fotografuoti senelį laikraščiui, ganykloje pasirodė ir močiutė, o kadangi senelio būta labai pavydaus, jis, pamatęs, kad močiutė išpūtusi akis įsistebeilijo į aparatą, aprėkė ją. Fotografas sutriko ir spragtelėjęs nufotografavo užsirūstinusį senelį.
Vargšas žmogus išsigando senelio rūstybės. Mat senelis buvo labai galingo stoto, valgė už septynis, o kai, atsiprašau, šlapindavosi, tai jo čiurkšlė galėdavo visą erškėčių krūmą su šaknimis išversti iš žemės.
Kai močiutė tai prisimindavo, ji vos vos šyptelėdavo ir prisidengdavo lūpas skarele – jašmagu. Močiutė didžiavosi, kad senelis buvo galingas vyras ir kad buvo ištremtas dėl jos. Iš tikrųjų ji didžiavosi ne tik galingu senelio ūgiu, bet ir dar keliais dalykais. Visų pirma tuo, kad nebuvo atsisakiusi jašmago. Net tada, kai jašmagas kaip praeities atgyvena buvo uždraustas, ji nenustojo slėpti po juo savo burnos, nes buvo šventai įsitikinusi, kad jašmagas – azerbaidžanietės padorumo ženklas, ir laikėsi savo iki pat mirties…
Fotografijoje senelis privalėjo žiūrėti tiesiai į šviesų rytojų, o ne skersakiuoti į komunizmą. Mano senelis vienas pirmųjų įstojo į kolūkį kartu su savo dviem žąsim ir vienu mulu. „O ką daugiau jis turėjo…“ – šnekėjo apie jį. Dėl to valdžia ir nusprendusi įdėti į laikraštį jo nuotrauką.
Močiutė iki to laiko jokio laikraščio nebuvo nė regėjusi, bet nujautė, kad tai turį būti gražu. Gal fotografuojant senelį buvo ir koks kitas kabliukas. Kad ir kas būtų, viskas atsisuko prieš jį, o juk močiutė tik iš smalsumo norėjo įsitikinti, kaip toks stambus žmogus išsiteks tokiame mažame aparate… „Kad aš sprandą nusisukčiau, jei būčiau žinojusi, į ką viskas išvirs…“
Žinia apie fotografo atvykimą visiems buvo netikėta.
Vargšas žmogus, tas fotografas, „tenusuka Alachas tam vargšeliui sprandą“, atjojo raitas ant Miuchemedo kuino, kuris yra raišas ir kaip gyvas nėra šuoliavęs, o kiekvienas lėtai darbą dirbantis žmogus kaime iškart gaudavo „Miuchemedo kuino“ pravardę.
Kadangi fotokorespondentas atvyko labai netikėtai, mano seneliai nespėjo suvokti įvykio svarbos. Jei močiutė būtų bent iš dalies nujautusi, kokia bėda užgrius senelį, ji tikrai nebūtų leidusi jam fotografuotis, lygiai kaip ji vėliau neleisdavo ir mums.
Taigi, kai senelio nuotrauka pasiekė valdžios viršūnes, ten, pažiūrėję į senelio veidą, ėmė smarkiai abejoti jo kolektyviškumu ir prilipdę „buožės“ vardą ištrėmė į Sibirą.
Močiutė tą nelemtą nuotrauką pamatė jau po to, kai jos vyrą išvežė. Į kaimą tada buvo atvykęs tardytojas ir, parodęs močiutei nuotrauką, pamokomai pasakė: „Mes einame tiesiai žiūrėdami į komunizmą, o tavo gyvenimo draugas (kadangi močiutė negalėdavo taisyklingai ištarti žodžio „gyvenimas“, ji sakydavo „kiemo draugas“ – juk azerų kalboje tuos du žodžius skiria tik vienas balsis), užuot žiūrėjęs tiesiai į šviesų komunizmo rytojų, rūsčiai susiraukęs.“ Močiutė tardytojo kėslų nesuprato ir patvirtino, kad vyras iš tikrųjų buvęs rūstus. Iš kur ji galėjo žinoti, kad tardytojui tų jos žodžių ir tereikėjo.
Tardytojo „ataskaitą“ iš Baku parvežė močiutės sūnėnas. Šis raštelis buvo jai vienintelis prisiminimas apie senelį ir saugojo jį lyg kokią šventenybę iki pat paskutinių savo dienų, o paskui tas pageltęs popierius kažkur dingo. Galima spėti, jog močiutė jį pasiėmė su savimi į aną pasaulį, kad ten galėtų suvesti sąskaitas su seneliu ir tardytoju.
Tikriausiai tai buvo senelio kaltinamosios išvados kopija.
Močiutės žodžiais tariant (ji pati buvo beraštė, ir tą popierių jai perskaitė sūnėnas, kuris vėliau dėl Hitlerio kaltės žuvo kare), ten esą buvo parašyta, kad Hešimo, Aricho sūnaus, žmona Gunča, Molos Mehemedo duktė, patvirtinusi, kad jos gyvenimo draugas rūsčiai žiūrėjo į komunizmą… „Tegul jo namas prasmenga kiaurai žemės, jei aš taip kalbėjau.“ Gunčos, Molos Mehemedo dukters, žodžiais tariant, kai kaimynas Bedirgulu pavadinęs savo naujagimį Komunistu, Hešimas, Aricho sūnus, pasišaipęs: „Ko tas Komunistas vertas, jei jam net mano raišos kumelės ir dviejų žąsų prireikė…“
Kas kartą žiūrinėdama tą popierių, močiutė prisiekdavo: „O Alache, juk žmogus tik pajuokavęs…“ ir pridurdavo, kad Bedirgulu irgi neieškojęs žodžio kišenėje ir atsakęs: „Mano Komunistas dabar dar mažas, bet pamatysi, koks bus užaugęs…“
Močiutė sakė, kad jai rodėsi, jog, taip nuoširdžiai pasakodama apie šį pašmaikštavimą, ji tikrai buvo įtikinusi tardytoją, kad čia nerimta. „Iš kur aš galėjau žinoti, maniau, kad jis, pažinodamas mano sesers anūkės vyrą šulinio kasėją Mehemedheseną, iš mano žodžių nesišaipys. Iš kur galėjau žinoti, kad jis tarsi ne savo motinos pienu žindytas…“
Taigi močiutė paliudijo, kad čia tikrai senelio nuotrauka, ir jeigu nežinotume, kad jis fotografuojant pyko ant jos, tai jis tikrai žiūrėjęs tiesiai prieš save, o jeigu kam atrodo, kad jo veidas persikreipęs, tai jį greičiausiai bus iškraipęs aparatas arba nuotrauka netyčia buvo suglamžyta Baku.
Šie išmintingi žodžiai irgi buvo įrašyti į protokolą, o tardytojas, netikėdamas močiutės parodymų nuoširdumu, pagrasino, kad už mėginimus ginti skersai į komunizmą žiūrintį vyrą galįs ir ją pasodinti, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ji moteris, ir į tai, kad pažįsta šulinių kasėją Mehemedheseną, vis dėlto pasigailėjo.
Netrukus ir pats tardytojas prapuolė, matyt, Alachas bus nubaudęs jį už skriaudą, kurią padarė mano seneliui.
Mano tėvas iš tos istorijos pasimokė. Jis visada vaikščiojo aukštai pakelta galva ir žiūrėdavo tik į priekį. Ir žolę pjaudavo ne lanku, o tiesiai, ir šieną suguldydavo tiesiomis linijomis, o jei vairuodavo traktorių, irgi pasirinkdavo tik tiesų kelią.
Ir tik vieną kartą, kai kolūkio pirmininkas jį aprėkė, sutiko nusifotografuoti užuolaidos, pakabintos ant kolūkio tvarto sienos, fone, įsmeigęs žvilgsnį tiesiai į priekį, į netoliese besiganančias telyčias, ir nemiegojo tol, kol nuotrauka buvo ištraukta iš aparato. Vargšė močiutė, jaudindamasi, kad nuotrauka iš aparato išlįstų nesuglamžyta, fotografui Efserui parūpino kalakutą sulig avinu. „Tesaugo Alachas Efsero tėvo vėlę.“
Tėvas nuotraukoje buvo kaip nulietas: erelio žvilgsniu išpūstomis akimis žvelgė tiesiai į horizontą.
Dėl to, kad visada žiūrėdavo tiesiai, tėvas kartą įvairavo į griovį, o kitą kartą kliudė Mirkišo jautuką. Po tokių nesėkmių jis paliko traktorių ramybėje ir ėmė ganyti bandą, tuo tarsi sekdamas savo tėvo pėdomis ir nudžiugindamas velionio sielą.
Bet mano močiutė iki pat mirties netikėjo, kad jos vyras turėjęs sielą, nes netikėjo, kad jis miręs. Jeigu senelis būtų turėjęs sielą, jis nebūtų bijojęs tarybų valdžios ir būtų grįžęs namo arba bent aplankęs ją sapne. „Juk sielos suimti negalima…“ O seneliui išvykus, jis jai pasirodė sapne vos kelis kartus. Ir tai tik pačioje pradžioje…
Taigi, senelį suėmė už tai, kad skersai žiūrėjo į komunizmą. Taip močiutė mums tvirtindavo mažiausiai kartą per metus (ir visada, kai snigdavo). Mat tada, kai vargšą žmogų išvežė į miestą, snigo, tiksliau, pradėjo snigti dideliais dribsniais tos dienos, kai jį paėmė, pavakary, ir senelis nespėjo pasiimti šilto palto.
Močiutė ne kartą svarstė, kodėl jis nepasprukęs iš tų kalnų, juk joks „kalės vaikas jo nebūtų pagavęs“. Tik vėliau atvykęs tardytojas pranešė, kad senelis laikomas mieste.
Tada ji nuvažiavo į rajono centrą ir iš ten kartu su sūnėnu traukiniu nuvyko į Baku, kur susitiko su vienu kresnu gerai įmitusiu pareigūnu, labai panašiu į mūsų kraštietį Bachšaly – „kaip du vandens lašai panašus“, – ir savo kaimiška šneka mėgino jam paaiškinti, kodėl senelis nuotraukoje neva skersai žiūrįs į komunizmą (tardama žodį „skersai“ ji nuleisdavo balsą). Kai pareigūnas močiutės pasakojimo nesuprasdavęs, ją gelbėdavęs sūnėnas – „ačiū Dievui, tas mokėjo kalbėti“, ir senelio nesušaudė, o tik ištrėmė penkiolikai metų. „Tegul tokiais atvejais Alachas būna maloningas ir kitiems…“
Tada močiutė pirmą kartą ir pamatė tą nelemtą laikraštį su senelio nuotrauka.
Tuo metu, kai suėmė senelį, močiutė laukėsi mano tėvo ir išvakarėse mirtinai užsimanė usnių, ir senelis iš ryto ruošėsi eiti tų žolių ieškoti, o jei nesurastų – „kur tu surasi usnį viduržiemį“ – atnešti ko nors panašaus. Nors senelis buvo rūstus, „tesaugo Alachas jo sielą“, jis kilniaširdiškai būtų atnešęs jai tų žolių, bet, deja… Ir gimdydama mano tėvą močiutė vis šaukėsi usnių… „Ir tegul Alachas patvarko taip, kad močiutės tų, kurie išvežė Hešimą, mano senelį, gimdydamos irgi šauktųsi usnių…“
Po to, kai mano senelį išvežė ten, iš kur negrįžtama, pas močiutę bent dešimt kartų ėjo piršliai, ypač karo metais, kai net avižinių paplotėlių su žiburiu nesurastum, bet ji, nenorėdama įžeisti mano tėvo jausmų, netekėjo. Gerai, kad ir dėl senelio nelabai dūsavo, nes jis ir po penkiolikos metų negrįžo.
Kaip jau minėjau, močiutė teisingai buvo nujautusi, kad senelis ten bus vedęs ir pasilikęs. Ir tikriausiai turįs ten ir sūnų, kuris ne ką jaunesnis už mano tėvą. Ir štai vieną dieną, kai aš jau buvau paaugęs ir, kaip pas mus priimta sakyti, … pradėjau nešioti kelnes (vietoj daugtaškio kiekvienas tegul pats įsirašo tinkamus žodžius), iš tolimo ir snieguoto Sibiro mus pasiekė laiškas, kurį buvo pasirašęs Volodia, Hešimo sūnus, t. y. Volodia Hešimovičius.
Jeigu močiutė dabar prisikeltų, įsitikintų, kad nuojauta jos neapgavo…
1998 lapkritis
Iš azerų kalbos vertė Halina Kobeckaitė
ir Mahiras Gamzajevas