Kovos programos

JONAS KIRILIAUSKAS

Pas mus su bet ko­kio­mis pro­ble­mo­mis yra ko­vo­ja­ma. Jos ne­spren­džia­mos, ne­ti­ria­mos jų at­si­ra­di­mo prie­žas­tys, ne­ban­do­ma jų ša­lin­ti, bet ieš­ko­ma ko­vos bū­dų, kaip įveik­ti pro­ble­mų pa­sek­mes. Tam ku­ria­mos pro­gra­mos ir į jas su­ra­šo­mi tie ko­vos bū­dai. Tie­sa, dar yra nu­sta­to­mos ko­vo­to­jų ir pro­ble­mų sil­pno­sios ir stip­rio­sios vie­tos, at­lie­ka­ma jų ana­li­zė.

Pro­gra­mo­se nu­ma­to­mos ko­vos prie­mo­nės, jų įgy­ven­di­ni­mo lai­kas ir kas at­sa­kin­gas už įgy­ven­di­ni­mą – as­muo ar ko­kia nors ins­ti­tu­ci­ja.

Ko­vos pro­gra­mos ren­gia­mos ke­le­riems me­tams į prie­kį, daž­nai yra tęs­ti­nės, tai yra jos tę­sis me­tų me­tus, tar­si ži­nant, kad pro­ble­mos spren­di­mas už­truks il­gai.

Jų fi­nan­sa­vi­mas įtrau­kia­mas į vals­ty­bės, sa­vi­val­dy­bių ir ki­to­kius biu­dže­tus. Apie tas ko­vos pro­gra­mas pra­de­da for­muo­tis ir lė­šų ar­ba re­sur­sų pa­nau­do­ji­mo struk­tū­ros.

Už­ver­da ko­vos su pro­ble­mo­mis, ata­skai­tos apie tas grum­ty­nes ra­šo­mos ne pus­la­piais, o to­no­mis, lė­šos pa­nau­do­ja­mos, pro­gra­mos bai­gia­si, o pro­ble­mos lie­ka.

Pra­si­de­da nau­jas pla­na­vi­mo eta­pas ir vėl ima­ma­si pro­ble­mos pa­čiu aukš­čiau­siu ly­giu.

Nie­kas gar­siai ne­pa­sa­ko, kad ko­va ne vi­sa­da bai­gia­si per­ga­le, ga­na daž­nai bū­na ir ko­vin­gos ly­gio­sios ar­ba net gė­din­gas pra­lai­mė­ji­mas.

Pir­mas gal­von at­ėjęs pa­vyz­dys – jau­ni­mo ne­dar­bo pro­ble­ma.

Vyks­ta in­ten­sy­vi ko­va su jau­ni­mo ne­dar­bo ar­ba už­im­tu­mo pro­ble­ma. Vyks­ta taip, kaip ap­ra­šy­ta anks­čiau. Ima­ma­si už pa­grin­do, pra­de­da­ma nuo švie­ti­mo ir aukš­to­jo moks­lo re­for­mų.

Re­zul­ta­tai pa­si­ro­do to­kie, kad vis dau­giau mū­sų jau­ni­mo iš­va­žiuo­ja stu­di­juo­ti į už­sie­nį – tie­sio­gi­nė ko­vos pro­gra­mos pa­sek­mė.

Kal­ba­ma, kad jau­ni­mas tin­gi dirb­ti. Bet jau­ni­mas ma­siš­kai emig­ruo­ja į už­sie­nį – dirb­ti.

Kaž­kas ne­si­ri­ša man čia – tin­gi dirb­ti Lie­tu­vo­je ir ne­tin­gi už­sie­ny­je? Kaip čia da­bar yra: gim­ti­nė­je pirš­to ne­no­ri pa­ju­din­ti, ne­ga­li­ma iš­va­ry­ti iš dar­bo bir­žos rū­mų, o iš­vy­kę į vi­sas tas an­gli­jas, ai­ri­jas, nor­ve­gi­jas – aria tie­sio­gi­ne šio žo­džio pras­me, bet ko­kį juo­dą ir juo­džiau­sią dar­bą čium­pa ir ne­pa­kel­da­mi gal­vų, ne­žiū­rė­da­mi į va­lan­das dar­buo­ja­si?

Gal­vo­ju, rei­kia su­kur­ti pro­gra­mą ko­vai su jau­ni­mo dar­bu už­sie­ny­je ir grą­žin­ti jau­ni­mą at­gal – kur ma­ty­ta, to­kia veid­mai­nys­tė?!

Ste­buk­lai.

Tik to­kio­je ko­vo­jan­čio­je su pro­ble­mų pa­sek­mė­mis vals­ty­bė­je nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti ele­men­ta­rios tie­sos, kad jau­ni­ žmonės no­ri dirb­ti ir už­si­dirb­ti, nes jiems rei­kia gy­ven­ti da­bar, kur­ti šei­mas, au­gin­ti vai­kus, gal­vo­ti apie būs­tą ir jo iš­lai­ky­mą, o tai pa­da­ry­ti už mū­siš­kį mi­ni­mu­mą yra dar sun­kiau, ne­gu tuos ko­vos pla­nus įgy­ven­din­ti iki nu­ma­to­mo re­zul­ta­to.

Jau­ni­mas klau­sia, ko­dėl pas mus kai­nos kaip ES, kaip įsto­ju­sio­je į tą Są­jun­gą, o at­ly­gi­ni­mai kaip ne­įsto­ju­sio­je? Su kai­no­mis įsto­jom, o su at­ly­gi­ni­mais vis dar per­ei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis tę­sia­si?

Rei­kia dar vie­nos ko­vos pro­gra­mos ko­vai su kai­no­mis įgy­ven­din­ti ir jos sie­kia­my­bė tu­rė­tų bū­ti to­kia, kad pa­grin­di­nės mais­to, rū­bų, kul­tū­ros pa­slau­gų, žo­džiu, bū­ti­nų­jų, o ne pra­ban­gos pre­kių kai­nos bū­tų su­sie­tos su ba­zi­ne pen­si­ja, rei­kia, kad pen­si­nin­kas ir­gi žmo­gu­mi pa­si­jus­tų, o ne gy­ven­tų kaip da­bar – au­ga­lo, la­bai pa­na­šaus į kak­tu­są, gy­ve­ni­mą, su­si­ma­ži­nęs sa­vo iš­lai­das pa­gal gau­na­mas pa­ja­mas, kaip kak­tu­sas, lais­to­mas kar­tą per me­tus.

Se­nas žmo­gus, vi­są gy­ve­ni­mą dir­bęs, tu­rė­tų ir ga­lė­tų oriai ir iš pen­si­jos gy­ven­ti. Be to, juk sens­ta­me, to­dėl pen­si­nin­kų dau­gės, to­dėl jie tu­ri bū­ti vi­sa ko, kas su­si­ję su var­to­ji­mu, ma­tas.

O jei­gu to­kios pro­gra­mos nie­kas ne­ku­ria, tai iš­ei­na, kad se­nu­kams pas mus ne vie­ta?

Ko­kią ko­vos pro­gra­mą bū­tų ga­li­ma įgy­ven­din­ti spren­džiant se­nu­kų pro­ble­mos pa­sek­mes? Ką ga­li­te pa­siū­ly­ti, mū­sų oli­gar­chi­nės vals­ty­bės ko­vos pro­gra­mų kū­rė­jai? Se­nu­kai ne­iš­va­žiuos, ten jų ir­gi de­vy­nios ga­ly­bės, su jais ga­li­ma da­ry­ti ką no­ri, ga­li pen­si­jas su­ma­žin­ti, ga­li gu­mi­nėmis kul­komis šau­dy­ti ar pa­nai­kin­ti ko­kius nors kom­pen­suo­ja­muo­sius vais­tus, jie nie­kur ne­dings.

O dėl ki­tų da­bar nė­ra ko suk­ti gal­vos, tik kai iš­kils ko­kia pro­ble­ma – tuoj bus ku­ria­ma ko­vos su jos pa­sek­mė­mis pro­gra­ma, jei rei­kės, ir ne vie­na.

Ne­drą­siai dar pa­gal­vo­ju, kas nu­tik­tų, jei­gu kas im­tų­si ko­kios ko­vos pro­gra­mos, su­si­ju­sios su kul­tū­ra, pa­sek­mės bū­tų bai­ses­nės ne­gu „ra­dži­gi­tas ieš­ko žmo­nos“, kul­tū­ros ne­ras­tu­me ta­da jau, kaip ir da­bar nė­ra.

Bet mes ko­vo­si­me, jau­čiu, nes esa­me drą­si tau­ta, nu­ma­to­me pro­ver­žius iki pat 2030 me­tų, o pa­sau­lis mus ma­tys, ver­tins, ir ims di­dė­ti mū­sų sko­li­ni­mo­si ir ki­to­kie rei­tin­gai, va­di­na­si, ga­lė­si­me sa­ky­ti, kad ir BVP di­dė­ja, gy­ven­ti da­ro­si ge­riau, gy­ven­ti da­ro­si links­miau… ir skir­ti di­des­nį fi­nan­sa­vi­mą ko­vos su vis di­des­nė­mis pro­ble­mo­mis pro­gra­moms.