Keturi Sigito Gedos laiškai
Su Sigitu Geda studijų laikais buvome dideli draugai (draugystė, aišku, tęsėsi ir paskiau). 1965 metais, baigęs universitetą, rugsėjo mėnesį pradėjau mokytojauti (pagal paskyrimą) Anykščių rajono Kunigiškių aštuonmetėje mokykloje. Lapkričio mėnesį buvau metams paimtas į kariuomenę. Per tą laiką su Sigitu susirašinėjome. Čia atrinkau keturis iš turimų jo laiškų. Juose aprašomi Sigito žygiai dėl pirmosios knygelės ir „Strazdo“ leidimo, reflektuojama savoji poezija, nusakoma tuometinė literatūros gyvenimo situacija… Kalba nekeista. Praleistos vietos, kur šnekama apie labai asmeninius arba buitinius dalykus ir kur šiek tiek mėgėjiškai teorizuojama.
A. A.
Alfa,
kol kas neaiškus klausimas dėl 1966 m. aplanko [pirmosios knygelės tuomet būdavo leidžiamos aplankais, į kuriuos sudėdavo keletą autorių, – A. A.]. Sako, kad Mikelinskas (prozos konsultantas) dar tebekovoja, o Rudokas nieko neveikia. Aš bandysiu pateikti atskirai. Už „Strazdą“ man paskyrė premiją. Sprindis aiškina, kad Rašytojų Sąjungoj apie mane labai geros nuomonės ir turėtų išleisti. Be to, dabar bus suvažiavimas, tai vėl kels jaunųjų klausimą. Parašyk, kas, tavo nuomone, reikėtų įtraukti į knygelę. Kaip tau dabar atrodo „Strazdas“? Kas čia neišbaigta (Sprindis sako, jog būtent tai jam prikišę R. Sąjungoj – „lyg kažko trūksta“). Priduriu, jog pateikiant konkursui „Strazdo“ paskutinis posmas buvo ne toks.
Aš galvojau, kad knygelėj bus 3 skyriai – „Pėdos“, „Peizažai su gyvuliais“ ir „Strazdas“. O gal ciklą, kuris yra pas tave, išdalint pėdoms. Pėdoms po pėdą…
Žinau, jog paskutiniam cikle yra šlamšto. Turiu parašęs porą naujų. Aputis pasakoja, jog Mieželaitis labai reakcingas jaunųjų atžvilgiu. Dėl žurnalo jauniesiems pasakė: „Ne žurnalo jiems reikia, o politikos mokyti…“
Šiaip čia nieko doro. „Pergalės“ 9 nr. yra geras Vaičiūnaitės ciklas „Zodiakas“. „Literaturnaja gazeta“ – Jevtušenkos eil. apie Romą, „Literaturnaja Rosija“ rugpjūčio pradžioj – Bodlero vertimų. Gal jau ir skaitei. Tai ir viskas. Laikyk vadžias!
Sigitas
65.IX.23
66.II.7
Pateriai
Alfa,
Nutariau pabraukti tamstai kelis žodžius iš namų, kur gyvenu jau antra savaitė. Vieną savaitėlę praleidau Kalbutišky [pirmosios Sigito žmonos Vidos tėviškė – A. A.]. Prieš tai, sausio 23 d. buvau pas Marcinkevičių dėl „Strazdo“. Aš jį buvau atidavęs Šimkui, šis perdavė M. Mat, M. kažkada pats galvojo rašyti panašią poemą. Taigi, susitikom sekmadienį 13 val. Šiek tiek pabraukė ir aptarėm, kaip išplėsti. „Jeigu padarytum, sako, būtų velniškai gera poema.“ Paskui pasišnekėjom šiaip. Padovanojo „Sieną“ su tokiu įpareigojančiu užrašu „Mielam, geram poetui S. G… Nekantriai laukiu Tavo pirmosios knygos, linkiu Tau didelio gyvenimo poezijoje“…
Pažadėjo remti dėl knygelės. Apie savo „Sieną“ sakosi norėjęs sukurti kažką panašaus į mitą. Taigi, man atrodo, jog atėjo mudviem laikas palaužyti makaules apie meno ir mitologijos santykį. Dabar ši problema nokte noksta, nors galvas sau dėl to kvaršina dar nedaugelis. M. pilnai pritaria mano svaičiojimams apie mitologijos įvedimą į literatūrą. Jis pats tuo serga. Pažadėjo paskolinti bibliją! Berlyne ją nusipirkęs, kažkoks labai senas lietuviškas vertimas.
Gal jau tau Gauda [mano žmona, tuo metu mokiusi anglų kalbos Sluckių dukrą, – A. A.] rašė, kad buvau pas Sluckį. Šis iš karto įvertino tą daiktą, kad mano poezijoj pasaulis labai konkretus ir kartu abstraktus, atitrauktas. Gauda man minėjo, kad jis kažką tai prikišęs tai poezijai, bet prie manęs nedrįso ar nenorėjo. Tiesa, dar apie tą atitrauktumą. Sako, aš pats naujajame romane kamuojuosi ties šia problema.
Palikau rinkinėlį J. Marcinkevičiui. Jis žadėjo imtis žygių per Maldonį.
Aš dabar jau išplėčiau „Strazdą“. Kai baigsis atostogos, gal atsiųsiu tau vieną variantą, jeigu turėsi noro skaitinėti. Dabar jis susideda iš penkių ratų, aštuoniolikos dalių. Su lyrika kol kas jaučiu, kad šnipštas. Nieko geresnio už „Sugrįžimą iš Kaukazo“ neišeina. Nepakylu. Ir tai, turbūt, gana tragiška. Šiaip – šį bei tą rašinėju. Į „Švyturį“ manęs nepaėmė. Kažkas (didesnis už Bieliauską) išsireiškė, kad „tik per mano lavoną Geda ateis į Š…“ Sakau, geras lavonas! Rašinėju tokius niekus –
Kaip upės garuodamos, Kaip saulė raudona, Besivartančios žuvys, Kaip beržas, Kaip sniegas, Kaip arklio galva – Aukštaičių žemė.
Linkiu tau sėkmės! Sigitas
66.II.17
Gražus žmogau,
aš jau nebežinau, kuo baigsis šitas šuoliavimas per teorijas. Tiek jų daug, taip viena lipa ant kitos. Pirmiausia yra keletas vertų dėmesio naujienų. R. Pakalniškis parašė trylikos mašinraščio puslapių studiją apie mano poeziją. Vadinasi „Improvizacijos“. Aš tau jas atsiųsiu, reikia tik perspausdinti, nes aš teturiu vieną egzempliorių ir bijau skirtis net naktį. Reikalas tas, kad jis iškelia mane aukščiau visų Lietuvos poetų (gal aš ir perdedu, dieve saugok). Bent jau geresniu už M. ir antrąjį M. tai tikrai laiko. Sako, modernesnis už visus modernistus ir kartu labai senoviškas, ir kartu visai naujos struktūros poetas, sukūręs savąjį kosmosą. Žodžiu, čia neatpasakosi. Aš perskaičiau ir pagalvojau, kad Andriuškevičius savo balta (iš šviesumo) galva šitą man buvo sakęs arba bent žinojo dar prieš porą metų. Taigi, pirmiausia reiks atsiųst tau šitąjį Pakalniškį.
[...]
Mitus reikia nuvalyti, palikti jų žmogiškąją esmę. Juk visa meno istorija remiasi biblijiniais ar antikiniais siužetais. Visi geriausi pasauliniai kūriniai.
Taigi, čia gal ir užbaigsiu laišką. Būčiau tau atsiuntęs „Strazdą“, bet turiu parašyti jam dar vieną dalį. Stumiuosi pirmyn iš esmės per poemą. Čia, man atrodo, sueis visi mano kūrybos galai: gamta, gyvybė, poetas, dievas, moteris, karčiama, šungalviai, kentėjimas, prievarta, tauta.
Be to, parašiau du gerus eilėraščius (tą pačią dieną, kai laiške skundžiausi, kad sušlapo parakas). Pakalniškis ir kiti čia man daug pasitarnavo. Dabar aš dirbu pilnu tempu. Lebedys paskolino bibliją (Išlaisvink mane, Viešpatie, ir pastatyk greta savęs, tuomet kiekvieno ranka tekovoja prieš mane, Tu atitolinai jų širdis nuo išmanymo, todėl jie nebus išaukštinti… Mano akys aptemo nuo narso… (Jobo knyga, 17 perskyrimas).
[...]
P. S. J. Marcink. jo poemos aptarime kalbėjo, jog negalima visiškai atmesti religinės moralės, to, kas eina nuo tūkstantmečių.
Laukiu! Sigitas
Alfa,
bemat rašau atsakymą, kadangi paskui rūpės kiti dalykai, bus kitos nuotaikos. Dėkavoju tau už nuotrauką. Veidas nei valstietiškas, nei inteligentiškas. Nėra labai žvėriškas. Apskritai, yra kažkas iš „sugadintų intelektualų“. O, galbūt, kalta technika. Turbūt, lygiai taip mūsų šnipai fotografuoja užsienio lėktuvus; todėl jie išeina daug prastesni negu iš tikrųjų…
Yra šiokių tokių naujienų. Poemą tau išsiunčiau. Pakalniškis ruošia knygą apie lietuvių poemą, tai žada „Strazdo“ analize ją užbaigti. Sako, gali didžiuotis, parašęs tokį daiktą. Man kai kas jau nebepatinka, kai kur daviausi kvailai pataisomas žurnalo redaktoriaus. Pergalvosiu viską į rudenį. Masionis ruošiasi skelbti straipsnį apie mitologiją poezijoje. Kažkiek užkabino ir „Strazdą“. Jis laiko poemą (ir Gedą!) pačiu mitologiškiausiu ar bent artimiausiu mitologiniam mąstymui lietuvių poezijoje.
Pasirodė Putino naujų eilių knyga „Langas“ ir Vaičiūnaitės „Vėtrungės“. Jeigu tau jų Gauda neatsiuntė arba norėtum turėti – parašyk tuoj pat. „Rugpjūčio šviesą“ gal gausiu, bet jeigu tu jos dar nepradėjai skaityti – neskaityk. Folknerį reikia pradėti nuo „Деревушка“ (galbūt, dar nuo ankstesnių, bet mes jų nežinom). Šitą aš turiu iš bibliotekos, o „Город“ ir „Особняк“ – nuosavas. Kai aš įsiskaičiau Folknerį, tai grybo vietoj liko visi kiti. Šolochovas (ir Hemingvėjus, ir [neįskaitoma pavardė]!), palyginus su anuo – nykštukai. Apskritai, jam lygaus XX amžiuje nėra. Iš kitų – biblija, Balzakas, Tolstojus. Įsiskaitęs Folknerį, pajunti, ką duoda mitologija. Žodžiu, genijus.
Iš Maskvos buvo sugrįžęs Bučys, tai pasakojo apie tą teismą. Žiaurių daiktų būta. Laiške to neišdėstysi.
Marcinkevičius smarkiai sirgo. Jam įsisenėjęs radikulitas. Buvau kartą aplankyt ligoninėj. Dabar jau išsirašė.
Aš susidėjau su tokiu jaunu dailininku – Repšiu. Labai talentingas, visiškai tavo temperamento [...]. Dirba kaip jautis. Mus suvedė Tomas Venclova (per jį dabar galima gauti visokios literatūros. Turi baisią biblioteką. Susidomėjęs mano tvėriniais).
Tai keistas daiktas! Tas Repšys dirba panašiai kaip aš, tai yra jaučia pasaulį panašiai. Dievina visokius paukščius ir žuvis. Parašiau jam diplominiam tokią eilę apie Onos bažnyčią, buvo labai patenkintas, jo diplominį žadėjo išleisti atskira knyga, bet dabar kažkas sustojo. Norėtų iliustruoti mano „Strazdą“. Gudri galva! Sako, įsivaizduok – rugiai žali, suaugę, plaukia. Per rugius eina žmogus. Žmogaus nesimato. Tik galva plaukia. Virš rugių. Arba – lydekos ryja silkes (ežere), o troboje bernai kibina mergas…
Buvo čia toks konkursas – Spalio rev. 50-čiui. Visoje Sąjungoje. Dviem ratais. Pirmasis – respublikoje, antras – sostinėj. Iš Lietuvos toliau atrinko dalyvauti Martinaičio, Gražio, mano ir dar tokių dviejų vaikių eiles. Skaitėm per televiziją ir radiją. Sostinėj, matyt, mums nieko neteks. Ten tokios eilės ne madoj.
Noriu išvažiuoti į Kaukazą. Savaitėlei. Kaupiu jėgas ir ryžtą. Gal parašyčiau ką nors geresnio, pvz., „Antrasis sugrįžimas…“ Tai tik kalbos (parašymas), o išvažiuot tai tikrai rengiuosi. Gegužės pradžioje.
[...]
Linkiu geros sveikatos! Sigitas
[Data pašto antspaude: 20-4-66]