Ar Die­vas pa­var­go nuo sa­vo su­kur­to pa­sau­lio?

Vieno eilėraščio interpretacija

TO­MAS TAŠ­KAUS­KAS

Kaip ro­do kas­met „Go­og­le“ skel­bia­ma ap­žval­ga, vie­nas iš sta­tis­tiš­kai pir­mau­jan­čių pa­ieš­kos klau­si­mų – „kas yra mei­lė“. Ne­aiš­ku, kiek pa­ti­ki­mi šie duo­me­nys, bet aki­vaiz­du, kad at­sa­ky­mo į šį ir ki­tus ra­my­bės ne­duo­dan­čius klau­si­mus nuo­lat ieš­ko­ma ir ei­lė­raš­čiuo­se. Gal­būt to­dėl, kad Die­vas yra mei­lė, su juo be­si­kal­ban­tis po­etas yra to­kia pat bai­si kli­šė, kaip ir žo­dis „mei­lė“. Tiek ra­šy­da­mas apie mei­lę, tiek kreip­da­ma­sis į Die­vą au­to­rius ri­zi­kuo­ja pa­žy­mė­ti ei­lė­raš­tį dirb­ti­ne eg­zal­ta­ci­ja. Vis dėl­to kar­tais ta ri­zi­ka pa­si­tei­si­na.

Krei­pi­niu „Die­ve“ pra­si­de­da ir vie­nas iš jau­no­sios po­etės Dei­man­tės Ban­dze­vi­čiū­tės ei­lė­raš­čių:

Die­ve

Die­ve, mū­sų ei­lės vi­du­ti­niš­kos,

Mes bi­jom

Ir gie­dam

Die­ve, mes tau

Nu­lip­dėm al­to­rė­lį,

Bet tik iš plast­ma­sės

Die­ve, tu su­tvė­rei vi­są

Per še­šias die­nas,

Sep­tin­tą pail­sai

Die­ve, pa­var­gęs

Nuo sa­vo pa­sau­lio

Ei­lė­raš­čio pra­džia ve­ria­si tar­si men­ka­ver­tės an­ga­žuo­tos re­li­gi­nės po­ezi­jos de­mas­ka­vi­mas. An­ga­žuo­ti ei­lė­raš­čiai pa­smerk­ti, nes jie tė­ra kli­šių rin­ki­niai. Anot li­teratūrologės Au­din­gos Pe­lu­ri­ty­tės-Ti­kui­šie­nės, lie­tu­vių re­li­gi­nė po­ezi­ja iš da­lies to­dėl ir yra pras­ta, kad jo­je pa­si­ten­ki­na­ma ne­au­ten­tiš­ko­mis „ka­te­kiz­mi­nė­mis“ te­zė­mis, šven­tu­mo de­kla­ra­ci­jo­mis ir šau­ki­niais. D. Ban­dze­vi­čiū­tės ei­lė­raš­ty­je dirb­ti­nės eg­zal­ta­ci­jos iš­ven­gia­ma nuo pat pir­mo­sios stro­fos įtrau­kiant skai­ty­to­ją į au­to­iro­niš­ką re­flek­si­ją. Vie­na ver­tus, „mes“ var­du kal­ban­tis ei­lė­raš­čio subjektas iš tie­sų krei­pia­si į Die­vą. Ki­ta ver­tus, ku­ria­mas įspū­dis, kad be­si­krei­pian­čių­jų veiks­mai ap­gai­lė­ti­ni – jų ei­lės vi­du­ti­niš­kos, jie tik­riau­siai gie­da Die­vui tik iš bai­mės.

Nu­ma­no­ma men­ka­ver­tės po­ezi­jos ir bai­me grįs­to re­li­gin­gu­mo kri­ti­ka ant­ro­je stro­fo­je per­ei­na į at­vi­res­nį dirb­ti­nio, „plast­ma­si­nio“ re­li­gin­gu­mo ap­ta­ri­mą. Pa­si­telk­da­ma plast­ma­si­nio al­to­rė­lio įvaiz­dį po­etė per­tei­kia XX–XXI a. pra­džiai bū­din­gos re­li­gi­nės sa­vi­mo­nės kon­tū­rus. Kaip iro­niš­kai pas­tebi bri­tų fi­lo­so­fas Ro­ge­ris Scru­to­nas, šiuo­lai­ki­niai žmo­nės nu­si­grę­žė nuo or­ga­ni­zuo­tos re­li­gi­jos ly­giai taip pat, kaip nu­si­grę­žė nuo vi­sų ki­tų or­ga­ni­zuo­tų da­ly­kų. Nau­ja­sis re­li­gingu­mas į cen­trą sta­to žmo­gaus ego – do­mi­nuo­jan­ti tam­pa „pa­si­da­ryk pats“ re­li­gi­ja. Kiek­vie­nas as­muo, nau­do­da­ma­sis skir­tin­ga re­li­gi­ne me­džia­ga, tar­si „sak­ra­li­nį ko­lia­žą“ įvai­riais sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­niais su­si­ku­ria vis nau­ją Die­vo pa­veiks­lą, o kar­tu ir vis nau­ją re­li­gi­nę prak­ti­ką. Lip­do­mo plast­ma­si­nio al­to­rė­lio vaiz­di­nys taip pat iš­reiš­kia in­fan­ti­lų, vai­kiš­ką ar­ba ne­rim­tą, žai­dy­biš­ką po­žiū­rį į re­li­gi­ją. Įvar­dis „mes“ – ap­gau­lin­gas. Šia­me kon­teks­te jis reiš­kia vei­kiau ne re­li­gi­nę ben­druo­me­nę, o su re­li­gi­ja žai­džian­čių in­di­vi­dų su­mą.

Tre­čio­je stro­fo­je iš­aiš­kė­ja, kad re­li­gin­gu­mas ap­mąs­to­mas krikš­čio­ny­bės kon­teks­te. Ei­lė­raš­tis už­mez­ga in­ter­teks­ti­nę są­sa­ją su Pra­džios kny­gos 2 sky­riu­mi. Šeš­tą­ją die­ną pa­gal sa­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą su­kū­ręs vy­rą ir mo­te­rį, sep­tin­tą­ją die­ną Die­vas il­si­si: „Ka­dan­gi sep­tin­tą die­ną Die­vas bu­vo už­bai­gęs dar­bus, ku­riais bu­vo už­si­ė­męs, jis il­sė­jo­si sep­tin­tą die­ną nuo vi­sų dar­bų, ku­riuos bu­vo at­li­kęs. Die­vas pa­lai­mi­no sep­tin­tą­ją die­ną ir pa­da­rė ją šven­tą, nes tą die­ną jis il­sė­jo­si nuo vi­sų kū­ri­mo dar­bų“ (Pr 2, 1–3). Ei­lė­raš­ty­je Šven­traš­čio si­tu­a­ci­ja per­ku­ria­ma de­dant ki­tą ak­cen­tą – kal­ba­ma ne apie va­lin­gą Die­vo pa­si­rin­ki­mą il­sė­tis pa­bai­gus dar­bus (pas­ta­ra­sis krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je su­pran­ta­mas kaip pa­vyz­dys žmo­gui, kad svar­bu yra ne tik dirb­ti, bet ir skir­ti pa­kan­ka­mai lai­ko sa­vo šei­mai bei re­li­gi­niam, kul­tū­ri­niam, vi­suo­me­ni­niam gy­ve­ni­mui), o apie iš­ti­ku­sį nuo­var­gį. Die­vo bū­se­nai įvar­dy­ti var­to­ja­mas veiks­ma­žo­dis „pails­ti“ ak­cen­tuo­ja nuo­var­gio sa­vai­min­gu­mą ir in­ten­sy­vu­mą, prie­šin­gai nei san­grą­ži­nis veiks­ma­žo­dis „il­sė­tis“, ku­ris reiš­kia va­lin­gą at­si­trau­ki­mą nuo veik­los.

Ar vi­sa­ga­lis ir to­bu­las Die­vas ga­li pa­varg­ti? Tik­riau­siai nu­ma­no­te, kaip į šį klau­si­mą at­sa­ky­tų Ap­reiš­ki­mą aiš­ki­nan­tys teo­lo­gai. Ge­ro­ji nau­jie­na yra aiš­ki – Die­vas pa­mi­lęs pa­sau­lį ir ne­pa­vargs­ta jo my­lė­ti. Ei­lė­raš­čio subjekto šis at­sa­ky­mas ne­įti­ki­na. Kon­sta­tuo­ja­ma, kad Die­vas yra pa­var­gęs nuo sa­vo su­kur­to pa­sau­lio. Te­olo­gi­nis aki­brokš­tas, ku­riuo iš­sa­ko­ma dau­gu­mai krikš­čio­nių la­bai gy­vai pa­žįs­ta­ma nu­to­lu­sio, ty­lin­čio Die­vo pa­tir­tis (Die­vo ne­pa­ty­ri­mas), tam­pa ei­lė­raš­čio kul­mi­na­ci­ne vir­šū­ne ir per­kei­čia iki tol ryš­kė­ju­sias pra­smi­nes są­sa­jas. Bai­mė, ku­rią bu­vo ga­li­ma su­pras­ti kaip bai­mės, t. y. ga­lios, san­ty­kiais grįs­tą re­li­gin­gu­mą, trans­for­muo­ja­si į bai­mę lik­ti vie­ni­šiems tuš­tu­mos aki­vaiz­do­je, pa­var­gu­sio Die­vo ap­leis­ta­me pa­sau­ly­je. Gie­do­ji­mas ir­gi iš­reiš­kia ne re­li­gi­nį san­ty­kį, o vei­kiau ne­no­rą lik­ti ty­lo­je. Plast­ma­si­nis al­to­rė­lis tam­pa prie­kaiš­tin­gu žmo­ni­jos at­sa­ku – Die­ve, mes jau­čia­mės ap­leis­ti ir ne­be­ži­no­me, kur ta­vęs ieš­ko­ti ir ar ver­ta rim­tai ver­tin­ti re­li­gi­nes apei­gas.

Ei­lė­raš­tį į vi­su­mą jun­gian­ti gi­ja – kiek­vie­nos stro­fos pra­džio­je kar­to­ja­mas krei­pi­nys „Die­ve“. Juo iš­reiš­kia­mas ne tik prie­kaiš­tas dėl ne­ga­lė­ji­mo pa­tir­ti Die­vą, bet ir sie­kis už­megz­ti san­ty­kį. Įdo­mus ir įvar­džių žais­mas, ku­riuo ga­li­ma api­ben­drin­ti ei­lė­raš­čio ku­ria­mą pra­smių lau­ką. Pir­mo­je stro­fo­je kal­ba­ma „mes“ var­du („Die­ve [...] / Mes bi­jom / Ir gie­dam“), ant­ro­je ku­ria­ma įtam­pa tarp „mes“ ir „tau“ („Die­ve, mes tau / Nu­lip­dėm al­to­rė­lį“), tre­čio­je dė­me­sys su­tel­kia­mas į „tu“ („Die­ve, tu su­tvė­rei vi­są“). Ket­vir­to­je stro­fo­je ne­lie­ka jo­kio iš­reikš­to įvar­džio. Tik me­ta­fi­zi­nio ne­ri­mo smel­kia­mas api­ben­dri­ni­mas, ska­ti­nan­tis ieš­ko­ti at­sa­ky­mo, ar tik­rai Die­vas pa­var­go nuo sa­vo pa­sau­lio.