Vieta po saule

VAIVA GRAINYTĖ

Ten, kur bu­vo la­pės ola, da­bar sto­vi ce­pe­li­ni­nė.

Į N. ku­ror­tą vyk­da­vo­me kas va­sa­rą, su vi­sa šei­ma: aš, ma­no žmo­na ir dvi duk­ros. Mo­te­rys yra sau­lės mė­gė­jos (ar­ba to­kios tam­pa, t. y. pri­vers­ti­nai įgy­ja šį po­mė­gį per mo­ti­nos li­ni­ją – taip tei­giu tu­rė­da­mas ome­ny sa­vo žmo­ną, ku­ri kiek­vie­ną gied­res­nės die­nos ry­tą dar ne­pa­bu­du­sias duk­ras temp­da­vo į pa­jū­rį ar­ba į ko­pas ir, su­so­di­nu­si mer­gai­tes tie­siai po spin­du­liais, da­ry­da­vo, kaip ji tvir­ti­no, mū­sų vai­kams ge­ra, o da­bar jau su­au­gu­sios ma­no duk­ros – jų se­niai ne­ma­čiau – sa­vo vai­kams, sa­ko, vi­sa­da sten­gia­si už­tik­rin­ti kuo sau­lė­tes­nę vie­tą), aš toks ne­su, to­dėl pus­die­nį pra­leis­da­vo­me at­ski­rai.

Tai­gi, bu­vo gra­žus ry­tas, ma­no šei­ma iš­sku­bė­jo į ko­pas, o aš, iš­gė­ręs ka­vos, rą­žy­da­ma­sis iš­bė­gau sa­vo pa­mėg­tu miš­ko ke­liu­ku. Ma­no su­pra­ti­mu, bė­gio­ti – svei­ka.

At­si­dū­ręs kryž­ke­lė­je, ties dvi­ka­mie­ne pu­ši­mi, kaž­ko­dėl pa­su­kau į kai­rę, nors pa­pras­tai bė­gu tie­siai, pa­grin­di­niu ke­liu. Sa­ma­nos ir spyg­liai, pu­šys ir ge­niai: ry­ti­nis miš­kas kve­pė­jo, po tan­kmę stri­ki­nė­jo sau­lės zui­ku­čiai (įta­riu, kad bū­ta ir ne sau­lės, tik jie į ma­no re­gos lau­ką ne­pa­kliu­vo) – tie pa­tys, ku­rie ki­to­je ku­ror­to vie­to­je gra­ži­no ma­no žmo­ną ir duk­re­les. Stab­tel­ti pri­ver­tė keis­tas gar­sas. Kaž­kas lyg pra­ti­sai cy­pė, lyg lo­jo. Kiek to­lė­liau nuo ta­ko stūk­so­jo ma­no ūgio kau­bu­rys – kal­nu ne­pa­va­din­si, pi­lia­kal­niu ir­gi. Prie smė­lė­tos kal­vos už­ver­tu­si gal­vą, sa­vo smai­lą snu­kį nu­sta­čiu­si į dan­gų – stau­gi­mo po­za – kiau­kė la­pė. At­ro­dė di­din­gai, lyg bū­tų iš­plėš­ta iš ko­kio nors her­bo. Tik gar­sas, ku­rį sklei­dė žvė­ris, nei­gė iš­kil­min­gu­mo įspū­dį. La­pės riks­mas skam­bė­jo ap­gai­lė­ti­nai, sa­ky­tum, juo­kin­gai, ta­čiau juo­kas ne­ėmė. Su­sta­ba­rė­jęs ste­bė­jau­si šiuo ne­įti­kė­ti­nu vaiz­du. Žvė­ris, ma­tyt, užuo­dęs žmo­gų, nu­ti­lo, pa­kar­pė au­si­mis ir at­su­ko savo veidą į ma­ne. Tam­sio­se lau­ki­nė­se aky­se vir­pė­jo aša­ros.

Maxo Ernsto grafikos darbas

Ne­su­pran­tu, kas man tą aki­mir­ką nu­ti­ko – kaip ap­sės­tas puo­liau prie la­pės, no­rė­da­mas ją ap­ka­bin­ti, o gal pa­guos­ti, ta­čiau ru­do­ji stai­giai nė­rė į sa­vo olą.

Grį­žęs na­mo sten­giau­si elg­tis įpras­tai: ėjo­me su šei­ma pie­tau­ti, va­ži­nė­jo­mės dvi­ra­čiais, mau­dė­mės, rin­ko­me kriauk­le­les, skai­tė­me sa­vo atos­to­gų žur­na­lus – aš apie ke­lio­nes, žmo­na apie svei­ka­tą, jau­ni­na­mą­sias pro­ce­dū­ras ir ver­slą, o duk­ros bu­vo įkri­tu­sios į sa­vo „Su­junk taš­kus“ ir „Nu­spal­vink ma­ne“ lei­di­nius. Ap­si­mes­ti, kad nie­ko ne­įvy­ko, se­kė­si sun­kiai. Rai­dės lie­jo­si, vi­sa, ką skai­čiau, at­ro­dė ne­su­pran­ta­ma ir be­pras­miš­ka. Tris kar­tus ap­si­lie­jau ar­ba­ta ir sul­ti­mis, ven­giau žmo­nos žvilgs­nio, ne­si­no­rė­jo kal­bė­tis. Mo­te­ris pa­ste­bė­jo ma­no su­tri­ki­mą, ta­čiau daug dė­me­sio į ma­no vir­pan­čias, puo­de­lio ne­nu­lai­kan­čias ran­kas ne­krei­pė, ne­su­reikš­mi­no ma­no ne­ran­gu­mo ir aki­vaiz­daus pa­klai­ki­mo. „Dau­giau būk sau­lė­je, vi­sas am­ži­nai per­ba­lęs“, – te­pa­sa­kė.

Va­ka­re, sė­dint po­pu­lia­riau­sio­je N. ka­vi­nė­je ir nuo­bo­džiai lau­kiant, kol tarp klien­tų laks­tan­ti pa­da­vė­ja pri­eis prie mū­sų, pir­mą kar­tą at­krei­piau dė­mes­į į po­il­siau­to­jų vei­dus. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad jie bu­vo ne­gra­žūs – tie­siog jie ne­si­sky­rė vie­nas nuo ki­to: balkš­vos, su­stin­gu­sios akys, svei­kai at­ro­dan­ti, sau­lės ir vė­jo nu­gai­rin­ta oda, pas­te­li­nių spal­vų megz­tu­kai, nu­purkš­ti švel­niu, va­sa­rai ir pra­mo­goms tin­kan­čiu tu­a­le­ti­niu van­de­niu, an­ti­bak­te­ri­nių pi­pir­mė­čių ir mė­tų įkai­tai – bal­ti bal­ti dan­tys, tris kar­tus per die­ną uo­liai pra­ska­lau­ja­mi hi­gie­ni­niu skys­čiu. Kve­pian­ti, iš­si­prau­su­si, ste­ri­li mu­mi­jų ar­mi­ja kram­tė, ri­jo, trau­kė iš sa­vo pi­ni­gi­nių ban­kno­tus ir slin­ko į sa­vo po­il­sio kam­ba­rius ar apar­ta­men­tus, kur ska­la­vo sa­vo bal­tus dan­tis, mels­vus megz­tu­kus per­si­vilk­da­vo į pilkš­vus ir, pa­si­purš­kę tuo pa­čiu leng­vu tu­a­le­ti­niu van­de­niu, žy­gia­vo pro­me­na­da pa­lei ma­rias, o pas­kui vėl ska­la­vo bur­nas, prau­sė­si ir ėjo mie­go­ti. Ant sta­lo pa­si­ro­džiu­si bly­nų su mė­sa por­ci­ja nu­trau­kė ma­no min­tis. Ne­si­jau­čiau al­ka­nas, kąs­nis stri­go, ta­čiau ban­dy­da­mas to­liau ne­vy­ku­siai ap­si­me­ti­nė­ti, kad nie­ko ne­įvy­kę, kad vis­kas yra sa­vo vie­to­se, o aš toks pat kaip bu­vęs, ša­ku­te įnir­tin­gai mai­giau pa­tie­ka­lą ir su­mai­to­tus jo ga­ba­lus grū­dau­si į bur­ną.

„Ar ga­li la­pės verk­ti?“, „la­pės aša­ros“, „ver­kian­ti la­pė“ – mū­sų su žmo­na lo­va pla­ti, to­dėl pa­si­slin­kęs to­liau nuo jos kū­no, už­si­den­gęs gal­vą ap­klo­tu, mai­gy­da­mas sa­vo iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną, at­sa­ky­mų ieš­ko­jau in­ter­ne­te. Švie­čian­tis ek­ra­nas kaip už­si­spy­ręs kar­to­jo „Ne­ras­ta“ ar­ba „Įves­ti fra­zę iš nau­jo“. Duk­ros, mie­gan­čios sa­vo pri­sta­to­mo­je lo­ve­lė­je, kaž­ką mur­mė­jo per mie­gus. Pa­švie­čiau į jas te­le­fo­nu: mie­go­jo vie­na ki­tą ap­si­ka­bi­nu­sios, keis­tai su­si­ran­giu­sios, lyg bū­tų ne mer­gai­tės, o me­džio ša­kos. Man jų pa­si­da­rė la­bai gai­la (da­bar, pra­ėjus ne­ma­žai lai­ko, kai vis­ką ga­liu ver­tin­ti per at­stu­mą, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tą­nakt gai­la pa­si­da­rė sa­vęs, o ne jų: bi­jo­jau sau pri­pa­žin­ti, kad jau­čiuo­si ne­lai­min­gas tu­rė­da­mas tuos vai­kus, bū­da­mas su jais su­si­jęs – ne­ly­gi­nant prie ko­jos kas bū­tų pri­ri­šęs ak­me­nį). Sten­giau­si, kad žmo­nos ne­kliu­dy­tų iš te­le­fo­no sklin­dan­ti švie­sa – bi­jo­jau ją pa­ža­din­ti, nors per vie­nuo­li­ka ben­drų san­tuo­kos me­tų ži­no­jau, kad ga­li tū­ba prie šios mo­ters au­sies gro­ti – vis vien jos ne­iš­bu­din­tum. Už­mi­gau ge­na­mas ne­kan­tru­mo: grei­čiau grei­čiau ry­to­jaus ry­tas, kad ga­lė­čiau nu­ei­ti prie la­pės olos. At­ro­dė, kad ten yra vie­nin­te­lė tik­ra vie­ta, kad vi­są gy­ve­ni­mą ma­ne dras­kan­tis keis­tas ir žiau­rus žvė­ris – il­ge­sys, ku­riam ge­rai ap­kar­piau na­gus žmo­na ir už­kim­šau bur­ną duk­ro­mis, iš­trū­ko iš ka­lė­ji­mo ir vėl gar­siai rė­kia, pur­to ma­ne, ra­my­bės ne­duo­da.

Pa­bu­dau. Kam­ba­rys sken­dė­jo tam­so­je, nors laik­ro­dis ro­dė ry­to va­lan­das, pa­leng­va ar­tė­jan­čias prie vi­dur­die­nio. San­tuo­ki­nė­je lo­vo­je gu­lė­jau tik aš. Mer­gai­čių guo­lis bu­vo pa­klo­tas, tuš­čias ir šal­tas. Ant grin­dų ra­dau tik sa­vo šle­pe­tes. Per­smelk­tas blo­gos nuo­jau­tos, šo­kau prie spin­tos. Iš len­ty­nų daik­tai bu­vo kruopš­čiai iš­rink­ti, ka­bo­jo tik ma­no rū­bai. Iš­bė­gau į kie­mą. Iš jo ge­rai ma­tė­si cen­tri­nė ku­ror­to aikš­tė. Šį­kart ji bu­vo pil­na žmo­nių, ran­ko­se lai­kan­čių žva­kes ir pro­žek­to­rius. Per gar­sia­kal­bį ai­din­tis ku­ror­to me­ro bal­sas ra­gi­no ne­pul­ti į pa­ni­ką: „Sau­lė tuoj at­si­ras, mes su­ra­sime vagį.“ Vagį? Vienais apatiniais puoliau brautis per žmo­nes, rėkdamas,­ kad tas pats va­gis nu­gvel­bė ir sau­lę, ir ma­no šei­mą, kad, no­rint pa­vog­ti ma­no žmo­ną ir duk­ras, pri­va­lu vog­ti ir sau­lę – tai ne­ly­gi­nant vie­nas kom­plek­tas. Rė­kiau ve­da­mas re­flek­so, bū­ti­ny­bės ko­vo­ti už sa­vo šei­mą, nors šir­dies gi­lu­mo­je jau­čiau pa­leng­vė­ji­mą: pa­ga­liau aš lais­vas, jų ne­bė­ra, ačiū tau, va­gie, ačiū. Lū­pos, su­jung­tos su slap­čiau­siais šir­dies už­ka­bo­riais, bu­vo be­gar­sės – jos tik žiop­čio­jo, t. y. for­ma­liai at­li­ko pa­rei­gą, kad nie­kas ne­ga­lė­tų ma­nęs ap­kal­tin­ti ne­jaut­ru­mu. At­rė­kęs sa­vo be­gar­sį mo­no­lo­gą, mė­gi­nau ir­tis at­gal per mi­nią, nors ir vien­marš­ki­nis, sku­bė­jau prie la­pės olos. Stai­ga kaž­kas ma­ne ėmė pur­ty­ti, lyg bū­čiau sly­va, kriau­šė ar­ba sta­bo iš­tik­tas li­go­nis.

– Kel­kis, po vel­nių, kel­kis! – At­si­mer­kiau. Ma­ne pur­tė se­na su­si­raukš­lė­ju­si mo­te­ris. Il­gi ži­li plau­kai, pa­ly­gin­ti su ru­da vei­do oda, at­ro­dė ko­ne fos­fo­ri­niai. – Kaip man at­si­bo­do me­tai iš me­tų ta­ve ža­din­ti. Pa­ga­liau pa­bu­dai.

Ap­si­dai­riau: tas pats kam­ba­rys, ku­ria­me va­sa­rai ap­si­sto­da­vo­me su šei­ma. Vis­kas tas pats, tik sie­nos ap­tru­pė­ju­sios, iš­blu­ku­si pa­ta­ly­nės spal­va. Tuš­čias tu­a­le­ti­nio van­dens, ku­riuo purkš­da­vo­mės, fla­ko­nas ir ne­ma­ty­tas an­ti­bak­te­ri­nio skys­čio bu­te­liu­kas. Ne­spė­jus se­nės pa­klaus­ti, kas ji, mo­te­ris prieš ma­ne pa­sta­tė veid­ro­dį. Į ma­ne žvel­gė iš­ba­lęs, nuo nu­kar­ši­mo net pa­mė­lęs vy­ras il­gais ži­lais plau­kais. Jo bruo­žus bu­vo sun­ku įžiū­rė­ti per barz­dos krū­mą, iš­ve­šė­ju­sį per pu­sę vei­do. Tai bu­vau aš.

– Kel­kis, se­ni. Na ir da­tą sa­vo pri­si­kė­li­mui pa­si­rin­kai. Šian­dien mū­sų auk­si­nės ves­tu­vės – tfu, nie­ka­da ta­vęs ne­my­lė­jau, gy­ve­nau dėl vai­kų, vis­ką jiems pa­au­ko­jau. O tu? Tu mie­go­da­mas pra­sa­pa­lio­jai be­veik vi­są gy­ve­ni­mą. Ei­me, su­pa­žin­din­siu su anū­kais, jei­gu tau, ži­no­ma, įdo­mu. Ei­nam į „La­pės olą“, ten jau mū­sų lau­kia.

– La­pės olą? – Ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti sa­vo au­si­mis, ku­rios, pa­žeis­tos il­gų me­tų, bu­vo apy­kur­tės – vis­ką gir­dė­jau tik to­dėl, kad se­nė, ma­no žmo­na, ir­gi bu­vo nu­kar­šu­si ir kur­čia, t. y. gar­siai rė­kė.

– Tai gar­siau­sias mū­sų mer­gai­čių įkur­tas mies­te­lio res­to­ra­nas – ce­pe­li­ni­nė, ku­rioje nie­ka­da ne­trūks­ta klien­tų. Aš vis­ką dėl jų pa­au­ko­jau, mo­kiau nuo ma­žens, kad rei­kia tu­rė­ti sa­vo vie­tą po sau­le, ko­vo­ti. Iš pat pra­džių jau­čiau, kad tu pu­siau mi­ręs, o kai už­mi­gai, vai­kus au­gi­no­me drau­ge su sau­le, ku­ri joms bu­vo tik­ras tė­vas. Ji, ma­no pa­pra­šy­ta, iš­de­gi­no vi­są miš­ką, kad mer­gai­tės gau­tų kuo dau­giau švie­sos ir ne­jaus­tų tė­vo trū­ku­mo.

– Bet ko­dėl tu sa­kai „La­pės ola“?

– Ten, kur sto­vi mer­gai­čių pra­mo­gų ir mais­to cen­tras, kaž­ka­da bu­vo la­pės ola. Ei­nam, se­ni, grei­čiau iš lo­vos ropš­kis.

Kol ji šu­ka­vo­si plau­kus, spė­jau už­ra­šy­ti sa­vo is­to­ri­ją.