Vi­di­nis krau­jo gy­vū­nas

ER­NES­TAS NO­REI­KA

Kar­tais die­nų die­nas pra­lei­džiu sto­vė­da­mas ant gal­vos. Iš ko­jų su­te­ka krau­jas į kau­li­nę am­fo­rą, pri­pra­tęs prie grei­to ėji­mo, pri­vers­da­mas už­vir­ti ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­sį ar­ba­ti­nu­ką. Tas skys­tis, te­kan­tis ma­no kū­no žal­va­ri­niais vamz­de­liais, tar­si ma­žas rau­do­nas žiur­kė­nas, su­kan­tis pul­so ra­tą. De­ja, jo nie­kaip ne­iš­ei­na pa­gau­ti. Ne­bent ty­čia pra­si­pjo­vus pirš­tą ste­bi, kaip tas ma­žas pa­da­rė­lis iš­ki­ša sa­vo le­te­ną, o kar­tais ban­do iš­trūk­ti, ta­čiau už­ka­lu su­ski­lu­sius kū­no lan­gus tvars­čio ar pleist­ro len­te­lėm.

Ar­ba­ti­nu­kas se­niai įstri­gęs ma­no kau­ko­lės tuš­tu­moj. Šiek tiek an­ti­kva­ri­nis. Kar­tą lie­čiau jį pirš­tais, kai bu­vau pra­si­skė­lęs gal­vą į kai­my­nų ge­le­ži­nę tvo­rą. Už­ki­šau už kau­ko­lės ke­le­tą pirš­tų ir jau­čiau, kaip kaž­kas nu­de­gi­na, ma­čiau, kaip aki­mirks­niu ant pirš­to iš­au­ga ma­žas pūs­lės de­be­sė­lis, ku­ris vie­ną die­ną ima ir nu­ly­ja. Tą­kart žiur­kė­nas vos ne­iš­trū­ko iš ma­nęs. Kol ve­žė į li­go­ni­nę, vi­są ke­lią bu­vau ap­si­mu­tu­ria­vęs rankš­luos­čiu, at­ro­džiau kaip brah­ma­nas, pa­ga­min­tas na­mų są­ly­go­mis. Pas­kui ste­bė­jau rankš­luos­tį, įkai­tu­sį, pri­si­siur­bu­sį ver­dan­čio skys­čio. Su­pra­tau, kad ir jų, kiek­vie­no vi­du­je gy­ve­nan­čių pa­da­rų, kai­lis še­ria­si, ki­taip ne­bū­tų to­kios gau­sy­bės rau­do­nų krau­jo še­re­lių.

Kai karš­tas dva­sios tir­pa­las pra­de­da te­kė­ti pro šner­ves, pra­grau­žia au­sų būg­ne­lius nu­pli­ky­da­mas vi­są ap­lin­kui eg­zis­tuo­jan­tį gar­są, lei­džiu die­nas kur­čio­je erd­vė­je. Su sa­vim su­si­kal­bu žen­klais. Daž­niau­siai sto­viu prieš veid­ro­dį ir vai­pau­si kaip koks iš­si­gi­mė­lis ar­ba tie­siog ma­žas vai­kas, ku­ris ne­ži­no, kur dėt sa­vo ma­žos ener­gi­jos. Kal­buo­si dan­gaus žen­klais, nie­kad ne­eg­zis­ta­vu­siais sim­bo­liais, mė­gi­nu sa­ve ap­gau­ti, kad pats sa­vo vai­py­mą­si su­pran­tu. Ir iš­vis įti­kiu, kad tai daug tik­riau už gir­di­mą kal­bą, daug nuo­šir­džiau už kū­di­kių pe­lė­diš­kus ūka­vi­mus, už rū­ko pri­si­lie­ti­mą prie upės. Ir imu jaus­ti, kad tas, kas gy­ve­na ma­no vi­du­je, tas, ku­ris bė­gio­ja kiek­vie­ną die­ną ma­no kū­no ma­ža­isiais ko­ri­do­riais, ma­ne ir­gi su­pran­ta. Pri­dė­jęs pirš­tą ten, kur žmo­nės daž­niau­siai ieš­ko pul­so, jau­čiu, kaip jis pri­ki­ša sa­vo ma­žą snu­ku­tį lyg no­rė­da­mas pa­sa­ky­ti, kad aš dar gy­vas tik jo dė­ka.

Bet gy­ven­ti vi­są gy­ve­ni­mą tik su vie­nu ne­pa­žin­tu pa­da­ru vi­du­je yra ne­įdo­mu. To­dėl daug kas mė­gi­na jų at­si­kra­ty­ti, ti­kė­da­mi, kad jų vie­tą užims kaž­kas ki­tas, ti­kė­da­mie­si, kad ap­si­gy­vens koks nors tig­ras ar liū­tas. Ki­ti tu­ri ma­žiau am­bi­ci­jų sa­ve pa­čius įti­ki­n­ti, tad pa­si­ren­ka gal­vo­ti apie vi­du­je gy­ve­nan­tį ba­lan­dį, ku­rio sna­po bil­sno­ji­mas per ve­ną yra ne kas ki­ta kaip tru­pi­nių le­sio­ji­mas. Kiek­vie­ną kar­tą pri­dė­jęs pirš­tą jau­si ne ma­niš­kį žiur­kė­ną, mė­gi­nan­tį pri­kiš­ti snu­ku­tį, o paukš­čio sna­pą, ku­ris bar­be­na vi­sais kū­no vamz­džiais. Kai vi­du­je gy­ve­na paukš­tis, klau­sa tam­pa pa­na­ši į kai­my­no pen­si­nin­ko, gir­din­čio ma­no kla­via­tū­ros traš­ke­sį, jau­čian­čio per or­lai­des ky­lan­tį ta­ba­ko kva­pą, bi­jan­čio sa­vęs veid­ro­dy­je ir nie­kad ne­mo­kan­čio už šil­dy­mą, nes kū­re­na am­ži­ną­ją ug­nį sa­lio­no vi­du­ry­je, su­py­lęs su­ka­po­tų kė­džių ši­pu­lius į se­ną so­vie­ti­nį vied­rą.

Kai ku­rie, su­pra­tę, kad ne taip leng­va at­si­kra­ty­ti pa­ties sa­vęs iš sa­vęs pa­ties, mė­gi­na sa­vo kū­no žvė­ris iš­par­duo­ti ga­ba­lais, nu­ka­po­ti jiems le­te­nas, spar­nus, at­lik­ti lo­bo­to­mi­ją smei­giant ada­tos vir­ba­lą tie­siai į gal­vą. Už tai dar su­mo­ka. Vis­kas vyks­ta le­ga­lio­je rin­ko­je, ne­va vi­di­niuo­se kam­ba­riuo­se laks­tan­tiems gy­viams atau­ga ga­lū­nės.

Aiš­ku tai, kad ne vi­sų gy­vū­nų ga­lū­nės yra tin­ka­mos. Vie­ni yra per daug pa­lie­gę, ne­šva­rūs, su­si­vė­lę, ser­gan­tys. To­kie tik zu­ja po vi­są vi­du­jy­bę ir nie­ko ne­da­ro. Kar­tais net su­bė­ga į akis ir jo­se iš­spro­gi­nė­ja kaip ko­kios nau­ja­me­ti­nės pe­tar­dos. Ro­dos, į akies cen­trą rei­kė­tų įtai­syt tik­tai ke­le­tą se­nų dar­bams skir­tų ra­kan­dų ir bū­tų vi­sai gra­žiai be­si­sklei­džian­tis rau­do­nis, pri­me­nan­tis so­vie­ti­nį žvilgs­nį.

Tin­ka­mas ga­lū­nes nau­do­ja įvai­rioms ope­ra­ci­joms. Jei vie­nas žmo­gus ne­ten­ka di­de­lės da­lies sa­vo vi­di­nio gy­vū­no, rei­kia jam pri­siū­ti ki­tą. Bet bū­ti­na tos pa­čios rū­šies. Jei pri­siū­si vėž­lio kiau­tą žmo­gui, ku­ris ne­te­ko dram­blio straub­lio, – mirs.

Keis­ta tu­rė­ti kaž­ką sa­vy­je ir ži­no­ti, kad kaž­kas ga­li im­ti ir su­kerg­ti sa­vo vi­di­nius gy­vius. Įdo­mu, ar eg­zis­tuo­ja to­kių pa­da­rų cir­kas, ku­ris bū­tų įsi­kū­ręs vie­no žmo­gaus pa­la­pi­nė­je. Strip­ti­zą šo­kan­čios bež­džio­nės, vi­so­kiau­si ne­ūžau­gos, da­ran­tys pri­sit­rau­ki­mus ant barz­do­tų mo­te­rų ran­kų, pe­lės, jo­di­nė­jan­čios liū­tais…

Jau­čiu, kaip už­ver­da ar­ba­ti­nu­kas. Žiur­kė­nas su­ka ra­tus ma­no sme­ge­nų pus­ru­tu­liais. Vis dar sto­viu ant gal­vos, tik šį­kart prieš sa­ve pa­si­sta­tęs veid­ro­dį ir gy­ve­nan­tis ne­by­lio­je kas­die­ny­bės tuš­tu­mo­je. Pats esu tuš­tu­ma, su­kan­ti pil­nat­vės va­rik­lį. Brai­žau ant ap­ra­so­ju­sio veid­ro­džio žen­klus, ku­rie nie­ko ne­reiš­kia. Brai­žau krau­jo kal­bą, o ma­no kū­no odi­nėj pa­la­pi­nėj sė­di ša­ma­nas ir rū­ko pyp­kę, įti­ki­nė­da­mas ma­ne, kad ta­me pa­da­rė­ly­je gy­ve­na ma­no sie­la.