„Trem­ties tau­ta“ ir Meist­ro gar­bė

Lai­ku ir ne­lai­ku

Tad sep­tin­to­jo mė­ne­sio pir­mą­ją die­ną ku­ni­gas Ez­ra pa­tei­kė Mo­ky­mą su­ei­gai – ir vy­rams, ir mo­te­rims, ir vi­siems, ku­rie ga­lė­jo klau­sy­tis ir su­pras­ti. Tai įvy­ko sep­tin­to­jo mė­ne­sio pir­mą­ją die­ną. Jis skai­tė iš jos at­si­grę­žęs į aikš­tę prie Van­dens var­tų nuo auš­ros iki vi­du­die­nio ir vy­rams, ir mo­te­rims, ir ga­lė­ju­siems su­pras­ti. Žmo­nės au­sis iš­tem­pę klau­sė­si Mo­ky­mo kny­gos. Raš­to ži­no­vas Ez­ra sto­vė­jo ant me­di­nės pa­ky­los, ku­ri bu­vo tam tiks­lui pa­sta­ty­ta. Ša­lia jo de­ši­nė­je sto­vė­jo Ma­ti­ti­jas, Še­ma, Ana­jas, Uri­jas, Hil­ki­jas ir Ma­a­sė­jas, o jo kai­rė­je Pe­da­jas, Mi­ša­e­lis, Mal­chi­jas, Ha­šu­mas, Haš­ba­da­na, Ze­cha­ri­jas ir Me­šu­la­mas. Ez­ra at­sklei­dė kny­gą vi­sų žmo­nių aky­se, nes jis sto­vė­jo aukš­čiau už vi­sus žmo­nes. Jam at­vė­rus kny­gą, vi­si žmo­nės at­si­sto­jo. Ez­rai pa­šlo­vi­nus VIEŠPATĮ, di­din­gą­jį Die­vą, žmo­nės at­sa­kė: „Amen! Amen!“ – iš­kel­da­mi ran­kas. Ta­da jie nu­si­len­kė ir pa­gar­bi­no VIEŠPATĮ, kniūbs­čia par­pul­da­mi ant že­mės. Jie skai­tė iš kny­gos – iš Die­vo Mo­ky­mo, iš­vers­da­mi jį ir pa­aiš­kin­da­mi jo pras­mę. Taip jie ga­lė­jo su­pras­ti, kas bu­vo skai­to­ma.

Val­dy­to­jas Ne­he­mi­jas, ku­ni­gas ir Raš­to ži­no­vas Ez­ra ir le­vi­tai, aiš­kin­da­mi žmo­nėms, vi­siems jiems sa­kė: „Ši die­na yra šven­ta VIEŠPAČIUI, jū­sų Die­vui. Ne­liū­dė­ki­te ir ne­ver­ki­te.“ Mat, gir­dė­da­mi Mo­ky­mo žo­džius, žmo­nės ver­kė. Be to, jis ta­rė jiems: „Ei­ki­te, val­gy­ki­te rink­ti­nių val­gių ir ger­ki­te sal­džių gė­ri­mų, skir­da­mi jų da­lį tiems, ku­rie nie­ko ne­tu­ri sau pa­si­ruo­šę, nes ši die­na yra šven­ta mū­sų VIEŠPAČIUI. Ne­bū­ki­te liūd­ni, nes džiu­ge­sys VIEŠPATYJE yra jū­sų stip­ry­bė.“

Neh 8, 2–6. 8–10

Pa­gal ju­dė­jiš­ką ka­len­do­rių tai bu­vo Nau­jų­jų me­tų, Roš ha­Ša­na, die­na. Ji šven­čia­ma kaip die­viš­ko Kū­ri­mo pra­džios ir pa­bai­gos die­na. Pa­bai­gos to­dėl, kad tą die­ną pri­si­me­na­ma ir tai, kad ga­liau­siai teks at­si­sto­ti Die­vo aki­vaiz­do­je ir pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo nu­gy­ven­tą gy­ve­ni­mą. Gal­būt tai reiš­kia žmo­gaus, kaip da­ly­vau­jan­čio die­viš­ka­me kū­ri­mo dar­be, at­sa­ko­my­bę. Gal­būt tuo pa­si­reiš­kia 8 psal­mė­je iš­gie­do­ta žmo­giš­ko­ji di­dy­bė: „Tu pa­da­rei jį tik tru­pu­tį že­mes­nį už Die­vą ir ap­vai­ni­ka­vai jį gar­be ir di­dy­be. Tu pa­da­rei jį sa­vo ran­kų dar­bų šei­mi­nin­ku, pa­dė­jai vi­sa prie jo ko­jų.“ (Be rei­ka­lo įvai­rių kal­bų ver­tė­jai iš­si­gan­do žo­džio Die­vas (ar die­vai) ir pa­kei­tė jį an­ge­lais. Toks pa­kei­ti­mas iš­lei­džia iš akių es­mi­nį da­ly­ką, ku­ris žmo­gaus di­din­gu­mą pa­aiš­ki­na ir pa­da­ro jį reikš­min­ges­nį už an­ge­lo: „Tu pa­da­rei jį sa­vo ran­kų dar­bų šei­mi­nin­ku“, t. y. vie­nin­te­liu kū­ri­ni­jo­je, ku­ris tu­ri lais­vę kur­ti ir lais­vę griau­ti. An­ge­lai, pri­min­siu, Bib­li­jo­je yra tik pa­siun­ti­niai, ar­ba Die­vo rep­re­zen­ta­ci­jos, be jo­kios sa­vi­veik­los ga­li­my­bių at­lie­kan­tys tik jiems pa­ves­tą už­duo­tį.)

Štai tą die­ną, kai jau lyg ir bū­tų lai­kas im­ti per­mąs­ty­ti sa­vo nu­veik­tus dar­bus ir im­ti at­gai­lau­ti, raš­ti­nin­kas ir ku­ni­gas Ez­ra su pa­dė­jė­jais le­vi­tais ir val­dy­to­ju Ne­he­mi­ja skai­to žmo­nėms (pa­brėž­ti­nai vi­siems – ir vy­rams, ir mo­te­rims, ir tiems, ku­rie jau pa­jė­gūs su­pras­ti) Je­ru­za­lė­je To­rą ir ra­gi­na džiaug­tis, o ne rau­do­ti. Aki­vaiz­du, kad šie žmo­nės To­ros žo­džius gir­di pir­mą kar­tą. Gal­būt to­dėl jie taip su­si­jau­di­nę. Ir da­bar jau ga­li­me pri­si­min­ti, kad pa­gal Šven­to­jo Raš­to kon­teks­tą šie žmo­nės – tai Gola ben­druo­me­nė, t. y. „Trem­ties tau­ta“. Pra­na­šų kny­go­se ji va­di­na­ma „Iz­ra­e­lio li­ku­čiu“. Jam, per­ėju­siam trem­ties kan­čias, To­ra (Die­viš­ka­sis Mo­ky­mas) at­sklei­džia sa­vo slė­pi­nius ir pra­smes ki­taip, nei ga­lė­jo at­skleis­ti ka­dai­se kam nors, pa­va­din­tam Iz­ra­e­lio var­du, kas ne­se­niai bu­vo ver­gu, bet dar ne­pa­ty­rė sa­vo lais­vės. Juk iš­trū­ki­mas iš ver­go­vės dar nė­ra lais­vė. Lais­vė yra ta­da, kai tam­pi sa­vo ran­kų dar­bų šei­mi­nin­ku. Kai kaž­ką vei­ki ir pri­si­i­mi at­sa­ko­my­bę. Kad ir ko­kia kar­ti ji bū­tų. „Trem­ties tau­ta“ jau ne­bė­ra tas pats pir­mykš­tis Iz­ra­e­lis, ku­ris yra ve­da­mas iš ver­go­vės, ku­ris yra gel­bė­ja­mas, bet ku­riam žo­dis lais­vė yra tuš­čias gar­sas, jei nė­ra puo­dų mė­sos ir vy­no ir gre­sia mir­tis. Ku­ris ne­ga­li ir ne­no­ri pri­si­im­ti lais­vės ir tap­ti at­sa­kin­gas už sa­vo dar­bus. Vi­sai kaip po­so­vie­ti­nė­je Ta­do Blin­dos trans­for­ma­ci­jo­je (iš Mo­zės ka­lib­ro as­me­ny­bės į ver­giš­kai be­vei­dį ir be­tiks­lį in­di­vi­dą, be­si­rū­pi­nan­tį tik sa­vo mei­lė­mis).

„Trem­ties tau­ta“ jau ne­bė­ra avių ban­da, ga­no­ma ge­rų ar blo­gų ga­ny­to­jų ir ken­čian­ti dėl jų nu­si­žen­gi­mų. Tai vy­rai, mo­te­rys ir vi­si, ku­rie ga­li su­pras­ti (t. y. pa­kan­ka­mai su­au­gę, kad ga­lė­tų pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę), ku­rie kiek­vie­nas as­me­niš­kai at­si­sto­ja Die­vo aki­vaiz­do­je klau­sy­ti jo To­ros žo­džių ir šį kar­tą ki­taip nei prie Si­na­jaus kal­no, kur mi­nia ją pri­ėmė dar ne­su­pra­tu­si, kas tai yra (kaip ir Lie­tu­vos pi­lie­čiai Eu­ro­pos Są­jun­gos Kon­sti­tu­ci­ją): „Ta­da, pa­ė­męs san­do­ros kny­gą, Mo­zė ją gar­siai per­skai­tė žmo­nėms. O žmo­nės sa­kė: „Vi­sa, ką VIEŠPATS pa­sa­kė, vyk­dy­si­me ir klau­sy­si­me“ (Iš 24, 7). Kad nesuprato, pastebi ra­bi­niš­ki ko­men­ta­to­riai, at­krei­pę dė­me­sį į tai, kad žmo­nės at­sa­ky­da­mi pir­miau­sia pa­sa­kė „vyk­dy­si­me“, o tik pas­kui „klau­sy­si­me“, t. y. „su­pra­si­me“. O „Trem­ties tau­tai“, „Iz­ra­e­lio li­ku­čiui“ vis­kas yra aiš­ki­na­ma, nu­sa­kant aiš­ki­na­mą­jį dar­bą ke­liais žo­džiais: „iš­vers­da­mi jį ir pa­aiš­kin­da­mi jo pras­mę. Taip jie ga­lė­jo su­pras­ti, kas bu­vo skai­to­ma.“ Heb­ra­jiš­kai pa­žo­džiui: me­fo­raš ve-som sek­hel u-yabi­nu ba­mik­ra – „aiš­kin­da­mi ir įdė­da­mi pras­mę, ir jie su­pra­to, kas pa­ra­šy­ta“.

Ir tai vi­siš­kai nau­ja nau­jai su­kur­tos Iz­ra­e­lio tau­tos pra­džia. Iz­ra­e­lio, ku­rio eg­zis­ta­vi­mo pa­grin­das – To­ra ir jos aiš­ki­ni­mas. Aiš­ki­ni­mas, kad žmo­gus su­pras­tų, o ne ak­lai vyk­dy­tų pa­klus­da­mas. Kai tap­tų su­au­gęs, at­sa­kin­gas už sa­vo dar­bus, o ne ieš­ko­tų, kam su­vers­ti at­sa­ko­my­bę, net jei tai bū­tų ir pats Die­vo Sū­nus. Nes tuo žmo­gus ir pa­na­šus į Die­vą. Ne tar­no ar vai­ko pa­klus­nu­mu, o lais­ve, ku­ri reiš­kia ir tu­rė­ti gar­bę pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę. Ir ši lais­vė yra To­ros (Die­viš­ko­jo Mo­ky­mo) šer­dis. Kaip pa­sa­ky­ta vie­na­me mid­ra­še – To­ra bu­vo įra­šy­ta ne ak­me­ny­je (ha­rūt), bet lais­vė­je (hei­rūt), ku­ri reiš­kia ne sa­vi­va­lę, bet su­ge­bė­ji­mą su­pras­ti ir veik­ti, tap­ti „sa­vo ran­kų dar­bų šei­mi­nin­ku“. Meist­ru, kaip pa­sa­ky­tų fi­lo­so­fas Gin­tau­tas Ma­žei­kis.

Tai­gi kad teks­to pra­džio­je nu­ro­dy­tas įvy­kio lai­kas – Roš ha­Ša­na, nė­ra at­si­tik­ti­nu­mas. To­ros ga­vi­mo, pri­ėmi­mo šven­tė šven­čia­ma va­sa­ros pra­džio­je, 50 die­nų po Pe­sa­cho, t. y. po šven­tės, per ku­rią šven­čia­mas iš­lais­vi­ni­mas iš ver­go­vės Egip­te. Bet Ne­he­mi­jo kny­gos au­to­rius / re­dak­to­rius pa­si­ren­ka ne tą die­ną žmo­nėms pa­skelb­ti To­rą, bet die­ną, kai yra pri­si­me­na­mas Meist­rų Meist­ras, vi­sa ko Kū­rė­jas ir kai žmo­gus ga­li pri­si­min­ti, kad ir jis su­kur­tas bū­ti sa­vo dar­bų meist­ru, o ne gy­ve­ni­mo pa­stum­dė­liu.

-akp-