Ro­mas Za­ba­raus­kas: „Strei­kas“ – ne­iš­spren­džia­ma šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio tra­ge­di­ja

Jau­no re­ži­sie­riaus iš Lie­tu­vos mon­ta­ži­nė­je ga­ruo­ja ką tik su­suk­tas pil­no met­ro fil­mas „Strei­kas“ („We Will Riot“). Tai ne pir­mas Ro­mo Za­ba­raus­ko kū­ri­nys, bet net ne­re­gė­jęs ga­liu pri­siek­ti, kad pats so­li­džiau­sias iki šiol. Se­niau, kaip pats sa­ko, „su­kė­lęs daug triukš­mo“ (ne vien tei­gia­mo) su „Por­no me­lod­ra­ma“, am­bi­cin­gas au­to­rius ko­men­tuo­ja ir ana­pus tie­sio­gi­nės kū­ry­bos, ir ap­skri­tai ki­no pa­sau­lio šur­mu­liuo­jan­čias te­mas.

– Pa­pa­sa­kok apie sa­vo nau­ją kū­ri­nį. Nors se­ku ta­vo in­for­ma­ci­ją, kol kas iš­gir­dau tik pa­va­di­ni­mą („We Will Riot“, ar­ba „Strei­kas“), kad bus kaž­kiek apie di­džė­jus, gė­jus, ko­rum­puo­tus Vil­niaus me­rus (is­to­ri­ja pa­rem­ta šiukš­tu ne tik­rais fak­tais)… Gal ga­li kon­kre­čiau ir kon­cep­tu­a­liau pri­sta­ty­ti, api­brėž­ti, iš­skleis­ti jo pra­smi­nį pla­ną? Kaip sa­ko­ma: „Ką no­rė­jo­te šiuo fil­mu pa­sa­ky­ti?“ Ir jei cen­tras bus na­cio­na­liz­mas, tai kuo čia dė­tas strei­kas?

– Tai yra fil­mas apie juo­da­o­dį niu­jor­kie­tį di­džė­jų Lu­ką. Jis no­ri bū­ti maiš­ti­nin­ku – bet nė­ra, nes jį iš­lai­ko jo tur­tin­gi tė­vai. Sy­kį jis su­ži­no apie tė­vų nu­slėp­tą mo­čiu­tę iš Lie­tu­vos – jų tei­gi­mu, ji ra­sis­tė, ne­pri­ėmu­si jų miš­rios san­tuo­kos – mat jo tė­vas lie­tu­vis, o ma­ma af­ro­a­me­ri­kie­tė. Lu­kas įpy­kęs pats lei­džia­si į Vil­nių, kur po įvai­rių nuo­ty­kių ir su­si­ti­ki­mų pa­ga­liau ir tam­pa tuo iš­sva­jo­tu maiš­ti­nin­ku… Dėl gė­jų – bus an­tro pla­no vei­kė­jas An­dy, vie­ti­nių elek­tro­ni­nės mu­zi­kos be­at­ma­ke­rių ho­mo­sek­su­a­lus va­dy­bi­nin­kas, ku­ris fil­me mo­ko­si pri­im­ti sa­ve to­kį, koks yra. Pats Lu­kas įsi­my­lės mer­gi­ną – ža­vią ir drą­sią klu­bi­nė­to­ją Mar­tą.

Šiuo fil­mu sie­kiu nag­ri­nė­ti pa­ra­dok­sa­lią si­tu­a­ci­ją, kai kiek­vie­nu veiks­mu tam­pa­me da­li­mi to, ką kri­ti­kuo­ja­me. Kri­ti­kuo­ja­me ga­lios struk­tū­ras, bet kad ką nors pa­siek­tu­me, pa­tys tu­ri­me jo­mis tap­ti. Per feis­bu­ką kvie­čia­me į pro­tes­tą prieš feis­bu­ką. Pro­tes­tuo­ja­me prieš LEO LT ir ap­si­per­ka­me „Ma­xi­mo­je“ ir t. t. Man at­ro­do, kad ne­oli­be­ra­li ka­pi­ta­lis­ti­nė sis­te­ma yra ydin­ga, so­cia­liai ne­tei­sin­ga, žlug­dan­ti pa­sau­li­nę eko­sis­te­mą. Ta­čiau kaip ją pa­keis­ti? Ar už­ten­ka pa­ra­šy­ti šia te­ma straips­nį, jei­gu tas straips­nis bus iš­spaus­din­tas ant to pa­ties ne­eko­lo­giš­ko „ka­pi­ta­lis­ti­nio“ po­pie­riaus? Ne­tu­riu at­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus, bet „Strei­kas“ re­miasi šia gal­būt ne­iš­spren­džia­ma šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio tra­ge­di­ja.

Dėl pa­ties žo­džio „strei­kas“ – tai yra ne­tei­sin­gas riot ver­ti­mas, nes riot reiš­kia riau­šes. Ta­čiau man „strei­kas“ lie­tu­viš­kai skam­bė­jo ge­riau, be to, tai aliu­zi­ja į re­ži­sie­riaus Ser­ge­jaus Ei­zenš­tei­no „Strei­ką“ (1925). Ei­zenš­tei­nas kū­rė įdo­miu So­vie­tų Są­jun­gos is­to­ri­jos laikotarpiu, kai me­ni­nin­kai dar ti­kė­jo Re­vo­liu­ci­jos ide­a­lais, kol jų dar ne­už­gniau­žė sta­li­niz­mas. Tai la­bai įdo­mus mo­men­tas, kai ki­no re­ži­sie­riai tar­si ban­dė ieš­ko­ti nau­jų ki­no for­mų nau­jai vi­suo­me­nei. Tai­gi net ir eks­pe­ri­men­ta­vi­mas su for­ma bu­vo po­li­ti­nis, o ne, kaip daž­nai bū­na šian­dien, gry­nai for­ma­lus.

– Ar tu­ri ko­kių ben­dra­au­to­rių? Ži­no­ma, vi­sus prie fil­mo pri­si­dė­ju­sius kū­rė­jus ga­li pri­sta­ty­ti kaip ben­dra­au­to­rius, bet ar dar kas nors pri­si­dė­jo prie sce­na­ri­jaus, dia­lo­gų, re­ži­sū­ros? Koks ap­skri­tai ta­vo san­ty­kis su ben­dra­au­to­rys­te, ar gal­vo­jai ka­da apie ko­kius ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tus, ar la­biau esi vie­nas lau­ke ka­rys – Di­dy­sis Kū­rė­jas su pal­tu, ku­rio kiek­vie­nas mos­tas yra as­me­ni­nio brai­žo epi­ta­fi­ja?

– Niu­jor­ke sa­vo sce­na­ri­jų kaip skir­tin­gus na­mų dar­bus ap­ta­ri­nė­jau tri­jo­se pa­skai­to­se su dės­ty­to­jais Ar­tu Jo­ne­su, An­drew Lun­du ir He­len Kap­lan. Ki­no re­ži­sie­rius Joh­nas Ca­me­ro­nas Mit­chel­las skai­tė tik sce­na­ri­jaus ap­ra­šy­mą, bet ir jis da­vė ge­rų pa­ta­ri­mų, už­da­vė pa­grįs­tų klau­si­mų. Taip pat ne­ma­žai pa­ta­rė ir mū­sų vyk­do­ma­sis pro­diu­se­ris Step­he­nas Win­te­ris, bet kai ku­rių es­mi­nių jo pa­ta­ri­mų ne­pa­klau­siau. Pa­čių dia­lo­gų an­glų kal­bą tai­sė gar­so ta­ke­lio re­ži­sie­rius Mar­kas Splin­te­ris. Tai­gi ki­tų žmo­nių pa­ta­ri­mų, idė­jų bu­vo tik­rai daug.

Ki­nas ir yra ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tas, ne­rei­kia gal­vo­ti, kad aš dik­tuo­ju sa­vo „ge­nia­lu­mą“ vi­siems ap­lin­kui. Au­to­riaus kaip vy­ro ge­ni­jaus, ku­ris vie­toj rep­ro­duk­ci­jos – vai­kų da­ro „pro­duk­ci­ją“ – me­ną, idė­ja man at­ro­do šo­vi­nis­ti­nė ir kon­ser­va­ty­vi. At­virkš­čiai, aš ne dik­tuo­ju, o nuo­lat dis­ku­tuo­ju su sa­vo ta­len­tin­gais ben­dra­dar­biais, to­kiais kaip ope­ra­to­rius Vil­le’as Pi­ip­po, mon­tuo­to­ja Gin­ta­rė So­ke­ly­tė ir mi­nėtas gar­so ta­ke­lio re­ži­sie­rius Mar­kas Splin­te­ris. Iš tų dis­ku­si­jų ir gims­ta kū­ry­ba, o ma­no vaid­muo yra ma­ty­ti vi­su­mą ir su­de­rin­ti skir­tin­gus in­te­re­sus.

– Ką tau reiš­kia te­be­si­tę­sian­tis au­to­ri­nio ki­no mi­to­lo­gi­jos prieš­prie­ši­ni­mas „ame­ri­kie­tiš­ka­jai“ mo­kyk­lai (kur vis dėl­to ir­gi aps­tu au­to­ri­nių vy­ru­kų), Ho­li­vu­do ar Eu­ro­vu­do pro­duk­ci­jai? Ar įsi­vaiz­duo­ji, kad pa­čiam ka­da tek­tų pa­bu­vo­ti prie ku­rio nors ma­si­nės ga­my­bos vai­ro, kaip nu­ti­ko, tar­kim, Co­e­nams su „Ne­pa­ken­čia­mu žiau­ru­mu“? Tie­sa, šis spon­ta­niš­kas pa­vyz­dys, ku­rio abi al­ter­na­ty­vos ne­tu­ri nie­ko ben­dra su ta­vo for­ma­tu ir gal net in­te­re­sais, vis dėl­to taip pat ke­lia klau­si­mą: ar ne­pri­klau­so­mi, bet pra­mo­gi­niai fil­mai ga­li tu­rė­ti „iš­lie­ka­mą­ją ver­tę“ ki­ne?

– Rin­ko­da­ros su­me­ti­mais yra nau­din­ga „prieš­prie­šin­ti“ au­to­ri­nį ki­ną kaip al­ter­na­ty­vų, ki­to­kį, ma­din­gą už­si­ė­mi­mą. Taip bu­ria­ma ni­ši­nė rin­ka su au­to­ri­niais ki­no te­at­rais, au­to­ri­nio ki­no laik­raš­tu­kais ir t. t., taip Vil­niu­je sėk­min­gai vei­kia „Ki­no pa­va­sa­ris“, „Skal­vi­ja“, „Pa­sa­ka“, ir tai la­bai ge­rai, bet tai ne­bū­ti­nai su­si­ję su pa­čia ki­no ko­ky­be ar tu­ri­niu.

Iš tik­ro „au­to­ri­nis ki­nas“ yra pran­cū­zų „Nau­jo­sios ban­gos“ kri­ti­kų są­vo­ka – jie no­rė­jo pa­sa­ky­ti, kad ki­no re­ži­sie­rius yra vi­sa­ver­tis au­to­rius, toks pat kaip ro­ma­nų ra­šy­to­jas, ir kad tiek Ho­li­vu­do ma­si­nės ga­my­bos re­ži­sie­riai, tokie kaip Hitch­cockas, tiek jų pa­čių eks­pe­ri­men­ta­to­riai, tokie kaip Go­dard’as, yra „au­to­riai“. Net šian­dien ki­no žur­na­las „Ca­hiers du Ciné­ma“, nuo ku­rio ir pra­si­dė­jo „Nau­jo­ji ban­ga“, į sa­vo me­tų fil­mų de­šim­tu­kus ren­ka tiek Spiel­ber­go, tiek ko­kius nors iš­vis ma­žai kam ma­ty­tus me­ni­nius fil­mus.

Ma­no ma­ny­mu, pran­cū­zų „Nau­jo­sios ban­gos“ po­žiū­ris yra at­gy­ve­nęs, nes jis ig­no­ruo­ja ki­no kū­ri­mo so­cio­e­ko­no­mi­nes są­ly­gas ir pa­sek­mes. Ma­nau, kad rei­kė­tų kri­tiš­kai žiū­rė­ti tiek į ki­no fi­nan­sa­vi­mą, tiek į pla­ti­ni­mą ir po­vei­kį au­di­to­ri­jai. Pa­vyz­džiui, jei eu­ro­pie­tiš­kas „me­niš­kas“ fil­mas su­ku­ria­mas už vals­ty­bi­nius pi­ni­gus pa­si­nau­do­jant tri­jų ša­lių kop­ro­duk­ci­jos fon­dais, nors tam nė­ra jo­kios ar­gu­men­tuo­tos mo­ty­va­ci­jos, iš­sky­rus fi­nan­si­nę, rei­kė­tų su­si­mąs­ty­ti…

Aš pats no­rė­čiau kur­ti ori­gi­na­lius, įdo­mius ir ak­tu­a­lius pa­sa­ko­ji­mu pa­rem­tus fil­mus, ne­mo­ra­li­zuo­jan­čius, bet ska­ti­nan­čius su­si­mąs­ty­ti.

– Esi ra­šęs ir kal­bė­jęs, kad svar­bi ne vien gry­no­ji kū­ry­ba, bet ir jos sklai­da. Ar ga­lė­tum iš­plė­to­ti šią mintį? O kaip su, at­si­pra­šant, ba­na­li­ą­ja dar­bo pa­si­da­li­ji­mo kon­cep­ci­ja? Tu ir per­žiū­ro­se, ir in­ter­viu, ir spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­se, ir klu­be, ir net straips­nius pats ra­šai – vi­sur pil­na Za­ba­raus­ko, kaip spė­ji ir kaip ran­di lai­ko ir ty­los su­si­kaup­ti ra­šy­mui, au­to­ri­nei kū­ry­bai, kon­tem­plia­ci­jai?

– Kū­ry­ba ir pla­ti­ni­mas man yra ne­at­sie­ja­mi da­ly­kai, nes jau kur­da­mas mąs­tau, kaip rei­kės tai iš­pla­tin­ti, kam tai bus skir­ta. Ki­ta ver­tus, man svar­bu, kad fil­mo vie­ši­ni­mas ly­giai taip pat bū­tų pra­smin­gas ir vien­ti­sas. O dėl dar­bo pa­si­da­li­ji­mo – iš tie­sų šiais me­tais la­bai daug dir­bu pats, nes tai ma­žo biu­dže­to fil­mas, bet ti­kiuo­si pa­laips­niui per­leis­ti dau­giau dar­bų ki­tiems.

– Dar no­riu pra­tęs­ti bar­bio de­vyn­dar­bio-žir­klia­ran­kio min­tį. Tu bu­vai eseis­tas ir re­cen­zen­tas, sce­na­ris­tas ir bū­ni, sa­ky­ki­me, ak­ty­vis­tas. Bet net ir at­lik­da­mas pas­ta­rą­jį vaid­me­nį, man din­go­ja­si, iš­lie­ki kaž­kiek Au­to­rius su pal­tu, ar ne? Esi mi­nė­jęs, kad ne­įsi­trau­ki į jo­kias or­ga­ni­za­ci­jas ar tin­klus, pa­si­sa­kai ar­ba kli­juo­ji lip­du­kus sa­vo ini­cia­ty­va – kaip ma­nai, kiek šan­sų tu­ri ak­ty­vis­ti­niai fron­tai, iš­si­skai­dę ir jung­ti­niai? Kaž­kas per­da­vė ne­tiks­lią ta­vo ci­ta­tą, kad rei­kia veik­ti, net jei ir jau­ti, kad tai be­vil­tiš­ka? Ko­kioj sri­ty, ma­ny­tum, da­bar ak­tu­a­liau­sia bū­tų kelt triukš­mą ir pa­si­prie­ši­ni­mą, są­mo­nin­gu­mą?

– Kar­tais leng­viau pa­čiam kaž­ką pa­da­ry­ti, ne­gu il­gai ir nuo­bo­džiai apie tai dis­ku­tuo­ti su ki­tais. Ak­ty­vis­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos nuo­lat dir­ba tei­si­niais klau­si­mais, vyk­do įvai­rius Eu­ro­pos Są­jun­gos re­mia­mus so­cia­li­nius pro­jek­tus, ir tai yra la­bai ge­rai. Man pa­čiam tai tie­siog nė­ra la­bai įdo­mu, bet pri­si­de­du prie LGBT tei­sių gy­ni­mo sa­vo pa­si­sa­ky­mais, fil­mais ir to­kio­mis dau­giau spon­ta­niš­ko­mis ak­ci­jo­mis. Ak­tu­a­liau­sia, ma­nau, kai­rės in­te­lek­tu­a­lams siek­ti pla­tes­nės au­di­to­ri­jos nei jie pa­tys.

– Ar at­si­trauks nuo Ma­ri­jos že­mės ho­mo­fo­bi­jos tam­su­mos? Juk tai, kad an­ti­ho­mo­fo­bi­nius pa­veiks­liu­kus so­cia­li­nia­me tin­kle pa­lai­ko dau­giau žmo­nių nei anks­čiau, dar ne­ro­do kon­kre­čios pa­žan­gos – Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ir to­liau pa­si­sa­ko prieš gy­ve­ni­mą ša­lia LGBT žmo­nių, o del­fių ko­men­ta­rai pi­la­si su ne ma­žes­niu ar­šu­mu nei prieš nu­tin­kant bau­džiamosioms by­loms? Aiš­ku, kar­tos pa­si­keis, bet ne­jau iki san­tuo­kų ar įsi­vai­ki­ni­mo klau­si­mų spren­di­mo tu­ri­me lauk­ti dar ket­vir­tį am­žiaus?

– Pa­tys LGBT as­me­nys tu­ri at­vi­rai pa­si­sa­ky­ti ir pa­rei­ka­lau­ti sa­vo tei­sių, ki­taip nie­ko ne­bus. Ma­ne as­me­niš­kai er­zi­na Lie­tu­vos gė­jų bai­lu­mas ko­vo­ti už sa­ve. Ne­ga­li­ma gin­ti tei­sių vien tik re­mian­tis tarp­tau­ti­niais įsi­pa­rei­go­ji­mais, „eu­ro­pie­tiš­ko­mis“ ver­ty­bė­mis ir t. t. Tu­ri pa­tys LGBT iš­lįs­ti iš spin­tų.

– Man vėl pa­si­gir­do, kad brūkš­te­lė­jai nau­jų me­tų re­zo­liu­ci­ją, jog skai­ty­si dau­giau kny­gų. Ku­rie au­to­riai tau svar­biau­si ir kuo? Ką pa­nau­do­ji sa­vo veik­lo­je ar­ba kū­ry­bo­je? O ku­ris šių me­tų Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­re­a­tas sek­su­a­liau­sias? Kiek kar­tų per me­tus skai­tai po­ezi­ją, ar ga­lė­tum ką nors pa­dek­la­muo­ti?

– Tie­są sa­kant, dau­giau­siai skai­tau pro­fe­si­nę li­te­ra­tū­rą ir taip pat pas­ta­ruo­ju me­tu pa­mė­gau self help kny­gas. Pas­ku­ti­nė to­kių – Da­vi­do Al­le­no „Get­ting Things Do­ne. The Art of Stress-Free Pro­duc­ti­vi­ty“. Pa­nau­do­jau sa­vo veik­lo­je – iš­mo­kau ge­riau su­si­tvar­ky­ti lai­ką, nors iki ga­lo va­do­vau­tis dar ne­pa­vy­ko.

Ne­ma­čiau tos pre­mi­jos lau­re­a­tų, tik skai­čiau, kad vi­si no­mi­nuo­tie­ji bu­vo vy­rai, kas ga­na ap­gai­lė­ti­na. Šiuo me­tu sek­su­a­liau­sias vy­ras man yra Co­li­nas Far­rel­las, o ne lie­tu­vių aukš­to­jo me­no ko­ri­fė­jai. Iš lie­tu­vių ra­šy­to­jų sek­su­a­liau­sias tur­būt Va­len­ti­nas Kli­ma­šaus­kas.

Pas­ku­ti­nį kar­tą skai­čiau po­ezi­ją an­deg­raun­di­nia­me les­bie­čių va­ka­rė­ly­je, bet tur­būt ne­ga­liu pla­čiau pa­ko­men­tuo­ti ar pa­dek­la­muo­ti, nes tik­riau­siai vis­kas ten bu­vo slap­ta.

– Na, ir dar gal ga­li pa­pa­sa­kot apie sa­vo stu­di­jas – vi­so­se ša­ly­se. Ką bai­gei ir kas da­vė dau­giau (ir ko?) – stu­di­jos ar pa­žin­tys te­nykš­čiuo­se sa­lo­nuo­se ir ren­gi­niuo­se?

– Bai­giau ki­no ba­ka­lau­ro studijas. Stu­di­ja­vau dve­jus me­tus Pa­ry­žiaus 8-aja­me uni­ver­si­te­te, kur ap­gy­niau ba­ka­lau­ro dar­bą „Ly­čių stu­di­jos ir si­ne­fi­li­ja – mei­lės ir ne­apy­kan­tos is­to­ri­ja“, o me­tus pa­gal mai­nų pro­gra­mą pra­lei­dau Niu­jor­ko Hun­te­rio ko­le­dže. Stu­di­jos su­tvir­ti­no, pra­plė­tė ži­nias, ir, be to, tie­siog bu­vo nuo­sta­bu klau­sy­tis įdo­mių ir la­bai skir­tin­gų dės­ty­to­jų: vie­na ti­kė­jo, kad ko­mu­niz­mo uto­pi­ja dar ne­žlu­go, ki­tas pa­ta­ri­nė­jo, kaip pa­tek­ti į Ho­li­vu­dą… To­kia mąs­ty­mo lais­vė la­bai įkve­pia. O pa­žin­tys sa­lo­nuo­se kar­je­ros at­žvil­giu šiaip jau nau­din­ges­nės, nes iš jų su­ži­nai tik­ro pa­sau­lio know how ir pa­ma­žu pa­ten­ki į ki­no rin­kos že­mė­la­pį.

Kal­bė­jo­si Li­nas Kra­naus­kas