Pa­pras­ti da­ly­kai ne­pa­pras­tai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

Ju­lius Ke­le­ras. 66 is­to­ri­jos. Dailininkė Kamilė Gužaitė.
K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 36 p.

Šiek tiek ne­jau­ku, kai kny­go­je vyks­ta var­žy­tu­vės. Tie­sa, daž­niau­siai vie­nas su ki­tu var­žo­si vei­kė­jai. O štai ver­čiant Ju­liaus Ke­le­ro kny­gelės pus­la­pius be­lie­ka ste­bė­tis dai­li­nin­kės Ka­mi­lės Gu­žai­tės iliust­ra­ci­jo­mis, dai­lu­mu pra­noks­tan­čio­mis teks­tą, o kar­tais ir at­virkš­čiai.

Šios še­šias­de­šimt še­šios is­to­ri­jos, ku­rių su­skai­čia­vau dvi­de­šimt de­vy­nias (de­rė­tų pa­si­tei­rau­ti au­to­riaus – ar su­lauk­si­me tę­si­nio?), skir­tos vai­kams, tad nie­ko keis­to, kad jas ap­raiz­gę pie­ši­niai nu­spal­vi­na ne tik kny­gos pus­la­pius, bet ir pil­ką nors tu ką die­ną. Jau vien dėl šios prie­žas­ties ver­tė­tų per­mąs­ty­ti vai­kiš­ku­mo sam­pra­tą. Gal aš esu vai­kas, jei ma­ne ža­vi dai­lios žais­min­gos iliust­ra­ci­jos? O gal vai­kiš­ki pie­ši­niai ga­li bū­ti pa­trauk­lūs, įdo­mūs ir su­au­gu­sie­siems?

At­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus ieš­ko­me pa­sa­ko­ja­mo­se is­to­ri­jo­se. Ne­re­tai jo­se vei­kia sa­gos, svie­di­nu­kai ir ki­ti ne­sun­kiai ap­čiuo­pia­mi ir, at­ro­do, su gi­liais ap­mąs­ty­mais ma­žai ką ben­dro tu­rin­tys ob­jek­tai. Ta­čiau per­skai­čius is­to­ri­ją svie­di­nu­kas tam­pa sa­vas, at­pa­žįs­ta­mas – ne kaip žais­las, o kaip esa­tis – žmo­giš­kas. Jis nu­spren­džia pa­si­keis­ti spal­vą. Mums juk tai ir­gi ne­sve­ti­ma.

O štai sa­gos is­to­ri­ja pri­me­na dau­ge­liui pa­žįs­ta­mą sa­vi­ver­tės, pri­klau­sy­mo kam nors di­le­mą. Tuos at­ve­jus, kai esi pa­mirš­tas, pa­mes­tas, lyg ir vi­sai ne­ty­čio­mis, o iš tik­rų­jų, pa­si­ro­do, bu­vai at­sar­gi­nis ar pa­pras­čiau­siai ne­rei­ka­lin­gas. Kaip ko­kia sa­ga.

Be pa(si)me­ti­mų bei­gi pa­si­kei­ti­mų šio­se is­to­ri­jo­se iš­ryš­kė­ja ta­pa­ty­bės pa­ieš­kos li­ni­ja, ku­rią taik­liai per­tei­kia van­duo, klau­sian­tis sa­vęs: „Kas aš esu?“

Tai­gi, vai­kiš­kos is­to­ri­jos ga­li bū­ti tu­ri­nin­gai skai­to­mos ne tik vai­kų. Kartkar­tėmis at­min­tin su­grįž­ta, ro­dos, se­niai pa­mirš­tos pa­sa­kos, tad skai­tant nau­jas ga­li­ma ne­sun­kiai at­ras­ti įvai­riau­sių są­sa­jų tarp anuo­met ir da­bar.

Vis dėlto la­biau­siai ža­vi tai, kad dai­li­nin­kė, kaip ir au­to­rius, pa­pras­tus da­ly­kus vaiz­duo­ja ne­pa­pras­tai. Kai ku­rios is­to­ri­jos ne­įti­ki­na iki ga­lo (pa­ū­gė­jus gi vis sun­kiau pa­ti­kė­ti), ta­čiau kny­ge­lę pa­va­din­čiau gra­žia. O ka­dan­gi gra­žūs da­ly­kai pa­tin­ka vai­kams… pa­tiks ir ne vai­kams.