Jo­nu­kas ieš­ko ma­mos

TOMAS DIRGĖLA

Te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nas, ja­me – te­le­vi­zi­jos stu­di­ja, pil­na žiū­ro­vų. Ant kė­džių sė­di trys mo­te­rys – NA­TA­LI­JA, MA­RI­NA, BO­ŽE­NA, ša­lia jų – JO­NU­KAS ir VE­DĖ­JAS.

VEDĖJAS. Štai ir pra­bė­go dar vie­na sa­vai­tė, per ku­rią Jo­nu­kas pa­bu­vo­jo su vi­so­mis tri­mis mū­sų lai­dos da­ly­vė­mis, ku­rių vie­na jau po dvie­jų sa­vai­čių taps nau­ją­ja Jo­nu­ko ma­ma. O kaip­gi kiek­vie­nai iš jų se­kė­si, su­ži­no­si­me ne­tru­kus.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Jo­nuk, ar tau čia sma­gu?

JONUKAS (pri­si­mer­kęs nuo ryš­kių švie­sų). Sma­gu.

VEDĖJAS. O kaip­gi ki­taip!

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Na­ta­li­ja, kaip tau pra­ėjo su Jo­nu­ku pra­leis­tos die­nos?

NATALIJA. Vi­sai ne­blo­gai, daug lai­ko bū­da­vo­me kar­tu.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. O ką, jei­gu ne mo­ti­niš­ka pa­slap­tis, veik­da­vo­te?

NATALIJA. Kar­tu žiū­rė­da­vo­me te­le­vi­zo­rių.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS (te­bep­lo­jant žiū­ro­vams). Bū­tu­mė­te pui­ki ma­ma! O ką Jo­nu­kas veik­da­vo, kol jūs lan­ky­da­vo­tės mū­sų rė­mė­jų svei­ka­tin­gu­mo ir gro­žio cen­truo­se?

NATALIJA. Jį pa­lik­da­vau na­mie, o kad ne­liū­dė­tų – įjung­da­vau te­le­vi­zo­rių.

VEDĖJAS. Kaip ma­no­te, ar Jo­nu­kui toks lai­ko lei­di­mo bū­das pa­ti­ko?

NATALIJA. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. (Po pau­zės) Bet man ma­sa­žai tai pa­ti­ko.

Žiū­ro­vai juo­kia­si ir plo­ja.

VEDĖJAS. Krei­piuo­si į Jo­nu­ką – ar tau pa­ti­ko ma­mos Na­ta­li­jos su­gal­vo­tas bū­das, pa­dė­jęs tau ne­nu­obo­džiau­ti?

NATALIJA. Ma­ne ma­ma Na­ta­li­ja už­ra­ki­no…

VEDĖJAS. Už­ra­ki­no? Na­ta­li­ja, ar tai tie­sa?

NATALIJA. Na taip, nes kol bū­da­vau ma­sa­žuo­se, Jo­nu­kas ne­no­rė­jo bū­ti na­mie vie­nas ir žiū­rė­ti vai­kiš­kų fil­mu­kų, to­dėl ir už­ra­ki­nau jį kam­ba­ry­je. Juk ži­no­te, ko­kie tie vai­kai, pa­tys ne­ži­no, kas jiems ge­riau­sia…

VEDĖJAS. Jo­nuk, ar tai tie­sa, kad ne­no­rė­jai pa­si­lik­ti vie­nas?

JONUKAS. Bet man skau­dė­jo gal­vą nuo tų fil­mu­kų, no­rė­jau į lau­ką…

NATALIJA. Skau­dė­jo gal­vą? O kiek man nuo ta­vęs ją skau­dė­jo, kai nak­ti­mis vis pa­bus­da­vai nuo kaž­ko­kių koš­ma­rų?

Žiū­ro­vai plo­ja, NA­TA­LI­JA ima aša­ro­ti.

VEDĖJAS. Jo­nuk, pa­žiū­rėk, ką pa­da­rei – per ta­ve ma­ma Na­ta­li­ja pra­dė­jo verk­ti, nors taip ta­vi­mi rū­pi­no­si ir my­lė­jo. Pri­eik ir at­si­pra­šyk.

JO­NU­KAS pri­ei­na prie NA­TA­LI­JOS ir ją ap­ka­bi­na. Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Ma­ri­na, o kaip­gi pra­bė­go jū­sų su Jo­nu­ku die­nos?

MARINA. Iš tik­rų­jų mes su Jo­nu­ku pui­kiai pra­lei­do­me lai­ką.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Kiek ži­nau, esa­te la­bai už­si­ė­męs žmo­gus?

MARINA. Taip, esu va­dy­bi­nin­kė.

VEDĖJAS. O ką gi Jo­nu­kas veik­da­vo, kol jūs sun­kiai dirb­da­vo­te?

MARINA. Jo­nu­ką pri­žiū­rė­da­vo auk­lė.

VEDĖJAS. Pui­ki iš­ei­tis!

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Ma­ri­na, o kaip su Jo­nu­ku leis­da­vo­te lai­ką lais­vu nuo dar­bo me­tu, kaip il­sė­da­vo­tės?

MARINA. Su drau­gė­mis ei­da­vo­me į klu­bus. (Po pau­zės) Ai, o Jo­nu­kas tai su auk­le bū­da­vo.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Jo­nuk, ar pa­ti­ko bū­ti su ma­ma Ma­ri­na?

JONUKAS. Bet aš bu­vau ne su ja, o su auk­le…

MARINA (pa­ky­la nuo kė­dės). Bet auk­lę nu­sam­džiau tai aš!

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Bo­že­na, kaip pra­ėjo jū­sų die­nos?

BOŽENA. Ka­dan­gi esu me­niš­kos sie­los, tai Jo­nu­kui de­kla­ma­vau sa­vo pa­ra­šy­tus vai­kiš­kus ei­lė­raš­čius.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. O gal ga­lė­tu­mė­te ko­kį ir pa­dek­la­muo­ti?

BOŽENA. Net ne­ži­nau…

Žiū­ro­vai plo­ja.

BOŽENA. Švie­čia sau­ly­tė lau­ke, ošia me­de­liai ši­le. Mū mū mū, sa­ko kar­vy­tė, na, o avis – be be be.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Nuo­sta­bu! Ir tai su­kū­rė­te pa­ti?

BOŽENA. Taip, tai ma­no kū­ry­ba.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Ne pa­slap­tis, kad tik­ri me­ni­nin­kai ne­ga­li kur­ti ne­var­to­da­mi svai­ga­lų ir ne­rū­ky­da­mi… Kaip į jū­sų al­ko­ho­lio var­to­ji­mą ir rū­ky­mą re­a­ga­vo Jo­nu­kas?

BOŽENA. Aš jam tie­siog pa­sa­kiau – pa­lauk, kol tau su­eis aš­tuo­nio­li­ka, o ta­da ga­lė­si ger­ti ir rū­ky­ti kiek no­rė­si.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Pui­kus auk­lė­ji­mas! Jo­nuk, tai ar, su­lau­kęs aš­tuo­nio­li­kos, rū­ky­si ir ger­si?

JONUKAS. Taip.

VEDĖJAS. Ar ga­lė­tum tai pri­ža­dė­ti vi­sų te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je?

JONUKAS. Pri­ža­du.

Žiū­ro­vai plo­ja.

VEDĖJAS. Tik jūs, ger­bia­mi te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai, ga­li­te nu­lem­ti, ku­ri – Na­ta­li­ja, Ma­ri­na ar Bo­že­na – taps Jo­nu­ko ma­ma ir jau po dvie­jų sa­vai­čių jį va­dins sa­vo sū­nu­mi. Siųs­ki­te trum­pą­sias ži­nu­tes ar­ba skam­bin­ki­te nu­me­riais, ku­riuos ma­to­te ek­ra­no apa­čio­je…