Iš spektaklio: avarinis išėjimas

AU­RE­LI­JA AUŠ­KAL­NY­TĖ

Aš, A. A., ra­šau šiuos žo­džius, idant pa­si­baig­tų gruo­džio 30 die­ną pra­si­dė­jęs Rū­tos But­kus šo­kio te­at­ro spek­tak­lis „5g vil­ties“. Ne­tu­riu jo­kių ki­tų pre­ten­zi­jų, ne­gu tęs­ti sa­vo kuk­lų gy­ve­ni­mą. Vis­gi pir­ma tiems, ku­rie iš­ven­gė ne­lem­tos pra­džios, lei­siu sau trum­pai pri­sta­ty­ti, kaip tai įvy­ko. Spek­tak­ly­je sa­vo vaid­me­nis at­li­ko trys: gim­dan­ty­sis (Rū­ta But­kus), gi­męs (Ur­tė Lau­kai­ty­tė) ir mu­zi­kan­tas (Jo­ris So­dei­ka). Gim­dan­ty­sis ir gi­męs tu­rė­jo sa­vo is­to­ri­ją ir tą is­to­ri­ją iš už­ku­li­sių dik­ta­vo Da­ni­ji­las Charm­sas. Pub­li­ka pa­plo­jo tris kar­tus ir tris kar­tus pub­li­kai nu­si­len­kė mu­zi­kan­tas. Ne­pai­sant įsak­mių švie­sų, pa­ti pub­li­ka nie­kam ne­nu­si­len­kė ir plo­ji­mų dau­giau ne­bu­vo gir­dė­ti. Iš­di­di ka­me­ra, ži­nan­ti, ką ir ka­da rei­kia ste­bė­ti, iš­slin­ko iš sa­lės. Vi­si iš­ėjo iš sa­lės. Prie­an­gy­je tvar­kin­gai, si­met­riš­kai bu­vo pa­sta­ty­tas in­ku­ba­to­rius gi­mu­sia­jam – su­si­rie­tu­siam ir pa­stė­ru­siom akim, ne­ju­dan­čiam. Gim­dy­to­jas už­si­ko­ręs kiek aukš­tė­liau ste­bė­jo iš­ei­nan­čiuo­sius pro lan­gą. Ūmai su­gė­din­ta pub­li­ka sto­vi­nia­vo tarp tų spek­tak­lio lie­ka­nų ten, kur ji tu­rė­jo vilk­tis pal­tus, ten, kur ji tu­rė­jo kak­to­mu­ša su­si­dur­ti su ke­le­tu re­tai su­tin­ka­mų pa­žįs­ta­mų ir ap­tar­ti ne tik spek­tak­lį, bet ir nie­kin­gas sa­vo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo sėk­mes ir ne­sėk­mes. Ir vis­gi pal­tus vil­ko­si, nors gi­mu­sy­sis ne­mirk­čio­jo, pub­li­ka ple­pė­jo ir ki­ke­no iš šmaikš­čių sa­vo są­mo­jų – den­gė­si jau­kia ir sau­gia žo­džių pa­klo­de, at­ski­rian­čia juos nuo vi­sų pa­sau­lio ne­pa­to­gu­mų. Ona Ma­ri­ja at­ėjo čia vie­na ir ty­lė­jo. Ji jau­tė sle­gian­tį sun­kį, ne­pa­to­giai, ne­ži­no­da­ma, ką pri­va­lė­tų da­ry­ti, gūž­da­ma­si ji spok­so­jo į tas spek­tak­lio bū­ty­bes, ir esan­čias, ir ne­san­čias ša­lia, kol pa­tal­pa iš­tuš­tė­jo taip, kad ta­po sta­čiai ne­pa­to­gu dar nors aki­mir­ką vai­din­ti. Ir iš­ėjo. Ona Ma­ri­ja mat at­vy­ko į spek­tak­lį, ap­rėž­tą tiks­liais lai­ko rė­mais. Ona Ma­ri­ja jau­čia, kad tu­ri tei­sę iš­ei­ti iš spek­tak­lio, bet spek­tak­lis ne­si­bai­gia. Ona Ma­ri­ja ne­ke­ti­no pa­ti vai­din­ti spek­tak­ly­je. Ona ne­si­ste­bi ir Ma­ri­ja pui­kiai su­vo­kia, kad to­kie da­ly­kai yra ne kas ki­ta kaip se­na nau­jie­na, pri­va­lo­mas avan­gar­das ar­ba Ma­da­gas­ka­ras – ne­įma­no­ma ži­no­ti, ką jis reiš­kia. Bū­da­ma pui­kiai iš­auk­lė­ta mer­gi­na, pra­tu­si ne­su­pras­ti ir ne­mė­gin­ti su­pras­ti, iš to­jo pri­pra­ti­mo vi­sai ir ne­si­ste­bi. Ona Ma­ri­ja tik ma­to, žiū­ri į prie­kį, nie­ko ne­vei­kia – jai ne­duo­ta jo­kia pir­mi­nė sche­ma, jo­kia for­ma, jo­kia tal­pa jai ne­bu­vo pa­siū­ly­ta. Ne­bent pa­čios jos kū­no vir­pe­siai, šal­tis ir ši­lu­mos – dėl jų čia at­ėjo, apie juos ta­čiau gal­vo­ti nie­ka­da ne­drį­so ir ne­lai­ko to tiks­lin­gu už­si­ė­mi­mu. Nie­kam ne­pri­si­pa­žin­tų, kad bū­ta ir nuo­bo­du­lio. O jei ir pri­si­pa­žin­tų, šut­vė cho­ru jai at­sa­ky­tų: ak, Ona Ma­ri­ja, tu pa­ti esi kal­ta, kad ne­iš­mo­kai sau bet kur ir bet ka­da pa­sau­lio su­si­kur­ti. Bū­tum ži­no­ju­si, kad spek­tak­lį pa­sta­tė ne kam ki­tam, o Tau, ku­rios drą­sa per­žen­gė kan­jo­nus, be veid­ro­džio žiū­rė­jo į sa­ve, ap­suk­tą 180 laips­nių, žiū­rė­jo į sa­ve kaip sa­vo prie­šas, kaip verg­val­dys nė už ką tą­sė ir dras­kė sa­ve taip, kad at­ro­dė, jog šo­ki. Koks vi­siš­kai ne­sėk­min­gas ir dar­gi daug­kar­ti­nis įvy­kis bu­vo Ta­vo gi­mi­mas, ku­ria­me jo­kios pa­ra­mos Tau ne­bu­vo su­teik­ta. Kur­gi yra Ta­vo kū­no ri­bos, Tu ne­ži­no­jai, ir kur yra Ta­vo bal­so pra­džia ir pa­bai­ga, Tu ne­ži­no­jai. Mo­ti­na, net­gi dvi mo­ti­nos, ge­ro­ji ir blo­go­ji krū­tis, sto­vi­nia­vo vi­sur ap­lin­kui Ta­vęs ne­ma­ty­da­mos, at­vi­ros, be­plau­kės, bu­kai links­mos, net­gi, sa­ky­tum, per daug leng­vai, per daug švel­niai mo­juo­da­mos kaž­kam ne­ma­to­mam, o vė­liau su iš­gąs­čiu, bet jis ne­ga­lė­jo dar la­biau Ta­vęs iš­gąs­din­ti. Mat Tu jau pro­gre­sa­vai, pro­gre­sa­vai iki to, kas įga­li­no Ta­ve prie­šin­tis, įga­li­no lįs­ti jai į akis, ap­kal­tin­ti, ap­spar­dy­ti, o svar­biau­sia – pa­im­ti ir gim­ti. Nu­si­me­ti plau­kus ir pub­li­ka Ta­ve iden­ti­fi­kuo­ja. Tu iden­ti­fi­kuo­ji pa­sau­lį. Tu at­ro­dai kaip vie­ti­nis en­tu­zias­tas. Pub­li­ka yra nie­kas. Man at­ro­do, kad Tu dė­vi ke­liau­to­jo ke­pu­rai­tę su sna­pe­liu ir kup­ri­nę. Tu esi gi­mu­sy­sis ir Tu vis­ką pa­pa­sa­ko­ji. O kai vis­ką pa­pa­sa­ko­ji, tai su­sto­ji ten, kur su­sto­ja Charm­so teks­tas. „Ir dau­giau nie­ko ne­be­mąs­čiau.“ Čia man jau tam­pa aiš­ku, kaip gi­męs to­liau pro­gre­suos, kol pats pra­dės gim­dy­ti. Vis­kas už­krės­ta pa­si­kar­to­ji­mu. Tas pats bu­ku­mas ir ne­sti­lin­gas ken­tė­ji­mas, Ona Ma­ri­ja, ko­kia ji yra čia ir da­bar su ma­ni­mi. Ta­čiau dar yra mu­zi­kan­tas, ku­rį vė­liau, ve­da­ma tuš­čių vil­čių, pub­li­ka iš­kvies tris kar­tus. Ko­kia iro­ni­ja pa­sau­ly,  kur vi­si die­vai – mo­te­rys, mu­zi­kan­tas čia nė­ra mo­te­ris. De­ja, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad mu­zi­kan­tas su vi­su bal­tu for­te­pi­jo­nu ir vi­sa sa­vo mu­zi­ka pa­si­ro­dy­me tie­siog šiurkš­čiai ne­ti­ko. Ta­čiau dėl ši­to Ona ir Ma­ri­ja labai įsi­žeis­ti jo­kiu bū­du ne­ga­lė­jo. Juk tą jos ži­no­jo iš anks­to, tas jau bu­vo nu­ma­ty­ta spek­tak­lio skel­bi­me – vil­tis bus, bet ne­ži­nia ko­dėl. Taip pat: vil­tis bus, bet bus ne­lo­giš­ka. Man pa­čiai ga­liau­siai lie­ka tik ke­li ne­aiš­ku­mai: 1) ar jau lei­džia­ma pa­plo­ti su gim­dy­mu su­si­ju­siems as­me­nims ir to­kiu bū­du man­da­giai at­si­dė­ko­jus pa­ga­liau pa­lik­ti spek­tak­lį; 2) ar pa­kar­to­ti­nai iš­kvie­čia­ma vil­tis pa­sun­kė­ja ir, ro­dos, „Del­fi“ ra­šė, kad ki­log­ra­mas sun­kė­ja – ar jis iš tik­ro sun­kė­ja?