Iš bytnikų poezijos (3)
BOB KAUFMAN
Bobas Kaufmanas (1925–1986) – legendinis San Fransisko bytnikas, drauge – bene paslaptingiausias „sudužėlių“ kartos rašytojas. Paties teigimu, gimęs daugiavaikėje šeimoje Naujajame Orleane (tėvas esą žydų ortodoksas išeivis iš Vokietijos, motina – juodaodė katalikė iš Martinikos salos), paauglystėje pabėgęs iš namų, daug metų su pertraukomis tarnavęs prekiniame jūrų laivyne, kol 6-ojo deš. antroje pusėje atsidūręs vakarinėje Amerikos pakrantėje. Kaufmanas, kaip joks kitas bytnikų autorius, labiausiai kliovėsi sakytiniu kūrybiniu žodžiu ir garsėjo spontaniškomis poetinėmis improvizacijomis ne tik džiazo klubuose ir baruose, bet ir tiesiog gatvėje. Nors 1959 m. su Allenu Ginsbergu ir kitais bendraminčiais įsteigė ir leido pusiau oficialų rotatoriumi dauginamą ir gatvėse pardavinėjamą žurnalą „Beatitude“, kuriame buvo skelbiama „respektabilių“ leidyklų nespausdinamų poetų kūryba, savo paties literatūriniu palikimu beveik nesirūpino. Nemaža dalis Kaufmano eilėraščių išliko tik per visišką atsitiktinumą ir jo kūrybos entuziastų (pvz., antrosios žmonos) dėka – buvo nurašyti nuo įvairiausių popiergalių, servetėlių, išmėtytų užrašų, transkribuoti iš garso įrašų ir išspausdinti. Bohemiškasis San Fransisko Šiaurinio paplūdimio rajono (North Beach) ekscentrikas ir prisiekęs džiazo gerbėjas (pasakojama, kad savo mažametį sūnų Parkerį, šitaip pavadintą žymiojo saksofonininko Charlie Parkerio garbei, Kaufmanas nešiodavęsis klarneto dėkle), nuolat konfliktavęs su policija ir turėjęs problemų dėl narkotikų (ir dėl jų sėdėjęs kalėjime), išties didelio kritikos ir skaitytojų pripažinimo pirmiausia sulaukė Prancūzijoje (ten jo ir Williamo S. Burroughso tekstų vertimai 1967 m. viena knyga išleisti leidyklos „L’Herne“ garsiojoje tęstinėje „marginalinių“ autorių serijoje), kur buvo pakrikštytas „juoduoju Amerikos Rimbaud“. Šiuo metu Bobo Kaufmano alėja San Fransiske yra vienas žymesnių turistinių objektų, o balandžio 18-oji – poeto gimtadienis – paskelbta Bobo Kaufmano diena.
Baubomunisto manifestas
BAUBOMUNISTAI SU NIEKUO NESIDEDA, NEBENT TIK RANKAS, KOJĄ ANT KOJOS IR PAN.
BAUBOMUNISTAI SPJAUDOSI ANTIPOEZIJA DĖL POETINIŲ PRIEŽASČIŲ IR FĖRIMO.
BAUBOMUNISTAI NEŽIŪRI Į PREZIDENTŲ IR BEDARBIŲ MINISTRŲ PIRMININKŲ NUPIEŠTUS PAVEIKSLUS.
IŠKILUS NACIONALINIAM PAVOJUI BAUBOMUNISTAI – KAIP TIKROVĖS AMERIKIEČIAI – VISADA PASIRENGĘ UŽ SAVO ŠALĮ MIRTINAI NUSIGERTI.
BAUBOMUNISTAI NEJAUČIA SKAUSMO, KAD IR KAIP SKAUDU BŪTŲ.
BAUBOMUNISTAI NEVARTOJA ŽODŽIO RETROGRADAS, NEBENT TIK KALBĖDAMIESI SU RETROGRADAIS.
BAUBOMUNISTAI LAIKRAŠČIUS SKAITO TIK TAM, KAD ĮSITIKINTŲ SAVO BAUBOMUNISTIŠKUMU.
BAUBOMUNISTAI NIEKADA NESINEŠIOJA DAUGIAU KAIP 50 DOLERIŲ SKOLOS.
BAUBOMUNISTAI TIKI, KAD RELIGINIO FANATIZMO PROBLEMŲ SPRENDIMAS – KATALIKO KANDIDATAVIMAS Į PREZIDENTUS, O PROTESTANTO – Į POPIEŽIUS.
BAUBOMUNISTAI NERAŠO DĖL PINIGŲ; JIE RAŠO PAČIUS PINIGUS.
BAUBOMUNISTAI TIKI TIK SAVO SVAJONĖMIS, IR TIK IŠSIPILDŽIUSIOMIS.
BAUBOMUNISTŲ VAIKAI TURI BŪTI AUGINAMI BAUBOMUNISTIŠKAI.
POETAI BAUBOMUNISTAI, BŪDAMI TIKRI, KAD NAUJOJI LITERATŪROS FORMA – „PĖD-SPAUDIZMAS“ IŠVADAVO MENININKUS IŠ ATGYVENUSIŲ SUVARŽYMŲ, TOKIŲ KAIP: MOKĖJIMAS SKAITYTI IR RAŠYTI AR TROŠKIMAS BENDRAUTI, TURI BŪTI PASIRUOŠĘ SKAITYTI SAVO VEIKALUS DANTISTŲ KOLEDŽUOSE, BALZAMAVIMO MOKYKLOSE, NESUSITUOKUSIŲ MOTINŲ PRIEGLAUDOSE, SUSITUOKUSIŲ MOTINŲ PRIEGLAUDOSE, BEPROTNAMIUOSE, VAIKŲ DARŽELIUOSE, USO* VALGYKLOSE IR APYGARDŲ KALĖJIMUOSE. BAUBOMUNISTAI NIEKADA NESILEIDŽIA Į KOMPROMISUS SU SAVO ATMETIMO FILOSOFIJA.
BAUBOMUNISTAI ATMETA VISKĄ, IŠSKYRUS SNIEGO ŽMOGŲ.**
[1959]
_____
* USO (United Service Organizations) – savanoriškais pagrindais veikianti jungtinė nevyriausybinė ne pelno organizacija (įkurta 1941 m.), kurios centrų pagrindinis tikslas – kelti ir palaikyti amerikiečių kariškių, jų artimųjų ir apskritai visos tautos dvasią (čia ir toliau – vert. past.).
** Išgalvotas angliškas šio „atsišaukimo“ „herojaus“ pavadinimas – abomunist, – kaip nesunku nuspėti, sudarytas iš žodžių abominable ir communist. Pirmasis dėmuo yra aiški aliuzija į mitinį ar legendinį Himalajų kalnų „gyventoją“ – sniego žmogų, kuris per nesusipratimą (vertimo iš vietinių kalniečių kalbų riktą) angliškai vadinamas ne tik yeti, bet ir Abominable Snowman. Verčiant perteikti abominable reikšmę – „šlykštus“, „pasibaisėtinas“ – pasirinkta lietuviška šaknis, kuri siejasi tiek su „baubu“, tiek su „baubimu“. Baubomunistas įkūnija 6-ojo deš. realijas – milžinišką susidomėjimą sniego žmogumi (po pasaulinę sensaciją sukėlusių naujų „įrodymų“ apie šios mįslingosios būtybės egzistavimą) ir makartizmo epochos antikomunistinę paranoją Amerikoje. Fonetiškai reikšmingas ir Kaufmano pseudonimas – Bomkauf, kuriuo jis pasirašė tiek „Baubomunisto manifestą“, tiek įvairius jo tęsinius, priedus, komentarus ir pan. Visi šie tekstai pirmiausia pasirodė žurnale „Beatitude“.
Šventvagiškos misijos
Aš noriu būti palaidotas nežinomam mėnulio krateryje.
Noriu visose žvaigždėse įrengti miniatiūrinius golfo laukus.
Noriu įrodyti, kad Atlantida buvo urvinių žmonių kurortas.
Noriu įrodyti, kad Los Andželas yra aukštesniųjų būtybių iš humoristinės planetos mums iškrėstas pokštas.
Noriu demaskuoti Dangų – prašmatnią sanatoriją, prigrūstą turtingų psichopatų, manančių, kad moka skraidyti.
Noriu parodyti, kad Biblija buvo spausdinama dalimis vaikiškame romėnų žurnale.
Noriu įrodyti, kad saulė gimė tada, kai Dievas užmigo su smilkstančia cigarete, nusivaręs po sunkios teisėjavimo nakties.
Aš noriu kartą ir visiems laikams įrodyti, kad nesu pamišėlis.
[1959]
Mūšio raportas
Tūkstantis saksofonų prasiskverbia į miestą, Kiekvienas su žmogumi viduj, Pasislėpę įprastuose lagaminuose Su žymomis NEŠTI ATSARGIAI. Trimitų flotilė meta savo kablius – Per vamzdžio ilgį. Dešimt trombonų bangų artėja link miesto, Naudodamosi melsva Neoklasikinių vėlyvo rudens debesų priedanga. Penki šimtai bosininkų, visi nenustygusio ūgio, Kiek įkabindami spaudžia prie kontraboso. Šimtas būgnininkų, kiekvienas – su lazdelėmis rankose, Tylus įstumiamų pianinų grumėjimas. Slaptasis agentas, niekuo dėtas pašalietis, Meta popierėlį į raudų dėžę. Penki karvedžiai, susispietę galerijoj, Derina planus. Pagaliau – sutartas ženklas: Prie instrumentų, prie instrumentų.Ataka: Džiazo trenksmas.
Miestas krenta.
[1959]
Laivai visi, niekados neišplaukę Kingstonais taip ir neužvertais Tie, nugramzdintieji dokuose… Šiandieną aš prikeliu juos Didžiulius ir trumpalaikius Ir paleidžiu juos plaukt Amžinai. Gėlės visos, kurių neauginai… kurias norėjai auginti Tos, į purvą suartosios dar po žeme… Šiandieną aš prikeliu jas Ir leidžiu augint Amžinai. Karai ir paliaubos visos Suktiniu praskrieję visus šiuos metus… Per tris vėliavos nušluotas dienas Atmetė reikšmę Dievo… Mano kūnas, kadais grožio apvilktas Dabar – išdavystės muziejus. Šį dalyką prisimenu dėl palytėjimo Šį dalyką prisimenu bučinio laukdamas… Šiandieną aš prikeliu jį Ir leidžiu gyvent amžinai. Aš iškvepiu kvapą gniaužiantį myliu Ir išjudinu tave Amžiams. Nuimk nuo Mozės rankos gyvatę… Ir vieną dieną žydų karalienė šoks Keliaudama gatve su šunimis Ir bus žydas kiekvienas Jos mylimasis.*
[1973]
_____
* Šį eilėraštį Kaufmanas viename iš San Fransisko klubų padeklamavo 1973 m., pasibaigus Vietnamo karui, šitaip nutraukdamas daugiau nei dešimtmetį trukusią tylą, kai, sukrėstas JAV prezidento Johno F. Kennedy nužudymo, davė budistinį tylos įžadą ir ilgam pasitraukė iš literatūrinio ir apskritai viešojo gyvenimo (antrą kartą literatūrinę sceną Kaufmanas netikėtai paliko 1978 m.). Pažymėtina, jog tik visai neseniai apsižiūrėta, kad „Laivai visi, niekados neišplaukę…“ iš tiesų yra kanadiečių bardo ir rašytojo Leonardo Coheno eilėraščio „The Flowers That I Left in the Ground“ (1961) pagrindinių motyvų variacija, savotiškas „remiksas“. Šis faktas tik patvirtina Kaufmano kaip sakytinės poezijos „džiazmeno“, laisvai (galbūt net ir nesąmoningai) improvizuodavusio ir kitų autorių tekstais, reputaciją ir paaiškina jo nenorą užrašinėti savo spontaniškosios kūrybos, nors ji vis tiek būdavo slapta fiksuojama ir spausdinama, žinant atsainų poeto požiūrį į tekstų leidybą.
PHILIP LAMANTIA
Philipas Lamantia (Filipas Lamantija, 1927–2005) bytnikų kartos kontekste visų pirma prisimenamas dėl dalyvavimo garsiajame poezijos vakare „6 galerijoje“ 1955 m., kur, tiesa, skaitė ne savo, bet Meksikoje neaiškiomis aplinkybėmis mirusio (kaip spėjama, nuo pejotlio perdozavimo) bičiulio poeto Johno Hoffmano (1928–1952) eilėraščius. San Fransiske gimęs siciliečių imigrantų sūnus, 16 metų išmestas iš vidurinės mokyklos už „nusikalstamą mąstyseną“, II pasaulinio karo metais Niujorke bendravo su siurrealizmo tėvu André Bretonu, į Jungtines Valstijas pabėgusiu nuo Prancūzijos vyriausybės persekiojimo, bendradarbiavo leidžiant įtakingą avangardiniam ir eksperimentiniam menui skirtą žurnalą „View“. 1946 m. išleisto debiutinio eilių rinkinio sąmonės srauto stilistika, kaip teigiama, yra padariusi nemažą įtaką Ginsbergo poetinio braižo formavimuisi. Vizijų pobūdžio grėslus, chaotiškas ir nepažinus Lamantios siurrealistinės poezijos pasaulis vėliau, 6-ojo deš. pabaigoje poetui „atsivertus“ į katalikybę, įgijo ekstaziškų patyrimų liudijamos, tik išrinktiesiems pagaunamos tobulos dieviškos tvarkos ir tikslingumo pavidalą.
Žmogui skauda dešimt skaidrių rutuliukų daužo orą krisdami pro langą ant kurio žmogaus antrininkas ištempia oro suregztą tinklą tiems dešimčiai skaidrių rutuliukų sugauti Žmogus yra kambarys kuriame nelaboji ranka užsuka nematomų nepažįstamo antrininko durų bumbulą Žmogui skauda bambos kabliui įkliuvus akmenų skaldykloje kur pasirinko nusileisti dešimt skaidrių rutuliukų IR kur nelaboji ranka drebutiniam ore gremžia LANGĄ žmogaus šešėlio uodegai priverti Dešimt skaidrių rutuliukų atsimuša į nematomą nepažįstamo antrininko tinklą Žmogus yra netikras langas pro kurį jo antrininkas žengia į tiesą krentančią dešimčia skaidrių rutuliukų nelabosios rankos išsviestų į orą Žmogui skauda dešimt skaidrių smeigenų, į duris suvarytų
[1952]
Talismanas
Tiktai tiems kurie myli aušra regisi kiaurą dieną ir virpantis šviesratis vandenyno pragarmėje deimanto išsuktas visa kas tvirta nepastovu o liepsnelių duženos lekia nejudėdamos iš vietos Aš pagaunu save rūkantį savęs paties dulkes pabertas į žarą kur gimėm iš nematomų vaikų įsčių kad net ir didmiesčių kepenys galėtų išvirsti manuoju kvatojančios tulžies amuletu Ištirpdytas meilės šešėlių jungiu į viena meilę ugnies dantimis kol visos akiai pateikiamos pasaulio konfigūracijos ant mano liežuvio galiuko tampa tobulu nepasotinamo alkio penu Šiandieną auštant buvo regėti mėnulis kad atspindėtų ak moterie kita tu pusė mano kūgiškos krūtys brangakmeniai oro trikampės šlaunys jauslūs leopardai girioje kur lauki[1970]
DIANE DI PRIMA
Diane di Prima (Dajen di Prima, g. 1934) – viena iš nedaugelio plačiau išgarsėjusių su bytnikų karta siejamų kūrėjų moterų. Jos tekstai neretai laikomi savotišku tiltu tarp bytnikų ir hipių judėjimo bei pasaulėžiūros. 7-ajame deš. di Prima kartu su Amerikos juodaodžių išsilaisvinimo ruporu rašytoju LeRoi Jonesu (vėliau jis pasivadino Amiri Baraka) įsteigė ir redagavo mėnesinį bytnikų literatūros žurnalą „The Floating Bear“, įkūrė porą leidyklų jaunų poetų knygoms leisti, o nuo 1974 m. kartu su kitais bytnikų rašytojais dėstė kūrybinį rašymą Jacko Kerouaco atsietosios poetikos mokykloje (Jack Kerouac School of Dissembodied Poetics), veikiančioje tibetietiškojo budizmo mokytojo Chögyamo Trungpos Rinpochės įkurtame privačiame ne pelno siekiančiame laisvųjų menų Naropos universitete (Kolorado valstijoje). Brukline gimusi italų imigrantų duktė, 7-ojo deš. pabaigoje apsistojusi San Fransiske, yra penkių vaikų motina, jaunystėje ragavusi ir įvairių komunų gyvenimo (be kita ko, kurį laiką gyveno ir psichodelinių narkotikų propaguotojo Timothy Leary garsiojoje stovykloje Milbruke, kur buvo eksperimentuojama su LSD). Debiutavusi eilių rinkiniu 1958 m., šiuo metu di Prima – daugiau nei 4 dešimčių knygų autorė. Anarchistinio maišto ir utopinių vizijų „Revoliuciniai laiškai“ yra bene garsiausias poetės veikalas. Iš pradžių platinti kaip pogrindiniai „atsišaukimai“, skaityti gatvėse iš atvirų furgonų ir kontrkultūrininkų susibūrimuose, „Revoliuciniai laiškai“ knygos pavidalu išleisti 1971 m. ir vėliau sulaukė ne vieno leidimo, nuolat papildomi naujais laiškais-eilėraščiais.
Iš „Revoliucinių laiškų“
Skiriama Bobui Dylanui
Revoliucinis laiškas # 1
Ką tik suvokiau, kad tos statomos sumos – tai aš pati neturiu jokių užstatų, ką atiduot ar įkeist, kaip tik savo gyvenimą mano dvasia išdalyta, išsmulkinta, paskleista ant ruletės stalo, bandau atlošti kiek išgaliu nieko kitko nepakiši maître de jeu panosėn nieko neišbruksi pro langą, nėra baltos vėliavos šis kūnas – viskas, ką turiu pasiūlyti, žaisti šita betarpiška galva, ką ji sumes, mano ėjimas slystant šita go* lenta, žengiant kaip visados (šitaip viliamės) tarp eilučių ___* Go – prieš 2,5 tūkst. metų Kinijoje atsiradęs ir iki šiol Tolimuosiuose Rytuose itin populiarus strateginis stalo žaidimas.
Revoliucinis laiškas # 4
Palikti sau, žmonės užsiaugina plaukus. Palikti sau, jie nusiauna batus. Palikti sau, žmonės mylisi miega ramiai dalijasi antklodėm, žole & vaikais jie nebūna tingūs ar įsibaiminę jie sėja sėklą, šypsos, jie kalbasi. Žodis išsiskleidžia savo esybe: meiliai lyti smegenis, ausį. Mes grįžtame su jūra, bangomis grįžtame išvien su lapais, nesuskaitomi kaip žolės, švelnūs, atkaklūs, mes prisimenam kelią, mūsų mažieji trepsena basi po visatos miestus.Revoliucinis laiškas # 21
Ar gali tau priklausyti žemė, ar gali priklausyti namas, priklausyti teisė į kito darbą (ištekliai, gamyklos ar pinigai, skolinami už procentus) o kaip su jų duodamu pelnu, prieaugiu, su mašinomis lėktuvais, mėtančiais bombas, ar gali tau priklausyti nekilnojamas turtas, kad kiti mokėtų tau nuomą, kieno nuosavybė bus vis labiau retėjantis oras? indėnai sako, kad žmogui dera turėt ne daugiau, nei gali panešt jo arklys.Revoliucinis laiškas # 29
saugokis tų kurie sako, kad mes žavūs pražuvėliai kurie laukia, kada bus nubausti už ilgus plaukus kurie verkšlena pajūriuos dėl mūsų atskirties mes nesame vieniši: visose kalvose turime brolių turime sesių džiunglėse ir ozarko plynaukštėje mes netgi turime brolių speiguotoje tundroj jie sėdi prie laužų, jie dainuoja, susikibę už rankų jie dauginas: jie pareikalaus grąžinti žemę niekur negalime nukakti, bet jie mūsų laukia nėra tremties vietų, kur mūsų nepriimtų kaip sugrįžėlių namo „labas rytas, broli, leisk man triūsti drauge su tavim labas rytas, sese, leisk man kautis vienoje gretoje“Revoliucinis laiškas # 36
kas tie mes, kas tie jie šiame reikale, mes ar jie žudė indėnus, ne aš mano žmonės, atgabenti čionai, pigi darbo jėga eksploatuoti žemyną, mes ar jie eksploatavo? ar tu pripažįsti bendrininkavimą, pavyzdžiui, „mes turime nešdintis lauk iš Vietnamo, mes turime liautis nuodyti vandenį ir t. t.“ pažvelk atidžiau, žvilgtelk dar kartą atsiskirk, paskelbk nepriklausomybę, neprisiimk kaltės, kurią jie nori suversti ir mums ŽMOGUS YRA TYRAS, GRAŽUS, gimęs tobulai palaimai, kurios jie pavydi, tamsūs darbai akina širdis, todėl jiems gyvenimas yra kančia. pareikšk aiškiai.
Vertė Andrius Patiomkinas
