Iš bytnikų poezijos (3)

BOB KAUFMAN

Bobas Kaufmanas (1925–1986) – legendinis San Fran­sis­ko bytnikas, drauge – bene paslaptingiausias „sudužėlių“ kar­tos rašytojas. Paties teigimu, gimęs daugiavaikėje šei­mo­je Naujajame Orleane (tėvas esą žydų ortodoksas iš­ei­vis iš Vokietijos, motina – juodaodė katalikė iš Martinikos sa­los), paauglystėje pabėgęs iš namų, daug metų su per­trau­ko­mis tarnavęs prekiniame jūrų laivyne, kol 6-ojo deš. ant­ro­je pusėje atsidūręs vakarinėje Amerikos pakrantėje. Kauf­ma­nas, kaip joks kitas bytnikų autorius, labiausiai klio­vė­si sa­kytiniu kūrybiniu žodžiu ir garsėjo spontaniškomis poe­ti­nė­mis improvizacijomis ne tik džiazo klubuose ir ba­ruo­se, bet ir tiesiog gatvėje. Nors 1959 m. su Allenu Ginsbergu ir ki­tais bendraminčiais įsteigė ir leido pusiau oficialų ro­ta­to­riu­mi dau­ginamą ir gatvėse pardavinėjamą žurnalą „Beatitu­de“, ku­riame buvo skelbiama „respektabilių“ leidyklų ne­spaus­di­na­mų poetų kūryba, savo paties literatūriniu pa­li­kimu be­veik ne­sirūpino. Nemaža dalis Kaufmano eilėraščių išliko tik per vi­sišką atsitiktinumą ir jo kūrybos entuziastų (pvz., an­t­rosios žmo­nos) dėka – buvo nurašyti nuo įvai­riausių popiergalių, ser­vetėlių, išmėtytų užrašų, trans­kri­buo­ti iš garso įrašų ir iš­spaus­dinti. Bohemiškasis San Fransisko Šiaurinio pa­plū­di­mio rajono (North Beach) ekscentrikas ir prisiekęs džiazo ger­bėjas (pasakojama, kad savo mažametį sūnų Parkerį, ši­taip pavadintą žymiojo saksofonininko Charlie Parkerio gar­bei, Kaufmanas nešiodavęsis klarneto dėkle), nuolat kon­flik­ta­vęs su policija ir turėjęs problemų dėl narkotikų (ir dėl jų sė­dėjęs kalėjime), išties didelio kritikos ir skaitytojų pri­pa­ži­ni­mo pirmiausia sulaukė Prancūzijoje (ten jo ir Williamo S. Bur­roughso tekstų vertimai 1967 m. viena knyga išleisti leidyklos „L’Her­ne“ garsiojoje tęstinėje „marginalinių“ autorių se­rijoje), kur buvo pakrikštytas „juoduoju Amerikos Rim­baud“. Šiuo metu Bobo Kaufmano alėja San Fransiske yra vie­nas žymesnių turistinių objektų, o balandžio 18-oji – poe­to gim­tadienis – paskelbta Bobo Kaufmano diena.


Baubomunisto manifestas

BAUBOMUNISTAI SU NIEKUO NESIDEDA, NEBENT TIK RANKAS, KOJĄ ANT KOJOS IR PAN.

BAUBOMUNISTAI SPJAUDOSI ANTIPOEZIJA DĖL POETINIŲ PRIEŽASČIŲ IR FĖRIMO.

BAUBOMUNISTAI NEŽIŪRI Į PREZIDENTŲ IR BEDARBIŲ MINISTRŲ PIRMININKŲ NUPIEŠTUS PAVEIKSLUS.

IŠKILUS NACIONALINIAM PAVOJUI BAUBOMUNISTAI – KAIP TIKROVĖS AMERIKIEČIAI – VI­SA­DA PASIRENGĘ UŽ SAVO ŠALĮ MIRTINAI NUSIGER­TI.

 

BAUBOMUNISTAI NEJAUČIA SKAUSMO, KAD IR KAIP SKAUDU BŪTŲ.

BAUBOMUNISTAI NEVARTOJA ŽODŽIO RETROGRADAS, NEBENT TIK KALBĖDAMIESI SU RET­RO­GRADAIS.

 

BAUBOMUNISTAI LAIKRAŠČIUS SKAITO TIK TAM, KAD ĮSITIKINTŲ SAVO BAU­BO­MU­NIS­TIŠ­KU­MU.

BAUBOMUNISTAI NIEKADA NESINEŠIOJA DAUGIAU KAIP 50 DOLERIŲ SKOLOS.

BAUBOMUNISTAI TIKI, KAD RELIGINIO FANATIZMO PROBLEMŲ SPRENDIMAS – KATALIKO KAN­DIDATAVIMAS Į PREZIDENTUS, O PROTESTANTO – Į POPIEŽIUS.

BAUBOMUNISTAI NERAŠO DĖL PINIGŲ; JIE RAŠO PAČIUS PINIGUS.

BAUBOMUNISTAI TIKI TIK SAVO SVA­JO­NĖ­MIS, IR TIK IŠSIPILDŽIUSIOMIS.

BAUBOMUNISTŲ VAIKAI TURI BŪTI AUGI­NA­MI BAUBOMUNISTIŠKAI.

POETAI BAUBOMUNISTAI, BŪDAMI TIKRI, KAD NAUJOJI LITERATŪROS FORMA – „PĖD­-SPAUDIZMAS“ IŠVADAVO MENININKUS IŠ AT­GY­VE­NU­SIŲ SUVARŽYMŲ, TOKIŲ KAIP: MOKĖJIMAS SKAI­TY­TI IR RAŠYTI AR TROŠKIMAS BENDRAUTI, TURI BŪ­TI PASIRUOŠĘ SKAITYTI SAVO VEIKALUS DAN­TIS­TŲ KOLEDŽUOSE, BALZAMAVIMO MO­KYK­LO­SE, NESUSITUOKUSIŲ MOTINŲ PRIEGLAUDOSE, SUSITUOKUSIŲ MOTINŲ PRIEGLAUDOSE, BEPROTNAMIUOSE, VAIKŲ DARŽELIUOSE, USO* VAL­GYKLOSE IR APYGARDŲ KALĖJIMUOSE. BAUBO­MUNISTAI NIEKADA NESILEIDŽIA Į KOMPRO­MI­SUS SU SAVO ATMETIMO FILOSOFIJA.

BAUBOMUNISTAI ATMETA VISKĄ, IŠSKYRUS SNIE­GO ŽMOGŲ.**

[1959]

_____

* USO (United Service Organizations) – savanoriškais pagrindais veikianti jungtinė nevyriausybinė ne pelno organizacija (įkurta 1941 m.), kurios centrų pagrindinis tikslas – kelti ir palaikyti amerikiečių kariškių, jų artimųjų ir apskritai visos tautos dvasią (čia ir toliau – vert. past.).
** Išgalvotas angliškas šio „atsišaukimo“ „herojaus“ pavadinimas – abomunist, – kaip nesunku nuspėti, sudarytas iš žodžių abominable ir communist. Pirmasis dėmuo yra aiški aliuzija į mitinį ar legendinį Himalajų kalnų „gyventoją“ – sniego žmogų, kuris per nesusipratimą (vertimo iš vietinių kalniečių kalbų riktą) angliškai vadinamas ne tik yeti, bet ir Abominable Snowman. Verčiant perteikti abominable reikšmę – „šlykštus“, „pasibaisėtinas“ – pasirinkta lietuviška šaknis, kuri siejasi tiek su „baubu“, tiek su „baubimu“. Baubomunistas įkūnija 6-ojo deš. realijas – milžinišką susidomėjimą sniego žmogumi (po pasaulinę sensaciją sukėlusių naujų „įrodymų“ apie šios mįslingosios būtybės egzistavimą) ir makartizmo epochos antikomunistinę paranoją Amerikoje. Fonetiškai reikšmingas ir Kaufmano pseudonimas – Bomkauf, kuriuo jis pasirašė tiek „Baubomunisto manifestą“, tiek įvairius jo tęsinius, priedus, komentarus ir pan. Visi šie tekstai pirmiausia pasirodė žurnale „Beatitude“.


Šventvagiškos misijos

Aš noriu būti palaidotas nežinomam mėnulio krateryje.

Noriu visose žvaigždėse įrengti miniatiūrinius golfo lau­kus.

Noriu įrodyti, kad Atlantida buvo urvinių žmonių ku­ror­tas.

Noriu įrodyti, kad Los Andželas yra aukštesniųjų būtybių iš humoristinės planetos mums iškrėstas pokštas.

Noriu demaskuoti Dangų – prašmatnią sanatoriją, prigrūstą turtingų psichopatų, manančių, kad moka skraidyti.

Noriu parodyti, kad Biblija buvo spausdinama dalimis vaikiškame romėnų žurnale.

Noriu įrodyti, kad saulė gimė tada, kai Dievas užmigo su smilkstančia cigarete, nusivaręs po sunkios teisėjavimo nakties.

Aš noriu kartą ir visiems laikams įrodyti, kad nesu pamišėlis.

[1959]


Mūšio raportas

Tūkstantis saksofonų prasiskverbia į miestą,
 
Kiekvienas su žmogumi viduj,
 
Pasislėpę įprastuose lagaminuose
 
Su žymomis NEŠTI ATSARGIAI.
Trimitų flotilė meta savo kablius –
 
Per vamzdžio ilgį.
Dešimt trombonų bangų artėja link miesto,
 
Naudodamosi melsva
 
Neoklasikinių vėlyvo rudens debesų priedanga.
Penki šimtai bosininkų, visi nenustygusio ūgio,
 
Kiek įkabindami spaudžia prie kontraboso.
Šimtas būgnininkų, kiekvienas – su lazdelėmis rankose,
 
Tylus įstumiamų pianinų grumėjimas.
Slaptasis agentas, niekuo dėtas pašalietis,
 
Meta popierėlį į raudų dėžę.
Penki karvedžiai, susispietę galerijoj,
 
Derina planus.
Pagaliau – sutartas ženklas:
 
Prie instrumentų, prie instrumentų.

Ataka: Džiazo trenksmas.

Miestas krenta.

[1959]


Laivai visi, niekados neišplaukę
 
Kingstonais taip ir neužvertais
 
Tie, nugramzdintieji dokuose…
 
Šiandieną aš prikeliu juos
 
Didžiulius ir trumpalaikius
 
Ir paleidžiu juos plaukt
 
Amžinai.
Gėlės visos, kurių neauginai…
 
kurias norėjai auginti
 
Tos, į purvą suartosios
 
dar po žeme…
 
Šiandieną aš prikeliu jas
 
Ir leidžiu augint
 
Amžinai.
Karai ir paliaubos visos
 
Suktiniu praskrieję visus šiuos metus…
 
Per tris vėliavos nušluotas dienas
 
Atmetė reikšmę Dievo…
Mano kūnas, kadais grožio apvilktas
 
Dabar – išdavystės muziejus.
 
Šį dalyką prisimenu dėl palytėjimo
 
Šį dalyką prisimenu bučinio laukdamas…
 
Šiandieną aš prikeliu jį
 
Ir leidžiu gyvent amžinai.
Aš iškvepiu kvapą gniaužiantį myliu
 
Ir išjudinu tave
 
Amžiams.
Nuimk nuo Mozės rankos gyvatę…
 
Ir vieną dieną žydų karalienė šoks
 
Keliaudama gatve su šunimis
 
Ir bus žydas kiekvienas
 
Jos mylimasis.*


[1973]

_____

* Šį eilėraštį Kaufmanas viename iš San Fransisko klubų pa­deklamavo 1973 m., pasibaigus Vietnamo karui, šitaip nu­traukdamas daugiau nei dešimtmetį trukusią tylą, kai, sukrėstas JAV prezidento Johno F. Kennedy nužudymo, davė budistinį tylos įžadą ir ilgam pasitraukė iš literatūrinio ir apskritai viešojo gyvenimo (antrą kartą literatūrinę sceną Kaufmanas netikėtai paliko 1978 m.). Pažymėtina, jog tik visai neseniai apsižiūrėta, kad „Laivai visi, niekados neišplaukę…“ iš tiesų yra kanadiečių bardo ir rašytojo Leonardo Coheno eilėraščio „The Flowers That I Left in the Ground“ (1961) pagrindinių motyvų variacija, savotiškas „remiksas“. Šis faktas tik patvirtina Kaufmano kaip sakytinės poezijos „džiazmeno“, laisvai (galbūt net ir nesąmoningai) improvizuodavusio ir kitų autorių tekstais, reputaciją ir paaiškina jo nenorą užrašinėti savo spontaniškosios kūrybos, nors ji vis tiek būdavo slapta fiksuojama ir spausdinama, žinant atsainų poeto požiūrį į tekstų leidybą.


PHILIP LAMANTIA

Philipas Lamantia (Filipas Lamantija, 1927–2005) byt­ni­kų kartos kontekste visų pirma prisimenamas dėl da­ly­va­vi­mo garsiajame poezijos vakare „6 galerijoje“ 1955 m., kur, tie­sa, skaitė ne savo, bet Meksikoje neaiškiomis ap­lin­ky­bė­mis mirusio (kaip spėjama, nuo pejotlio perdozavimo) bi­čiu­lio poeto Johno Hoffmano (1928–1952) eilėraščius. San Fran­siske gimęs siciliečių imigrantų sūnus, 16 metų iš­mes­tas iš vidurinės mokyklos už „nusikalstamą mąstyseną“, II pa­saulinio karo metais Niujorke bendravo su siurrealizmo tė­vu André Bretonu, į Jungtines Valstijas pabėgusiu nuo Pran­cūzijos vyriausybės persekiojimo, bendradarbiavo lei­džiant įtakingą avangardiniam ir eksperimentiniam menui skir­tą žurnalą „View“. 1946 m. išleisto debiutinio eilių rinkinio są­monės srauto stilistika, kaip teigiama, yra padariusi ne­ma­žą įtaką Ginsbergo poetinio braižo formavimuisi. Vizijų po­būdžio grėslus, chaotiškas ir nepažinus Lamantios siur­rea­listinės poezijos pasaulis vėliau, 6-ojo deš. pabaigoje poe­tui „atsivertus“ į katalikybę, įgijo ekstaziškų patyrimų liu­di­jamos, tik išrinktiesiems pagaunamos tobulos dieviškos tvar­kos ir tikslingumo pavidalą.


Žmogui skauda
 
dešimt skaidrių rutuliukų daužo orą
 
krisdami pro langą
 
ant kurio žmogaus antrininkas ištempia oro suregztą tinklą
 
tiems dešimčiai skaidrių rutuliukų sugauti
Žmogus yra kambarys
 
kuriame nelaboji ranka užsuka nematomų
 
nepažįstamo antrininko durų bumbulą
Žmogui skauda
 
bambos kabliui įkliuvus akmenų skaldykloje
 
kur pasirinko nusileisti dešimt skaidrių rutuliukų
 
IR kur nelaboji ranka drebutiniam ore gremžia LANGĄ
 
žmogaus šešėlio uodegai priverti
Dešimt skaidrių rutuliukų atsimuša į nematomą
 
nepažįstamo antrininko tinklą
 
Žmogus yra netikras langas
 
pro kurį jo antrininkas žengia į tiesą
 
krentančią dešimčia skaidrių rutuliukų
 
nelabosios rankos išsviestų į orą
 
Žmogui skauda
 
dešimt skaidrių smeigenų, į duris suvarytų

[1952]

Talismanas

Tiktai tiems kurie myli aušra regisi kiaurą dieną
 
ir virpantis šviesratis vandenyno pragarmėje
 
deimanto išsuktas
 
visa kas tvirta nepastovu
 
o liepsnelių duženos lekia nejudėdamos iš vietos
Aš pagaunu save rūkantį savęs paties dulkes
 
pabertas į žarą
 
kur gimėm iš nematomų vaikų įsčių
 
kad net ir didmiesčių kepenys
 
galėtų išvirsti manuoju kvatojančios tulžies amuletu
Ištirpdytas meilės šešėlių
 
jungiu į viena meilę ugnies dantimis
 
kol visos akiai pateikiamos
 
pasaulio konfigūracijos ant mano liežuvio galiuko
 
tampa tobulu nepasotinamo alkio penu
Šiandieną auštant buvo regėti mėnulis
 
kad atspindėtų ak moterie kita tu pusė mano
 
kūgiškos krūtys brangakmeniai oro
 
trikampės   šlaunys   jauslūs   leopardai   girioje   kur
 
lauki

[1970]

DIANE DI PRIMA

Diane di Prima (Dajen di Prima, g. 1934) – viena iš ne­dau­gelio plačiau išgarsėjusių su bytnikų karta siejamų kū­rė­jų moterų. Jos tekstai neretai laikomi savotišku tiltu tarp byt­ni­kų ir hipių judėjimo bei pasaulėžiūros. 7-ajame deš. di Pri­ma kartu su Amerikos juodaodžių išsilaisvinimo ruporu ra­šy­to­ju LeRoi Jonesu (vėliau jis pasivadino Amiri Baraka) įs­tei­gė ir redagavo mėnesinį bytnikų literatūros žurnalą „The Floa­ting Bear“, įkūrė porą leidyklų jaunų poetų knygoms leis­ti, o nuo 1974 m. kartu su kitais bytnikų rašytojais dėstė kū­rybinį rašymą Jacko Kerouaco atsietosios poetikos mo­kyk­loje (Jack Kerouac School of Dissembodied Poetics), vei­kiančioje tibetietiškojo budizmo mokytojo Chögyamo Trung­pos Rinpochės įkurtame privačiame ne pelno sie­kian­čia­me lais­vų­jų menų Naropos universitete (Kolorado vals­ti­jo­je). Bruk­li­ne gimusi italų imigrantų duktė, 7-ojo deš. pa­bai­go­je ap­sis­to­jusi San Fransiske, yra penkių vaikų motina, jau­nystėje ra­ga­vusi ir įvairių komunų gyvenimo (be kita ko, ku­rį laiką gy­ve­no ir psichodelinių narkotikų propaguotojo Timothy Leary gar­siojoje stovykloje Milbruke, kur buvo eks­pe­rimentuojama su LSD). Debiutavusi eilių rinkiniu 1958 m., šiuo metu di Pri­ma – daugiau nei 4 dešimčių knygų autorė. Anar­chistinio maiš­to ir utopinių vizijų „Revoliuciniai laiškai“ yra bene gar­siau­sias poetės veikalas. Iš pradžių platinti kaip po­grindiniai „at­sišaukimai“, skaityti gatvėse iš atvirų furgonų ir kont­r­kul­tū­rininkų susibūrimuose, „Revoliuciniai laiškai“ kny­gos pa­vi­da­lu išleisti 1971 m. ir vėliau sulaukė ne vieno lei­dimo, nuo­lat papildomi naujais laiškais-eilėraščiais.


Iš „Revoliucinių laiškų“

Skiriama Bobui Dylanui

Revoliucinis laiškas # 1

Ką tik suvokiau, kad tos statomos sumos – tai aš pati
 
neturiu jokių
 
užstatų, ką atiduot ar įkeist, kaip tik savo gyvenimą
 
mano dvasia išdalyta, išsmulkinta, paskleista ant
 
ruletės stalo, bandau atlošti kiek išgaliu
 
nieko kitko nepakiši maître de jeu panosėn
 
nieko neišbruksi pro langą, nėra baltos vėliavos
 
šis kūnas – viskas, ką turiu pasiūlyti, žaisti
 
šita betarpiška galva, ką ji sumes, mano ėjimas
 
slystant šita go* lenta, žengiant kaip visados
 
(šitaip viliamės) tarp eilučių
 
___

* Go – prieš 2,5 tūkst. metų Kinijoje atsiradęs ir iki šiol Tolimuosiuose Rytuose itin populiarus strateginis stalo žaidimas.


Revoliucinis laiškas # 4

Palikti sau, žmonės
 
užsiaugina plaukus.
 
Palikti sau, jie
 
nusiauna batus.
 
Palikti sau, žmonės mylisi
 
miega ramiai
 
dalijasi antklodėm, žole & vaikais
 
jie nebūna tingūs ar įsibaiminę
 
jie sėja sėklą, šypsos, jie
 
kalbasi. Žodis
 
išsiskleidžia savo esybe: meiliai lyti
 
smegenis, ausį.
Mes grįžtame su jūra, bangomis
 
grįžtame išvien su lapais, nesuskaitomi
 
kaip žolės, švelnūs, atkaklūs, mes prisimenam
 
kelią,
 
mūsų mažieji trepsena basi po visatos miestus.
 

Revoliucinis laiškas # 21

Ar gali tau
 
priklausyti žemė, ar gali
 
priklausyti namas, priklausyti
 
teisė į kito darbą (ištekliai, gamyklos
 
ar pinigai, skolinami už procentus)
 
o kaip su
 
jų duodamu pelnu, prieaugiu, su mašinomis
 
lėktuvais, mėtančiais bombas, ar gali tau
 
priklausyti nekilnojamas turtas, kad kiti
 
mokėtų tau nuomą, kieno
 
nuosavybė bus vis labiau retėjantis oras?
 
indėnai sako, kad žmogui
 
dera turėt ne daugiau, nei gali panešt
 
jo arklys.

Revoliucinis laiškas # 29

saugokis tų
 
kurie sako, kad mes žavūs pražuvėliai
 
kurie laukia, kada bus nubausti už ilgus plaukus
 
kurie verkšlena pajūriuos dėl mūsų atskirties
mes nesame vieniši: visose kalvose turime brolių
 
turime sesių džiunglėse ir ozarko plynaukštėje
 
mes netgi turime brolių speiguotoje tundroj
 
jie sėdi prie laužų, jie dainuoja, susikibę už rankų
 
jie dauginas: jie pareikalaus grąžinti žemę
niekur negalime nukakti, bet jie mūsų laukia
 
nėra tremties vietų, kur mūsų nepriimtų kaip sugrįžėlių namo
labas rytas, broli, leisk man triūsti drauge su tavim
 
labas rytas, sese, leisk man
 
kautis vienoje gretoje“

Revoliucinis laiškas # 36

kas tie mes, kas tie
 
jie šiame reikale, mes
 
ar jie žudė indėnus, ne aš
 
mano žmonės, atgabenti čionai, pigi darbo jėga
 
eksploatuoti žemyną, mes
 
ar jie eksploatavo? ar tu
 
pripažįsti bendrininkavimą, pavyzdžiui, „mes
 
turime nešdintis lauk iš Vietnamo, mes turime liautis
 
nuodyti vandenį ir t. t.“ pažvelk atidžiau, žvilgtelk dar kartą
 
atsiskirk, paskelbk nepriklausomybę, neprisiimk
 
kaltės, kurią jie nori suversti ir mums
 
ŽMOGUS YRA TYRAS, GRAŽUS, gimęs
 
tobulai palaimai, kurios jie pavydi, tamsūs darbai
 
akina širdis, todėl jiems
 
gyvenimas yra kančia. pareikšk aiškiai.


Iš: Bob Kaufman, „Solitudes Crowded with Loneliness“, New Directions Publishing, 1965;
 
The New American Poetry“, University of California Press, 1999;
 
Diane di Prima „Revolutionary Letters“, San Francisco: Last Gasp, 2007;
 
www.poemhunter.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.