Atėjęs iš kito laiko
JONAS STALIULIONIS
Vieną vakarą, pasirausęs sodo namelyje suverstų popierių krūvoje, išsitraukiau seną apiplyšusį žurnalistinį bloknotą ir įnikau vartyti. Sudomino Atgimimo laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais užrašyti susitikimų su partizanais, ryšininkais, tremtiniais įspūdžiai, pokalbių nuotrupos ir… Netikėtai užkliuvau už 1918 metų savanorio Romualdo Valentukevičiaus pasakojimo apie mūšius Didžiojo karo apkasuose, lietuvių kovas už savo valstybę, pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Sakyti „netikėtai“ netinka, nes to žmogaus nuo pirmo susitikimo nebuvau užmiršęs. Tokio iki ašarų Tėvynę mylinčio patrioto užmiršti neįmanoma. Romualdas per šventas Kalėdas grįžo iš vokiečių nelaisvės ir, pajutęs Lietuvai gresiantį pavojų, net nespėjęs pasisveikinti su tėvais, išlėkė pas savanorius. Skaitydamas pasikalbėjimo nuotrupas, sumaniau parašyti naują tekstą apie savanorį ir jo laikus, nes man pasirodė, kad 1990 metais „Merkio krašte“ išspausdinta apybraiža jau paseno.
Lietuva, ką tik iškovojusi nepriklausomybę, 1990 metų lapkritį pirmą kartą po penkiasdešimties metų pertraukos oficialiai ruošėsi švęsti savo kariuomenės dieną. Aš, kaip Varėnos rajono laikraščio „Merkio kraštas“ korespondentas, važiavau į Kabelius pakalbinti 1918 metų Lietuvos savanorio Romualdo Valentukevičiaus, einančio 103 metus. Net nustebau, sužinojęs, kad šimtametis išvykęs į Gardiną pas savo jaunesnę seserį. Greitai atpūškavo traukinys iš Gudijos, ir mes susėdom Grigo gryčioj. Netoliese esančiame sovietinės kariuomenės poligone kaleno kulkosvaidžiai, automatai, bumbsėjo sviediniai… „Nesokrušimaja i legendarnaja“ taip demonstravo savo galią, o gal repetavo jai kažkieno numatytą vaidmenį būsimuose įvykiuose. Iki Sausio 13-osios buvo likę mažiau kaip du mėnesiai.
Prieš mane sėdėjo žmogus, atėjęs iš kito laiko. Tokių žmonių, menančių knygnešių laikus, balanos gadynę, tarnavusių caro kariuomenėje, liejusių kraują Didžiojo karo frontuose, jau nebuvo. Atrodė, tik atsiminimų knygos, istorijos vadovėliai gali papasakoti apie tuos tolimus laikus. Bet štai šimtametis, išniręs iš XIX amžiaus ūkų, sėdi ir prisimena tos mūsų barzdotos istorijos puslapius.
R. Valentukevičius gimė 1888 metų vasario 7 dieną Daržinėlių kaime, Kabelių apylinkėse. Prieš kelerius metus Amerikoje buvo išrasta elektros lemputė, o netrukus Paryžiuje į 300 metrų aukštį iškilo Eifelio bokštas. Bet Lietuva – ne Paryžius ir ne Amerika. Šiame Dievo užmirštame kampelyje kryžiavosi trijų carinės imperijos gubernijų – Vilniaus, Gardino ir Suvalkų – ribos. Žmonės juokaudavo, kad garsiausiai gieda Kabelių gaidžiai, nes girdėti net trijose gubernijose. Bet šviesesnio gyvenimo žmonės nematė, nesitikėjo ir nelaukė. Dūminėse pirkiose po šiaudiniais apsamanojusiais stogais šeimininkės pasišviesdavo balana, o vyrai pypkes įsižiebdavo skiltuvu. Pirmos žibalinės lempos pasirodė prieš pat Didįjį karą. Tačiau tik retas žmogus galėjo jas įpirkti, be to, stigo žibalo. Vakarais Romualdo tėvų gryčioje, kaip ir kitose kaimo pirkiose, spragsėjo balana, ir dūmai graužė akis. O ir Lietuvos vardas po kelių pralaimėtų sukilimų jau buvo ištrintas iš žemėlapių. Etnografines Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei priklausiusias žemes maskoliai pervadino Šiaurės vakarų kraštu. Uždraudė ir persekiojo mūsų raštą ir kalbą. Ir, jau rodėsi, žandaro batas tuoj sutryps seniausią pasaulio kalbą. O tauta, nutrūkus svarbiausiai jos gyvasties gijai, amžiams, kaip broliai jotvingiai ir prūsai, nugrims į nežinią. Ir neliks pasaulyje valstybės, apgynusios Europą nuo mongolų antplūdžių, kelis šimtmečius vertusios drebėti Maskvą.
Bendraudamas su šimtamečiu, atrodo, ir pats panyri į tą seniai dingusį laiką. O jo traukiama dar niekada negirdėta kažkurio knygnešio sukurta daina: „Toli tu mano, baltoji gulbele, gal nežinai kelelio į vargšo namelį, o gal tau gaila baltųjų sparnelių, kad nelankai mano namelių…“ – dar giliau gramzdina į senovę. Jis vis dainuoja tokiu liūdnu drebančiu balsu, kol skruostais ima riedėti ašaros. Tada nutyla, susimąsto. Ta iš knygnešių gadynės atėjusi daina, ta baltoji gulbelė, baltu sparnu švelniai perbraukia veidą. Ir rodosi, kad pats vaikščioji paslaptingais knygnešių keliukais, o vakarais pirkioje, žibant balanai, iš uždraustos knygos slebizuoji lietuviškus žodžius. Viskas, atrodo, taip tikra, kad net išgirsti tyliai dūzgiantį senelės ratelį.
Paslaptingi, nesuprantami dangaus reiškiniai prieš Didįjį karą žmonėms kėlė siaubą, pranašavo nelaimes. Vienas sakėsi naktį ant dangaus matęs rykštę, kitas – ugninį kardą, trečias… O kai iš rytų dideliu greičiu atskrido žvaigždė su ilga ilga uodega, siaubas sukaustė visus. Bet ir tai dar buvo ne viskas. Vieną gražią dieną danguje ėmė merktis saulė. Ir tik mažas jos kraštelis skleidė purpurinę šviesą, kuri raudonai nudažė aplinkinius miškus. O kai sužibo žvaigždės, ėmė žviegti kiaulės, baubti gyvuliai, visi puolė ant kelių ir maldavo Panelę Švenčiausiąją užtarimo mirties valandą. Gal iš tikrųjų dangus tais ženklais įspėjo žmones apie artėjantį didžiulį karą.
R. Valentukevičius iš uždraustos knygos pramoko skaityti, o vėliau ir rašyti. Ir dabar rodo prieš keletą dienų užrašytas savo mintis: „Būtinai reikia sudaryti pasienio policiją, pastatyti postus, nes mes jau patiriam didelių nuostolių. Žmonės, norintys dirbti pasienio policijoj, turi parašyti pasižadėjimą, kad teisingai tarnaus Tėvynei Lietuvai.“ Beje, pasibaigus nepriklausomybės kovoms, savanoris ir atėjo į pasienio policiją. Ir tas dvidešimties metų nepriklausomos Lietuvos laikotarpis yra pats geriausias, pats gražiausias jo ilgame gyvenime.
Taigi Lietuva savanoriui kaip buvo visą gyvenimą didžiausia šventenybė, taip ir liko. Žmogus, liejęs kraują nepriklausomybės kovose, o paskui 1945 metais ištremtas ir kankintas Sibiro lageriuose, vėl pasiryžęs jai tarnauti. Šimtametis nesensta, nes myli savo Tėvynę, savo krašto žmones, gyvena jų rūpesčiais, jų bėdomis… To ryžto, to patriotizmo jam niekada nestigo. Kai 1918 metais, pasibaigus Didžiajam karui, vokiečiai caro kariuomenės „plenikui“ R. Valentukevičiui išdavė popierius, tai pėsčias per dvi savaites iš Karaliaučiaus parlėkė namo. Eidamas vis prisimindavo bažnytkaimio varpų aidus ir gimtinės krūmų lakštingalas. Per pačias Kalėdas po ilgų septynerių rekrūto, karo ir nelaisvės metų pravėrė gimtojo namo duris. Tačiau svečiavosi labai trumpai. Mat sužinojęs, kad lenkai nori jį prievarta paimti į savo kariuomenę, pasakė: „Ne, lenkams aš netarnausiu“, apsiavė naujom klumpėm ir išėjo į Merkinę, kur būrėsi pirmieji Lietuvos savanoriai. Ir kelerius metus kariavo su bolševikais, bermontininkais, lenkais.
Baigiu rašyti pastraipą ir atmintin pasibeldžia poeto Jono Graičiūno posmelis:
Tu nerasi niekur, Niekad nerasi, Ką tau savanoriai Parnešė basi.
Šitas eilutes įsidėmėjau skaitydamas du generolo Stasio Raštikio atsiminimų tomus. Į generolo raštus įpintas ne vieno eilėraščio fragmentas, bet ilgiausiai galvoje išliko J. Graičiūno posmelis. Ir dabar, žiūrėdamas į Vytį, kabantį ant sienos, kelis kartus garsiai padeklamuoju aštuonioliktųjų metų savanorių dvasia spinduliuojančias eilutes ir vėl ant popieriaus rikiuoju anų tolimų nepriklausomybės kovų epizodus.
Savanoris gerai prisimena nepriklausomybės kovų mūšius, mini vietoves, datas, vadų pavardes: Martynas Mastauskas (pulko), Juozas Budrevičius (kuopos), Juozas Lukša (būrio)… Bolševikus R. Valentukevičiui teko vyti iš Žiūrų, Kašėtų, Utiekos, Salovartės kaimų. Ypač didelis mūšis su raudonaisiais užvirė Kalkūnuose, prie Daugpilio. Po šios pergalės į savanorių rankas pateko daug rusų ginklų, amunicijos.
Pasibaigus kovoms su bolševikais, Lietuvą dar įnirtingiau puolė lenkai. Su lenkų kariuomene R. Valentukevičiui teko kovoti prie Seinų, Ščučyno, Druskininkų, Perlojos… O kai generolo Żeligowskio divizijos, užgrobusios Vilnių, veržėsi gilyn į Lietuvą, savanoriai vėl stojo į žūtbūtinę kovą. Lenkai, įkvėpti pirmųjų pergalių, žygiavo ir šaukė: „Na Kowno! Na Kowno!“ Bet jų žygis pasibaigė ant Širvintos tilto. Mūsų kareiviai surengė pasalą, atidengė kryžminę kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį, ir lenkai, patyrę didelių nuostolių, buvo priversti trauktis. Sutriuškinę Żeligowskio kariuomenę prie Širvintų ir Giedraičių, savanoriai pakilo į žygį Vilniun. Deja, mūsų sostinė taip ir liko neišvaduota, bet tai jau ne savanorių, o Tautų Sąjungos kaltė. Tai ji privertė nutraukti mūšius, pažymėjo neutralią zoną, vėliau ji tapo siena. Lietuva šitos sienos niekada nepripažino… Savanoris, lyg jausdamas kaltę dėl Vilniaus krašto okupacijos, sunkiai atsidūsta ir užtraukia nepriklausomybės kovų dainą:
Ant grėblio remiasi mergaitė, po kojom kvepia pradalgiai, ir daina nuovargį pakeičia, kai žengia broliai lietuviai.
O nepriklausomybės kovas R. Valentukevičius baigė Klaipėdoje 1923 metais. Mažosios Lietuvos sukilėliams talkinti pasiryžę savanoriai rinkosi Kiemeliuose prie Kaišiadorių. Pirmosiomis 1923 metų dienomis savanoris su savo ginklo draugais ir išvyko vaduoti Klaipėdos. Važiavo traukiniu per Latviją iki Palangos. Tada garvežiai buvo varomi malkomis, tai kuro nestigo: sustodavo miške, prisipjaudavo sausuolių ir dūmė toliau.
Lietuvos Vyriausybė, pasimokiusi iš Vilniaus praradimo bylos, tylomis laimino Klaipėdos vaduotojus. Klaipėdą ir visą tą kraštą pagal tarptautines sutartis tada valdė prancūzai. Sukilėliai, susijungę su savanoriais, puolė nekviestus svečius. Prancūzai, pajutę lietuvių ginklo jėgą, iškėlė baltą vėliavą, sulipo į laivus ir išplaukė. O Klaipėdos vaduotojai Vasario 16-osios proga surengė karinį paradą, ir miestas po septynių šimtų metų vėl buvo sugrąžintas Lietuvai.
Klausausi vaizdingo savanorio pasakojimo ir, rodos, matau tuos klumpėtus artojus, savo krūtinėm atrėmusius bolševikų, lenkų, bermontininkų armijas ir dvidešimčiai metų iškovojusius Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Tie dvidešimt nepriklausomybės metų ir įkvėpė mums ryžto bei stiprybės po pusės amžiaus vėl atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę.
Romualdas Valentukevičius mirė 1995 metų rugpjūčio 25 dieną Varėnos globos namuose eidamas šimtas aštuntuosius metus. Paskutinis Lietuvos savanoris iškilmingai palaidotas Kabelių kapinėse. Gimtoji Dzūkijos žemė priglaudė ištikimą Tėvynės sūnų.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Iš mano rajono.