Aš esu, kurs esu

RO­LAN­DAS KAU­ŠAS

Už lan­go nuo pat anks­ty­vo ry­to vyks­ta ko­lib­rių, vie­ti­nių dar va­di­na­mų hum­ming­birds, muš­ty­nės. Ir kas ga­lė­tų pa­gal­vot, kad to­kie ma­ži ir ne­kal­tai at­ro­dan­tys Die­vo sutvėrimai, tik pra­švi­tus, grieb­tų­si prie­var­tos kon­flik­tams iš­spręs­ti. At­ro­do, per die­nas siurb­čio­da­mas nek­ta­rą tu­rė­tum būt ma­lo­niai ap­span­gęs ir nu­mot ran­ka (spar­nu) į gy­ve­ni­mo ne­sklan­du­mus. Ypač sek­ma­die­nio ry­tą. Gal čia taip jiems dėl ke­le­to var­dų, iden­ti­te­to kri­zė? Mū­šis vyks­ta kai­my­no Pet­ro (var­das iš­vers­tas) me­dy, ku­rio pa­va­di­ni­mo nieks ne­ži­no. Ne­ga­na to, kad ne­si­lei­džia iden­ti­fi­kuo­ja­mas, me­dis dar ir žy­di ašt­riai rau­do­nais plau­šais, trauk­te trauk­da­mas tuos ma­žus paukš­čius ne­paukš­čius ir kel­da­mas tarp jų ne­san­tai­ką, mo­juo­da­mas rau­do­na spal­va prieš jų sna­pus, ža­di­na krau­jo troš­ku­lį ir ko­ri­dą. Tai­gi sek­ma­die­nio ry­tas lau­ke pil­nas nesu­si­pra­ti­mų ir ne­tik­ru­mo. Nie­ko ki­to ir ne­lau­kiau. Vi­sa lai­mė, kam­ba­rio vi­dų jis pa­sie­kia jau pra­ra­dęs pu­sę ener­gi­jos: kel­tis ar dar pa­gu­lėt, nė­ra toks jau sun­kus klau­si­mas lais­vą va­lią tu­rin­čiam. Die­not­var­kė vi­duj iš­sky­dus, rė­mo ne­li­kę. Aš ne ko­lib­ris, pa­si­džiau­giu. Ran­ka pa­lie­čiu ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį. Tas šil­tas kaip koks ka­ti­nas. Gir­dis, kaip ty­liai stum­do ši­lu­mą jo ven­ti­lia­to­rius. Ro­dos, tuoj pra­dės murkt. Kom­piu­te­rio vi­duj ka­rai, por­nog­ra­fi­ja ir feis­bu­kas. Jei at­si­vers­tum, kaip­mat pa­si­jus­tum kal­tas. Dėl ka­rų ir­gi. Imu džiaug­tis ne­są­mo­nin­gom aki­mir­kom… per vė­lu. Sek­ma­die­nio klas­tą su­pra­tau jau se­niai: il­sė­kis, ži­no­ma, jei ma­nai tu­rįs pa­kan­ka­mai tam lai­ko. Ne­ria kil­pą ant kak­lo ir klau­sia, ar ne­ver­žia. Nuo­dai pra­de­da veikt: ga­lė­čiau tap­ti kaž­kuo, o vie­toj To… To ne­ži­not ga­li tik ko­lib­riai. Sek­ma­die­nis nuo­din­ges­nis už me­dį be pa­va­di­ni­mo. Klas­tin­gas iki pas­ku­ti­nio la­šo. Bet aš ga­liu pa­si­rinkt. Pa­lie­ku vie­ną ran­ką ant už­vers­to kom­piu­te­rio ir vėl už­si­mer­kiu. Pa­žiū­rė­jus pro lan­gą at­ro­dys, kad esu vie­nas iš tų tvir­tų žmo­nių, ra­miai ga­lin­čių gu­lėt lo­voj ir ne­si­rū­pint. Gu­lėt ir tiek. Aš stip­rus, kar­to­ju sau. Ir ra­mus. Da­ry­siu, ką no­rė­siu… stop, lai­ku pa­jun­tu ap­gau­lę. Pa­grū­mo­ju pirš­tu ne­ma­to­moms jė­goms. Aš stip­rus, pra­de­du iš nau­jo. Ir ra­mus. Nie­ko ne­da­ry­siu ir ne­si­jau­siu kal­tas. Va da­bar tei­sin­gai. Trys nei­gi­niai ša­lia viens ki­to ga­li ra­miai su­gy­vent, gal ir aš kaip nors… Vrrrum, pro ša­lį už lan­go pra­le­kia ap­gautas Die­vo sutvėrimas. Iš kur jam ži­not, kas čia da­ros. Į ko­kią be­vil­tiš­ką pa­dė­tį esam pa­dė­ti / nu­mes­ti… ne­ma­to­mų jė­gų, gal net pa­ties Die­vo. Už­si­mer­kiu. Gal taip Bū­siu ma­žiau ma­to­mas ir ne­kris į akis dva­si­nė uba­gys­tė. Bet sek­ma­die­nio ke­lia­ma grau­ža­tis dėl ne­ta­pi­mo at­ran­da ke­lią per tam­są ir nu­si­juo­kia man tie­siai į akis. Su­lai­kau kvė­pa­vi­mą. Nes kal­tės jaus­mas, ma­tyt, pa­kliū­va vi­dun ir per orą. Pas­kui krau­jas iš­ne­šio­ja jį po vi­są or­ga­niz­mą. Nėr ki­to pa­aiš­ki­ni­mo. Iš kur ta­da jis at­si­ran­da? Gi­liai gi­liai, kiek­vie­noj ląs­te­lėj, są­mo­nėj ir kvė­pa­vi­mo or­ga­nuos?

– Aš esu, kurs esu, – de­guo­nies trū­ku­mas ver­čia greit pa­da­ryt iš­va­das. Be to, pats sau esu tai kar­to­jęs dau­ge­lį kar­tų. Pats sau tin­gi­nys ir darbš­tuo­lis vie­noj vie­toj, vie­šai de­kla­ruo­ju. Ne­sta­tau na­mų ir ne­ve­du tau­tos. Ko jūs iš ma­nęs no­rit? Klau­si­mas sek­ma­die­niui ir jį pa­siun­tu­siems. At­sa­ky­mo kaip vi­sad – jo­kio. Tik gir­dis ne­iden­ti­fi­kuo­tų jė­gų pri­suk­ti ir pa­leis­ti ko­lib­riai.

– Aš ga­liu ir nu­si­šnypšt, ką da­ry­sit ne­be­te­kę ter­pės tarpt, – iš pas­ku­ti­nių­jų ban­dau iš­lai­kyt oru­mą.

Vis la­biau trūks­ta oro. Krau­jas le­kia per or­ga­niz­mą tik šiaip sau, iš įpra­ti­mo, be nu­odų.

Ne­pri­klau­so­my­bė be­veik ran­ka pa­sie­kia­ma.

– La­bai gra­žu, – iro­ni­zuo­ju. – Mu­ši­mai tę­sis, kol su­tvir­tės mo­ra­lė? Ne­tu­rit ge­res­nių bū­dų žmo­gui par­klup­dyt?..

– Kas nu­sta­tė, kad pa­si­var­ty­mas lo­voj yra nu­si­kal­ti­mas? – vis­ką su­pap­ras­ti­nęs, jei­gu kar­tais tu­rė­čiau rei­ka­lą su ma­žiau iš­si­vys­čiu­sio in­te­lek­to bū­ty­bėm, klau­siu prieš įkvėp­da­mas, nes įkvė­pęs ob­jek­ty­viai mąs­tyt ne­be­ga­lė­siu. Ap­link ty­lu, kaip sek­ma­die­nio ry­tą. Pa­si­duo­du ir pri­vers­ti­nai įkve­piu nu­odų. Bet te­gu ne­si­jau­čia pa­ro­dę ma­no vie­tą. At­eis pir­ma­die­nis ir už­krioks ža­din­tu­vas. Ta­da šok­siu į kel­nes be jo­kių iden­ti­te­to ir pa­šau­ki­mo kri­zių. Įsi­lie­siu į ma­ši­nų srau­tą, gi­liai įkvėp­siu iš­me­ta­mų­jų du­jų ir pa­ro­dy­siu pirš­tą (flip the bird, at­si­pra­šau ko­lib­rių, nie­ko čia as­me­niš­ko) be ei­lės į greit­ke­lį ban­dan­čiam pra­smukt pi­lie­čiui:

– Fuck you, čia tau ne ko­ri­da.

Ir at­sar­giai, min­ty­se, iš­me­ta­mo­sioms du­joms sklin­dant po or­ga­niz­mą, tą pa­tį pa­ro­dy­siu sek­ma­die­nį už­siun­džiu­sioms ir bi­cep­sus ma­no ląs­te­lė­se be­de­monst­ruo­jan­čioms ne­įvar­din­toms kos­mi­nėms jė­goms: aš esu, kurs esu…