As­pi­dist­ros įvaiz­dis Bri­tų im­pe­ri­jos kla­sių ko­vo­je

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Ge­or­ge Or­well. La­pok, as­pi­dist­ra. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ar­vy­das Sa­bo­nis. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 278 p.

Or­wel­lo ki­taip ne­pa­im­si, kaip tik pa­si­rai­to­jęs ran­ko­ves ir į dar­bą „at­si­ne­šęs“ at­sa­kin­gai. Ne to­dėl, kad kny­gos bū­tų la­bai su­dė­tin­gos sti­liu­mi ar min­ties kon­tra­ban­da. Li­te­ra­tū­ri­nis ze­ni­tas bu­vo pa­siek­tas pui­kiai ži­no­ma­me ro­ma­ne „1984-ie­ji“, kur kas la­biau šiur­pi­nan­čia­me odą niū­rio­sios es­te­ti­kos, bai­mės ir ne­iš­ven­gia­mos ne­vil­ties kok­tei­liu nei nai­vo­ka dis­to­pi­ja. Pats Or­wel­las bu­vo sli­dus žal­tys, taip pat ra­miai pri­si­dė­jęs prie anar­chis­tų Is­pa­ni­jos pi­lie­ti­nia­me ka­re, kaip ir prie IRD (In­for­ma­tion Re­search De­part­ment, In­for­ma­ci­jos ty­ri­mų de­par­ta­men­to), gry­niau­sia pro­pa­gan­da in­krus­tuo­to an­ti-ko­mu­nis­ti­nės ra­ga­nų me­džiok­lės apa­ra­to*.

„As­pi­dist­ro­je“ ap­ra­šy­ta is­to­ri­ja tiek pa­pras­ta, kad pa­gal ją 1999-ai­siais pa­sta­ty­ta vos ne ro­man­ti­nė to pa­ties pa­va­di­ni­mo ko­me­di­ja – nors kny­ga vi­siš­kai ne­juo­kin­ga. Gor­do­nas Coms­toc­kas, ne­vy­kęs po­etas, pa­skel­bia ka­rą pi­ni­gams: at­si­sa­ko dar­bo re­kla­mos agen­tū­ro­je, įsi­dar­bi­na la­bai pra­sta­me kny­gy­ne ir ap­si­gy­ve­na nuo­mo­ja­mo­je ka­mūr­kė­je kaž­kur Lon­do­no iš­an­gė­je pas ei­li­nę pik­tai do­ro­vin­gą te­tą. Ko­va ne­nu­si­se­ka, Gor­do­nas da­ro­si tik pik­tes­nis ir žiau­res­nis ap­lin­ki­niams, kol ga­liau­siai už­sta­to vai­ką my­li­ma­jai Ro­se­ma­ry ir, did­vy­riš­kai nu­si­kra­tęs sa­vo­jo maiš­to, at­virs­ta žmo­gu­mi: grįž­ta į se­ną­jį dar­bą, pri­si­i­ma įpras­tus įsi­pa­rei­go­ji­mus ir be­maž nu­si­per­ka nuo­sa­vą as­pi­dist­rą (prie jos grį­ši­me vė­liau).

Čia ir pra­si­de­da ne­su­ta­ri­mai dėl „La­pok, as­pi­dist­ra“ ideo­lo­gi­nių pa­žiū­rų. Uo­liai Eri­co Blai­ro pa­li­ki­mą lei­džian­čios „Ki­tos kny­gos“, kaip ir „The Gu­ar­dian“ (abu ne­sle­pian­tys po­zi­ci­jų kai­rio­jo­je smė­lio dė­žės pu­sė­je), bent jau šiek tiek lai­ko ją pi­ni­gų Die­vo nu­ka­rū­na­vi­mu ir „ydų rin­ki­nio“ met­raš­čiu. Kny­gų ap­žval­gi­nin­kai bro­liai Jud­dai Or­wel­lą va­di­na kon­ser­va­to­riu­mi: juk Gor­do­nas Coms­toc­kas, pa­grin­di­nis he­ro­jus, tam­pa la­biau žmo­gu­mi ir ma­žiau ar­klio su­bi­ne tik pa­me­tęs sa­vą­jį maiš­tą ir džiu­giai pri(si)ėmęs „nor­ma­lias“ dar­buo­to­jo, tė­vo, vy­ro ir pi­lie­čio pa­rei­gas. Žo­džiu, ir au­to­rius, ir kny­ga lie­ka pa­ma­ti­nė abe­jo­nė, ant ku­rios il­si­si vi­sa šei­my­nė­lė ma­žes­nių abe­jo­ny­čių.

Vis­gi pir­miau­siai ši kny­ga, kon­ser­va­to­riš­ka ji ar anar­chis­ti­nė, yra apie pi­ni­gų fe­ti­ši­za­vi­mą. Ne­pa­mirš­tant vi­sų sek­su­a­li­nių po­teks­čių, fe­ti­ši­za­vi­mas – to­kia pa­to­lo­gi­ja, kai ne­gy­vam, be­jaus­miam daik­tui pri­ski­ria­mos so­cia­li­nės ar net dva­si­nės sa­vy­bės. Užuot lik­da­mas daik­tu, t. y. iš­raiš­ka ir pa­sek­me, toks ob­jek­tas tam­pa fe­ti­šu: pra­džia, prie­žas­ti­mi ir pa­ma­tu. Pa­skel­bęs ka­rą pi­ni­gams, Gor­do­nas dau­giau apie nie­ką ir ne­su­ge­ba gal­vo­ti, kaip tik apie sa­vą­ją ko­vą: žo­džio „pi­ni­gai“ var­to­ji­mu „As­pi­dist­ra“ men­kai nu­si­lei­džia Mar­xo vei­ka­lams. Ko­va prieš pi­ni­gus iš es­mės tam­pa ko­va už juos, ob­jek­tas uzur­puo­ja geis­mo tuš­tu­mą ir iš es­mės ja tam­pa. So­cia­li­niai san­ty­kiai, sa­vi­ver­tė, net sek­sas prieš at­ei­da­mi į Gor­do­no re­a­ly­bę yra taip už­lau­žia­mi pen­sų, ši­lin­gų ir sva­rų priz­mės, kad ne­ten­ka ir pra­smės, ir ma­lo­nu­mo.

Sla­vo­jus Ži­že­kas kla­sių ko­vą iliust­ruo­ja ma­dos pa­vyz­džiu. Že­miau­sias sluoks­nis ma­da ne­si­rū­pi­na, nes ne­tu­ri net iliu­zi­jos, kad ga­li sau ją leis­ti: jie tie­siog ren­gia­si dra­bu­žiais, ir tiek. Aris­tok­ra­ti­ja / oli­gar­chi­ja ma­da taip pat ne­si­rū­pi­na, nes jie ją ku­ria, t. y. kad ir kuo ap­si­reng­tų, ry­toj tai jau bus ma­din­ga. Ma­da rū­pi­na­si tik vi­du­ri­nės kla­sės: aukš­tes­nio­ji vi­du­ri­nė kla­sė ja se­ka, nes ga­li sau tai leis­ti, o že­mes­nio­ji – bū­tent to­dėl, kad ne­ga­li, t. y. jau­čia trū­ku­mą, o šis są­ly­go­ja geis­mą. Di­džio­ji, ny­kio­ji Gor­do­no tra­ge­di­ja ir yra pri­klau­sy­mas šiai, že­mes­nia­jai vi­du­ri­nei, kla­sei, ką ge­riau­siai nu­sa­ko tai: „Coms­toc­kų gi­mi­nė­je ap­skri­tai nie­ka­da nie­ko ne­vyks­ta.“ Šis vyks­mas ir yra di­džiau­sias Coms­toc­kų geis­mas, dėl jo ne per di­de­lė jo­kia au­ka. Gor­do­nas ban­do gy­ven­ti pi­ni­gų są­ly­go­ja­mo­mis ver­ty­bė­mis, nuo­lat ste­bi­mas sa­vo­jo džen­tel­me­no su­pe­re­go, vi­siš­kai ne­tu­rė­da­mas, są­mo­nin­gai pa­si­rink­da­mas ne­tu­rė­ti prie­mo­nių šiam rei­ka­la­vi­mui pa­ten­kin­ti. Mū­sų he­ro­jui gė­da sko­lin­tis, jis at­si­sa­ko bū­ti vai­ši­na­mas, o ga­vęs ke­lis sva­rus tuoj pat vis­ką tuš­čiai iš­švais­to, iš to net ne­pa­tir­da­mas pa­do­raus džiaugs­mo. Or­wel­las pa­pras­tai at­sa­ko į su­dė­tin­gą klau­si­mą: ko­dėl bū­tent šie iš­nau­do­ja­mie­ji – ka­si­nin­kai, pa­da­vė­jai, že­mo­sios gran­dies kler­kai, ko­mi­vo­ja­žie­riai, smul­kūs ir vi­du­ti­niai ūki­nin­kai, asis­ten­tai, prak­ti­kan­tai – tvir­čiau­siai gi­na sa­vuo­sius iš­nau­do­to­jus. Nes at­si­sto­ję laip­te­liu že­miau jie ne­tek­tų net ir iliu­zi­jos, o pa­ly­pė­ję kiek aukš­čiau įgy­tų ci­niz­mo pra­ban­gą.

1936-ai­siais, vyk­da­mas ka­riau­ti į Is­pa­ni­ją, Or­wel­las Pa­ry­žiu­je su­si­ti­ko ir pie­ta­vo su Hen­ry Mil­le­riu, bo­he­miš­ko skur­do ir fau­niš­ko, sek­su­a­lu­mu trykš­tan­čio gy­ve­ni­mo apaš­ta­lu. Gor­do­nas Coms­toc­kas yra an­ti-Mil­le­ris. Mil­le­riui pa­tin­ka pi­ni­gai, dėl ma­lo­nu­mo jis ga­li sko­lin­tis ir ne­ati­duo­ti, ap­gau­di­nė­ti, iš­nau­do­ti, bet vi­sa vyks­ta taip nuo­šir­džiai, kad per­ver­si­ja yra įšven­ti­na­ma, virš jos su­spin­di au­re­o­lė ir da­bar­ties aki­mir­ką švent­va­gys­tė be tar­dy­mo pri­ima­ma į dau­sas. O Gor­do­nas yra bū­tent tas, ku­ris, pa­sak Mil­le­rio, sto­vi ant da­bar­ties lyg ant til­to tarp pra­ei­ties ir at­ei­ties, sta­tis­tas sa­vo pa­ties gy­ve­ni­me, pa­smerk­tas am­ži­nai de­juo­ti ir lauk­ti nie­kad ne­at­ei­sian­čio iš­si­pil­dy­mo – iliu­zi­nės ta­len­to per­ga­lės prieš pi­ni­gus. Gor­do­no skur­das yra ny­kus, ty­liai lau­žian­tis dva­sią ir kū­ną, ve­ge­ta­ci­nis, ne­me­niš­kas, ne­bo­he­miš­kas, nuo­bo­dus, nei lai­min­gas, nei tik­rai ne­lai­min­gas, pil­kas, prės­kas, vi­siš­kai ne­sek­su­a­lus – net vie­nin­te­lis pra­ban­gos va­ka­ras, bran­gus vy­nas ir pro­sti­tu­tės Coms­toc­kui bai­gia­si al­ko­ho­li­ne im­po­ten­ci­ja, „trū­kiu“ ir sun­kiu ry­tu ka­me­ro­je.

Ne­vy­kė­lis vis už­si­me­na sva­jo­jan­tis apie ka­rą, apie prie­šo lėk­tu­vus virš šios asep­tiš­kos, ny­kios, pe­lė­siu dvo­kian­čios ci­vi­li­za­ci­jos. „As­pi­dist­ra“ ra­šy­ta 1934–1935 m., kai ant­ro­jo di­džio­jo ka­ro nuo­jau­ta jau po tru­pu­tį, os­mo­zės bū­du ėmė skverb­tis pro Tre­čio­jo Rei­cho memb­ra­nas ir in­fe­kuo­ti že­my­ną. Pir­ma­sis ka­ras, pa­li­kęs luo­šių ar­mi­jas ir tra­di­ci­nių im­pe­ri­jų griu­vė­sius, vis la­biau ėmė ro­dy­tis tik re­pe­ti­ci­ja prieš tik­ruo­sius fe­jer­ver­kus. An­tra ver­tus, tai ga­li­ma pri­ly­gin­ti apo­ka­lip­ti­nių vaiz­di­nių po­pu­lia­ru­mui pas­ta­rai­siais me­tais: vi­sa bai­gian­tis įvy­kis at­ro­do kur kas re­a­les­nis nei as­me­ni­nių var­gų ar vie­na­ti­nio ka­pi­ta­liz­mo pa­bai­ga, jis tam­pa de­be­sų leng­vu­mo iš­ga­ny­mu, ku­rio vi­siems bus at­riek­ta po ly­giai. Bū­tų ga­li­ma net spe­ku­liuo­ti, kad, prieš pra­si­dė­da­mas in­va­zi­ja į Len­ki­ją, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras me­tų me­tus eg­zis­ta­vo kaip ko­lek­ty­vi­nis fan­taz­mas, kiek­vie­nam at­ski­ras, bet vi­siems ben­dras Re­a­ly­bės iš­si­pil­dy­mo pa­ža­das. O… kaip tuo­met yra su XXI a. apo­ka­lip­sė­mis?

Ra­vels­to­nas, Gor­do­no drau­gas ir tur­tin­gas so­cia­lis­ti­nės pa­krai­pos li­te­ra­tū­ri­nio žur­na­lo „An­ti­christ“ re­dak­to­rius, taip pat lau­kia – lau­kia ant­ro­jo Mar­xo at­ėji­mo. Įsi­ti­ki­nęs, kad ka­pi­ta­liz­mas tuoj iš­si­va­dės, jis nie­kaip ne­pa­ste­bi, kad šia­me lau­ki­me po tru­pu­tį plėks­ta ne ka­pi­ta­liz­mas, o so­cia­liz­mas – ku­ris, be­je, lie­ka tur­tin­gų­jų, to­kių kaip pats Ra­vel­sto­nas, pri­vi­le­gi­ja. Ge­ra­da­rys re­dak­to­rius jau­čia di­džiu­lę pa­gar­bą že­mo­sioms kla­sėms, dėl jos net ap­ri­bo­ja as­me­ni­nes me­ti­nes iš­lai­das iki 800 sva­rų mi­ni­mu­mo. Gor­do­nas, to­li gra­žu ne var­gin­giau­sia Lon­do­no sie­la, gy­ve­na iš kiek dau­giau nei 100 sva­rų per me­tus. To­ta­li pa­gar­ba yra vi­siš­kas ak­lu­mas, ap­sau­gan­tis abi pu­ses nuo bet ko­kio tik­rai ne­pa­to­gaus veiks­mo ir pa­lai­kan­tis iliu­zi­ją, kad vis­kas nė­ra ge­rai, bet tik­rai ga­li bū­ti. To­kia skur­do vai­dy­ba, be­je, vis dar yra tarp po­pu­lia­riau­sių spor­to ša­kų: apie es­mi­nius po­ky­čius vi­suo­me­nė­je kur kas pro­duk­ty­viau kal­ba­ma prie 7 li­tus kai­nuo­jan­čio alaus bo­ka­lo (jei no­ri­te: šil­to­je sve­tai­nė­je ra­šant kny­gos re­cen­zi­ją) nei at­si­tik­ti­nia­me pus­rū­sy­je ap­si­ka­bi­nus plas­ti­ki­nį ža­lio­sios „Upy­tės“ kak­le­lį**.

Gor­do­no at­si­ver­ti­mas į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą, ku­rio pa­grin­di­nis kny­gos vei­kė­jas pri­si­pa­žįs­ta vi­suo­met slap­ta troš­kęs, yra ne tik jo ta­pi­mas žmo­gu­mi, bet ir (post)mo­der­naus ide­o­lo­gi­jos sub­jek­to gi­mi­mas. Anks­tes­nie­ji sub­jek­tai ga­lė­jo tei­sin­tis ne­ži­no­ji­mu ir pa­tik­lu­mu, ku­riuo pa­si­nau­do­jo koks to­ta­li­ta­riz­mo Ant­žmo­gis ar­ba vi­sa ap­iman­ti, sa­ve rep­ro­du­kuo­jan­ti Sis­te­ma, o 1935-ai­siais iš nau­jo Lon­do­ne gi­męs Gor­do­nas Coms­toc­kas yra iš ki­tos pa­der­mės. Jis pui­kiai su­pran­ta, kad da­bar elg­sis vi­siš­kai prie­šin­gai sa­viems prin­ci­pams ir pri­si­dės prie Sis­te­mos funk­cio­na­vi­mo, ta­čiau yra pa­si­ry­žęs elg­tis taip, lyg ne­su­pras­tų. Pir­ma­sis da­ly­kas, ku­rio jis už­si­ma­no nau­ja­me bu­te, – tai anks­čiau taip ne­kęs­ta as­pi­dist­ra, nuo­sa­va as­pi­dist­ra. As­pi­dist­ra, be­je, yra to­kia kam­ba­ri­nė gė­lė, ku­ri dėl at­spa­ru­mo pri­plė­ku­siam orui ir vi­suo­ti­nio ga­ju­mo bu­vo ta­pu­si gar­bu­mo sim­bo­liu tarp že­mes­nio­sios vi­du­ri­nės kla­sės bri­tų. Jei lan­ge ža­liuo­ja as­pi­dist­ra, kai­my­nai ži­no, kad tau gal ir vė­jai ki­še­nė­je, bet kol kas dar vi­si na­mie. Įdo­mias nau­jas po­stko­lo­nia­lis­ti­nes in­ter­pre­ta­ci­jas at­ve­ria as­pi­dist­ros kil­mė. Na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis ji au­ga tik Piet­ry­čių Azi­jo­je – taip pat ir In­di­jo­je bei In­do­ki­ni­jo­je… Nors la­žy­bų da­bar jau tik­rai ne­bė­ra kam iš­spręs­ti, ga­liu sta­ty­ti de­šimt su vie­nu, kad Bir­mo­je kaip Bri­tų im­pe­ri­jos pa­rei­gū­nas jau­nas die­ne­les lei­dęs Or­wel­las šio sma­gaus fak­te­lio tik­rai ne­pra­lei­do pro akis.

Ma­tyt, at­ėjo lai­kas ir man nu­spręs­ti, ku­rio­je žai­di­mų kam­ba­rio pu­sė­je sa­vą­sias ku­be­lių pi­lis sta­to Or­wel­las. Rei­kė­tų pa­brėž­ti, kad „La­pok, as­pi­dist­ra“ yra iki ny­ku­mo ir ap­sė­di­mo gry­nas re­a­liz­mas, toks sar­kas­tiš­kas, kar­tus ir ak­tu­a­lus, kad šiuo me­tu yra ak­tu­a­les­nis už la­biau ži­no­mus „1984-uo­sius“ ir „Gy­vu­lių ūkį“. Šį leng­vai po­že­mi­nį, meist­riš­kai, bet be di­des­nių pa­stan­gų, or­ga­niš­kai vi­sa ska­lau­jan­tį dep­re­sy­vų­jį sar­kaz­mą pra­žiop­so­ję in­ter­pre­tuo­to­jai Gor­do­no at­si­ver­ti­mą klai­din­gai ma­to kaip „kon­ser­va­tiz­mo trium­fą“. Aki­vaiz­džiai ne­kiš­da­mas ku­rios nors iš ne­va ka­riau­jan­čių ide­o­lo­gi­jų (kaip tai da­rė ne­se­niai („Š. A.“, I.4) ap­žvelg­tas Up­to­nas Sinc­lai­ris „Džiunglėse“), Or­wel­las ma­to ka­pi­ta­liz­mo he­ge­mo­ni­ją to­kiu kam­pu, ku­ris įma­no­mas – ga­nė­ti­nai aki­vaiz­du – tik žvel­giant iš kai­rės upės pu­sės.

___

^* Apie Or­wel­lo pa­nau­do­ji­mą šal­to­jo ka­ro pro­pa­gan­do­je pla­čiau ra­šo Ma­rius Pleč­kai­tis straips­ny­je „Ge­or­ge’as Or­wel­las: tarp pro­pa­gan­dos gir­nų“ („Š. A.“, I.18).
^** Už­si­mo­ju­siems kal­tin­ti pu­riz­mu no­rė­čiau at­sa­ky­ti, kad šį sa­ki­nį rei­kė­tų skai­ty­ti be iro­ni­jos ir kad skur­do fe­ti­ši­za­vi­mas (mes gė­rėm pils­tu­ką ir ko­vo­jom prieš Sis­te­mą) yra tik dar vie­na pi­ni­gų fe­ti­ši­za­vi­mo iš­raiš­ka.