Už­lip­ti ant…

KOS­TAS POŠ­KUS

Žiū­ri į me­džių vir­šū­nes, gė­rie­si mė­ly­nu dan­gu­mi slen­kan­čiais bal­tais de­be­sė­liais ar juo­da­me dan­gu­je ži­ban­čio­mis rug­pjū­čio žvaigž­dė­mis ir stai­ga slys­tel­ni. Pa­ju­tęs po ko­jo­mis minkš­tą ir sli­dų, su­stings­ti vi­du­je, nes ži­nai, kad tai ne su­pu­vęs obuo­lys, ba­na­no žie­ve­lė ar šla­pia žo­lė. Pa­jun­ti tik­rų tik­riau­sią šo­ką, per­ei­nan­tį į be­ga­li­nį pa­si­pik­ti­ni­mą kai ku­riais žmo­nių ar šu­nų gi­mi­nės at­sto­vais. Ta­da užuo­di kva­pą ir imi suk­ti gal­vą, kaip ap­si­va­ly­ti ba­tą, kaip at­si­kra­ty­ti smar­vės, ku­ri vai­den­sis vi­są pa­rą ar dar il­giau. Tik­riau­siai ne­at­si­ras­tų nė vie­no, ku­ris gy­ve­ni­me ne­bū­tų to pa­ty­ręs. Ypač skau­du, kai tai pa­ti­ria dva­sin­gi žmo­nės. Pa­vyz­džiui, šv. Pau­liaus laiš­kus ko­rin­tie­čiams ap­mąs­tan­tis Je­ho­vos liu­dy­to­jas ar pa­skai­tai apie ly­riz­mą lie­tu­vių liau­dies dai­no­se be­si­ruo­šian­tis li­te­ra­tas. Ne­bū­si­me ci­ni­kais – šią bė­dą ga­li pa­tir­ti kiek­vie­nas iš mū­sų, kad ir ko­kio so­cia­li­nio sta­tu­so, tau­ty­bės ar kon­fe­si­jos, bet ku­riuo pa­ros me­tu pa­čio­se ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se. Ne­aiš­ku, kuo ski­ria­si žo­džiai už­lip­ti ir įlip­ti? Tie­są sa­kant, nie­kuo ir ne­si­ski­ria, tik ant­ruo­ju at­ve­ju tai už­trun­ka il­giau. Pro­tin­gi žmo­nės to­kius epi­zo­dus iš sa­vo pa­tir­ties sten­gia­si iš­brauk­ti re­tu­šo pieš­tu­ku. Daug blo­giau, kai už­li­pi ne tie­sio­giai fi­ziš­kai, o ko­kiais nors po­el­giais ar po­ty­riais, juos iš­trin­ti ga­li tik­tai di­de­lė­mis va­lios pa­stan­go­mis. Nors jų pri­si­mi­ni­mai vis iš­len­da kaip ne­ma­lo­nus sve­čias, ku­rį iš­me­ti pro du­ris, o jis, žiū­rėk, jau len­da pro lan­gą.

Autoriaus piešinys

Pa­tir­tis suf­le­ruo­ja, jog gy­ve­ni­mas gra­žus tuo, kad jo iš­ori­nę pu­sę lyg de­ko­ra­ty­vi­niai vi­jok­liai se­no mū­ro sie­ną puo­šia kvai­lys­tės. Pri­pa­žin­ki­me, kad vi­di­nė, bui­ti­nė, da­lis daug nuo­bo­des­nė. Nors… pri­si­min­ki­me gar­sų­jį dia­lek­ti­kos dės­nį apie for­mos ir tu­ri­nio vie­no­vę. Tai­gi, skai­ti­nė­ji se­nus laik­raš­čius, da­bar nu­se­nu­sių ar jau pa­si­trau­ku­sių iš gy­ve­ni­mo tuo­me­ti­nių li­te­ra­tū­ros, dai­lės pre­mi­jų lau­re­a­tų kny­gas, par­ti­nių ir vi­suo­me­ni­nių vei­kė­jų pa­si­sa­ky­mus ir bur­no­je jau­ti ne­ma­lo­nų prie­sko­nį. Kaip taip ga­li­ma? Ga­li­ma. Tai, ką ste­bi­me ir ko klau­so­mės vie­šo­jo­je erd­vė­je da­bar, ką vei­kia­me pa­tys, po kiek me­tų lyg iš­slap­tin­ti ar­chy­vai vi­su sa­vo gro­žiu at­si­vers bū­si­mo­sioms kar­toms ir jų at­sto­vai gūž­čios pe­čiais – kaip taip bu­vo ga­li­ma? Pa­guo­dai pa­sa­ky­siu, kad tos bū­si­mo­sios kar­tos gy­vens sa­vo me­to kvai­lys­tė­mis, ku­rių vi­sai to­kio­mis ne­lai­kys. Bet ne­kal­bė­siu apie to­kius glo­ba­li­nius reiš­ki­nius. Kiek­vie­ną va­ka­rą, grįž­da­mas į na­mus, pra­ei­nu pro ban­kru­ta­vu­sio prieš me­tus ban­ko kios­ką, ku­rio sie­ną puo­šia re­kla­mi­nė nuo­trau­ka. Jo­je vaiz­duo­ja­mas at­si­drė­bęs sva­jin­gas jau­nuo­lis su tri­jų die­nų barz­de­le, o jam virš gal­vos su­ka­si ano ban­ko siū­lo­mos vi­zi­jos. Pla­ka­tui po­za­vęs mo­de­lis šian­dien ma­ty­da­mas sa­vo at­vaiz­dą ne­tu­rė­tų la­bai džiaug­tis. Nors ką ga­li ži­no­ti? Ven­giu žiū­rė­ti te­le­vi­zi­jas, ku­rių treč­da­lį lai­ko už­ter­šia re­kla­ma. Jei­gu pri­ver­čia žiū­rė­ti ma­ne su­do­mi­nęs da­ly­kas, tai guo­džia min­tis, kad idio­tiš­kai ag­re­sy­vių ar sal­džių bal­sų sa­vi­nin­kai, jei­gu dar ne­bus pra­ra­dę gė­dos jaus­mo, at­ei­ty­je pa­si­jus kaž­ka­da įli­pę. Bet tai ir­gi tik ma­no nuo­mo­nė, ku­ri „ga­li ne­su­tap­ti su lei­dė­jų, jei­gu to­kių at­si­ras­tų, ir bal­sų sa­vi­nin­kų nuo­mo­ne“. Aro­gan­tiš­ka po­nia pra­si­ta­rė, kad Lie­tu­vo­je gy­ven­ti pa­si­li­ko tik­tai pen­si­nin­kai ir kvai­liai. Ati­ta­riau, kad pri­klau­sau abiem gru­pėms. Pri­dė­jau, kad pa­si­li­ko ir tre­čia gru­pė – suk­čiai, sėk­min­gai lyg pik­tžo­lė trą­šio­je dir­vo­je tarps­tan­tys pir­mų­jų ap­lin­ko­je. At­vi­rai pa­sa­kius, taip ne­ma­nau, bet rei­kia juk sa­vo bal­se­liu pri­si­dė­ti prie ben­dro verks­nių cho­ro. Aš, kaip mi­nė­jau anks­čiau, kaip kiek­vie­nas nor­ma­lus ir šiek tiek są­ži­nin­gas žmo­gus ne kar­tą ir ne du esu už­li­pęs ir įli­pęs, bet apie tai ne­ga­liu juk vie­šai skelb­tis. Jei­gu ne­ma­lo­nūs pri­si­mi­ni­mai ne­si­duo­da slo­pi­na­mi, ta­da imuo­si kaž­ko ma­lo­nes­nio šir­džiai. Pa­vyz­džiui, ra­šy­ti ar pai­šy­ti. Ar­ba ban­dau pri­si­min­ti, kaip vai­kys­tė­je skai­ty­da­vau ir skai­ty­da­vau pa­sto­gė­je ras­tą nu­triu­šu­sią prieš­ka­ri­nę kny­gu­tę. „Miun­hau­ze­no nuo­ty­kiai“, iliust­ruo­ti man ne­ži­no­mo dai­li­nin­ko gra­viū­ro­mis, vai­kys­tė­je bu­vo vie­na mėgs­ta­miau­sių kny­gų. Gal­būt to­dėl, kad veiks­mas vyks­ta lau­ki­nė­je, ne­pa­žįs­ta­mo­je ša­ly­je vyks­tant iš Sak­so­ni­jos į Pet­ra­pi­lį. Ne­drįs­tu ci­tuo­ti tiks­liai, bet skam­bė­da­vo pa­na­šiai: „Lie­tu­vo­je, vaikš­čio­da­mas po miš­ką ir val­gy­da­mas vyš­nias, pa­ma­čiau ga­lin­gą el­nią. Ne­tu­rė­jau kul­kų, to­dėl iš ne­vil­ties jam į kak­tą iš­šo­viau vyš­nios kau­liu­ku. Įsi­vaiz­duo­ki­te, ki­tais me­tais, va­žiuo­da­mas at­gal, pa­ma­čiau tą pa­tį el­nią su au­gan­čiu ant kak­tos vyš­nios me­džiu. Kaip va­ka­re bu­vo ma­lo­nu val­gy­ti vi­rė­jo iš­kep­tą el­nie­ną už­kan­dant sul­tin­go­mis vyš­nio­mis.“ Kny­ga bu­vo nuo­sta­bi sa­vo pa­slap­ti­mis – ne­tu­rė­jo vir­še­lių, pir­mų­jų ir pas­ku­ti­nių pus­la­pių, iš­plėš­ti ar su­nai­kin­ti la­pai leis­da­vo per­kur­ti siu­že­tą, in­ter­pre­tuo­ti pa­gal nuo­tai­ką, net­gi ban­dy­ti lauž­ti pa­na­šaus sti­liaus is­to­ri­jas. Psi­cho­lo­gi­jo­je tai tu­rė­tų skam­bė­ti kaž­kaip pa­na­šiai į Miun­hau­ze­no kom­plek­są (apie to­kį skai­čiau ame­ri­ko­niš­ka­me tri­le­ry­je). Nie­ko keis­to. Se­niai įsi­ti­ki­nau – kuo di­des­nė ne­są­mo­nė, tuo ji la­biau vei­kia. Jei­gu bū­čiau jau­nes­nis, gra­žes­nis, im­po­zan­tiš­kes­nis, su­kur­čiau ne­są­mo­nę ir ja pri­vers­čiau pa­ti­kė­ti dau­ge­lį. De­ja, am­žius ir iš­si­la­vi­ni­mas ne­lei­džia, nes „mes gim­na­zi­jų ir aka­de­mi­jų ne­bai­gę“ – ši­taip kal­bė­da­vo ma­no bu­vęs ko­le­ga. Po sa­vai­tės gė­ri­mo jis kaip iš gau­sy­bės ra­go pil­da­vo lo­ty­niš­kas sen­ten­ci­jas, Ci­ce­ro­no kal­bų iš­trau­kas. Bu­vę pa­val­di­niai, kai jis dir­bo kom­bi­na­te san­dė­li­nin­ku, neš­da­mi į me­di­ta­ci­jos vie­tą san­dė­lio rū­sy­je deg­ti­nės krep­še­lius (už­kan­dos ne­rei­kia!) die­vo­bai­min­gai tar­pu­sa­vy­je kal­bė­da­vo­si apie vyr. san­dė­li­nin­ko stu­di­jas ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, kle­bo­na­vi­mą nie­kam ne­ži­no­mo­je pa­ra­pi­jo­je, ne­ti­kė­tą mei­lę nie­kam ne­ži­no­mai mo­te­riai. Po ši­tų ne­są­mo­nių ma­no he­ro­jus vie­ną gra­žią die­ną nu­spren­dė tap­ti ge­ruo­liu: ryž­tin­gai ir vi­siems lai­kams me­tė ci­ga­re­tes ir tau­re­lę, tuo pra­ras­da­mas pu­sę ža­ve­sio. Ret­sy­kiais su­si­ti­kęs gat­vė­je, ma­ty­da­mas da­bar jau pa­van­de­ni­ju­sias be­reikš­mes akis, pa­gal­vo­ju: „Kaip tu pa­se­nai nuo to lai­ko, kai Kro­ku­vos tur­gu­je deš­ras par­da­vi­nė­jai, grįž­da­vai ap­dau­žy­tais į uk­rai­nie­čių re­ke­ti­nin­kų snu­kius krum­pliais.“ Ir pa­sa­ko­ji­mai jo ta­da bū­da­vo įdo­mūs – ne da­bar­ti­niai di­dak­ti­niai, įta­riu, daž­nai pra­si­len­kian­tys su tie­sa, bet, kar­to­ju, įdo­mūs. Ma­nau, kad tą gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį jis lai­ko ne­sėk­min­gu už­li­pi­mu. Sic tran­sit glo­ria mun­di.

Klau­sy­da­ma­sis ki­to bi­čiu­lio, taip pat bu­vu­sio blo­guo­lio, o da­bar la­bai la­bai tei­gia­mo žmo­gaus, už­knis­tas jo kū­ry­bi­nių ir, aiš­ku, gran­dio­zi­nių pla­nų, ban­dy­da­mas pa­keis­ti man nuo­bo­džią te­mą, pa­klau­siau, ar jis su­pran­tan­tis, kad ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­rius nu­gy­ve­nęs vy­ras yra iš es­mės nu­gy­ve­nęs sa­vo bio­lo­gi­nį am­žių, to­dėl va­di­na­mo­ji stip­rio­ji ly­tis dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių, nuo li­gų ar ne­lai­mių, prieš sa­vo va­lią ar sa­va­no­riš­kai taip daž­nai iš­ke­liau­ja pas pro­tė­vius. To­kia­me am­žiu­je vai­kai bū­na už­au­gin­ti, na­mas pa­sta­ty­tas, me­dis pa­so­din­tas. Jei­gu iki šio am­žiaus to ne­pa­da­rei, tai var­gu ar pa­da­ry­si. Nuo šių žo­džių bi­čiu­lis ne­te­ko ža­do, o aš plė­to­jau min­tį to­liau, kad gar­baus am­žiaus su­lau­kę ir iš­ki­lius kū­ri­nius su­kū­rę moks­li­nin­kai, ra­šy­to­jai ar įvai­raus pro­fi­lio me­ni­nin­kai yra vei­kiau iš­im­tis ne­gu tai­syk­lė. Juk jų dau­gy­bė at­si­du­ria dau­so­se ne­su­lau­kę nė ke­tu­rias­de­šimt. Se­no­liai pra­na­šes­ni, nes, jei­gu tu­ri su­si­kū­rę tvir­tą ma­te­ria­li­nį fo­ną, ga­li žais­ti, anot Hes­sės, stik­lo ka­ro­liu­kų žai­di­mus, ku­rie jau­nes­nių­jų kar­tų, su ne­di­de­lė­mis iš­im­ti­mis, vi­sai ne­jau­di­na. Pa­pras­tai to­kio am­žiaus žmo­nės lai­ko­mi iš­min­tin­gais, su­kau­pu­siais di­de­lę ar net mil­ži­niš­ką pa­tir­tį. Gal ir tie­sa, bet ar vi­sa­dos tai daug le­mia? Ki­ta ver­tus, tuo ne­ti­kiu, nes, ma­no nuo­mo­ne, as­me­ny­bė su­si­for­muo­ja iki pen­ke­rių me­tų, o vė­liau lyg Ka­lė­dų eg­lu­tė ap­lim­pa prie­dais, ku­rie iš ša­lies žiū­rint tu­rė­tų by­lo­ti apie iš­min­tį. Pa­vyz­džiui, ką nu­se­nęs li­te­ra­tū­ros kla­si­kas ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti apie jau­no žmo­gaus jaus­mus, su­kur­ti ero­ti­nį ele­men­tą, be ku­rio ne­eg­zis­tuo­ja joks šiuo­lai­ki­nio au­to­riaus li­te­ra­tū­ri­nis kū­ri­nys? Žmo­gus pa­jė­gus mąs­ty­ti, kal­bė­ti tik apie sa­vo am­žiui bū­din­gas ak­tu­a­li­jas, o vi­sa ki­ta tin­ka tik­tai me­mu­a­rams. Pri­kal­bė­jau ta­da ir dau­giau da­ly­kų, ku­riuos iš­gir­dęs pats su­abe­jo­čiau jų tei­sin­gu­mu, bet juo­kin­giau­sia, kad po po­kal­bio pra­ėjus gal dviem sa­vai­tėms mi­nė­ta­sis bi­čiu­lis su­si­stab­dė gat­vė­je ir la­bai rim­tu vei­du pa­klau­sė: „Ar pa­gal­vo­jai, kad vy­ro bio­lo­gi­nis am­žius trun­ka iki ke­tu­rias­de­šimt me­tų?“ Ta­da iš­dės­tė ma­no sa­ky­tus tei­gi­nius. Pa­gal­vo­jau, kad bu­vęs bi­čiu­lis ban­do nu­si­šluos­ty­ti kaž­ka­da su­tep­tus ba­tus.

Anks­čiau ar vė­liau, o gal nuo­lat vi­si mes už­li­pa­me ant kaž­ko ne­kve­pian­čio. Skir­tu­mas toks – ar lai­ku pa­ma­to­me, ar pa­da­ro­me iš­va­das. O gal taip įpran­ta­me, kad ne­krei­pia­me nė ma­žiau­sio dė­me­sio į sklin­dan­tį blo­go kva­po šlei­fą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.