Užlipti ant…
KOSTAS POŠKUS
Žiūri į medžių viršūnes, gėriesi mėlynu dangumi slenkančiais baltais debesėliais ar juodame danguje žibančiomis rugpjūčio žvaigždėmis ir staiga slystelni. Pajutęs po kojomis minkštą ir slidų, sustingsti viduje, nes žinai, kad tai ne supuvęs obuolys, banano žievelė ar šlapia žolė. Pajunti tikrų tikriausią šoką, pereinantį į begalinį pasipiktinimą kai kuriais žmonių ar šunų giminės atstovais. Tada užuodi kvapą ir imi sukti galvą, kaip apsivalyti batą, kaip atsikratyti smarvės, kuri vaidensis visą parą ar dar ilgiau. Tikriausiai neatsirastų nė vieno, kuris gyvenime nebūtų to patyręs. Ypač skaudu, kai tai patiria dvasingi žmonės. Pavyzdžiui, šv. Pauliaus laiškus korintiečiams apmąstantis Jehovos liudytojas ar paskaitai apie lyrizmą lietuvių liaudies dainose besiruošiantis literatas. Nebūsime cinikais – šią bėdą gali patirti kiekvienas iš mūsų, kad ir kokio socialinio statuso, tautybės ar konfesijos, bet kuriuo paros metu pačiose netikėčiausiose vietose. Neaišku, kuo skiriasi žodžiai užlipti ir įlipti? Tiesą sakant, niekuo ir nesiskiria, tik antruoju atveju tai užtrunka ilgiau. Protingi žmonės tokius epizodus iš savo patirties stengiasi išbraukti retušo pieštuku. Daug blogiau, kai užlipi ne tiesiogiai fiziškai, o kokiais nors poelgiais ar potyriais, juos ištrinti gali tiktai didelėmis valios pastangomis. Nors jų prisiminimai vis išlenda kaip nemalonus svečias, kurį išmeti pro duris, o jis, žiūrėk, jau lenda pro langą.
Patirtis sufleruoja, jog gyvenimas gražus tuo, kad jo išorinę pusę lyg dekoratyviniai vijokliai seno mūro sieną puošia kvailystės. Pripažinkime, kad vidinė, buitinė, dalis daug nuobodesnė. Nors… prisiminkime garsųjį dialektikos dėsnį apie formos ir turinio vienovę. Taigi, skaitinėji senus laikraščius, dabar nusenusių ar jau pasitraukusių iš gyvenimo tuometinių literatūros, dailės premijų laureatų knygas, partinių ir visuomeninių veikėjų pasisakymus ir burnoje jauti nemalonų prieskonį. Kaip taip galima? Galima. Tai, ką stebime ir ko klausomės viešojoje erdvėje dabar, ką veikiame patys, po kiek metų lyg išslaptinti archyvai visu savo grožiu atsivers būsimosioms kartoms ir jų atstovai gūžčios pečiais – kaip taip buvo galima? Paguodai pasakysiu, kad tos būsimosios kartos gyvens savo meto kvailystėmis, kurių visai tokiomis nelaikys. Bet nekalbėsiu apie tokius globalinius reiškinius. Kiekvieną vakarą, grįždamas į namus, praeinu pro bankrutavusio prieš metus banko kioską, kurio sieną puošia reklaminė nuotrauka. Joje vaizduojamas atsidrėbęs svajingas jaunuolis su trijų dienų barzdele, o jam virš galvos sukasi ano banko siūlomos vizijos. Plakatui pozavęs modelis šiandien matydamas savo atvaizdą neturėtų labai džiaugtis. Nors ką gali žinoti? Vengiu žiūrėti televizijas, kurių trečdalį laiko užteršia reklama. Jeigu priverčia žiūrėti mane sudominęs dalykas, tai guodžia mintis, kad idiotiškai agresyvių ar saldžių balsų savininkai, jeigu dar nebus praradę gėdos jausmo, ateityje pasijus kažkada įlipę. Bet tai irgi tik mano nuomonė, kuri „gali nesutapti su leidėjų, jeigu tokių atsirastų, ir balsų savininkų nuomone“. Arogantiška ponia prasitarė, kad Lietuvoje gyventi pasiliko tiktai pensininkai ir kvailiai. Atitariau, kad priklausau abiem grupėms. Pridėjau, kad pasiliko ir trečia grupė – sukčiai, sėkmingai lyg piktžolė trąšioje dirvoje tarpstantys pirmųjų aplinkoje. Atvirai pasakius, taip nemanau, bet reikia juk savo balseliu prisidėti prie bendro verksnių choro. Aš, kaip minėjau anksčiau, kaip kiekvienas normalus ir šiek tiek sąžiningas žmogus ne kartą ir ne du esu užlipęs ir įlipęs, bet apie tai negaliu juk viešai skelbtis. Jeigu nemalonūs prisiminimai nesiduoda slopinami, tada imuosi kažko malonesnio širdžiai. Pavyzdžiui, rašyti ar paišyti. Arba bandau prisiminti, kaip vaikystėje skaitydavau ir skaitydavau pastogėje rastą nutriušusią prieškarinę knygutę. „Miunhauzeno nuotykiai“, iliustruoti man nežinomo dailininko graviūromis, vaikystėje buvo viena mėgstamiausių knygų. Galbūt todėl, kad veiksmas vyksta laukinėje, nepažįstamoje šalyje vykstant iš Saksonijos į Petrapilį. Nedrįstu cituoti tiksliai, bet skambėdavo panašiai: „Lietuvoje, vaikščiodamas po mišką ir valgydamas vyšnias, pamačiau galingą elnią. Neturėjau kulkų, todėl iš nevilties jam į kaktą iššoviau vyšnios kauliuku. Įsivaizduokite, kitais metais, važiuodamas atgal, pamačiau tą patį elnią su augančiu ant kaktos vyšnios medžiu. Kaip vakare buvo malonu valgyti virėjo iškeptą elnieną užkandant sultingomis vyšniomis.“ Knyga buvo nuostabi savo paslaptimis – neturėjo viršelių, pirmųjų ir paskutinių puslapių, išplėšti ar sunaikinti lapai leisdavo perkurti siužetą, interpretuoti pagal nuotaiką, netgi bandyti laužti panašaus stiliaus istorijas. Psichologijoje tai turėtų skambėti kažkaip panašiai į Miunhauzeno kompleksą (apie tokį skaičiau amerikoniškame trileryje). Nieko keisto. Seniai įsitikinau – kuo didesnė nesąmonė, tuo ji labiau veikia. Jeigu būčiau jaunesnis, gražesnis, impozantiškesnis, sukurčiau nesąmonę ir ja priversčiau patikėti daugelį. Deja, amžius ir išsilavinimas neleidžia, nes „mes gimnazijų ir akademijų nebaigę“ – šitaip kalbėdavo mano buvęs kolega. Po savaitės gėrimo jis kaip iš gausybės rago pildavo lotyniškas sentencijas, Cicerono kalbų ištraukas. Buvę pavaldiniai, kai jis dirbo kombinate sandėlininku, nešdami į meditacijos vietą sandėlio rūsyje degtinės krepšelius (užkandos nereikia!) dievobaimingai tarpusavyje kalbėdavosi apie vyr. sandėlininko studijas kunigų seminarijoje, klebonavimą niekam nežinomoje parapijoje, netikėtą meilę niekam nežinomai moteriai. Po šitų nesąmonių mano herojus vieną gražią dieną nusprendė tapti geruoliu: ryžtingai ir visiems laikams metė cigaretes ir taurelę, tuo prarasdamas pusę žavesio. Retsykiais susitikęs gatvėje, matydamas dabar jau pavandenijusias bereikšmes akis, pagalvoju: „Kaip tu pasenai nuo to laiko, kai Krokuvos turguje dešras pardavinėjai, grįždavai apdaužytais į ukrainiečių reketininkų snukius krumpliais.“ Ir pasakojimai jo tada būdavo įdomūs – ne dabartiniai didaktiniai, įtariu, dažnai prasilenkiantys su tiesa, bet, kartoju, įdomūs. Manau, kad tą gyvenimo laikotarpį jis laiko nesėkmingu užlipimu. Sic transit gloria mundi.
Klausydamasis kito bičiulio, taip pat buvusio bloguolio, o dabar labai labai teigiamo žmogaus, užknistas jo kūrybinių ir, aišku, grandiozinių planų, bandydamas pakeisti man nuobodžią temą, paklausiau, ar jis suprantantis, kad keturiasdešimt penkerius nugyvenęs vyras yra iš esmės nugyvenęs savo biologinį amžių, todėl vadinamoji stiprioji lytis dėl vienų ar kitų priežasčių, nuo ligų ar nelaimių, prieš savo valią ar savanoriškai taip dažnai iškeliauja pas protėvius. Tokiame amžiuje vaikai būna užauginti, namas pastatytas, medis pasodintas. Jeigu iki šio amžiaus to nepadarei, tai vargu ar padarysi. Nuo šių žodžių bičiulis neteko žado, o aš plėtojau mintį toliau, kad garbaus amžiaus sulaukę ir iškilius kūrinius sukūrę mokslininkai, rašytojai ar įvairaus profilio menininkai yra veikiau išimtis negu taisyklė. Juk jų daugybė atsiduria dausose nesulaukę nė keturiasdešimt. Senoliai pranašesni, nes, jeigu turi susikūrę tvirtą materialinį foną, gali žaisti, anot Hessės, stiklo karoliukų žaidimus, kurie jaunesniųjų kartų, su nedidelėmis išimtimis, visai nejaudina. Paprastai tokio amžiaus žmonės laikomi išmintingais, sukaupusiais didelę ar net milžinišką patirtį. Gal ir tiesa, bet ar visados tai daug lemia? Kita vertus, tuo netikiu, nes, mano nuomone, asmenybė susiformuoja iki penkerių metų, o vėliau lyg Kalėdų eglutė aplimpa priedais, kurie iš šalies žiūrint turėtų byloti apie išmintį. Pavyzdžiui, ką nusenęs literatūros klasikas galėtų papasakoti apie jauno žmogaus jausmus, sukurti erotinį elementą, be kurio neegzistuoja joks šiuolaikinio autoriaus literatūrinis kūrinys? Žmogus pajėgus mąstyti, kalbėti tik apie savo amžiui būdingas aktualijas, o visa kita tinka tiktai memuarams. Prikalbėjau tada ir daugiau dalykų, kuriuos išgirdęs pats suabejočiau jų teisingumu, bet juokingiausia, kad po pokalbio praėjus gal dviem savaitėms minėtasis bičiulis susistabdė gatvėje ir labai rimtu veidu paklausė: „Ar pagalvojai, kad vyro biologinis amžius trunka iki keturiasdešimt metų?“ Tada išdėstė mano sakytus teiginius. Pagalvojau, kad buvęs bičiulis bando nusišluostyti kažkada suteptus batus.
Anksčiau ar vėliau, o gal nuolat visi mes užlipame ant kažko nekvepiančio. Skirtumas toks – ar laiku pamatome, ar padarome išvadas. O gal taip įprantame, kad nekreipiame nė mažiausio dėmesio į sklindantį blogo kvapo šleifą.