Tremtis po tremties

Lai­ku ir ne­lai­ku

Dėl Zio­no aš ne­ty­lė­siu,

dėl Je­ru­za­lės aš ne­nu­rim­siu,

kol jos tei­su­mas kaip auš­ra ne­su­švis

ir jos per­ga­lė kaip deg­las ne­su­lieps­nos.

Iš­vys tuo­met tau­tos ta­vo tei­su­mą,

vi­si ka­ra­liai – ta­vo šlo­vę.

Tu bū­si va­di­na­ma nau­ju var­du,

ku­rį pats VIEŠPATS tau su­teiks.

Tu bū­si puoš­ni ka­rū­na VIEŠPATIES ran­ko­je,

ka­ra­liš­ka dia­de­ma sa­vo Die­vo de­ši­nė­je.

Ta­vęs dau­giau ne­be­va­dins „Pa­lik­tą­ja“

ir ta­vo ša­lies – „Nu­nio­ko­tą­ja“.

Bet tu bū­si va­di­na­ma „Ji ma­no ža­ve­sys“,

o ta­vo­ji ša­lis – „Iš­te­kė­ju­sia“,

nes VIEŠPATS ta­vi­mi ža­vi­si,

už jo yra iš­te­kė­ju­si ta­vo­ji ša­lis.

Kaip tuok­tų­si vai­ki­nas su mer­ge­le,

taip ta­va­sis Sta­ty­to­jas su­si­tuoks su ta­vi­mi.

Kaip džiau­gia­si nuo­ta­ka jau­ni­kis,

taip ta­vi­mi džiaug­sis ta­va­sis Die­vas.

Iz 62, 1–5

Izai­jo kny­gos gies­mė apie iš­te­kė­ju­sią Je­ru­za­lę pa­si­ren­ka­ma tiks­lin­gai – li­tur­gi­jo­je šį sek­ma­die­nį jai skir­ta ly­dė­ti Ka­nos ves­tu­vių ap­ra­šy­mą iš Evan­ge­li­jos pa­gal Jo­ną, vie­ną tų tri­jų pa­veiks­lų, ku­rie ki­ta­dos su­da­rė Epi­fa­ni­jos iš­kil­mių tu­ri­nį. No­rė­tų­si atkreipti dėmesį, kad abie­jų teks­tų ry­šys ga­na pa­vir­šu­ti­niš­kas, kad Izai­jo pos­mai pri­dur­ti prie Evan­ge­li­jos tik dėl ati­tin­ka­mų me­ta­fo­rų. Ta­čiau ki­tą­syk nu­tin­ka taip, kad skir­tin­gų epo­chų bib­li­niai teks­tai at­ran­da ben­drą kal­bą ne ten, kur jiems pa­reng­ta vie­ta su­si­tik­ti ir su­si­kal­bė­ti.

Pir­šly­bų, jung­tu­vių, san­tuo­ki­nio gy­ve­ni­mo pa­ly­gi­ni­mai, ku­riais nu­sa­ko­mi Die­vo ir jo tau­tos san­ty­kiai, skam­ba įspū­din­gai ir iki šiol so­čiai mai­ti­na krikš­čio­niš­ką re­to­ri­ką. Mis­ti­kų žo­džiai apie sie­los su­ža­dė­ti­nį, san­tuo­kos ir in­ty­mios mei­lės slė­pi­niais pa­grįs­ta vie­nuo­liš­ko­jo gy­ve­ni­mo sam­pra­ta, pa­ga­liau Baž­ny­čios kaip Kris­taus su­ža­dė­ti­nės vaiz­di­nys – vi­sa tai ky­la iš se­no­sios bib­li­nės (ar dar anks­tes­nės) tra­di­ci­jos skir­ti Die­vui di­džio­jo su­tuok­ti­nio vaid­me­nį. Izai­jas anaip­tol ne­bu­vo šios tra­di­ci­jos au­to­rius. Ge­ro­kai prieš jį šia me­ta­fo­ra jau nau­do­jo­si Ozė­jas ir Eze­chie­lis, o Je­re­mi­jo raš­tuo­se jos iš­si­sklei­di­mas dar la­biau pri­me­na tai, ką vė­liau gie­dos Izai­jo kny­ga.

Ži­no­ma, ori­gi­na­lu­mas ar au­to­ri­ų tei­sės čia vi­sai ne­svar­bu. Iš vie­nos pra­na­šų kny­gos į ki­tą ke­liau­jan­tys mo­ty­vai lei­džia su­vok­ti ki­tus įdo­mius da­ly­kus. Pa­vyz­džiui, ko­dėl pra­na­šas skai­to pra­na­šą ir kas iš to iš­ei­na. Pa­si­kar­to­ji­mai nė­ra nei at­si­tik­ti­nu­mas, nei gry­na li­te­ra­tū­ri­nė iš­mo­nė. Pra­na­šas ci­tuo­ja ar pa­ra­fra­zuo­ja ki­tą pra­na­šą ne to­dėl, kad pats ne­tu­rė­tų ko pa­sa­ky­ti. Se­nų te­mų va­ria­ci­jos, pa­ra­le­lių at­si­ra­di­mas su­gre­ti­na skir­tin­gas epo­chas ir is­to­ri­nę pa­tir­tį. Kar­tais to­kia gi­mi­nys­tė nie­ko ypa­tin­go ne­reiš­kia, ta­čiau ki­tą­syk ji do­va­no­ja nau­jas bib­li­nių teks­tų in­ter­pre­ta­ci­jas.

Je­ru­za­lės at­sta­ty­mo ir bū­si­mo pa­šlo­vi­ni­mo te­ma, iš­reikš­ta san­tuo­kos, iš­ti­ki­mos mei­lės ka­te­go­ri­jo­mis, pra­na­šų li­te­ra­tū­ro­je ryš­kiau­siai plė­to­ja­ma Ba­bi­lo­no in­va­zi­jos ir trem­ties kon­teks­te kaip bū­si­mos Die­vo per­ga­lės vi­zi­ja ir pa­guo­dos do­zė ka­tast­ro­fos par­blokš­tai tau­tai. Ta­čiau šiuo at­ve­ju pra­na­šas grie­bia­si pra­smin­gos ir pa­trauk­lios me­ta­fo­ros jau ki­to­mis ap­lin­ky­bė­mis, tar­si po lai­ko. Trem­tis pa­si­bai­gu­si. Nuo 56-ojo Izai­jo kny­gos sky­riaus pra­si­de­da ki­to au­to­riaus, va­di­na­mo­jo tre­čio­jo Izai­jo, kū­ry­ba. Tai vi­siš­kai nau­jas is­to­ri­nis eta­pas, at­gi­mi­mo ir lū­kes­čių iš­si­pil­dy­mo me­tas. Į Pa­les­ti­ną su­grį­žę trem­ti­niai jau ne­tu­rė­tų bū­ti guo­džia­mi tais pa­čiais žo­džiais, ku­rie skam­bė­jo žlun­gant Je­ru­za­lei. Tre­čia­sis Izai­jas iš sa­vo pirm­ta­ko trem­ties pra­na­šo (Deu­te­ro Izai­jo) pe­ri­ma tai, kas nie­kaip ne­si­de­rin­tų prie nau­jo gy­ve­ni­mo už­mo­jų. Vėl kaip trem­ties die­no­mis iš­ky­la Die­vo pa­tep­to­ gel­bė­to­jo fi­gū­ra, ver­čian­ti sva­jo­ti apie po­li­ti­nį ir so­cia­li­nį per­ver­smą, ku­ris padary­tų ga­lą prie­spau­dai ir ne­tei­sin­gu­mui. Pa­ža­das nu­ra­šy­ti sko­las ir ne­be­pai­sy­ti tau­tos nuo­dė­mių taip pat bu­vo da­lis pa­guo­dos ir vil­ties pro­gra­mos trem­ty­je. Nie­kas ne­pa­si­kei­tė at­šven­tus su­grį­ži­mą. „Mū­sų da­lia to­kia, lyg tu ne­bū­tum nie­kad mū­sų val­do­vu bu­vęs, tar­tum nie­kad mes ta­vuo­ju var­du ne­bū­tu­me va­di­nę­si“, – pra­na­šui be­lie­ka tik ap­rau­do­ti sa­vo tau­tos lem­tį. Je­ru­za­lė te­bė­ra su­pan­čio­ta nuo­dė­mių ir vėl lau­kia pa­ža­dė­to iš­lais­vi­ni­mo ir iš­te­ki­ni­mo.

Ne­iš­si­pil­dęs iš­si­pil­dy­mas. Ba­bi­lo­no ne­lais­vės pa­bai­ga, tai, kas trem­ties pra­na­šų vi­zi­jo­se tu­rė­jo tap­ti šlo­vin­gu ant­ruo­ju Eg­zo­du, le­gen­di­niu lais­vės žy­giu, Izai­jo kny­gos pas­ku­ti­niuo­se sky­riuo­se pa­si­ro­do kaip nau­ja, nie­ka­da ne­si­bai­gian­ti trem­tis. Šis mo­ty­vas vė­liau ne­syk kar­to­sis ki­tų Bib­li­jos pra­na­šų raš­tuo­se ir at­si­ris iki Nau­jo­jo Te­sta­men­to pus­la­pių. Evan­ge­lis­tas Lu­kas iš­šif­ruos sa­vo lai­ko žen­klus ir Jė­zaus mi­si­jos tiks­lą pa­si­rem­da­mas ta pa­čia Die­vo pa­tep­to gel­bė­to­jo fi­gū­ra, ku­rią Izai­jas bu­vo at­ve­dęs į ne­iš­si­pil­džiu­sių iš­si­pil­dy­mų Je­ru­za­lę. Šios že­mės kaip trem­ties vie­tos teo­lo­gi­nė min­tis per­sunks ir krikš­čio­nių raš­tus. Gie­dant Sal­ve Re­gi­na, ir šian­dien pra­šo­ma, kad mie­liau­sio­ji Mer­ge­lė mums po šios trem­ties pa­ro­dy­tų sa­vo įsčių vai­sių.

Ka­žin ar vi­sa tai tik te­olo­gi­nės graž­by­lys­tės. Ne­tu­ri­me pra­na­šo (tai, be­je, ir­gi bib­li­nė te­ma), ku­ris kaip Izai­jas pa­sa­ky­tų, kad mū­sų ne­lais­vė jo­kiais at­gi­mi­mais ne­pa­si­bai­gė ir kad mes pa­tys dėl to at­sa­kin­gi. O kol dan­gus duos mums pra­na­šų, ga­li­ma skai­ty­ti anuos tūks­tant­me­čius teks­tus. Štai imi ir per­skai­tai to­kias ei­lu­tes: „Au­ko­ti jau­tį ar už­muš­ti žmo­gų, skers­ti avi­ną ar suk­ti šu­niui spran­dą, au­ko­ti grū­dus ar lie­ti kiau­lės krau­ją, de­gin­ti smil­ka­lus ar gar­bin­ti sta­bą, – tai da­ly­kai taip mėgs­ta­mi žmo­nių, ku­riems ma­lo­nios jų pa­čių bjau­rios apei­gos.“ Čia iš tos pa­čios Izai­jo kny­gos. O gal jau iš ki­tur?

-tj-