SARA POISSON. Eilės
Pagaugai
Sekmadienis – diena, kada sekasi tinkamai pakreipti galvą atsakant į tolimą šunų lojimą: juos erzina mano ar jūsų smarvė, kurią jiems pristato vėjo laiškanešys. Jie skiemenuoja ore au-au-augančius pagaugus, kuriems išbaigti pritrūksta žodžių arba įsitikinimo. Arba tiesiog žmogiškumo, jeigu esate šuo.
Saulė virš šio mikčiojimo – lyg žvilgantis griaunamasis svambalas, turintis mūsų išsvajotąją tobulą ir pašlovintą formą, mūsų bendrus pagaugus.
Miškas ūžia baimės ir drąsos kompozicijas, taigi pagaugus.
Šviesa ir tamsa susuka vidurius, įgręžia vidurkį kiemo ir gyvenimo vidury, kol vieną dieną pokštelėsite tarsi nugalėtas pagaugų kamščiatraukio kamštis.
Tvenkinys sklidinas lyg verksmui prinokusi akis, vėjas ir vandens augalėliai nepailsdami raičioja vandens ženklus, kuriems perskaityti stinga išmanymo, gailestingumo ir skonio.
Vis dar riebi rudens varlė įplaukia į mano ar jūsų nuostabos lauką ir lieka ten labiau negu vandeny, kaip ir jūsų atvaizdas josios kūningoje nuostaboje.
Pagaugai išbaigia jūsų galvų kraipymo meną, jie yra jūsų formų kalba, jūsų tykios meilės forma.
Žiogaičiai–Mažeikiai, 2012 lapkritis