Ne­tik­ro­viš­kas Brod­vė­jus tik­ro­viš­ka­me Mil­ti­ny­je

MA­TAS GRUB­LIAUS­KAS

Lie­tu­vos te­at­ras ir to­liau kal­ba apie sa­ve, ir ne tik me­ta­kal­ba, bet ir me­ta­vai­dy­ba. Taip jis sie­kia nu­sta­ty­ti sa­vo vie­tą po sau­le: ką jis tu­ri ro­dy­ti, ko­kia jo funk­ci­ja, kaip sa­ve pa­teik­ti. Jo­nas Vait­kus „Vi­suo­me­nės prie­še“ svars­to, ar ak­to­rius ga­li mo­ra­li­zuo­ti ant sce­nos, ar jam rei­kia nuo jos nu­lip­ti. Os­ka­ras Kor­šu­no­vas „Ka­ted­ro­je“ klau­sia, ar te­at­ras yra, o jei ne – tu­rė­tų bū­ti me­ce­na­tų „klap­čiu­ku“ ar iš­lai­ky­ti au­to­no­mi­ją. Dai­nius Kaz­laus­kas „Kul­ko­se virš Brod­vė­jaus“ ban­do ap­čiuop­ti ak­to­rių vai­dy­bos tik­ru­mą – te­mą, gal kiek pri­mirš­tą šian­die­ni­nia­me te­at­re, kai re­ži­sie­riai sie­kia šo­ki­ruo­ti pub­li­ką ar per­teik­ti to­kią ne­ma­ty­tą ne­gir­dė­tą kū­ri­nio in­ter­pre­ta­ci­ją, kad ją įgy­ven­di­nant pa­si­da­ro ne­be­svar­bi ar­ba nu­blanks­ta ak­to­rių vai­dy­ba.

Sa­ky­čiau, kad pa­kal­bė­ti šia te­ma Dai­nius Kaz­laus­kas pa­si­rin­ko pa­lan­kią pje­sę. Ji pa­ti kal­ba apie tik­ru­mą ir ne­tik­ru­mą, ta­čiau ne tik kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, bet ir te­at­ro sce­no­je, kas ma­ty­ti iš to, kad veiks­mas vyks­ta Brod­vė­ju­je re­pe­tuo­jant jau­no dra­ma­tur­go – Dei­vi­do Šai­no – pje­sę. Ne kar­tą per re­pe­ti­ci­jas nu­skam­ba ak­to­rių ar tų, ku­rie ste­bi re­pe­ti­ci­jas, prie­kaiš­tai, kad Dei­vi­do pje­sė yra ne­tik­ro­viš­ka, kad jo­je per daug pa­pras­tes­niam žmo­gui ne­su­pran­ta­mų me­ta­fo­rų, siu­že­ti­nių ir sce­nog­ra­fi­nių spren­di­mų. Či­čis – iš ša­lies re­pe­ti­ci­ją ste­bin­tis he­ro­jus – prie­kaiš­tau­ja, kad Dei­vi­do pje­sė yra ne­tik­ro­viš­ka, nes re­a­lia­me gy­ve­ni­me taip ne­vyks­ta, to­dėl ir ak­to­rių vai­dy­ba tam­pa ne­su­pran­ta­ma, jie ne­ga­li įsi­jaus­ti į vai­di­na­mus per­so­na­žus. To­dėl te­at­ras tam­pa ne nuo­šir­dus, o ci­niš­kas, nes nie­kas ne­ti­ki sa­vo at­lie­ka­mu vaid­me­niu. To­kiu prin­ci­pu pa­sta­ty­tas ir vi­sas, iš­sky­rus pas­ku­ti­nę sce­ną, Dai­niaus Kaz­laus­ko spek­tak­lis.

Pats spek­tak­lis pra­si­de­da be tik­ru­mo jaus­mo: ak­to­riai vaikš­to iš vie­nų užku­li­sių į ki­tus stum­dy­da­mi įvai­rias de­ko­ra­ci­jas, ne­na­tū­ra­liai lanks­ty­da­mie­si ir ne­nu­ošir­džiai šyp­so­da­mie­si žiū­ro­vams. Iš pra­džių net ky­la jaus­mas, kad at­ėjai ne į pro­fe­sio­na­lų te­at­rą, o į kau­kių kar­na­va­lą, kur kiek­vie­nas žmo­gus yra už­si­dė­jęs sa­vo kau­kę, ta­čiau vi­siš­kai ja ne­ti­ki, net­gi yra ne­pa­ten­kin­tas, kad tu­ri ją dė­vė­ti: jis nė­ra tas, ko­kią kau­kę dė­vi. Pa­vyz­džiui, laik­raš­ti­nin­kas kiek­vie­ną­kart laik­raš­čius iro­niš­kai nu­me­ta ant že­mės ir to­liau dirb­ti­nai šyp­so­da­ma­sis nu­va­žiuo­ja dvi­ra­čiu. Ta­čiau kau­kės ga­lia yra di­des­nė. Ji įtrau­kia ak­to­rių ir jis tam­pa tuo per­so­na­žu, ku­rio kau­kė jam už­dė­ta. Ir to­ji ga­lia to­kia stip­ri, kad jam ne­truk­do ger­ti iš tuš­čios ar net įsi­vaiz­duo­ja­mos stik­li­nės ir pa­si­ger­ti, rū­ky­ti ne­pri­deg­tą ci­ga­re­tę ir ja mė­gau­tis.

Kai kei­čia­si sce­na, ak­to­riai daž­niau­siai pa­tys pa­kei­čia de­ko­ra­ci­jas, ku­rios dau­giau­siai vi­sos yra su ra­tu­kais ar bent jau leng­vos, kad jas ga­lė­tų at­neš­ti ke­li ak­to­riai. Be to, jų kei­ti­mas yra la­bai sti­li­zuo­tas, pa­vyz­džiui, vie­nam per­so­na­žui kiek­vie­ną­kart įei­nant į sce­ną įne­ša­mi ke­li va­zo­nai gė­lių, juos at­ne­ša du ak­to­riai, ta­čiau tik vie­nas iš jų juos su­sta­to „tin­ka­mai“. Kar­tais vie­toj pis­to­le­to pa­si­tel­kia­mi du iš­ties­ti pirš­tai. Vie­toj tik­ro šuns nau­do­ja­mas pliu­ši­nis žais­las. Tai­gi vi­są spek­tak­lį tvy­ro ne­tik­ru­mo jaus­mas, kad kiek­vie­nas ak­to­rių ju­de­sys, kiek­vie­nas iš­tar­tas žo­dis yra su­vai­din­tas, ne­na­tū­ra­lus, vi­si ap­si­me­ti­nė­ja. Ta­čiau to spek­tak­lio he­ro­jai ne­pa­ste­bi – jiems tai tik­ro­vė, o dau­giau ga­li pa­ste­bė­ti tik žiū­ro­vas. Ir tik pas­ku­ti­nė­je spek­tak­lio sce­no­je, kai pa­ga­liau pa­grin­di­nis he­ro­jus pri­si­pa­žįs­ta, kad jis nė­ra tas, kas ma­nė esąs vi­są spek­tak­lį, stik­li­nės pri­si­pil­do rau­do­no­jo vy­no, yra pri­de­ga­mos ci­ga­re­tės ir į sce­ną įve­da­mas net tik­ras šu­niu­kas.

Ta­čiau to­kiu bū­du ir pats Dai­niaus Kaz­laus­ko spek­tak­lis tam­pa dvi­sluoks­nis: iš pir­mo žvilgs­nio jis dau­giau kri­ti­kuo­ja tą per­ne­lyg mo­der­nų ir su­dė­tin­gą te­at­rą, ta­čiau, pa­si­telk­da­mas ne­pri­deg­tas ci­ga­re­tes, tuš­čias stik­li­nes (rū­ky­ti ar ger­ti sce­no­je jau net ne­be mo­der­nu, o na­tū­ra­lu), spek­tak­lio me­tu per­stum­do­mas de­ko­ra­ci­jas, jis pa­da­ro te­at­rą mo­der­nų ir kal­ban­tį apie su­dė­tin­gus ir daž­niau­siai pa­pras­tes­nio žiū­ro­vo ne­svars­to­mus da­ly­kus. Ta­čiau kaip ir ki­ti mi­nė­ti spek­tak­liai šis ne­sie­kia bes­ti pirš­tu ir pa­ro­dy­ti at­sa­ky­mą: jis vei­kiau at­gai­vi­na pri­mirš­tą te­mą.