Kup­ra­nu­ga­riai iš­gel­bės pa­sau­lį

PAU­LI­NA DRĖG­VAI­TĖ

– Koks keis­tas gy­vū­nas yra kup­ra­nu­ga­ris.

Už­snig­ti mū­sų lau­kai, pa­vie­nės tro­bos ir ne­iš­sen­kan­tis be­vil­tiš­ku­mas. Kuo tau ne dy­ku­ma? Gal­būt dėl to toks at­ski­ru­mas? Juk ži­nai, žie­mą už­pus­tys ir nie­kas ne­pa­dės… Te­ga­li pa­si­duo­ti ir ti­kė­tis, kad vis­kas bus ge­rai.

– O kup­ra­nu­ga­riai?

– Ma­tai, kup­ra­nu­ga­riui ki­taip. Ar ka­da su­si­mąs­tei, ko­kia be­ga­li­nė yra dy­ku­ma? Ta­ve nu­šaus prie sve­ti­mo šu­li­nio, jei prieš tai ne­nu­si­šau­si pats. Sa­vo gin­klą tur­būt pa­me­tei. Gal­būt jau iš­pro­tė­jai? Bet tu ne­pra­žū­si, nes jo­ji kup­ra­nu­ga­riu. Būk at­vi­ras: šiek tiek jo pri­si­bi­jai, gi toks keis­tas, su Hi­ma­la­jais ant nu­ga­ros, kaip ga­li­ma taip il­gai ne­ger­ti van­dens. Kup­ra­nu­ga­rio nie­kuo ne­nu­ste­bin­si. Ir jei­gu tek­tų nuo­šir­džiai pa­sa­ky­ti, kur rink­čiau­si bū­ti – dau­gia­bu­čio kam­ba­ry­je su šim­tap­ro­cen­ti­ne san­tech­ni­ka ar pa­kly­du­si Sa­cha­ro­je su kup­ra­nu­ga­riu, ma­nau, at­sa­ky­mas yra aki­vaiz­dus.

Mū­sų vir­tu­vė­je jau Ka­lė­dos. Prieš ke­lias die­nas nu­gvel­bė­me ro­ži­nę eg­lę iš pir­mo aukš­to. Pa­tys kal­ti, kad yra bur­žua, pa­si­puo­šė mat. At­si­dė­ko­da­mi mū­sų plo­vik­lių vai­vo­rykš­tę su­ki­šo šal­dy­tu­vo ka­me­ron – in­dų krū­vos aukš­tis itin bau­gi­nan­tis. Ne­ra­šy­ta tai­syk­lė: tas, ku­ris nu­vers ją sa­vo lėkš­te, vis­ką plaus. Ven­giu kriauk­lės. Pus­ry­čiai šį­ryt ne­kal­būs. Pas­ku­ti­nės se­mest­ro sa­vai­tės yra žu­di­kės: per­žiū­ros, šim­tai esė, la­bo­ra­to­ri­niai dar­bai ir nuo­jau­ta, kad kaž­kur ki­tur, švie­so­mis pa­si­puo­šu­siuo­se mies­tuo­se, žmo­nės jau ge­ria karš­tą vy­ną su my­li­mai­siais ir lei­džia sau ne­si­kelt iš lo­vų šal­tais ry­tais. Čar­lis pra­ne­ša, kad šal­dy­tu­ve pra­kiu­ro kaž­kie­no pie­nas ir per­šla­po po juo bu­vu­si duo­na. Kie­no? Ži­no­ma, ma­niš­kė. Nuo­sta­bi gruo­džio pra­džia. Įei­na Pa­o­las. Už­pli­ko stip­rios juo­dos ka­vos. Jis – ita­las, įsi­my­lė­jęs An­gli­ją, ling­vis­ti­ką ir mus. Pri­sė­dęs prie sta­lo, at­si­ver­čia „The In­de­pen­dent“ (nes pi­giau­sias). Bal­su skai­to ho­ros­ko­pą: šian­dien jam ver­tė­tų pa­si­sau­go­ti svar­bių eko­no­mi­nių spren­di­mų, o man ne­rei­kia aiš­kin­tis san­ty­kių su sa­vo ant­rą­ja pu­se. Tu­rė­siu ome­ny. Pa­o­las kva­to­ja­si. „Jei­gu į ma­no na­mus įsi­lauž­tų va­gys, nu­si­juok­čiau ir pi­ni­gų ieš­ko­čiau kar­tu su jais.“ Pa­lin­kė­jęs sėk­mės, ap­si­mu­tu­riuo­ja ša­li­ku ir iš­ei­na į pa­skai­tą. Lai­kas ju­dė­ti ir man. Šian­dien – per­žiū­ra. Tai, dėl ko in­ten­sy­viai (na, ga­na) dir­bo­me šias sa­vai­tes. Įver­ti­ni­mas skai­čiu­mi ga­nė­ti­nai ne­įdo­mus; žy­miai svar­biau ti­rian­tys ben­dra­kur­sių žvilgs­niai.

Per­žiū­ra: šo­kio ju­de­siais iš­reikš­ti smur­tu vir­tu­sį geis­mą; ci­tuo­ti Bul­ga­ko­vą su rau­do­nu obuo­liu ran­ko­je; gu­lint ant sce­nos, ty­liai šnabž­dė­ti Bla­ke’o ei­les; vi­siems pen­kiems pa­virs­ti vie­nu laik­ro­di­nio tiks­lu­mo me­cha­niz­mu, ta­čiau ne­pra­ras­ti dar­bo džiaugs­mo. Sukūrė­me ju­de­sių ru­ti­ną: ka­va, laik­ro­dis, met­ro, spaus­di­ni­mas, oro gurkš­nis, met­ro, laik­raš­tis, ži­nu­tės te­le­fo­nu, mie­go­ti, ka­va, laik­ro­dis… Kaž­kur gir­dė­ta? Mū­sų kur­to per­for­man­so te­ma – ga­nė­ti­nai abst­rak­ti. „Vil­tis“. At­si­sa­kę min­ties tie­siog pa­leis­ti dan­gun šim­tą bal­tų ba­lan­džių, te­pak­lau­sė­me: ko­dėl? Ko­dėl kas­ryt pa­bun­da­me? Ko­dėl kas­dien tuo pa­čiu ke­liu ju­da­me dar­bo link, ap­si­pir­ki­nė­ja­me ir ga­lų ga­le esa­me be­pro­tiš­kai pa­var­gę? Už­trau­kia­me užuo­lai­das, nes ką gi pa­gal­vos kai­my­nai. Tai – įsi­šak­ni­ju­si struk­tū­ra, ru­ti­na, be ku­rios, ne­duok­die, įsi­vy­rau­tų vi­di­nė anar­chi­ja. „The things you own, they end up ow­ning you“, – ci­tuo­jant Tai­le­rį Dar­de­ną. Kad ir kaip bū­tų keis­ta, vil­tis – šios struk­tū­ros va­rik­lis. Gal­vo­jo­me apie uto­pi­jos ir dis­to­pi­jos ry­šį. Dar­bą kas­dien, ti­kin­tis, kad ta­vo vai­kai, anū­kai, pro­anū­kiai gy­vens ge­riau ne­gu tu. Gra­žes­nės at­ei­ties kū­ri­mą. Ir skaus­min­gą įžval­gą, kad da­bar­ti­nė re­a­ly­bė yra tai, dėl ko pra­ei­ty­je dir­bo iš­ti­sos gi­mi­nės kar­tos. Ar sva­jo­nės pil­do­si? Net ne­ži­nau. Jei­gu vi­si in­ten­sy­viai pa­sva­jo­tu­mė­me apie ro­ži­nį ry­to­jų, ar jis at­ei­tų? Ru­dens cir­kas pa­ro­dė, kad dau­gu­ma ge­res­nę at­ei­tį ku­ria il­ge­sin­gai žvelg­da­mi Ry­tuos­na. Jei­gu ka­vi­nė­je už­lip­čiau ant sta­lo ir pa­ža­dė­čiau ta­ba­ko ir mo­te­rų vi­siems už ma­ne bal­sa­vu­siems, ar lai­mė­čiau? Su ge­ra vie­šų­jų ry­šių ko­man­da – net ne­abe­jo­ti­nai.

Ir ma­no kū­nu laks­to šiur­pai, ste­bint ke­lias vi­siš­kai skir­tin­gas re­a­ly­bes. Tą, ro­do­mą per va­ka­ri­nes ži­nias, tei­gian­čią, kad mes vė­lei įklim­po­me, ir ne­svar­bu, jog vi­si su­pran­ta­me, kad mus juo­dai ap­gau­di­nė­ja, nič­nie­ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti. Ga­lė­tu­me iš­dauž­ti po­rą lan­gų, bet juos at­gal su­dė­tų už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus. Ar­ba su­kur­tų ko­mi­si­ją pi­lie­čių ne­pa­si­ten­ki­ni­mui tir­ti. Ir įsta­ty­mus vė­lei skelbs tie, ku­riems ne­duo­tum sa­vo ma­ši­nos vai­ruo­ti. Bai­giu mur­mė­ti, sa­ko, niurz­gų nie­kas ne­mėgs­ta. Ana­pus ek­ra­no – ne ką gra­žiau. Jei­gu ti­kė­čiau spau­dos sky­riais pre­ky­bos cen­truo­se, mo­te­rims te­tu­rė­tų rū­pė­ti mez­gi­nių krai­te­lės, nau­jau­si re­cep­tai ir ma­dos ko­lek­ci­jos – šie žur­na­lai tū­no gry­nai mo­te­riš­kų spau­di­nių sky­riu­je. Ži­no­ma, vir­še­ly­je tu­pin­ti blon­di­nė tei­gia, kad ji – „JAUNA, ža­vi, veik­li“, pa­brė­žiu, bū­ti­nai JAUNA. Ji pa­ten­kin­ta sa­vo kū­nu ir my­li sa­ve to­kią, ko­kia yra, bet po mė­ne­sio skel­bia, kaip XS dy­dis ap­ver­tė jos gy­ve­ni­mo per­cep­ci­ją, tie­sa, vi­siš­kai ne­pa­lie­tęs įvai­ria­ly­pio vi­di­nio pa­sau­lio. Ki­tas pus­la­pis tei­gia, kad be nau­jau­sių, ke­tu­rias ma­no al­gas kai­nuo­jan­čių ba­tų aš be­vil­tiš­kai at­si­lik­siu nuo ma­dos ten­den­ci­jų ir man be­liks nu­si­šau­ti. O gal rim­tai nu­si­šo­vus, svars­tau, žiū­rė­da­ma vy­riš­kos spau­dos skil­tį. Tai – spaus­din­ti­nis ki­tos ly­ties, su ku­ria tu­rė­čiau už­megz­ti vi­sa­ver­čius ir pa­si­ti­kė­ji­mu grįs­tus san­ty­kius, por­tre­tas: žve­jy­ba, au­to­mo­bi­liai, po­ra pe­rok­si­di­nių gra­žuo­lai­čių. Itin įkve­pian­tis pei­za­žas.

Aki­mis per­me­tu per­ša­mas atos­to­gas ir res­to­ra­nų ap­žval­gas, jau­čiuo­si it ko­lū­kie­tė, svars­ty­da­ma, kiek žmo­nių ga­li sau tai re­a­liai leis­ti, o kam tai tam­pa ne­pa­sie­kia­mu ide­a­lu, ku­rį pa­sie­kus pa­ga­liau pel­ny­si Sta­tu­są. Nors ne, ką pa­gal­vos kai­my­nai? Ban­dau įsi­vaiz­duo­ti to­bu­lą, anot spau­dos, po­rą: abu – švy­tin­tys po atos­to­gų Mal­dy­vuo­se, ele­gan­tiš­kai kil­no­jan­tys vy­no tau­res Ope­ros ir ba­le­to te­at­re, ta­čiau nie­kad ne­pa­mirš­tan­tys kurs­ty­ti jau­kaus na­mų ži­di­nio. Ji mez­ga ke­pu­rai­tę tre­čiam jųd­vie­jų kū­di­kiui, o jis, gurkš­no­da­mas vis­kį, šal­tai val­do tarp­tau­ti­nę fi­nan­sų kom­pa­ni­ją. Ji – ne ką ma­žiau in­te­lek­tu­a­liai pa­jė­gi, tie­siog kar­je­ros at­si­sa­kė dėl šei­mos. To­bu­la idi­lė. Mąs­tau, kiek to­kių po­rų pa­žįs­tu. Kiek to­kių po­rų pa­žįs­ta ma­no tė­vai. Nė vie­nos. Ką tai reiš­kia? Mū­sų drau­gų pras­čio­kiš­ku­mą? Ne­ma­nau. Pa­ra­le­li­nė re­a­ly­bė, ne ki­taip. Be­lie­ka at­sa­ky­ti sau, uto­pi­ja tai ar dis­to­pi­ja.

Ir man nuo­šir­džiai bai­su, kad vie­ną­ryt pa­bu­siu ir gy­ve­ni­mas te­bus vir­tęs lai­ku, ku­rį rei­kia pra­stum­ti nuo al­gos iki al­gos, ku­rią iš­lei­siu nau­jam IKEA įran­kių rin­ki­niui, kad at­ėję ben­dra­dar­biai man­da­giai su­si­ža­vė­tų ir už­si­deg­tų pa­vy­du. Nuo sie­nos prie­kaiš­tin­gai žvelgs Or­wel­las, sa­kai, 2+2=5, nes taip pa­ra­šy­ta va­kar laik­raš­ty­je? Pir­mą­syk pa­ma­čiu­si fil­mą „Ara­bi­jos Lo­ren­sas“, su­sir­gau pa­bė­gi­mo į dy­ku­mą idė­ja. Be­si­gin­kluo­jant pran­cū­zų eg­zis­ten­cia­liz­mu ir To­mu Wait­su, tei­giant, kad vie­nin­te­lė iš­gy­ve­ni­mo vil­tis – vi­siš­kas at­si­ri­bo­ji­mas nuo pri­mi­ty­vių sie­kių kaip pi­ni­gai, kar­je­ra ir bū­ti­ny­bė iš­te­kė­ti iki 25 me­tų, be­ga­li­niai Kai­ro smė­ly­nai at­ro­do it iš­si­gel­bė­ji­mas. Sės­čiau ant kup­ra­nu­ga­rio ir vel­niop vis­ką, adios, ami­gos…

De­ja, net T. E. Law­ren­ce’as pails­da­vo. Ne­be­ma­nau, kad vi­siš­kas at­si­ri­bo­ji­mas yra iš­ei­tis – vei­kiau jau stan­dar­tų ga­lios pri­pa­ži­ni­mas. Juk be­ne di­džiau­sia bet ko­kios dis­to­piš­kos kri­ti­kos bė­da yra ta­sai hi­pok­ri­tiš­ku­mas: šį ne­pa­ten­kin­tą teks­tą ra­šau ka­vi­nė­je, ger­da­ma pui­kią ai­riš­ką ka­vą, už lan­go siau­čiant pū­gai ir skam­bant ka­lė­di­nei mu­zi­kai, ta­čiau ap­si­su­ku­si mur­mu bū­tent apie šią vi­sur bru­ka­mą šven­ti­nę kli­šę. Be­lie­ka už­lip­ti ant sta­ti­nės ir ap­si­skelb­ti me­si­ju, iš­ra­du­siu dvi­ra­tį. Ir taip kas­syk: kaip kri­ti­kuo­ti, pa­čiam ne­bū­nant tei­siam? Ar tai iš­vis įma­no­ma? Kai drau­gei pa­sa­kiau, kad ban­dau iš­spręs­ti iš­gy­ve­ni­mo ži­niask­lai­dos ir ap­lin­kos bru­ka­mų ide­a­lų ap­sup­ty­je ka­zu­są, ši ėmė šnypš­ti, esą kam vo­lio­tis to­kia­me pri­mi­ty­viz­me, ver­čiau jau pa­kal­bė­ki­me apie Der­ri­da. „Pa­na­cė­jos nė­ra, Pau­li­na.“ Bet… gal tai ir yra iš­ei­tis? Pri­pa­ži­nus dis­to­pi­ją, ją pa­keis­ti sa­vais uto­pi­jos stan­dar­tais? Rie­dė­ti met­ro su Scho­pen­hau­e­riu ran­ko­je? Kur­ti sa­vas struk­tū­ras? Ką tik pro lan­gą ma­čiau nuo­sta­bią po­rą: vi­du­ti­nio am­žiaus ak­lą vy­rą, ve­da­mą ma­žo, ryš­kiai ro­ži­ne spal­va ap­reng­to vai­ko, mąs­tant ste­re­o­ti­piš­kai – mer­gai­tės. Ir stai­ga pa­si­ju­tau to­kia be­pro­tiš­kai kal­ta, čia sė­dė­da­ma. Tuš­ty­bių tuš­ty­bė be­ne tas ap­si­me­ti­nė­ji­mas ne­su­in­te­re­suo­tu ste­bė­to­ju, kai vi­si grįž­tam na­mo ir drau­ge, po tie­kos lai­ko, ke­liam tau­res.

Ar ka­da nors ne­be­no­rė­si­me bėg­ti į sve­ti­mas pla­ne­tas? Ar nau­ja ba­tų po­ra iš­ties pa­tai­sys ma­no as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą?

Pa­klau­siu sa­vo ka­tės Kū­čių nak­tį.