Kul­tū­ra ir me­nas – ver­tin­ga, jei tai ku­ria vy­rai

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS

Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je pa­skelb­ti še­ši Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tai, iš­rink­ti iš dvy­li­kos ko­mi­si­jos pa­skelb­tų pre­ten­den­tų. Vis­kas lyg ir gra­žu, tik vie­na „smul­kme­nė­lė“ – nei tarp lau­re­a­tų, nei tarp pre­ten­den­tų ne­bu­vo nė vie­nos mo­ters. Su­prask, nė vie­na me­ni­nin­kė ar kul­tū­ros sri­ty­je dir­ban­ti mo­te­ris per pas­ta­ruo­sius sep­ty­ne­rius me­tus nie­ko to­kio svar­baus me­nui ir kul­tū­rai ne­nu­vei­kė, kad bū­tų ap­do­va­no­ta ar bent no­mi­nuo­ta pre­mi­jai.

Coolturistės. Nacionalinės vyrų premijos. 2005

At­si­tik­ti­nu­mas? Iš­im­tis? Jo­kios dis­kri­mi­na­ci­jos ir in­ter­na­li­zuo­to sek­siz­mo? Jei at­si­tik­ti­nu­mas, tai žvilgs­nis į pre­mi­jų sky­ri­mo ten­den­ci­jas tu­rė­tų at­skleis­ti, kad tarp lau­re­a­tų eg­zis­tuo­ja bent šioks toks ly­čių ba­lan­sas. Tai bū­tų ro­dik­lis, pa­tvir­ti­nan­tis, kad mo­te­rų ir vy­rų in­dė­lis į Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no plėt­rą įver­ti­na­mas daug­maž tei­sin­gai ir ly­gia­ver­tiš­kai. Ta­čiau ten­den­ci­ja at­sklei­džia ką ki­ta. 2011 m. tarp še­šių lau­re­a­tų bu­vo tik vie­na mo­te­ris, 2010 m. si­tu­a­ci­ja bu­vo ta pa­ti, 2009 m. lau­re­a­tė­mis ta­po dvi mo­te­rys, o 2008 m. įvy­ko tai, ką iš tik­rų­jų ga­li­ma lai­ky­ti iš­im­ti­mi iš tai­syk­lės – pir­mą kar­tą nuo pat pre­mi­jų tei­ki­mo pra­džios bu­vo ap­do­va­no­tos ke­tu­rios me­ni­nin­kės iš še­šių lau­re­a­tų. Ta­čiau dar anks­tes­niais me­tais ten­den­ci­ja, kai vy­rai su­da­rė ab­so­liu­čią dau­gu­mą tarp pre­mi­jos lau­re­a­tų, bu­vo to­kia pat tvir­ta.

Dė­me­sį į vi­sa tai 2005 m. at­krei­pė ano­ni­mi­nių me­ni­nin­kių gru­pė „Co­ol­tu­ris­tės“. Sa­vo iro­niš­ku dar­bu „Na­cio­na­li­nės vy­rų pre­mi­jos“ jos pra­kal­bo apie sek­siz­mą me­no struk­tū­ro­se, o ypač apie ne­to­ly­gų mo­te­rų ir vy­rų sta­tu­so pa­si­skirs­ty­mą me­ni­nin­kų ben­druo­me­nė­je ir kar­tu vi­suo­me­nė­je. Ypač svar­bu tai, kad šie pro­ce­sai ma­to­mi ir ar­ti­ku­liuo­ja­mi kaip pro­ble­ma – juk pen­kio­li­ka me­tų vi­sa tai nie­kam ne­kliu­vo, nors tu­rė­jo ma­ty­tis pli­ka aki­mi. Taip, kaip ma­to­si šian­dien – na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jų sky­ri­mas še­šiems me­ni­nin­kams vy­rams nė­ra tik­tai at­si­tik­ti­nu­mas. Tai aiš­kios ir aki­vaiz­džios sis­te­mos, su­tei­kian­čios sta­tu­są, gar­bę ir pri­pa­ži­ni­mą re­mian­tis sek­sis­ti­niais nor­ma­ty­vais, da­lis. Sma­gu tik tai, kad šian­dien pro­gre­sy­vūs jau­nie­ji me­ni­nin­kai ne tik pa­ste­bi to­kios sis­te­mos vei­ki­mą, bet ir tu­ri va­lios reikš­ti pa­si­pik­ti­ni­mą.

Tie­sa, ko­mi­si­jos, ski­rian­čios šias pre­mi­jas, na­riai (me­ni­nin­kai ir kul­tū­ros vei­kė­jai, tarp ku­rių vėl tė­ra dvi mo­te­rys) ir tie, ku­rie čia ne­įžvel­gia pro­ble­mos, tur­būt nuo­šir­džiai ne­su­pras­tų, apie ką kal­ba­ma. Taip, ti­kė­ti­na, kad ko­mi­si­jos na­riai są­mo­nin­gai ne­bu­vo nu­si­tei­kę skir­ti pre­mi­jas bū­tent tiems as­me­nims dėl to, kad jie yra vy­rai. Bet są­mo­nin­go nu­si­sta­ty­mo čia ir ne­rei­kia, pa­kan­ka ne­kri­tiš­kai ver­tin­ti tra­di­ci­nę ly­čių tvar­ką, ne­pa­ste­bė­ti, kaip funk­cio­nuo­ja vie­šo­ji sfe­ra, pri­vi­le­gi­juo­jan­ti vie­ną ly­tį, o ki­tą ban­dan­ti pa­vers­ti ma­žiau ma­to­ma, ver­ti­na­ma ir ger­bia­ma. Taip pat – kul­tū­ri­nių ir so­cia­li­nių iš­šū­kių, su ku­riais su­si­du­ria mo­te­rys me­ni­nin­kės, ne­to­ly­gaus sta­tu­so pa­si­skirs­ty­mo, struk­tū­ri­nių kliū­čių, truk­dan­čių siek­ti įver­ti­ni­mo ir kū­ry­bi­nio to­bu­lė­ji­mo, pa­ga­liau ele­men­ta­rių ly­čių ste­re­o­ti­pų.

Ne­pa­ste­bė­ti to­kių da­ly­kų leng­viau­sia ta­da, kai sek­siz­mas per­smel­kęs dau­ge­lį kas­die­ny­bės, so­cia­li­nės, kul­tū­ri­nės veik­los stan­dar­tų to­kiu mas­tu, kad vi­sa tai tam­pa na­tū­ra­lia ir už akies ne­kliū­van­čia kul­tū­ros da­li­mi. Su­au­ga su vi­sa veik­la ir mąs­ty­mo stan­dar­tais. To­dėl vi­sai ne­keis­ta, kad kai rei­kia įver­tin­ti mo­te­rų in­dė­lį į kul­tū­ri­nį pro­gre­są, at­ro­do, kad lyg ir nė­ra ką ir už ką ap­do­va­no­ti, nes net ir pui­kiai, ta­len­tin­gai ku­rian­čios mo­te­rys tam­pa ne­ma­to­mos – ne­pa­kan­ka­mai svar­bios, ne­pa­kan­ka­mai nu­si­pel­niu­sios ar pa­si­žy­mė­ju­sios. O tai dar la­biau nu­stu­mia mo­te­ris į vie­šo­sios erd­vės ir pro­fe­si­nes pa­raš­tes, kar­tu įtvir­ti­namas įvaiz­dis, kad Lie­tu­vos kul­tū­rą ir me­ną ku­ria tik vy­rai.

Pa­prieš­ta­rau­si­te ir sa­ky­si­te, kad to­kios pre­mi­jos tu­ri bū­ti ski­ria­mos už nuo­pel­nus, o ne at­si­žvel­giant į ly­tį? Na, tą aš ir ban­dau pa­sa­ky­ti ir la­bai džiaug­čiau­si, jei va­do­vau­jan­tis šiuo prin­ci­pu tos pre­mi­jos bū­tų da­li­na­mos. Ne­siū­lau „pri­vi­le­gi­juo­ti mo­te­ris“, ne­ban­dau įves­ti hie­rar­chi­nio ly­ties as­pek­to, jis ten jau eg­zis­tuo­ja – na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos tei­kia­mos vy­rams to­kiu mas­tu, kad jas tik­rai ga­li­ma, kaip siū­lo „Co­ol­tu­ris­tės“, per­va­din­ti „Na­cio­na­li­nė­mis vy­rų pre­mi­jo­mis“.

Mo­te­rys me­ni­nin­kės ši­ta­me kon­teks­te at­ro­do kaip nu­žen­gu­sios iš so­cio­lo­go Ge­or­go Sim­me­lio teks­to „Mo­te­riš­ko­ji kul­tū­ra“, ra­šy­to 1902 m. Ja­me Sim­me­lis kal­ba apie tai, kad mo­te­rys iš pri­gim­ties ne­pa­jė­gios plė­to­ti ob­jek­ty­vio­sios kul­tū­ros, tad vie­nin­te­lė ir „di­džio­ji kul­tū­ri­nė mo­te­rų mi­si­ja“ lie­ka na­mai ir na­mų šei­mi­nin­kės pro­fe­si­ja. Ta­da „mo­te­riš­ko­ji kul­tū­ra“ tam­pa pa­ra­dok­su, nes vie­nin­te­lė kul­tū­ra, ku­rios kū­ry­ba ga­li už­si­im­ti mo­te­ris, yra, kaip Sim­me­lis tei­gia, „sub­jek­ty­vio­ji“ – na­mų ūkio prie­žiū­ra. Ki­taip sa­kant, mo­te­ris, ban­dan­ti už­si­im­ti vie­ša kū­ry­bi­ne veik­la, yra pa­smerk­ta kur­ti pra­stai ar bent tik­rai pras­čiau ne­gu vy­ras – tie­siog taip lem­ta… Tad kaip jums šis pa­aiš­ki­ni­mas? Ma­nau, vi­sai ati­tin­kan­tis na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jų kon­cep­ci­ją ir dva­sią.