Kasandros sniegas
GYTIS PADEGIMAS
Žaliakalnio papėdė: čia prasideda trys gatvės – Gedimino, Žemaičių ir Putvinskio, o aukštyn į šlaitą kyla Kauko laiptai. Šiandien gatvės tuščiausios, kokios tik begali būti, – liepos kaitra negailestingai tvoskia iš kiekvienos miesto poros. Nardinu saulės nudegintas rankas į vėsą, srūvančią iš akmeninio liūto nasrų, ir vėl lyg matau daugybę metų iš mamos pasakojimų pažįstamą vaizdą – medžių paunksnėje, vėjo šiurenamoje aukštoje žolėje dvi sesės, Dalia ir Judita, nors aplink pokario skurdas, plazdena savo įvairiaspalviais kaspinais ir lėlių suknutėmis… Jas saugo budri jų mamos, jaunos našlės, akis, pasiryžusi atremti kiekvieną piktą žvilgsnį, kiekvieną dukroms iš aplinkos mestą netinkamą žodį… Mano būsimoji mama, jaunutė studentė su ilgiausia kasa visame Kaune, nuomoja kambarėlį tame pačiame kieme, ir didžiulis gyvenimas joms visoms dar priešaky…
Einu Putvinskio gatve, slėpdamasis liepų šešėlyje ir stengdamasis žvilgsnį gramzdinti į šlaitų žalumą, į kitą jos galą link ištuštėjusių ir vasarai užrakintų Menininkų namų. Sunku šiandien žiūrint į juos pro alsios kaitros dūmelį patikėti, kad kelias tolimas žiemas čia, terasoje, sniego pusnis šlakstė raudonas kasandriškas vynas…
1985-ųjų žiema, laisvėjimo ženklai, Kauno menininkų namuose veikia mano suburtas Kamerinis teatras, kuriame ir jau žinomi, ir pradedantys aktoriai vaidina ne tai, ką liepia Akademinio teatro repertuaras, o ko širdis geidžia. Juditos „Kasandros“ repeticijos prasideda Virginijai Kochanskytei, Rimui Bagdzevičiui ir šių eilučių autoriui su didžiausiu meniniu siautuliu dalinantis jau seniai mylimomis ir ne kartą garsiai ir pašnibždomis tartomis magiškomis eilutėmis. Poetinės dramos tekstas apauga kitų autorės eilių inkliuzais, nes, kartą jau žengęs į šį pasaulį, siurbi jo poetinius garus, svaigsti ir sunkiai gali sustoti… Scenarijus parengtas, Menininkų namų salėje iš žiemos ūko kondensuojasi džiazo kavinės kontūrai, po žalzgana palme lyg koks išmintingasis kranklys įsikuria Leonardas Zelčius su savo homeriško hegzametro periodais, bet dar trūksta sniego sniego sniego… Ir „Kasandros“ trubadūrai, „jaunieji menininkai“ Kęstutis Navakas, Auris Radzevičius, Sergėjus Bocullo stumia jį didžiuliais kiemsargių kastuvais nuo šlaitų į pakalnę, verčia ant terasos… Nors dar nežinojome tada, kas yra videoinstaliacija, apsiginklavę paprastute kamera, išėjome į Kauno senamiestį, paguldėme Virginiją-Kasandrą į sniego kapą po dar raudonu šermukšniu, pakabinome šermukšnyje mano mamos juodo šilko skarą su šimtu išsiuvinėtų paukščių ir filmavome spektakliui Kasandros „prisiminimus apie ateitį“. Vienoje gatvelėje iki pusės nugrimzdusi į sniegą be jokios specialios režisūros sėdėjo senamiesčio moteris. Nufilmavome, kaip virš jos galvos išsiskiria Kasandros ir jos mylimojo, Džiazo pianisto, rankos, o žiūrovams vėliau vis atrodė, kad ten, tuose senamiesčio snieguose, sėdi liaudies artistė Regina Varnaitė…
Į premjerą Judita Vaičiūnaitė su dukra Ula atvyko apsitaisiusi beveik taip pat juodai su spindinčiais papuošalais kaip ir mūsų spektaklio Kasandra. Tai nieko nenustebino, nes Virginija spektaklyje ir įkūnijo tą visada vienišą žinančiąją Kasandrą-Juditą, tokią skausmingai tikrą ir tokią tolimą gyvenimui hic et nunc… Labiau visus stebino tais sovietinio nepritekliaus metais ant sniego terasoje laisvai besiliejantis raudonas vynas. Prasidėjus šiam epizodui, žiūrovai visada nerimastingai suošdavo. Kitas nerežisuotas epizodas būdavo garbiojo scenos veterano Antano Mackevičiaus praėjimas su didžiuliu senbernaru gatve, sniegui dideliais kąsniais drimbant…
Vynas – tik jau ne ant sniego – liejosi laisvai ir premjeros šventime, kuris sutapo su režisieriaus Kristaus amžiaus gimtadieniu. Buvo daug draugų, kolegų, įvairių žmonių, suburtų tos snieginės Kasandros auros. Nepamenu, ką tada kalbėjo autorė ir ar išvis ji tąsyk viešai kalbėjo, tačiau matėsi, kad ji tikrai sujaudinta ir paliesta spektaklio. Netrukus gavau nuostabų laišką, rašytą ant Renesanso tapybos reprodukcijos atviruko. „Kasandra“ skleidėsi pusnyse keletą žiemų, lydima žiūrovų dėmesio ir keisčiausių sutapimų bei nutikimų, kol tapo legenda…
Legenda, ateinanti dar iš mamos pasakojimų, man visada buvo ir pati Judita. Esu laimingas, kad, nebūdamas vilnietis, pažinau šį karališką miestą pirmiausia iš Juditos poezijos, o jau tik paskui jį prisijaukinau ir pamilau, nardydamas jo erdvėmis su Juditos kompasu. Man atrodo, kad ir visas pienes tarp anglių tarpuvartėse, ir visas gulbes nesančių vaistinių vitrinose mačiau, užuodžiau ir lytėjau… Ir dabar galiu bet kada atvykti į Vilnių be jokio reikalo ir klaidžioti jo erdvėmis, sekdamas Kasandros šešėliu… Prie realios Juditos niekada nenorėjau artintis, visada ji man išliko savo eilėraščio lyrinė herojė, artimesnė ir mylimesnė už daugelį gerai pažįstamų žmonių… Tačiau netekties skausmas buvo labai realus, atšaukiantis ir naikinantis labai apčiuopiamą ir svarbų gyvenimo dėmenį… Guodžiuosi, kad tarp ją užkritusių „sniego gniūžčių“ buvo ir tos, vaiskios besvorės, iš „Kasandros“ sniego…