Kasandros sniegas

GY­TIS PA­DE­GI­MAS

Ža­lia­kal­nio pa­pė­dė: čia pra­si­de­da trys gat­vės – Ge­di­mi­no, Že­mai­čių ir Put­vins­kio, o aukš­tyn į šlai­tą ky­la Kau­ko laip­tai. Šian­dien gat­vės tuš­čiau­sios, ko­kios tik be­ga­li bū­ti, – lie­pos kait­ra ne­gai­les­tin­gai tvos­kia iš kiek­vie­nos mies­to po­ros. Nar­di­nu sau­lės nu­de­gin­tas ran­kas į vė­są, srū­van­čią iš ak­me­ni­nio liū­to nas­rų, ir vėl lyg ma­tau dau­gy­bę me­tų iš ma­mos pa­sa­ko­ji­mų pa­žįs­ta­mą vaiz­dą – me­džių pa­unks­nė­je, vė­jo šiu­re­na­mo­je aukš­to­je žo­lė­je dvi se­sės, Da­lia ir Ju­di­ta, nors ap­link po­ka­rio skur­das, plaz­de­na sa­vo įvai­rias­pal­viais kas­pi­nais ir lė­lių suk­nu­tė­mis… Jas sau­go bud­ri jų ma­mos, jau­nos naš­lės, akis, pa­si­ry­žu­si at­rem­ti kiek­vie­ną pik­tą žvilgs­nį, kiek­vie­ną duk­roms iš ap­lin­kos mes­tą ne­tin­ka­mą žo­dį… Ma­no bū­si­mo­ji ma­ma, jau­nu­tė stu­den­tė su il­giau­sia ka­sa vi­sa­me Kau­ne, nuo­mo­ja kam­ba­rė­lį ta­me pa­čia­me kie­me, ir di­džiu­lis gy­ve­ni­mas joms vi­soms dar prie­ša­ky…

Ei­nu Put­vins­kio gat­ve, slėp­da­ma­sis lie­pų še­šė­ly­je ir steng­da­ma­sis žvilgs­nį gramz­din­ti į šlai­tų ža­lu­mą, į ki­tą jos ga­lą link iš­tuš­tė­ju­sių ir va­sa­rai už­ra­kin­tų Me­ni­nin­kų na­mų. Sun­ku šian­dien žiū­rint į juos pro al­sios kait­ros dū­me­lį pa­ti­kė­ti, kad ke­lias to­li­mas žie­mas čia, te­ra­so­je, snie­go pus­nis šlaks­tė rau­do­nas ka­san­driš­kas vy­nas…

1985-ųjų žie­ma, lais­vė­ji­mo žen­klai, Kau­no me­ni­nin­kų na­muo­se vei­kia ma­no su­bur­tas Ka­me­ri­nis te­at­ras, ku­ria­me ir jau ži­no­mi, ir pra­de­dan­tys ak­to­riai vai­di­na ne tai, ką lie­pia Aka­de­mi­nio te­at­ro re­per­tu­a­ras, o ko šir­dis gei­džia. Ju­di­tos  „Ka­san­dros“ re­pe­ti­ci­jos pra­si­de­da Vir­gi­ni­jai Ko­chans­ky­tei, Ri­mui Bag­dze­vi­čiui ir šių ei­lu­čių au­to­riui su di­džiau­siu me­ni­niu siau­tu­liu da­li­nan­tis jau se­niai my­li­mo­mis ir ne kar­tą gar­siai ir pa­šnibž­do­mis tar­to­mis ma­giš­ko­mis ei­lu­tė­mis. Po­eti­nės dra­mos teks­tas ap­au­ga ki­tų au­to­rės ei­lių in­kliu­zais, nes, kar­tą jau žen­gęs į šį pa­sau­lį, siur­bi jo po­eti­nius ga­rus, svaigs­ti ir sun­kiai ga­li su­sto­ti… Sce­na­ri­jus pa­reng­tas, Me­ni­nin­kų na­mų sa­lė­je iš žie­mos ūko kon­den­suo­ja­si džia­zo ka­vi­nės kon­tū­rai, po žalz­ga­na pal­me lyg koks iš­min­tin­ga­sis kran­klys įsi­ku­ria Le­o­nar­das Zel­čius su sa­vo ho­me­riš­ko heg­za­met­ro pe­rio­dais, bet dar trūks­ta snie­go snie­go snie­go… Ir „Ka­san­dros“ tru­ba­dū­rai, „jau­nie­ji me­ni­nin­kai“ Kęs­tu­tis Na­va­kas, Au­ris Ra­dze­vi­čius, Ser­gė­jus Bo­cul­lo stu­mia jį di­džiu­liais kiem­sar­gių kas­tu­vais nuo šlai­tų į pa­kal­nę, ver­čia ant te­ra­sos… Nors dar ne­ži­no­jo­me ta­da, kas yra vi­de­oins­ta­lia­ci­ja, ap­si­gin­kla­vę pa­pras­tu­te ka­me­ra, iš­ėjo­me į Kau­no se­na­mies­tį, pa­gul­dė­me Vir­gi­ni­ją-Ka­san­drą į snie­go ka­pą po dar rau­do­nu šer­mukš­niu, pa­ka­bi­no­me šer­mukš­ny­je ma­no ma­mos juo­do šil­ko ska­rą su šim­tu iš­siu­vi­nė­tų paukš­čių ir fil­ma­vo­me spek­tak­liui Ka­san­dros „pri­si­mi­ni­mus apie at­ei­tį“. Vie­no­je gat­ve­lė­je iki pu­sės nu­grimz­du­si į snie­gą be jo­kios spe­cia­lios re­ži­sū­ros sė­dė­jo se­na­mies­čio mo­te­ris. Nu­fil­ma­vo­me, kaip virš jos gal­vos iš­si­ski­ria Ka­san­dros ir jos my­li­mo­jo, Džia­zo pia­nis­to, ran­kos, o žiū­ro­vams vė­liau vis at­ro­dė, kad ten, tuo­se se­na­mies­čio snie­guo­se, sė­di liau­dies ar­tis­tė Re­gi­na Var­nai­tė…

Į prem­je­rą Ju­di­ta Vai­čiū­nai­tė su duk­ra Ula at­vy­ko ap­si­tai­siu­si be­veik taip pat juo­dai su spin­din­čiais pa­puo­ša­lais kaip ir mū­sų spek­tak­lio Ka­san­dra. Tai nie­ko ne­nu­ste­bi­no, nes Vir­gi­ni­ja spek­tak­ly­je ir įkū­ni­jo tą vi­sa­da vie­ni­šą ži­nan­či­ą­ją Ka­san­drą-Ju­di­tą, to­kią skaus­min­gai tik­rą ir to­kią to­li­mą gy­ve­ni­mui hic et nunc… La­biau vi­sus ste­bi­no tais so­vie­ti­nio ne­pri­tek­liaus me­tais ant snie­go te­ra­so­je lais­vai be­si­lie­jan­tis rau­do­nas vy­nas. Pra­si­dė­jus šiam epi­zo­dui, žiū­ro­vai vi­sa­da ne­ri­mas­tin­gai su­oš­da­vo. Ki­tas ne­re­ži­suo­tas epi­zo­das bū­da­vo gar­bio­jo sce­nos ve­te­ra­no An­ta­no Mac­ke­vi­čiaus pra­ėji­mas su di­džiu­liu sen­ber­na­ru gat­ve, snie­gui di­de­liais kąs­niais drim­bant…

Vy­nas – tik jau ne ant snie­go – lie­jo­si lais­vai ir prem­je­ros šven­ti­me, ku­ris su­ta­po su re­ži­sie­riaus Kris­taus am­žiaus gim­ta­die­niu. Bu­vo daug drau­gų, ko­le­gų, įvai­rių žmo­nių, su­bur­tų tos snie­gi­nės Ka­san­dros au­ros. Ne­pa­me­nu, ką ta­da kal­bė­jo au­to­rė ir ar iš­vis ji tą­syk vie­šai kal­bė­jo, ta­čiau ma­tė­si, kad ji tik­rai su­jau­din­ta ir pa­lies­ta spek­tak­lio. Ne­tru­kus ga­vau nuo­sta­bų laiš­ką, ra­šy­tą ant Re­ne­san­so ta­py­bos rep­ro­duk­ci­jos at­vi­ru­ko. „Ka­san­dra“ sklei­dė­si pus­ny­se ke­le­tą žie­mų, ly­di­ma žiū­ro­vų dė­me­sio ir keis­čiau­sių su­ta­pi­mų bei nu­ti­ki­mų, kol ta­po le­gen­da…

Le­gen­da, at­ei­nan­ti dar iš ma­mos pa­sa­ko­ji­mų, man vi­sa­da bu­vo ir pa­ti Ju­di­ta. Esu lai­min­gas, kad, ne­bū­da­mas vil­nie­tis, pa­ži­nau šį ka­ra­liš­ką mies­tą pir­miau­sia iš Ju­di­tos po­ezi­jos, o jau tik pas­kui jį pri­si­jau­ki­nau ir pa­mi­lau, nar­dy­da­mas jo erd­vė­mis su Ju­di­tos kom­pa­su. Man at­ro­do, kad ir vi­sas pie­nes tarp an­glių tar­pu­var­tė­se, ir vi­sas gul­bes ne­san­čių vais­ti­nių vit­ri­no­se ma­čiau, užuo­džiau ir ly­tė­jau… Ir da­bar ga­liu bet ka­da at­vyk­ti į Vil­nių be jo­kio rei­ka­lo ir klai­džio­ti jo erd­vė­mis, sek­da­mas Ka­san­dros še­šė­liu… Prie re­a­lios Ju­di­tos nie­ka­da ne­no­rė­jau ar­tin­tis, vi­sa­da ji man iš­li­ko sa­vo ei­lė­raš­čio ly­ri­nė he­ro­jė, ar­ti­mes­nė ir my­li­mes­nė už dau­ge­lį ge­rai pa­žįs­ta­mų žmo­nių… Ta­čiau ne­tek­ties skaus­mas bu­vo la­bai re­a­lus, at­šau­kian­tis ir nai­ki­nan­tis la­bai ap­čiuo­pia­mą ir svar­bų gy­ve­ni­mo dė­me­nį… Guo­džiuo­si, kad tarp ją už­kri­tu­sių „snie­go gniūž­čių“ bu­vo ir tos, vais­kios be­svo­rės, iš „Ka­san­dros“ snie­go…