Gra­jaus­ki­nė ho­me­o­pa­ti­ja: trys la­šai ma­nie­ros pa­pras­tu­mo ki­bi­re

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS

Gin­ta­ras Gra­jaus­kas. Is­to­ri­jos apie nar­sų­jį ri­te­rį Tenk­sa­lo­tą ir dra­ko­ną mis­te­rį Kaind­lį. Dai­li­nin­kė Li­na Ku­sai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 136 p.

Iš­sa­mią, net įkve­pian­čią nau­jau­sios Gin­ta­ro Gra­jaus­ko kny­gu­tės re­cen­zi­ją „Šiau­rės At­ėnų“ praėjusių metų 48-aja­me nu­me­ry­je jau spė­jo pa­ra­šy­ti Arū­nas Bra­zaus­kas. Mi­nė­to­ji ap­žval­ga ap­ima vi­sas te­mas, ku­rios re­cen­zen­tui ga­li rū­pė­ti ir ku­rias ga­lė­jo iš­kel­ti ši kny­ge­lė.

Kal­bė­ti apie ri­te­rius be Šir­dies Da­mų, t. y. ly­tiš­ku­mo, bū­tų ne­są­mo­nė, tad Bra­zaus­kas per­klau­sia Gra­jaus­ką: koks gi tas šių lai­kų ri­te­ris? At­sa­ky­mas – vis dar ri­te­ris, bet jau „nuo pat vai­kys­tės trau­muo­tas fe­mi­nis­čių“, tad iš skęs­tan­čio lai­vo pir­miau­siai gel­bė­tų­si pats, bet mo­te­rų iš val­ties taip pat ne­stum­tų. Re­mia­ma­si ame­ri­kie­tės mu­sul­mo­nės fe­mi­nis­tės Emi­ly Es­fa­ha­ni Smith straips­niu „Su­tei­ki­me ri­te­rys­tei dar vie­ną ga­li­my­bę“, ku­ria­me lyg prie ži­di­nio pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos, kaip „ri­te­riš­ku­mas“ yra to­ly­gus „man­da­gu­mui“. Nors ir pa­rem­tas pri­gim­ti­ne fi­zi­ne vy­rų vir­še­ny­be, ri­te­riš­ku­mas kil­niai su­tei­kia mo­te­rims ma­lo­nę ne­bū­ti mū­sų, stip­rių­jų vy­rų, prie­var­tau­ja­moms. Iš tos se­ri­jos, ži­no­te, „Būk tik­ras vy­ras – įvar­tį mušk, ne mo­te­rį!“ Be to, lyg su­tep­tas kla­si­ki­ne uti­li­ta­riz­mo re­to­ri­ka, ri­te­riš­kas el­ge­sys di­di­na ben­drą­jį lai­mės kie­kį. Su drau­gu to­kiai sam­pra­tai, kai rei­ka­lau­ja­ma ir so­cia­li­nės ly­gy­bės, ir „pri­gim­ti­nių“ pri­vi­le­gi­jų, esa­me iš­ve­dę pa­va­di­ni­mą kon­for­mis­ti­nis fe­mi­niz­mas: toks, ku­ris pa­tar­lę „vi­rė­ja vir­tu­vė­je, kek­šė mie­ga­ma­ja­me, po­nia sve­tai­nė­je“ lai­ko in­teg­ra­lia „el­ge­sio kaip su žmo­gu­mi“ da­li­mi.

Tai – tik vie­nas dau­giab­riau­nio pra­di­nio ne­su­ta­ri­mo at­spin­dys, pa­ly­gin­ti mie­las ir pa­pras­tas sau­lės zui­ku­tis. Kai teks­tų au­to­riai žiū­ri iš skir­tin­gų po­zi­ci­jų, pa­si­tvir­ti­na Gra­jaus­ko pa­spal­vin­ta la­bai ba­na­li re­lia­ty­vio­jo dra­ko­no idė­ja: iš skir­tin­go žiū­rė­ji­mo kam­po dra­ko­ną ga­li­ma ma­ty­ti ir kaip monst­rą, ir kaip ma­lo­nų pa­gy­ve­nu­sį džen­tel­me­ną, ir kaip su­rū­di­ju­sį ki­bi­rą. Taip bū­na, kai skai­tai tau­ti­nin­kams pri­jau­čian­čių­jų teks­tus: prie­lai­dos ir įžval­gos pui­kios, bet at­ei­na me­tas iš­va­doms, ir no­ri­si mes­ti kom­piu­te­rį pro lan­gą. Juk lo­giš­ka, kad nuo blo­gų­jų mo­kyk­lų šau­lių ge­rie­ji ame­ri­kie­čiai ga­li ap­si­gin­ti tik lais­vai ne­šio­da­mie­si gin­klus. Ret­ro­ak­ty­vaus prie­žas­tin­gu­mo pa­ieš­kos ir „fak­tų“ tie­sos vi­di­nis vė­la­vi­mas (de­lay) – štai kur at­si­ve­ria dia­lek­ti­kos ga­li­my­bės.

Nors kar­tais, bū­na, dia­lek­ti­kos ir ne­pri­rei­kia – už­ten­ka me­ta­fi­zi­kos. Jei į li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką žiū­rė­si­me kaip į „ant­sta­ti­nę kū­ry­bą“, kai re­cen­zi­ja yra ne kny­gos tar­nai­tė, o kny­gos gy­vy­bi­nė­mis sul­ti­mis min­tan­tis pa­ra­zi­tas, tai Bra­zaus­ko ap­žval­ga pui­kiai ati­tin­ka šiuos rei­ka­la­vi­mus. Bė­da tik, kad „Is­to­ri­jos“, kaip ir ab­so­liu­ti dau­gu­ma ki­tų mo­der­nių­jų pa­sa­kų, sun­kiai pa­čios iš­gy­ve­na iš tų sy­vų. Užuot „sta­čius ant“, čia kri­ti­kui ten­ka nu­reng­ti ko­no­ta­ci­jas, kad po jo­mis at­si­ver­tų tiek be­ver­tė, kad net ne­bai­si tuš­tu­ma.

Tik­ro­sios pa­sa­kos yra ko­lek­ty­viai kris­ta­li­zuo­ti ben­drie­ji ar­che­ti­pai, o, sub­jek­ty­viai, as­me­niš­kai tei­giant „iš­min­tį“ kaip Gra­jaus­kas, ra­fi­nuo­tai ker­giant „Go­og­le“, Vil­nių, Kro­ku­vą, Ško­ti­ją, gar­ve­žį, nuo­ty­kius, Ka­ro­li­niš­kes ir ly­tiš­ku­mą, ap­lan­ko ne tik in­fan­ti­liš­ku­mo, ste­re­o­ti­piš­ku­mo, stan­dar­ti­za­vi­mo, bet ir vi­siš­kos ne-grės­mės jaus­mas. Čia iš tie­sų yra sma­gių is­to­ri­jų, ypač apie ait­va­rus ir ma­gi­ne, bet ne­veiks­min­ga mu­zi­kos ga­lia įti­kė­ju­sius mo­ri­dan­gus, apie vos ne po­stko­lo­nia­lis­ti­nę te­ori­ją dėl Va­ka­rų ir Ry­tų dra­ko­nų ir apie ža­li­ą­sias ko­a­las, bet… Leis­ki­te ir man pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją: kar­tą vie­nas pui­kiai par­si­duo­dan­tis pa­sa­ko­to­jas Pau­lo Co­el­ho pa­reiš­kė, kad Jo­y­ce’o „Uli­sas“ yra pa­vo­jin­ga kny­ga, ne­tei­kian­ti žmo­ni­jai jo­kio gė­rio. „Co­el­ho tik­riau­siai ži­no, ką sa­ko – jo kny­gos tai tik­rai nie­kuo­met nie­kam ne­su­kė­lė ir ne­su­kels jo­kio pa­vo­jaus“, – at­sa­kė vie­na in­ter­ne­to ko­men­ta­to­rė.

Kaip ir tra­di­ci­nės pa­sa­kos, šios „Is­to­ri­jos“ ir­gi gi­na­si pra­ei­ti­mi bei at­stu­mu, ma­žy­čiais kal­bos žai­di­mė­liais: XIX a. Ško­ti­ja, Jo­y­ce’o ci­ta­ta apie „min­čių ka­muo­ja­mą am­žių“ ir „se­no­vės lai­kų žmo­nėms bū­din­gas sa­vy­bes“, de­di­ka­ci­ja „skai­ty­to­jui, iš­sau­go­ju­siam svei­ką (kur­sy­vas ma­no – T. M.) smal­su­mą ir hu­mo­ro jaus­mą“. Pa­pras­tu­mas, ta svei­kų iš­min­čių pri­vi­le­gi­ja, la­biau­siai bi­jo rei­ka­la­vi­mo pa­aiš­kin­ti, ana­li­zuo­ti prie­žas­tis, to­dėl iš anks­to gi­na­si nu­ro­dy­da­mas su­pran­tan­čius ir ne­su­pran­tan­čius (kaip ko­kie Če­ku­tis su Kriš­čiū­nu). Apie to­kias kny­gas dau­giau­siai pa­sa­ko jų re­kla­mi­nės ano­ta­ci­jos – lyg juo­kas už kad­ro, išvaduojan­tis mus iš emo­ci­nės pa­rei­gos, jos tei­gia, kad kū­ri­nys „šmaikš­tus, ele­gan­tiš­kas, kal­ban­tis apie nū­die­ną, pa­šie­pian­tis ste­re­o­ti­pus, ke­lian­tis keb­lius klau­si­mus“, o jei ši­to ne­pa­ste­bė­si – ma­tyt, kaž­ko ne­iš­sau­go­jai, ma­tyt, tai es­mi­nė šiuo­lai­ki­nio skai­ty­to­jo (gal kas ži­no jo var­dą ir ad­re­są?) pro­ble­ma…

„Gy­dy­mo“ for­ma, kai ki­bi­re van­dens iš­tir­pi­na­mi trys la­šai va­le­ri­jo­no ti­kin­tis pla­ce­bo efek­to, va­di­na­si ho­me­o­pa­ti­ja. Bai­siau­sia čia ne tai, kad ji ne­vei­kia, o tai, kad vien dėl to pla­ce­bo efek­to ga­li im­ti ir ne­va su­veik­ti, tai­gi – no­rin­tiems gry­no, są­ži­nin­go ir ne­su­me­luo­to ims ir ne­be­liks kon­trar­gu­men­tų. Iš­ga­ri­nus ko­no­ta­ci­jas ir gra­jaus­kiš­ką au­rą, lie­ka tai, kas yra: po­ros va­lan­dų te­rei­ka­lau­jan­ti ir nie­ko ne­pa­sa­kan­ti, vi­sa­pu­siš­kai la­bai ati­tin­kan­ti tra­di­ci­nę es­te­ti­ką (ypač gra­žūs pie­ši­niai) ba­na­li ka­vos sta­le­lio kny­ga. Skai­ty­to­jas, duok­die, šyp­tels ir pa­mirš per ma­žiau nei 24 va­lan­das. Dar ji ga­lė­tų bū­ti va­di­na­ma­sis po­kal­bio led­lau­žis si­tu­a­ci­jo­je, ku­ri pra­si­dė­tų žo­džiais: „O, Gra­jaus­kas“, ar­ba vi­zi­to į kny­gų ko­mi­są prie­žas­tis.

Žvel­giant iš ki­tos pu­sės, pats Gra­jaus­kas yra pa­si­pa­sa­ko­jęs, kaip la­bai jį už­kni­sa tas pri­mes­ti­nis rim­tu­mas, ku­rį tu­ri įgy­ti ta­pęs ra­šy­to­ju – ir pa­si­šo­vęs pa­pras­čiau­siai, net ne me­ta­fi­ziš­kai mul­kin­ti skai­ty­to­ją, iš to pa­tir­da­mas ne­men­ką ma­lo­nu­mą bei­gi nau­dą. Aki­vaiz­du, kad ne­pa­var­gu­sių­jų nuo to­kio ne­ki­ne­ti­nio ci­niz­mo lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je vis dar yra. Sa­kau jums – ims „Is­to­ri­jos apie nar­sų­jį ri­te­rį ir dra­ko­ną“ la­bai ne­pro­ver­žiš­kai, kaip koks pe­lė­sis, ve­ge­tuo­da­mos su­ta­ri­mo, var­dų ir ne­po­tiz­mo kul­tū­ro­je, ir nu­skins ko­kią pre­mi­jė­lę ar gar­bin­gą pa­mi­nė­ji­mą ko­kio­je mu­gė­je, ar bent jau vie­ną ki­tą in­ter­viu bliz­giuo­siuo­se žur­na­luo­se.

Komentarai / 3

  1. ar brazauskas.

    >Iš­sa­mią, net įkve­pian­čią nau­jau­sios Gin­ta­ro Gra­jaus­ko kny­gu­tės re­cen­zi­ją „Šiau­rės At­ėnų“ praėjusių metų 48-aja­me nu­me­ry­je jau spė­jo pa­ra­šy­ti Arū­nas Bra­zaus­kas.

    Ką galėtų įkvėpti Brazausko recenzija? Ir kam?

    >Kal­bė­ti apie ri­te­rius be Šir­dies Da­mų, t. y. ly­tiš­ku­mo, bū­tų ne­są­mo­nė, tad Bra­zaus­kas per­klau­sia Gra­jaus­ką: koks gi tas šių lai­kų ri­te­ris? At­sa­ky­mas – vis dar ri­te­ris, bet jau „nuo pat vai­kys­tės trau­muo­tas fe­mi­nis­čių“, tad iš skęs­tan­čio lai­vo pir­miau­siai gel­bė­tų­si pats, bet mo­te­rų iš val­ties taip pat ne­stum­tų. Re­mia­ma­si ame­ri­kie­tės mu­sul­mo­nės fe­mi­nis­tės Emi­ly Es­fa­ha­ni Smith straips­niu „Su­tei­ki­me ri­te­rys­tei dar vie­ną ga­li­my­bę“, ku­ria­me lyg prie ži­di­nio pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos, kaip „ri­te­riš­ku­mas“ yra to­ly­gus „man­da­gu­mui“. Nors ir pa­rem­tas pri­gim­ti­ne fi­zi­ne vy­rų vir­še­ny­be, ri­te­riš­ku­mas kil­niai su­tei­kia mo­te­rims ma­lo­nę ne­bū­ti mū­sų, stip­rių­jų vy­rų, prie­var­tau­ja­moms.

    Supratau, kad Emi­ly Es­fa­ha­ni Smith yra bloga feministė. Bet net ir tokia neprivalo dėstyti savaime suprantamų dalykų. Pvz., to, kad riteriškumas — tyčia ugdoma karių luomo kultūra, apimanti kovos menus ir neginkluoto bendravimo normas (kitus dalykus nurėžiau Occamo skustuvu, nes jie paminėtųjų dalykų poaibiai).
    Kaip rodo amazonių pavyzdys, fizinė vyrų viršenybė — abejotinas dalykas, tačiau moterį galima užkrėsti 9 mėn. trunkančia liga, kurios paskutiniais mėnesiais kovingumas mažėja, o ir po ligos atomazgos atsiranda papildomų rūpesčių.
    Riteriškumas „pa­rem­tas“ darbo pasidalijimu ir nuosavybės santykiais. Bendruomenės išlikimas priklauso nuo karybos ir veisimosi: nekariausi — vergausi; negimdysi — kas kariaus ir karšins?
    Riteriškumo estetinis sekmuo — ypatingas kario santykis su mirtimi: išdailinta seppuku kalavijo geležtė ir apykaldė — prieš mirtį norisi švelnaus. Kartais nuklystama į etiką: Gautama — karalaitis iš karių luomo. Aukštuomenės moterys išties nebuvo prievartaujamos, užtat buvo pardavinėjamos. Feodalinė ir buržuazinė santuoka — įteisinta prostitucija. That’s simple.

    >…kon­for­mis­ti­nis fe­mi­niz­mas: toks, ku­ris pa­tar­lę „vi­rė­ja vir­tu­vė­je, kek­šė mie­ga­ma­ja­me, po­nia sve­tai­nė­je“ lai­ko in­teg­ra­lia „el­ge­sio kaip su žmo­gu­mi“ da­li­mi.

    Moteris, kuri su TAVIMI elgiasi kaip su žmogumi: būna vi­rė­ja vir­tu­vė­je, kek­šė mie­ga­ma­ja­me, po­nia sve­tai­nė­je — lobių lobis ir giesmių giesmė.

    (dar ką nors parašysiu, kai sugalvosiu)

  2. ar brazauskas.

    Pratęsime Marcinkevičiaus skaitymus. Galbūt, ilgos citatos — ne pats geriausias būdas nurodyti, kuri teksto dalis komentuojama, bet, kita vertus, tada nereikia žymeklio, kurio čia ir negali būti.

    T.M.:
    >kai skai­tai tau­ti­nin­kams pri­jau­čian­čių­jų teks­tus: prie­lai­dos ir įžval­gos pui­kios, bet at­ei­na me­tas iš­va­doms, ir no­ri­si mes­ti kom­piu­te­rį pro lan­gą. Juk lo­giš­ka, kad nuo blo­gų­jų mo­kyk­lų šau­lių ge­rie­ji ame­ri­kie­čiai ga­li ap­si­gin­ti tik lais­vai ne­šio­da­mie­si gin­klus. Ret­ro­ak­ty­vaus prie­žas­tin­gu­mo pa­ieš­kos ir „fak­tų“ tie­sos vi­di­nis vė­la­vi­mas (de­lay) – štai kur at­si­ve­ria dia­lek­ti­kos ga­li­my­bės.

    Aš:
    O tai kas čia prijaučia tautinininkams? (Ir kodėl atsitiktinį praeivį reikėtų užmušti pro langą išmestu kompiuteriu?)
    Amerikiečiai (vis dar) laisvai nešioja ginklus ir ginasi jais nuo plėšikų — tam asmeniniai ginklai panaudojami maždaug 2,5 mln. kartų per metus.

    Vladimiras Iljičius Uljanovas-Leninas (gal dešinysis — ką?) rašė, kad valstybė — tai ginkluota liaudis. Ir dar pavydžiai minėjos Šveicariją ir Šiaurės Amerikos Jungtines Valstybes.

    Dievas sukūrė žmones, plk. Coltas padarė juos lygius.
    Kas REALIAI lygina svietą — kovoja už liaudies teisę apsiginkluoti?
    Gal kairieji?

    http://www.amazon.com/Global-Politics-Cambridge-Studies-Contentious/dp/0521145449/ref=sr_1_1?s=books&ie=UTF8&qid=1359045983&sr=1-1&keywords=0521145449
    The Global Right Wing and the Clash of World Politics
    (Cambridge Studies in Contentious Politics)

    This book is an eye-opening account of transnational advocacy, not by environmental and rights groups, but by conservative activists. Mobilizing around diverse issues, these networks challenge progressive foes across borders and within institutions. In these globalized battles, opponents struggle as much to advance their own causes as to destroy their rivals. Deploying exclusionary strategies, negative tactics and dissuasive ideas, they aim both to make and unmake policy. In this work, Clifford Bob chronicles combat over homosexuality and gun control in the UN, the Americas, Europe and elsewhere. He investigates the ‘Baptist-burqa’ network of conservative believers attacking gay rights, and the global gun coalition blasting efforts to control firearms. Bob draws critical conclusions about norms, activists and institutions, and his broad findings extend beyond the culture wars. They will change how campaigners fight, scholars study policy wars, and all of us think about global politics.

    Skaitome pirmą skyrių — kaip brazilai išsikovojo teisę nešioti ginklus

    http://books.google.lt/books?id=le-2Q4CJ0V4C&pg=PA1&source=gbs_toc_r&cad=4#v=onepage&q&f=false

    …o tai buvo beteisiai
    (žiūrime pradžią nuo vištos iki sunkvežimio apiplėšimo)

    http://www.youtube.com/watch?v=X6xPcHAgk30

  3. ar brazauskas.

    T.M.
    >Jei į li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką žiū­rė­si­me kaip į „ant­sta­ti­nę kū­ry­bą“, kai re­cen­zi­ja yra ne kny­gos tar­nai­tė, o kny­gos gy­vy­bi­nė­mis sul­ti­mis min­tan­tis pa­ra­zi­tas, tai Bra­zaus­ko ap­žval­ga pui­kiai ati­tin­ka šiuos rei­ka­la­vi­mus. Bė­da tik, kad „Is­to­ri­jos“, kaip ir ab­so­liu­ti dau­gu­ma ki­tų mo­der­nių­jų pa­sa­kų, sun­kiai pa­čios iš­gy­ve­na iš tų sy­vų. Užuot „sta­čius ant“, čia kri­ti­kui ten­ka nu­reng­ti ko­no­ta­ci­jas, kad po jo­mis at­si­ver­tų tiek be­ver­tė, kad net ne­bai­si tuš­tu­ma.

    A.B.
    Parazitas pažodžiui yra baltus rūbus vilkintis delegatas, kurį giminė deleguoja į šermenis (čia iš graikų polių istorijos). VISA kultūra yra parazitiška paskutinioji (bet nuolatos pasikartojanti) vakarienė, kada valgomas kūnas ir geriamas kraujas (pvz., Maironio). Tiek akivaizdu, kad nesinori net kalbėti.
    +
    T.M.
    >…apie vos ne po­stko­lo­nia­lis­ti­nę te­ori­ją dėl Va­ka­rų ir Ry­tų dra­ko­nų…

    A.B. O, pvz., Afrikos autochtonai čiabuviai “tuteišai” nesusikūrė jokio orientalizmo, juolab oksidentalizmo — tiktai “taip, masa”; “klausau, masa”; “nemušk, masa” ir pan. (masa — “master” ar “mister”).
    Ir nieko.
    +
    T.M.
    >„Co­el­ho tik­riau­siai ži­no, ką sa­ko – jo kny­gos tai tik­rai nie­kuo­met nie­kam ne­su­kė­lė ir ne­su­kels jo­kio pa­vo­jaus“, – at­sa­kė vie­na in­ter­ne­to ko­men­ta­to­rė.

    A.B.
    Pamenu, berods, Coelho “Zachire” vienas personažas vaikštinėja ant užšalusio ledo ir įsmunka iki blauzdų. Kitame epizode jį nemirtinai kaukšteli ratinė transporto priemonė.
    Pvz., aš nugyvenau — nesakysiu kiek metų, bet man iš esmės dar nieko nenutiko.
    Bat ar tam kovojama už žmogaus teises, ar tam kuriama tolerantiška, multikultūralistinė, homoerotiška, post-seksistinė gerovės visuomenė su romais vietoje čigonų — kad kam nors kas nors nutiktų?
    +
    T.M.
    >„Gy­dy­mo“ for­ma, kai ki­bi­re van­dens iš­tir­pi­na­mi trys la­šai va­le­ri­jo­no ti­kin­tis pla­ce­bo efek­to, va­di­na­si ho­me­o­pa­ti­ja.

    A.B.
    Na jau ne — homeopatija yra visai kas kita.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.