Grajauskinė homeopatija: trys lašai manieros paprastumo kibire
TOMAS MARCINKEVIČIUS
Gintaras Grajauskas. Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį. Dailininkė Lina Kusaitė. V.: Tyto alba, 2012. 136 p.
Išsamią, net įkvepiančią naujausios Gintaro Grajausko knygutės recenziją „Šiaurės Atėnų“ praėjusių metų 48-ajame numeryje jau spėjo parašyti Arūnas Brazauskas. Minėtoji apžvalga apima visas temas, kurios recenzentui gali rūpėti ir kurias galėjo iškelti ši knygelė.
Kalbėti apie riterius be Širdies Damų, t. y. lytiškumo, būtų nesąmonė, tad Brazauskas perklausia Grajauską: koks gi tas šių laikų riteris? Atsakymas – vis dar riteris, bet jau „nuo pat vaikystės traumuotas feminisčių“, tad iš skęstančio laivo pirmiausiai gelbėtųsi pats, bet moterų iš valties taip pat nestumtų. Remiamasi amerikietės musulmonės feministės Emily Esfahani Smith straipsniu „Suteikime riterystei dar vieną galimybę“, kuriame lyg prie židinio pasakojamos istorijos, kaip „riteriškumas“ yra tolygus „mandagumui“. Nors ir paremtas prigimtine fizine vyrų viršenybe, riteriškumas kilniai suteikia moterims malonę nebūti mūsų, stipriųjų vyrų, prievartaujamoms. Iš tos serijos, žinote, „Būk tikras vyras – įvartį mušk, ne moterį!“ Be to, lyg suteptas klasikine utilitarizmo retorika, riteriškas elgesys didina bendrąjį laimės kiekį. Su draugu tokiai sampratai, kai reikalaujama ir socialinės lygybės, ir „prigimtinių“ privilegijų, esame išvedę pavadinimą konformistinis feminizmas: toks, kuris patarlę „virėja virtuvėje, kekšė miegamajame, ponia svetainėje“ laiko integralia „elgesio kaip su žmogumi“ dalimi.
Tai – tik vienas daugiabriaunio pradinio nesutarimo atspindys, palyginti mielas ir paprastas saulės zuikutis. Kai tekstų autoriai žiūri iš skirtingų pozicijų, pasitvirtina Grajausko paspalvinta labai banali reliatyviojo drakono idėja: iš skirtingo žiūrėjimo kampo drakoną galima matyti ir kaip monstrą, ir kaip malonų pagyvenusį džentelmeną, ir kaip surūdijusį kibirą. Taip būna, kai skaitai tautininkams prijaučiančiųjų tekstus: prielaidos ir įžvalgos puikios, bet ateina metas išvadoms, ir norisi mesti kompiuterį pro langą. Juk logiška, kad nuo blogųjų mokyklų šaulių gerieji amerikiečiai gali apsiginti tik laisvai nešiodamiesi ginklus. Retroaktyvaus priežastingumo paieškos ir „faktų“ tiesos vidinis vėlavimas (delay) – štai kur atsiveria dialektikos galimybės.
Nors kartais, būna, dialektikos ir neprireikia – užtenka metafizikos. Jei į literatūros kritiką žiūrėsime kaip į „antstatinę kūrybą“, kai recenzija yra ne knygos tarnaitė, o knygos gyvybinėmis sultimis mintantis parazitas, tai Brazausko apžvalga puikiai atitinka šiuos reikalavimus. Bėda tik, kad „Istorijos“, kaip ir absoliuti dauguma kitų moderniųjų pasakų, sunkiai pačios išgyvena iš tų syvų. Užuot „stačius ant“, čia kritikui tenka nurengti konotacijas, kad po jomis atsivertų tiek bevertė, kad net nebaisi tuštuma.
Tikrosios pasakos yra kolektyviai kristalizuoti bendrieji archetipai, o, subjektyviai, asmeniškai teigiant „išmintį“ kaip Grajauskas, rafinuotai kergiant „Google“, Vilnių, Krokuvą, Škotiją, garvežį, nuotykius, Karoliniškes ir lytiškumą, aplanko ne tik infantiliškumo, stereotipiškumo, standartizavimo, bet ir visiškos ne-grėsmės jausmas. Čia iš tiesų yra smagių istorijų, ypač apie aitvarus ir magine, bet neveiksminga muzikos galia įtikėjusius moridangus, apie vos ne postkolonialistinę teoriją dėl Vakarų ir Rytų drakonų ir apie žaliąsias koalas, bet… Leiskite ir man papasakoti istoriją: kartą vienas puikiai parsiduodantis pasakotojas Paulo Coelho pareiškė, kad Joyce’o „Ulisas“ yra pavojinga knyga, neteikianti žmonijai jokio gėrio. „Coelho tikriausiai žino, ką sako – jo knygos tai tikrai niekuomet niekam nesukėlė ir nesukels jokio pavojaus“, – atsakė viena interneto komentatorė.
Kaip ir tradicinės pasakos, šios „Istorijos“ irgi ginasi praeitimi bei atstumu, mažyčiais kalbos žaidimėliais: XIX a. Škotija, Joyce’o citata apie „minčių kamuojamą amžių“ ir „senovės laikų žmonėms būdingas savybes“, dedikacija „skaitytojui, išsaugojusiam sveiką (kursyvas mano – T. M.) smalsumą ir humoro jausmą“. Paprastumas, ta sveikų išminčių privilegija, labiausiai bijo reikalavimo paaiškinti, analizuoti priežastis, todėl iš anksto ginasi nurodydamas suprantančius ir nesuprantančius (kaip kokie Čekutis su Kriščiūnu). Apie tokias knygas daugiausiai pasako jų reklaminės anotacijos – lyg juokas už kadro, išvaduojantis mus iš emocinės pareigos, jos teigia, kad kūrinys „šmaikštus, elegantiškas, kalbantis apie nūdieną, pašiepiantis stereotipus, keliantis keblius klausimus“, o jei šito nepastebėsi – matyt, kažko neišsaugojai, matyt, tai esminė šiuolaikinio skaitytojo (gal kas žino jo vardą ir adresą?) problema…
„Gydymo“ forma, kai kibire vandens ištirpinami trys lašai valerijono tikintis placebo efekto, vadinasi homeopatija. Baisiausia čia ne tai, kad ji neveikia, o tai, kad vien dėl to placebo efekto gali imti ir neva suveikti, taigi – norintiems gryno, sąžiningo ir nesumeluoto ims ir nebeliks kontrargumentų. Išgarinus konotacijas ir grajauskišką aurą, lieka tai, kas yra: poros valandų tereikalaujanti ir nieko nepasakanti, visapusiškai labai atitinkanti tradicinę estetiką (ypač gražūs piešiniai) banali kavos stalelio knyga. Skaitytojas, duokdie, šyptels ir pamirš per mažiau nei 24 valandas. Dar ji galėtų būti vadinamasis pokalbio ledlaužis situacijoje, kuri prasidėtų žodžiais: „O, Grajauskas“, arba vizito į knygų komisą priežastis.
Žvelgiant iš kitos pusės, pats Grajauskas yra pasipasakojęs, kaip labai jį užknisa tas primestinis rimtumas, kurį turi įgyti tapęs rašytoju – ir pasišovęs paprasčiausiai, net ne metafiziškai mulkinti skaitytoją, iš to patirdamas nemenką malonumą beigi naudą. Akivaizdu, kad nepavargusiųjų nuo tokio nekinetinio cinizmo lietuvių literatūroje vis dar yra. Sakau jums – ims „Istorijos apie narsųjį riterį ir drakoną“ labai neproveržiškai, kaip koks pelėsis, vegetuodamos sutarimo, vardų ir nepotizmo kultūroje, ir nuskins kokią premijėlę ar garbingą paminėjimą kokioje mugėje, ar bent jau vieną kitą interviu blizgiuosiuose žurnaluose.
Komentarai / 3
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
>Išsamią, net įkvepiančią naujausios Gintaro Grajausko knygutės recenziją „Šiaurės Atėnų“ praėjusių metų 48-ajame numeryje jau spėjo parašyti Arūnas Brazauskas.
—
Ką galėtų įkvėpti Brazausko recenzija? Ir kam?
>Kalbėti apie riterius be Širdies Damų, t. y. lytiškumo, būtų nesąmonė, tad Brazauskas perklausia Grajauską: koks gi tas šių laikų riteris? Atsakymas – vis dar riteris, bet jau „nuo pat vaikystės traumuotas feminisčių“, tad iš skęstančio laivo pirmiausiai gelbėtųsi pats, bet moterų iš valties taip pat nestumtų. Remiamasi amerikietės musulmonės feministės Emily Esfahani Smith straipsniu „Suteikime riterystei dar vieną galimybę“, kuriame lyg prie židinio pasakojamos istorijos, kaip „riteriškumas“ yra tolygus „mandagumui“. Nors ir paremtas prigimtine fizine vyrų viršenybe, riteriškumas kilniai suteikia moterims malonę nebūti mūsų, stipriųjų vyrų, prievartaujamoms.
—
Supratau, kad Emily Esfahani Smith yra bloga feministė. Bet net ir tokia neprivalo dėstyti savaime suprantamų dalykų. Pvz., to, kad riteriškumas — tyčia ugdoma karių luomo kultūra, apimanti kovos menus ir neginkluoto bendravimo normas (kitus dalykus nurėžiau Occamo skustuvu, nes jie paminėtųjų dalykų poaibiai).
Kaip rodo amazonių pavyzdys, fizinė vyrų viršenybė — abejotinas dalykas, tačiau moterį galima užkrėsti 9 mėn. trunkančia liga, kurios paskutiniais mėnesiais kovingumas mažėja, o ir po ligos atomazgos atsiranda papildomų rūpesčių.
Riteriškumas „paremtas“ darbo pasidalijimu ir nuosavybės santykiais. Bendruomenės išlikimas priklauso nuo karybos ir veisimosi: nekariausi — vergausi; negimdysi — kas kariaus ir karšins?
Riteriškumo estetinis sekmuo — ypatingas kario santykis su mirtimi: išdailinta seppuku kalavijo geležtė ir apykaldė — prieš mirtį norisi švelnaus. Kartais nuklystama į etiką: Gautama — karalaitis iš karių luomo. Aukštuomenės moterys išties nebuvo prievartaujamos, užtat buvo pardavinėjamos. Feodalinė ir buržuazinė santuoka — įteisinta prostitucija. That’s simple.
>…konformistinis feminizmas: toks, kuris patarlę „virėja virtuvėje, kekšė miegamajame, ponia svetainėje“ laiko integralia „elgesio kaip su žmogumi“ dalimi.
—
Moteris, kuri su TAVIMI elgiasi kaip su žmogumi: būna virėja virtuvėje, kekšė miegamajame, ponia svetainėje — lobių lobis ir giesmių giesmė.
(dar ką nors parašysiu, kai sugalvosiu)
Pratęsime Marcinkevičiaus skaitymus. Galbūt, ilgos citatos — ne pats geriausias būdas nurodyti, kuri teksto dalis komentuojama, bet, kita vertus, tada nereikia žymeklio, kurio čia ir negali būti.
T.M.:
>kai skaitai tautininkams prijaučiančiųjų tekstus: prielaidos ir įžvalgos puikios, bet ateina metas išvadoms, ir norisi mesti kompiuterį pro langą. Juk logiška, kad nuo blogųjų mokyklų šaulių gerieji amerikiečiai gali apsiginti tik laisvai nešiodamiesi ginklus. Retroaktyvaus priežastingumo paieškos ir „faktų“ tiesos vidinis vėlavimas (delay) – štai kur atsiveria dialektikos galimybės.
Aš:
O tai kas čia prijaučia tautinininkams? (Ir kodėl atsitiktinį praeivį reikėtų užmušti pro langą išmestu kompiuteriu?)
Amerikiečiai (vis dar) laisvai nešioja ginklus ir ginasi jais nuo plėšikų — tam asmeniniai ginklai panaudojami maždaug 2,5 mln. kartų per metus.
Vladimiras Iljičius Uljanovas-Leninas (gal dešinysis — ką?) rašė, kad valstybė — tai ginkluota liaudis. Ir dar pavydžiai minėjos Šveicariją ir Šiaurės Amerikos Jungtines Valstybes.
Dievas sukūrė žmones, plk. Coltas padarė juos lygius.
Kas REALIAI lygina svietą — kovoja už liaudies teisę apsiginkluoti?
Gal kairieji?
http://www.amazon.com/Global-Politics-Cambridge-Studies-Contentious/dp/0521145449/ref=sr_1_1?s=books&ie=UTF8&qid=1359045983&sr=1-1&keywords=0521145449
The Global Right Wing and the Clash of World Politics
(Cambridge Studies in Contentious Politics)
—
This book is an eye-opening account of transnational advocacy, not by environmental and rights groups, but by conservative activists. Mobilizing around diverse issues, these networks challenge progressive foes across borders and within institutions. In these globalized battles, opponents struggle as much to advance their own causes as to destroy their rivals. Deploying exclusionary strategies, negative tactics and dissuasive ideas, they aim both to make and unmake policy. In this work, Clifford Bob chronicles combat over homosexuality and gun control in the UN, the Americas, Europe and elsewhere. He investigates the ‘Baptist-burqa’ network of conservative believers attacking gay rights, and the global gun coalition blasting efforts to control firearms. Bob draws critical conclusions about norms, activists and institutions, and his broad findings extend beyond the culture wars. They will change how campaigners fight, scholars study policy wars, and all of us think about global politics.
—
Skaitome pirmą skyrių — kaip brazilai išsikovojo teisę nešioti ginklus
http://books.google.lt/books?id=le-2Q4CJ0V4C&pg=PA1&source=gbs_toc_r&cad=4#v=onepage&q&f=false
…o tai buvo beteisiai
(žiūrime pradžią nuo vištos iki sunkvežimio apiplėšimo)
http://www.youtube.com/watch?v=X6xPcHAgk30
T.M.
>Jei į literatūros kritiką žiūrėsime kaip į „antstatinę kūrybą“, kai recenzija yra ne knygos tarnaitė, o knygos gyvybinėmis sultimis mintantis parazitas, tai Brazausko apžvalga puikiai atitinka šiuos reikalavimus. Bėda tik, kad „Istorijos“, kaip ir absoliuti dauguma kitų moderniųjų pasakų, sunkiai pačios išgyvena iš tų syvų. Užuot „stačius ant“, čia kritikui tenka nurengti konotacijas, kad po jomis atsivertų tiek bevertė, kad net nebaisi tuštuma.
—
A.B.
Parazitas pažodžiui yra baltus rūbus vilkintis delegatas, kurį giminė deleguoja į šermenis (čia iš graikų polių istorijos). VISA kultūra yra parazitiška paskutinioji (bet nuolatos pasikartojanti) vakarienė, kada valgomas kūnas ir geriamas kraujas (pvz., Maironio). Tiek akivaizdu, kad nesinori net kalbėti.
+
T.M.
>…apie vos ne postkolonialistinę teoriją dėl Vakarų ir Rytų drakonų…
—
A.B. O, pvz., Afrikos autochtonai čiabuviai “tuteišai” nesusikūrė jokio orientalizmo, juolab oksidentalizmo — tiktai “taip, masa”; “klausau, masa”; “nemušk, masa” ir pan. (masa — “master” ar “mister”).
Ir nieko.
+
T.M.
>„Coelho tikriausiai žino, ką sako – jo knygos tai tikrai niekuomet niekam nesukėlė ir nesukels jokio pavojaus“, – atsakė viena interneto komentatorė.
—
A.B.
Pamenu, berods, Coelho “Zachire” vienas personažas vaikštinėja ant užšalusio ledo ir įsmunka iki blauzdų. Kitame epizode jį nemirtinai kaukšteli ratinė transporto priemonė.
Pvz., aš nugyvenau — nesakysiu kiek metų, bet man iš esmės dar nieko nenutiko.
Bat ar tam kovojama už žmogaus teises, ar tam kuriama tolerantiška, multikultūralistinė, homoerotiška, post-seksistinė gerovės visuomenė su romais vietoje čigonų — kad kam nors kas nors nutiktų?
+
T.M.
>„Gydymo“ forma, kai kibire vandens ištirpinami trys lašai valerijono tikintis placebo efekto, vadinasi homeopatija.
—
A.B.
Na jau ne — homeopatija yra visai kas kita.