Ge­or­ge’as Or­wel­las: tarp pro­pa­gan­dos gir­nų

MARIUS PLEČKAITIS

Sau­sio 23-iąją su­ei­na še­šias­de­šimt tre­ji me­tai, kai pa­sau­lis ne­be­tu­ri Ge­or­ge’o Or­wel­lo. Per tuos me­tus au­to­riaus vei­das ir ver­ty­bės bu­vo kei­čia­mi ir ki­to sa­vai­me. Taip pat ma­žai to­kių ra­šy­to­jų, ku­rių teks­tus pe­rio­diš­kai pe­ra­na­li­zuo­tų žy­miau­si fi­lo­so­fai (Lie­tu­vo­je – Gin­tau­tas Ma­žei­kis, Le­o­ni­das Dons­kis), ir bū­tų ran­da­ma vis nau­jų gai­dų ir in­te­lek­tu­a­li­nių akor­dų. Bū­tų ge­rai ku­riuos nors at­ei­nan­čius me­tus (ko­dėl gi ne 2020-uo­sius?) pa­skelb­ti Or­wel­lo me­tais. Pri­si­min­ti dik­ta­tū­rų ir ide­o­lo­gi­jų trum­pa­re­giš­ku­mą, ke­lia­mą skaus­mą ir ne­nau­dą žmo­ni­jai. Šį kar­tą Or­wel­lą siū­lau „pra­kal­bin­ti“ iš ide­o­lo­gi­nių ma­lū­nų per­spek­ty­vos: at­si­žvelg­ti į tai, ką jis mė­gi­no pa­sa­ky­ti, kaip jam tai pa­si­se­kė ir kas jo ne­ša­mą ži­nią su­pra­to (pa­nau­do­jo) tiks­liau­siai.


Ge­or­ge’as Or­wel­las – ko ge­ro, ži­no­miau­sias ir po­pu­lia­riau­sius (an­ti)uto­pi­nių ro­ma­nų au­to­rius. Su­dre­bi­nęs pa­sau­lį sa­vo „1984-ai­siais“, pri­ver­tęs juok­tis ir bai­sė­tis „Gy­vu­lių ūkiu“, ka­ria­vęs anar­chis­tų pu­sė­je Is­pa­ni­jos pi­lie­ti­nia­me ka­re (apie tai ra­šo ro­ma­ne „Ka­ta­lo­ni­jai pa­gerb­ti“), nuo tu­ber­ku­lio­zės mi­ręs vos 46-erių, vis dar iš­lie­ka vie­na mįs­lin­giau­sių ir įdo­miau­sių XXI a. ide­o­lo­gi­jų kri­ti­kos, pro­pa­gan­dos te­ori­jos ir, kaip pa­ma­ty­si­me, prak­ti­kos fi­gū­rų.

Or­wel­las daž­niau­siai va­di­na­mas an­ti­uto­pis­tu (ar­ba dis­to­pis­tu), tie­sos ka­riu. Ko­kios tie­sos? Kaip ir daž­nai gau­na­mi skir­tin­gi tie­sos api­brė­ži­mai, pats Or­wel­lo gy­ve­ni­mas ne­bu­vo vie­na­ly­pis ir aiš­kus kaip 22. Ypač kal­bant apie ide­o­lo­gi­jas, tai, nuo ko (ir pas ką?) bė­go Or­wel­las, ke­lia nuo­la­ti­nį do­me­sį. „1984-ie­ji“ iš pra­džių lai­ky­ti vien an­ti­so­vie­ti­niu ro­ma­nu, vė­liau pui­kiai pri­ti­ko ir Va­ka­rų he­ge­mo­ni­jai at­vaiz­duo­ti. Pa­na­šus li­ki­mas lau­kė ir „Gy­vu­lių ūkio“, ku­ria­me į akis krin­tan­ti ko­mu­niz­mo ab­sur­do kri­ti­ka il­gai­niui iš­au­go į ben­drą dik­ta­tū­ros šar­žą: ne­svar­bu – na­cio­na­liz­mo, ko­mu­niz­mo, kon­su­me­riz­mo ar re­li­gi­jos.

Tai­gi da­ro­si aki­vaiz­du, kad Or­wel­las bu­vo itin ak­tu­a­li kor­ta šal­to­jo ka­ro po­ke­rio mal­ko­je. Aki­vaiz­du ir tai, kad ge­riau šia kor­ta pa­si­nau­do­jo Va­ka­rai (Ry­tų blo­kui bū­tų bu­vę ga­na kom­pli­kuo­ta pri­vi­lio­ti Or­wel­lą ar bent su­si­ras­ti stip­res­nę bur­ta­laz­dę mes­tam bur­tui nu­vai­ky­ti). Tuo tar­pu šio­mis die­no­mis Or­wel­las su­vo­kia­mas jau la­biau kaip kai­rio­jo ju­dė­ji­mo prieš ka­pi­ta­lis­ti­nius ka­tak­liz­mus fi­gū­ra.

Iš tie­sų, su­si­da­ro ne­men­kai už­bur­tas ra­tas, kai pats kal­bi apie pro­pa­gan­dą, jos gal­būt su­ku­ria­mas bai­sy­bes, ža­lą ir žmo­gaus nu­as­me­nė­ji­mą ir kai ta­vo pa­ties žo­džius pa­nau­do­ja bū­tent nu­ro­dy­toms funk­ci­joms at­lik­ti. Tvir­čiau ap­gin­ti sa­vo po­zi­ci­ją ga­li­ma tik tol, kol esi gy­vas (nors ir tai pa­da­ry­ti šio­mis die­no­mis dėl ino­va­ci­jų ir tech­no­lo­gi­jų sklei­džia­mo triukš­mo nė­ra leng­va). Ka­dan­gi žmo­gaus gy­vy­bė is­to­ri­jos aky­se – tik men­kai te­įžiū­ri­mas taš­ke­lis, pa­nau­do­ti jo ar jos (ar jų) idė­jas kaip deg­tu­kus sa­vo idė­joms įdeg­ti pa­ly­gin­ti ne­sun­ku.

O ir pa­čius dis­to­pi­nius ro­ma­nus iš­vers­ti į ki­tą pu­sę nė­ra taip su­dė­tin­ga. Jei lai­ky­si­mės pre­mi­sos, kad ide­o­lo­gi­nia­me ka­re ko­vo­ja 2–3 me­ga­vals­ty­bės (ar me­ga­kor­po­ra­ci­jos, ne­svar­bu), o vi­sų jų šal­tų­jų gin­klų ar­se­na­las yra pa­na­šus, tai ro­ma­ne iki ga­lo tiks­liai ne­nu­ro­dęs, kas yra kas, nie­kaip ne­iš­veng­si skir­tin­gų in­ter­pre­ta­ci­jų ir di­de­lės in­di­vi­du­a­laus skai­ty­mo „tarp ei­lu­čių“ am­pli­tu­dės. Svars­tant, ko­dėl Or­wel­las ven­gė de­ta­lu­mo, ga­li­mi ke­li va­rian­tai: ele­men­ta­ri sa­ve ger­bian­čio ra­šy­to­jo kū­ry­bi­nė eti­ka ne­pa­tai­kau­jant nie­kam – nei vals­ty­bėms, nei au­di­to­ri­jai, nei as­me­ni­nėms sim­pa­ti­joms, ki­ta ver­tus, ga­li­ma įžvelg­ti ir iki ga­lo ne­pa­si­ti­kė­ji­mą nie­kuo, net sa­vo (lai­ki­nais) įsi­ti­ki­ni­mais. Kri­tiš­kas pro­tas sėk­min­gai dir­ba tik iki tol, kol pats su­si­nai­ki­na. Kal­bant li­te­ra­tū­riš­kai, ga­li­ma teig­ti, kad Or­wel­las sa­vi­nai­kos pro­ce­są pra­dė­jo ga­na anks­ti, gal net bū­da­mas aš­tuo­nio­li­kos, kai iš­vy­ko tar­nau­ti į In­di­jos im­pe­ri­nę po­li­ci­ją, ar­ba Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu, kai ve­dė pro­pa­gan­di­nes, Azi­jos vals­ty­bes ver­buo­jan­čias pri­si­jung­ti prie „tei­ses­nių­jų“, lai­das.

Lo­ty­niš­kai „pro­pa­gan­da“ reiš­kia sklei­di­mą, pla­ti­ni­mą, veiks­mą, kai ide­o­lo­gi­niai pliu­sai mai­šo­si su mi­nu­sais, kai so­cial­fi­lo­so­fi­nė jo­ni­za­ci­ja tu­ri vyk­ti sa­vai­me, t. y. už­suk­tas ra­tas, ap­iman­tis re­li­gi­ją, moks­lą, me­ną, tu­ri ne tik ne­nu­sto­ti suk­tis, bet ir aug­ti, pūs­tis, pa­kil­ti į orą. Or­wel­lo at­ve­jis pa­aiš­ki­na pro­pa­gan­dos, kaip di­džio­sios P, ne­nu­ga­li­mu­mą. Net ži­no­da­mas, su­pras­da­mas, kad x ne­bū­ti­nai yra A, kad x ga­li bū­ti ir B, ir C, sun­kiai at­si­spir­si nuo­la­ti­niam x pri­sky­ri­mui prie A. Ką ir kal­bė­ti, kad sa­va­ran­kiš­kas pro­tas su­si­for­muo­ja ga­na vė­lai (prieš tai ke­lio­li­ka me­tų rei­kia klau­sy­tis įky­riai tei­gia­mų ir gal­būt ge­ro­kai pa­kreip­tų į vie­ną pu­sę „fak­tų ir dės­nių“).

Pa­vyz­džiui, an­glų kal­bo­je žo­dis law reiš­kia du vi­siš­kai skir­tin­gus da­ly­kus: dės­nį ir įsta­ty­mą. Tai aki­vaiz­dus pa­vyz­dys, kaip leng­vai ir pa­vei­kiai nau­ja­kal­be for­muo­ja­mas pro­tas, su­vo­ki­mas. Ap­skri­tai, jei jau kal­ba­me apie Or­wel­lą, apie nau­jos kal­bos kū­ri­mo kri­ti­ką, rei­kia gi­liau lįs­ti į ver­ba­li­nių iš­raiš­kų jū­rą.

Re­mian­tis Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to do­cen­te dr. In­ga Vi­nog­rad­nai­te, nau­ja kal­ba, nau­jos tai­syk­lės, kaip ją nau­do­ti, nė­ra tik ne­kal­tas žai­di­mas. „Mi­che­lis Fou­cault yra ra­šęs apie tai, kaip An­ti­ko­je ne­ži­no­mas „iš­pa­žin­ties“ žan­ras su­kū­rė nau­ją mo­der­nių­jų lai­kų eti­kos sub­jek­tą – sa­ve-dis­cip­li­nuo­jan­tį, ne tik sa­vo veiks­mus, bet ir žo­džius bei min­tis pri­žiū­rin­tį žmo­gų. Toks žmo­gus gi­mė ta­da, kai bu­vo pri­vers­tas, pa­gal de­ta­liai reg­la­men­tuo­tas iš­pa­žin­ties žan­ro tai­syk­les, iš­sa­ky­ti, ką pa­da­rė, pa­sa­kė ar pa­gal­vo­jo. Pa­na­šiai nau­jie­ji re­kla­mos žan­ro ko­lo­ni­zuo­ti kal­bė­ji­mo apie sa­ve bū­dai nu­ro­do žmo­gui gai­res, koks jis tu­ri bū­ti, nu­sta­ty­da­mi, kas tu­ri ver­tę, o kas – ne: ver­tę tu­ri (kaip ga­li­ma iš­girs­ti kar­tais juo­kais, o kar­tais ir vi­sai rim­tai pra­si­ta­riant) tai, „kas ge­rai at­ro­do CV“.“

Vi­nog­rad­nai­tė, rem­da­ma­si Fou­cault, dar kar­tą pa­(si)­klau­sia, ar čia są­mo­nin­gas no­ras pri­si­tai­ky­ti de­da pas­ku­ti­nį taš­ką, ar nau­jos kal­bos pri­ėmi­mas įvyks­ta au­to­ma­tiš­kai, ne­kves­tio­nuo­jant. Pir­mu at­ve­ju ga­lė­tu­me at­si­pūs­ti dėl iš­lai­ky­to pro­tin­go kri­tiš­ku­mo. Ant­ras at­ve­jis su­po­nuo­ja be­są­ly­giš­ką pro­pa­gan­dos (nau­jos kal­bos) ga­lią ir dik­ta­tą. No­rint kon­struk­ty­viai, nuo pra­džių keis­ti ir kon­struo­ti vi­suo­me­nę, pir­miau­sia rei­kia su­kur­ti pa­to­gią kal­bą. De­ja, Or­wel­lo kū­ri­niai tik pa­drą­si­no di­džiuo­sius kon­struk­to­rius taip elg­tis. Tuo tar­pu ma­sės gau­tus teks­tus pir­miau­sia su­vo­kė kaip me­ni­nius kū­ri­nius, ne kaip rim­tas ir gra­sias at­ei­ties prog­no­zes. Kri­ti­nės ma­sės, no­rin­čios dau­giau lais­vės ir ma­žiau kog­ni­ty­vi­nio pro­gra­ma­vi­mo, bu­ria­si ir da­bar. Tie­sa, čia at­si­ran­da pro­ble­ma, ku­ri anks­čiau jau bu­vo iliust­ruo­ta (x, A, B, C at­ve­jis).

„Ko Or­wel­las ne­ži­no­jo?“ – klau­sia Andrásas Szántó kny­go­je „What Or­well didn’t know: Pro­pa­gan­da and the New Fa­ce of Ame­ri­can Po­li­tics“ („Ko Or­wel­las ne­ži­no­jo? Nau­ja­sis Ame­ri­kos po­li­ti­kos vei­das“, 2007). Pra­ėjus 60 me­tų po esė „Po­li­tics and the En­glish lan­gu­a­ge“ („Po­li­ti­ka ir an­glų kal­ba“) pa­skel­bi­mo, per­žvelg­ta au­to­riaus po­zi­ci­ja, esė ak­tu­a­lu­mas. Or­wel­las iš­ke­lia pro­ble­mą, jog po­li­ti­kos kal­ba yra su­konst­ruo­ta tam ir taip, kad pa­slėp­tų me­lus ir juos net pa­vers­tų ma­lo­niais au­siai. 1946-ai­siais pub­li­kuo­tas teks­tas bu­vo tai­ky­tas į ver­buo­jan­čią ko­mu­niz­mo po­li­ti­ką. Šiaip ar taip, ši pro­ble­ma itin tin­ka ir šio­mis die­no­mis, pa­vyz­džiui, Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų už­sie­nio po­li­ti­kai api­bū­din­ti. Tin­ka ji dviem as­pek­tais: 1) pa­čiam JAV po­li­ti­kos me­la­gin­gu­mui api­bū­din­ti; 2) są­mo­nin­gam Vals­ti­jų po­li­ti­kų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos kal­bos kon­stra­vi­mui.

To­liau Szántó kal­ba apie šiuo­lai­ki­nio kon­su­me­riz­mo pro­pa­gan­dos įsi­ga­lė­ji­mą. Įti­ki­nė­ji­mo me­to­dai yra sub­ti­les­ni, ne­pa­ste­bi­mi, su­ma­niai di­ver­si­fi­kuo­ti. Pu­siau juo­kais net tei­gia­ma: „Jei „Di­dy­sis bro­lis“ bū­tų tu­rė­jęs me­to­dus, ko­kiais šiais lai­kais ope­ruo­ja dau­gu­ma kor­po­ra­ci­jų, nė­ra abe­jo­nės, jis tik­rai bū­tų iš­li­kęs.“ Kaip vel­nias ir blo­gis, no­rė­da­mi iš­lik­ti, tu­ri bū­ti ne iki pa­na­gių pri­mi­ty­vūs, o ža­vūs, klas­tin­gi, ke­rin­tys, taip ir šių die­nų Var­to­ji­mas, pa­si­tel­kęs mū­zą Pro­pa­gan­dą, to­bu­li­na, glu­di­na ir šli­fuo­ja or­ve­liš­ką mo­de­lį, sau su­kur­da­mas dau­giau pri­dė­ti­nės ver­tės, pri­dė­ti­nio var­to­ji­mo.

An­nen­ber­go mo­kyk­los pro­fe­so­rius Geor­ge’as La­kof­fas, da­lin­da­ma­sis min­ti­mis, ko ne­ži­no­jo jo ben­dra­var­dis Ge­or­ge’as Or­wel­las, pa­žy­mi, kad 98 proc. sam­pro­ta­vi­mų yra ne­są­mo­nin­gi, o tam di­de­liam ne­są­mo­nin­gu­mo pro­cen­tui (jo kon­ver­ta­vi­mui į must do) įta­ką vie­nu ar ki­tu bū­du da­ry­ti tik­rai ga­li­ma. Dar įdo­miau: kaip sa­ko La­kof­fas, fra­zė „mes esam prieš ka­rą Ira­ke“ tik dar la­biau pa­di­dins fra­zės „ka­ras Ira­ke“ svar­bą. Pa­si­tel­ku­si moks­li­nin­kų at­ra­di­mus, Pro­pa­gan­da tarps­ta ir įmi­na pė­das į vis ki­tas sri­tis. Tie­są sa­kant, ko­kia gi pro­pa­gan­da bū­tų, jei ne­siek­tų tap­ti vi­suo­ti­nė? Vi­sų di­džių­jų žmo­ni­jos pro­jek­tų (ro­bo­ti­ka, si­li­cio or­ga­niz­mai, net da­lis šiuo­lai­ki­nio me­no kū­ri­nių) tiks­las tas pats – tap­ti nuo žmo­nių ne­pri­klau­so­mais, bet jų reik­mes ten­ki­nan­čiais pa­dė­jė­jais / ver­gais.

Kuo dar Or­wel­las pravertė (bu­vo pa­nau­do­tas) he­ge­mo­ni­nių reiš­ki­nių plėt­rai, o kar­tu ir Ame­ri­kos in­dust­ri­jai? Gal ne tiek pra­ver­tė, kiek ne vi­sai tiks­liai prog­no­za­vo pri­ori­te­tus žur­na­lis­ti­kos, me­di­jų at­ei­ty­je. La­biau­siai ne­ri­ma­vęs dėl žur­na­lis­ti­kos ir žur­na­lis­tų su­si­skal­dy­mo į gru­puo­tes ir blo­kus, dėl at­šą­lan­čio tar­pu­sa­vio ben­dra­vi­mo, Or­wel­las ne­įžvel­gė, An­nen­ber­go mo­kyk­los pro­fe­so­riaus lū­po­mis kal­bant, žur­na­lis­ti­kos san­tuo­kos su pra­mo­gų sek­to­riu­mi. Net di­džio­jo an­ti­uto­pis­to Or­wel­lo var­das šio­mis die­no­mis aso­ci­juo­ja­si su dai­laus vei­do, ro­man­tiš­ko, jau­nat­viš­ko cha­rak­te­rio as­me­ny­be. Nau­jie­nų tei­kė­jai vis la­biau ko­mer­cia­li­zuo­ja­si, orien­tuo­ja­si į pra­mo­gas ir links­my­bes, rim­tus da­ly­kus pa­tei­kia kas­die­niš­kai jau­kiai, na­tū­ra­lu, kad ir dė­me­sio į juos krei­pia­ma vis ma­žiau. Au­ga dau­gu­mos dis­to­pis­tų iš­pra­na­šau­tas apa­tiš­ku­mas.

Šiais lai­kais, kai in­ter­ne­tas net tu­ri sa­vo šven­tą­jį (šv. Izi­do­rių), Or­wel­lui, kaip tam tik­ram ne­tie­sio­gi­niam įran­kiui, ga­li­ma pla­ti nau­do­ti­nų me­di­jų ter­pė (in­ter­ne­tas, in­ter­ne­ti­nis ra­di­jas, in­ter­ne­ti­nė te­le­vi­zi­ja, so­cia­li­niai tin­klai). Ki­ta ver­tus, me­di­jos nie­ka­da ne­tu­rės to­kios kon­cen­truo­tos ga­lios, ko­kią tu­rė­jo anks­čiau, pa­vyz­džiui, prieš pen­kias­de­šimt ar šim­tą me­tų. Dėl iš­si­plė­ti­mo me­di­jas su­im­ti į kumš­tį jau iš es­mės ne­įma­no­ma.

1946 m. Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je bu­vo įkur­tas In­for­ma­tion Re­se­arch De­part­ment (IRD) – In­for­ma­ci­jos ty­ri­mų de­par­ta­men­tas. Jo už­duo­tis bu­vo sek­ti in­for­ma­ci­jos srau­tus, iš­skir­ti so­vie­ti­nę pro­pa­gan­dą ir rū­pin­tis jos neut­ra­li­za­vi­mu bei sa­vos ide­o­lo­gi­jos įdie­gi­mu. Dau­giau­sia dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma ma­te­ria­liai ir ki­taip men­kiau­siai iš­si­vys­čiu­sioms tre­čio­jo pa­sau­lio ša­lims. Bu­vo su­da­ry­ta iš­ti­sa ko­man­da žur­na­lis­tų, ge­ban­čių įti­kin­ti so­cia­liz­mo žlu­gi­mu ir be­pras­miš­ku­mu. Ne­keis­ta, kad tarp jų pa­kliu­vo ir Or­wel­las.

IRD pa­rė­mė Or­wel­lo sa­ty­ri­nės ale­go­ri­jos lei­dy­bą tuo­me­ti­nė­je Bir­mo­je, Ki­ni­jo­je, ara­bų kraš­tuo­se. Ma­ža to, bu­vo iš­leis­ta ir šiurkš­ti ani­ma­ci­nė ver­si­ja, jo­je Ma­jo­ras bu­vo pa­vaiz­duo­tas su Le­ni­no barz­da, o Na­po­le­o­nas – su Sta­li­no ūsais (kad vi­si ir vi­sos su­pras­tų, apie ką kal­ba­ma). O, kaip tei­gia „The New York Re­view of Bo­oks“ re­cen­zen­tas Ti­mot­hy Gar­to­nas As­has, Cen­tri­nė žval­gy­bos val­dy­ba „la­biau at­si­li­ku­sio­se tie­sos ži­no­ji­mo at­ve­ju vals­ty­bė­se“ ro­dy­da­vo po­li­tiš­kai iš­krai­py­tą ir de­ma­go­giš­ką „Gy­vu­lių ūkio“ vi­de­o­ver­si­ją. IRD mė­gi­no pa­pirk­ti ir BBC ra­di­ją ir te­le­vi­zi­ją, ta­čiau, šiam ži­nias­klaidos ka­na­lui at­si­lai­kius ir ne­su­ti­kus tran­sliuo­ti juo­do­sios pro­pa­gan­dos, bu­vo at­si­trauk­ta.

Kuo to­liau, tuo IRD po­pie­riai da­rė­si pra­stes­ni. Sa­bo­ta­žo at­ve­jai, ne­tik­ros mir­tys, spek­tak­liai ap­kal­ti­nus dar­buo­to­jus šni­pi­nė­ji­mu ru­sų nau­dai. Šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pra­si­dė­ję ne­šva­rūs IRD triu­kai ne­tru­ko pa­sklis­ti pro pa­sau­lio in­for­ma­ci­jos ru­po­rus. Kar­tu ant šiaip jau ga­na švie­saus, bet mar­go­ko Or­wel­lo gy­ve­ni­mo švar­ko at­si­ra­do dė­mė.

Or­wel­las ne­ri­ma­vo dėl po­ten­cia­lios So­vie­tų Są­jun­gos per­ga­lės. Bi­jo­jo jos na­tū­ra­lu­mo, gam­tiš­ku­mo, žmo­nių neat­si­spy­ri­mo pa­gun­dai. Iš tik­rų­jų, kas gi ga­li bū­ti na­tū­ra­les­nio ir mie­liau pre­des­ti­nuo­to nei tvir­ti, di­din­gi fab­ri­kai su stip­riais rau­me­nin­gais šalt­kal­viais, iki pa­na­gių iš­to­bu­lin­to­mis in­ži­ne­ri­nė­mis sche­mo­mis, tur­tin­gi ūki­nin­kai, nuo­sta­būs pro­tin­gi vai­kai pi­pi­riu­kai ir vis­ką ap­mąs­tan­ti, į vis­ką at­si­žvel­gian­ti val­džia.

Šal­ta­jam ka­rui in­ten­sy­vė­jant, bal­tą­ją pro­pa­gan­dą kei­tė pil­ko­ji ir juo­do­ji. Kaip pa­žy­mi As­has, šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je IRD re­pu­ta­ci­ją ge­rai api­brė­žė „pur­vi­ni juo­di triu­kai“: imi­tuo­tos žmog­žu­dys­tės, ne­tik­ros te­leg­ra­mos… Taip dis­kre­di­tuo­da­mas tiek Or­wel­lo, tiek ki­tų į tin­klą įtrauk­tų au­to­rių var­dus, IRD il­gai­niui pats ta­po vie­nu di­džiau­sių pro­gra­ma­vi­mo in­for­ma­ci­ja vie­ne­tų. Iš ko­vo­to­jo prieš ko­mu­niz­mą, na­ciz­mą, kaip ir bu­vo ga­li­ma nu­ma­ny­ti, vir­to Pro­pa­gan­dos ma­ši­na par ex­cel­len­ce. Pa­na­šus li­ki­mas, kaip jau mi­nė­jo­me, lau­kė ir Ame­ri­kos pro­pa­gan­dos tar­ny­bų.

Anks­ty­va mir­tis Or­wel­lui pel­nė ne­mir­tin­gu­mą žmo­nių at­min­ty­je, kū­rė­jų ko­vo­to­jų gar­bės len­to­je. Gal ir ne­gra­žu taip sa­ky­ti, bet jei Or­wel­las bū­tų gy­ve­nęs il­giau, pa­ma­žu bū­tų ta­pęs ir vie­na ne­ma­lo­nes­nių, „vie­šai ap­si­me­la­vu­sių“ fi­gū­rų, ypač kai šiais lai­kais po­pu­lia­ru kri­ti­kuo­ti ka­pi­ta­liz­mą, rin­ką, Jung­ti­nes Vals­ti­jas ar tą pa­čią Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Ga­lų ga­le ne­aiš­ku, kur bū­tų pa­su­kęs pats Or­wel­las: ar į at­sa­kin­gą kai­rę, ar vi­sai nuo jos nu­to­lęs. Kad ir kaip ten, jo il­ge­sin­gai, ide­a­lis­tiš­kai anar­chis­tiš­kas pa­veiks­las dar il­gai ne­tu­rė­tų bū­ti ga­lu­ti­nai pa­jung­tas ku­riai nors vie­nai ba­ri­ka­dų pu­sei. Or­wel­lą ban­dė, ban­do ir ban­dys pa­si­telk­ti įvai­rūs ju­dė­ji­mai, tar­ny­bos ir ži­ny­bos, bet kas. Bet rei­kia ži­no­ti, kad jis ne­bū­tų ei­li­nis pa­stum­dė­lis ir tu­rė­tų ką pa­sa­ky­ti apie ka­rą Ira­ke, tau­py­mo po­li­ti­ką.

Er­go: jei­gu am­žiams bė­gant no­ri iš­lik­ti ne­pri­klau­so­mas, būk kri­tiš­kas net pats sau, net sa­vo vals­ty­bei ir tam, kas ją kri­ti­kuo­ja. Ta­da gal­būt ir tu­rė­si gar­bės pa­va­din­ti sa­ve at­si­lai­kiu­siu, ne­klu­pu­siu prie pro­pa­gan­dos ko­jų ir vei­ku­siu pa­gal sa­vo va­lią. Kiek tik tai įma­no­ma.

Komentarai / 3

  1. laurynas.

    MP, neįtikėtinai intelektualus ir disciplinuotas rašinys! :) O kur gyvuliškos galios, kur formų anarchija?

  2. plečkaitis.

    Ilsisi :)

  3. arkitektas.

    Pagarba! Puikus, nuoseklus tekstas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.