George’as Orwellas: tarp propagandos girnų
MARIUS PLEČKAITIS
Sausio 23-iąją sueina šešiasdešimt treji metai, kai pasaulis nebeturi George’o Orwello. Per tuos metus autoriaus veidas ir vertybės buvo keičiami ir kito savaime. Taip pat mažai tokių rašytojų, kurių tekstus periodiškai peranalizuotų žymiausi filosofai (Lietuvoje – Gintautas Mažeikis, Leonidas Donskis), ir būtų randama vis naujų gaidų ir intelektualinių akordų. Būtų gerai kuriuos nors ateinančius metus (kodėl gi ne 2020-uosius?) paskelbti Orwello metais. Prisiminti diktatūrų ir ideologijų trumparegiškumą, keliamą skausmą ir nenaudą žmonijai. Šį kartą Orwellą siūlau „prakalbinti“ iš ideologinių malūnų perspektyvos: atsižvelgti į tai, ką jis mėgino pasakyti, kaip jam tai pasisekė ir kas jo nešamą žinią suprato (panaudojo) tiksliausiai.
George’as Orwellas – ko gero, žinomiausias ir populiariausius (anti)utopinių romanų autorius. Sudrebinęs pasaulį savo „1984-aisiais“, privertęs juoktis ir baisėtis „Gyvulių ūkiu“, kariavęs anarchistų pusėje Ispanijos pilietiniame kare (apie tai rašo romane „Katalonijai pagerbti“), nuo tuberkuliozės miręs vos 46-erių, vis dar išlieka viena mįslingiausių ir įdomiausių XXI a. ideologijų kritikos, propagandos teorijos ir, kaip pamatysime, praktikos figūrų.
Orwellas dažniausiai vadinamas antiutopistu (arba distopistu), tiesos kariu. Kokios tiesos? Kaip ir dažnai gaunami skirtingi tiesos apibrėžimai, pats Orwello gyvenimas nebuvo vienalypis ir aiškus kaip 22. Ypač kalbant apie ideologijas, tai, nuo ko (ir pas ką?) bėgo Orwellas, kelia nuolatinį domesį. „1984-ieji“ iš pradžių laikyti vien antisovietiniu romanu, vėliau puikiai pritiko ir Vakarų hegemonijai atvaizduoti. Panašus likimas laukė ir „Gyvulių ūkio“, kuriame į akis krintanti komunizmo absurdo kritika ilgainiui išaugo į bendrą diktatūros šaržą: nesvarbu – nacionalizmo, komunizmo, konsumerizmo ar religijos.
Taigi darosi akivaizdu, kad Orwellas buvo itin aktuali korta šaltojo karo pokerio malkoje. Akivaizdu ir tai, kad geriau šia korta pasinaudojo Vakarai (Rytų blokui būtų buvę gana komplikuota privilioti Orwellą ar bent susirasti stipresnę burtalazdę mestam burtui nuvaikyti). Tuo tarpu šiomis dienomis Orwellas suvokiamas jau labiau kaip kairiojo judėjimo prieš kapitalistinius kataklizmus figūra.
Iš tiesų, susidaro nemenkai užburtas ratas, kai pats kalbi apie propagandą, jos galbūt sukuriamas baisybes, žalą ir žmogaus nuasmenėjimą ir kai tavo paties žodžius panaudoja būtent nurodytoms funkcijoms atlikti. Tvirčiau apginti savo poziciją galima tik tol, kol esi gyvas (nors ir tai padaryti šiomis dienomis dėl inovacijų ir technologijų skleidžiamo triukšmo nėra lengva). Kadangi žmogaus gyvybė istorijos akyse – tik menkai teįžiūrimas taškelis, panaudoti jo ar jos (ar jų) idėjas kaip degtukus savo idėjoms įdegti palyginti nesunku.
O ir pačius distopinius romanus išversti į kitą pusę nėra taip sudėtinga. Jei laikysimės premisos, kad ideologiniame kare kovoja 2–3 megavalstybės (ar megakorporacijos, nesvarbu), o visų jų šaltųjų ginklų arsenalas yra panašus, tai romane iki galo tiksliai nenurodęs, kas yra kas, niekaip neišvengsi skirtingų interpretacijų ir didelės individualaus skaitymo „tarp eilučių“ amplitudės. Svarstant, kodėl Orwellas vengė detalumo, galimi keli variantai: elementari save gerbiančio rašytojo kūrybinė etika nepataikaujant niekam – nei valstybėms, nei auditorijai, nei asmeninėms simpatijoms, kita vertus, galima įžvelgti ir iki galo nepasitikėjimą niekuo, net savo (laikinais) įsitikinimais. Kritiškas protas sėkmingai dirba tik iki tol, kol pats susinaikina. Kalbant literatūriškai, galima teigti, kad Orwellas savinaikos procesą pradėjo gana anksti, gal net būdamas aštuoniolikos, kai išvyko tarnauti į Indijos imperinę policiją, arba Antrojo pasaulinio karo metu, kai vedė propagandines, Azijos valstybes verbuojančias prisijungti prie „teisesniųjų“, laidas.
Lotyniškai „propaganda“ reiškia skleidimą, platinimą, veiksmą, kai ideologiniai pliusai maišosi su minusais, kai socialfilosofinė jonizacija turi vykti savaime, t. y. užsuktas ratas, apimantis religiją, mokslą, meną, turi ne tik nenustoti suktis, bet ir augti, pūstis, pakilti į orą. Orwello atvejis paaiškina propagandos, kaip didžiosios P, nenugalimumą. Net žinodamas, suprasdamas, kad x nebūtinai yra A, kad x gali būti ir B, ir C, sunkiai atsispirsi nuolatiniam x priskyrimui prie A. Ką ir kalbėti, kad savarankiškas protas susiformuoja gana vėlai (prieš tai keliolika metų reikia klausytis įkyriai teigiamų ir galbūt gerokai pakreiptų į vieną pusę „faktų ir dėsnių“).
Pavyzdžiui, anglų kalboje žodis law reiškia du visiškai skirtingus dalykus: dėsnį ir įstatymą. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip lengvai ir paveikiai naujakalbe formuojamas protas, suvokimas. Apskritai, jei jau kalbame apie Orwellą, apie naujos kalbos kūrimo kritiką, reikia giliau lįsti į verbalinių išraiškų jūrą.
Remiantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docente dr. Inga Vinogradnaite, nauja kalba, naujos taisyklės, kaip ją naudoti, nėra tik nekaltas žaidimas. „Michelis Foucault yra rašęs apie tai, kaip Antikoje nežinomas „išpažinties“ žanras sukūrė naują moderniųjų laikų etikos subjektą – save-disciplinuojantį, ne tik savo veiksmus, bet ir žodžius bei mintis prižiūrintį žmogų. Toks žmogus gimė tada, kai buvo priverstas, pagal detaliai reglamentuotas išpažinties žanro taisykles, išsakyti, ką padarė, pasakė ar pagalvojo. Panašiai naujieji reklamos žanro kolonizuoti kalbėjimo apie save būdai nurodo žmogui gaires, koks jis turi būti, nustatydami, kas turi vertę, o kas – ne: vertę turi (kaip galima išgirsti kartais juokais, o kartais ir visai rimtai prasitariant) tai, „kas gerai atrodo CV“.“
Vinogradnaitė, remdamasi Foucault, dar kartą pa(si)klausia, ar čia sąmoningas noras prisitaikyti deda paskutinį tašką, ar naujos kalbos priėmimas įvyksta automatiškai, nekvestionuojant. Pirmu atveju galėtume atsipūsti dėl išlaikyto protingo kritiškumo. Antras atvejis suponuoja besąlygišką propagandos (naujos kalbos) galią ir diktatą. Norint konstruktyviai, nuo pradžių keisti ir konstruoti visuomenę, pirmiausia reikia sukurti patogią kalbą. Deja, Orwello kūriniai tik padrąsino didžiuosius konstruktorius taip elgtis. Tuo tarpu masės gautus tekstus pirmiausia suvokė kaip meninius kūrinius, ne kaip rimtas ir grasias ateities prognozes. Kritinės masės, norinčios daugiau laisvės ir mažiau kognityvinio programavimo, buriasi ir dabar. Tiesa, čia atsiranda problema, kuri anksčiau jau buvo iliustruota (x, A, B, C atvejis).
„Ko Orwellas nežinojo?“ – klausia Andrásas Szántó knygoje „What Orwell didn’t know: Propaganda and the New Face of American Politics“ („Ko Orwellas nežinojo? Naujasis Amerikos politikos veidas“, 2007). Praėjus 60 metų po esė „Politics and the English language“ („Politika ir anglų kalba“) paskelbimo, peržvelgta autoriaus pozicija, esė aktualumas. Orwellas iškelia problemą, jog politikos kalba yra sukonstruota tam ir taip, kad paslėptų melus ir juos net paverstų maloniais ausiai. 1946-aisiais publikuotas tekstas buvo taikytas į verbuojančią komunizmo politiką. Šiaip ar taip, ši problema itin tinka ir šiomis dienomis, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikai apibūdinti. Tinka ji dviem aspektais: 1) pačiam JAV politikos melagingumui apibūdinti; 2) sąmoningam Valstijų politikų ir administracijos kalbos konstravimui.
Toliau Szántó kalba apie šiuolaikinio konsumerizmo propagandos įsigalėjimą. Įtikinėjimo metodai yra subtilesni, nepastebimi, sumaniai diversifikuoti. Pusiau juokais net teigiama: „Jei „Didysis brolis“ būtų turėjęs metodus, kokiais šiais laikais operuoja dauguma korporacijų, nėra abejonės, jis tikrai būtų išlikęs.“ Kaip velnias ir blogis, norėdami išlikti, turi būti ne iki panagių primityvūs, o žavūs, klastingi, kerintys, taip ir šių dienų Vartojimas, pasitelkęs mūzą Propagandą, tobulina, gludina ir šlifuoja orvelišką modelį, sau sukurdamas daugiau pridėtinės vertės, pridėtinio vartojimo.
Annenbergo mokyklos profesorius George’as Lakoffas, dalindamasis mintimis, ko nežinojo jo bendravardis George’as Orwellas, pažymi, kad 98 proc. samprotavimų yra nesąmoningi, o tam dideliam nesąmoningumo procentui (jo konvertavimui į must do) įtaką vienu ar kitu būdu daryti tikrai galima. Dar įdomiau: kaip sako Lakoffas, frazė „mes esam prieš karą Irake“ tik dar labiau padidins frazės „karas Irake“ svarbą. Pasitelkusi mokslininkų atradimus, Propaganda tarpsta ir įmina pėdas į vis kitas sritis. Tiesą sakant, kokia gi propaganda būtų, jei nesiektų tapti visuotinė? Visų didžiųjų žmonijos projektų (robotika, silicio organizmai, net dalis šiuolaikinio meno kūrinių) tikslas tas pats – tapti nuo žmonių nepriklausomais, bet jų reikmes tenkinančiais padėjėjais / vergais.
Kuo dar Orwellas pravertė (buvo panaudotas) hegemoninių reiškinių plėtrai, o kartu ir Amerikos industrijai? Gal ne tiek pravertė, kiek ne visai tiksliai prognozavo prioritetus žurnalistikos, medijų ateityje. Labiausiai nerimavęs dėl žurnalistikos ir žurnalistų susiskaldymo į grupuotes ir blokus, dėl atšąlančio tarpusavio bendravimo, Orwellas neįžvelgė, Annenbergo mokyklos profesoriaus lūpomis kalbant, žurnalistikos santuokos su pramogų sektoriumi. Net didžiojo antiutopisto Orwello vardas šiomis dienomis asocijuojasi su dailaus veido, romantiško, jaunatviško charakterio asmenybe. Naujienų teikėjai vis labiau komercializuojasi, orientuojasi į pramogas ir linksmybes, rimtus dalykus pateikia kasdieniškai jaukiai, natūralu, kad ir dėmesio į juos kreipiama vis mažiau. Auga daugumos distopistų išpranašautas apatiškumas.
Šiais laikais, kai internetas net turi savo šventąjį (šv. Izidorių), Orwellui, kaip tam tikram netiesioginiam įrankiui, galima plati naudotinų medijų terpė (internetas, internetinis radijas, internetinė televizija, socialiniai tinklai). Kita vertus, medijos niekada neturės tokios koncentruotos galios, kokią turėjo anksčiau, pavyzdžiui, prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Dėl išsiplėtimo medijas suimti į kumštį jau iš esmės neįmanoma.
1946 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurtas Information Research Department (IRD) – Informacijos tyrimų departamentas. Jo užduotis buvo sekti informacijos srautus, išskirti sovietinę propagandą ir rūpintis jos neutralizavimu bei savos ideologijos įdiegimu. Daugiausia dėmesio buvo skiriama materialiai ir kitaip menkiausiai išsivysčiusioms trečiojo pasaulio šalims. Buvo sudaryta ištisa komanda žurnalistų, gebančių įtikinti socializmo žlugimu ir beprasmiškumu. Nekeista, kad tarp jų pakliuvo ir Orwellas.
IRD parėmė Orwello satyrinės alegorijos leidybą tuometinėje Birmoje, Kinijoje, arabų kraštuose. Maža to, buvo išleista ir šiurkšti animacinė versija, joje Majoras buvo pavaizduotas su Lenino barzda, o Napoleonas – su Stalino ūsais (kad visi ir visos suprastų, apie ką kalbama). O, kaip teigia „The New York Review of Books“ recenzentas Timothy Gartonas Ashas, Centrinė žvalgybos valdyba „labiau atsilikusiose tiesos žinojimo atveju valstybėse“ rodydavo politiškai iškraipytą ir demagogišką „Gyvulių ūkio“ videoversiją. IRD mėgino papirkti ir BBC radiją ir televiziją, tačiau, šiam žiniasklaidos kanalui atsilaikius ir nesutikus transliuoti juodosios propagandos, buvo atsitraukta.
Kuo toliau, tuo IRD popieriai darėsi prastesni. Sabotažo atvejai, netikros mirtys, spektakliai apkaltinus darbuotojus šnipinėjimu rusų naudai. Šeštajame dešimtmetyje prasidėję nešvarūs IRD triukai netruko pasklisti pro pasaulio informacijos ruporus. Kartu ant šiaip jau gana šviesaus, bet margoko Orwello gyvenimo švarko atsirado dėmė.
Orwellas nerimavo dėl potencialios Sovietų Sąjungos pergalės. Bijojo jos natūralumo, gamtiškumo, žmonių neatsispyrimo pagundai. Iš tikrųjų, kas gi gali būti natūralesnio ir mieliau predestinuoto nei tvirti, didingi fabrikai su stipriais raumeningais šaltkalviais, iki panagių ištobulintomis inžinerinėmis schemomis, turtingi ūkininkai, nuostabūs protingi vaikai pipiriukai ir viską apmąstanti, į viską atsižvelgianti valdžia.
Šaltajam karui intensyvėjant, baltąją propagandą keitė pilkoji ir juodoji. Kaip pažymi Ashas, šeštajame dešimtmetyje IRD reputaciją gerai apibrėžė „purvini juodi triukai“: imituotos žmogžudystės, netikros telegramos… Taip diskredituodamas tiek Orwello, tiek kitų į tinklą įtrauktų autorių vardus, IRD ilgainiui pats tapo vienu didžiausių programavimo informacija vienetų. Iš kovotojo prieš komunizmą, nacizmą, kaip ir buvo galima numanyti, virto Propagandos mašina par excellence. Panašus likimas, kaip jau minėjome, laukė ir Amerikos propagandos tarnybų.
Ankstyva mirtis Orwellui pelnė nemirtingumą žmonių atmintyje, kūrėjų kovotojų garbės lentoje. Gal ir negražu taip sakyti, bet jei Orwellas būtų gyvenęs ilgiau, pamažu būtų tapęs ir viena nemalonesnių, „viešai apsimelavusių“ figūrų, ypač kai šiais laikais populiaru kritikuoti kapitalizmą, rinką, Jungtines Valstijas ar tą pačią Jungtinę Karalystę. Galų gale neaišku, kur būtų pasukęs pats Orwellas: ar į atsakingą kairę, ar visai nuo jos nutolęs. Kad ir kaip ten, jo ilgesingai, idealistiškai anarchistiškas paveikslas dar ilgai neturėtų būti galutinai pajungtas kuriai nors vienai barikadų pusei. Orwellą bandė, bando ir bandys pasitelkti įvairūs judėjimai, tarnybos ir žinybos, bet kas. Bet reikia žinoti, kad jis nebūtų eilinis pastumdėlis ir turėtų ką pasakyti apie karą Irake, taupymo politiką.
Ergo: jeigu amžiams bėgant nori išlikti nepriklausomas, būk kritiškas net pats sau, net savo valstybei ir tam, kas ją kritikuoja. Tada galbūt ir turėsi garbės pavadinti save atsilaikiusiu, neklupusiu prie propagandos kojų ir veikusiu pagal savo valią. Kiek tik tai įmanoma.
Komentarai / 3
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
MP, neįtikėtinai intelektualus ir disciplinuotas rašinys! :) O kur gyvuliškos galios, kur formų anarchija?
Ilsisi :)
Pagarba! Puikus, nuoseklus tekstas.