Būtis nulemia sąmonę

KĀRLIS VĒRDIṆŠ

Karlis Vėrdinis (g. 1979) – vienas ryškiausių šiandieninių latvių poetų, taip pat žinomas kaip vertėjas ir literatūros tyrinėtojas. Jo poezijos vertimų į lietuvių kalbą publikuota periodikoje, t. p. ką tik išleistoje latvių poezijos antologijoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ su jo paties pratarme.

Iš „Satori.lv“ (2012.VII.17) vertė Laimantas Jonušys.

Visai baltos katės mėlynomis akimis visada arba beveik visada būna kurčios.

Friedrich Engels

Druska

Mylinti ranka sūdė mokyklos valgyklos makaronus. Trijų kompotų neužteks, kad iš burnos dingtų stiprūs jausmai.

Du trečdalius palieki lėkštėj ir mauni lauk.

Įsimylėję kiemsargiai barsto ant šaligatvių druską, ji visą kelią ėda tavo batų odą. Putlios pusnys, kelkraštyje sutūpusios kaip mažos bažnytėlės, laukia, kada jose pradės skambėti snieguolių varpeliai.

Švelnūs varpų garsai mus pasiekia sekmadienio rytą, kai nuo tavo krūtų esu nulaižęs viso pasaulio druską. Tu atsikelsi, nusišluostysi ir paimsi nuo lentynos knygą, kurioje posmų eilutės ilgos kaip makaronai –

įsimylėję poetai rašo eilėraščius, ilgus ir sujauktus. Skaityk nuo pradžios, skaityk nuo pabaigos, suprasti negali nieko, tik paragauti – pūdų pūdai juose priberta druskos.

Televizorius

Televizoriuje lydo sviestą, kepa sraiges, kubeliais pjausto bulves. Ak, jei turėtumėm krosnį, ko tik neiškeptumėm!

Televizoriuje skamba kibūs priedainiai, paskelbiami savaitės hitai. Ak, jei numeryje būtų pianinas, tai mes duotumėm kaimynams garo!

Ašmeniu teka kraujas, kūnas nugriūva ant grindų. Ak, kaip gerai, kad visi bufeto peiliai neaštrūs, visos stiklinės plastikinės.

Ak, jei čia būtų bankomatas, mes prisiimtumėm pinigų iš suktų, apsivogusių bankų, kuriuos aštriai kritikuoja žurnalistai, ir prisipirktumėm revoliucinių treniruoklių, kuriuos reklamuoja televizoriuje. Mes gal net pasimankštintumėm, jeigu galvos neplėštų pagirios.

Bet nėr čia nei banko, nei parduotuvės, šioje valstybėje mano telefonas net nemoka užsakyti picos, nešiojamasis kompiuteris neranda interneto.

Užtat televizoriuje rodo filmą, jame bučiuojasi, kiša rankas į šortus. Ką daryti toliau, žinosim patys. Užtrauk užuolaidas, atiduok man pultą.

Raideris*

Aš noriu įjoti į miestą ant asilės, kad žmonės klotų ant kelio savo drabužius ir barstytų palmių šakas. Gali ir žiedus be kotų, tik ne lelijas, chrizantemas ir baltagalves, nes jos mane liūdina.

Noriu važiuoti į Šventyklą Mercedes Benz S klasės automobiliu ar bent Audi A8. Ir kad prie Šventyklos man ant galvos lietų brangų kvapnųjį aliejų su lengva muskuso nata.

Kad minios akivaizdoje galėčiau daryti stebuklus su 120 % atsidavimu, tiek naujus, tiek senus gerus: „Mergaitės prikėlimą“, „Figmedžio pasmerkimą“, „Apsėsto berniuko išgydymą“.

Kad galėčiau paskui sėdėti su savo asistentais, užkąsti ėrienos ir užsigerti iš taurės. Tik turėkit galvoje, jog kai kurie iš jų yra veganai. Ir kad naktį vienas iš dvylikos priėjęs mane pabučiuotų.

Pavasaris Uždauguvyje

Jauna mergina miesto skvere išdžiausto drėgnas, kvapnias drapanėles, išskalautas visose skaidriose balose. Kad pavasarį galėtų vaikščioti gaivi miglomis ir garais plūstančiomis gatvėmis.

Vakare ji grįžta prie puskubilio mažoje virtuvėje už aprasojusių langų. O jos senas namas atsiduoda trūnėsiais ir drėgme, laužo dūmai šmirinėja sode aplink pumpurus, naktį apsiveja aplink ją ir šnabžda: „Mes norim plaikstytis kartu su tavo plaukais!“

„Ne, ne, aš nenoriu jūsų smarvės! Švari ir gaivi rytoj turiu išeiti į gatves“, – kalba ji per miegus. Tarsi nebūtų mirusi, tarsi jos kaulai nebūtų sumalti į miltus ir kartu su išdagomis įmūryti šiame name. Jos riksmai naktimis žadina gyvuosius, būvančius tarp miglų, garų, dūmų.

1991

Rubikas stovėjo verandoje ir valgė marinuotą agurkėlį. Palei flioksus atėjo Liaudies frontas mojuodamas vytelėmis. „Latvijos Respublikos vardu mes tave areštuojame!“ – sušuko visi choru, sučiupo vargšą pirmąjį sekretorių ir pro įsiutusį šunį vedė į pašiūrę.

„Padėk laikyt Rubiką!“ – sušuko man mažiausias frontininkas su žemėtomis dėmėmis ant rudų pėdkelnių. Bet aš tokioms pramogoms buvau per senas – nusėlinau atgal į tuščią verandą slapčia išgerti dar vienos taurelės vyno. Kol šeimininkai su svečiais prilipę prie seno nespalvoto televizoriaus.

Prie seno šnypščiančio televizoriaus, ištempiančio žmonių veidus ir viską apgaubiančio pilka migla. Ir pas mus namie toks pat – lėtai įšyla ir nuolat ūžia. Tik per vargą jame galima atpažinti tankus, tribūnas, kraują.

Stebuklai

Archyve surasta popdaina, it vienadienė peteliškė, purptelėjo iš įrašų bendrovės ir nusileido į trisdešimt antrą vietą singlų sąraše. „Gimiau aš nieko nemylėti. Ir niekas manęs lai nemyli“, – niūniavo jinai, kol nukrito į penkiasdešimt pirmą vietą.

„Baisiai čia reikėjo išleisti tokią seną ir liūdną dainą“, – šaipėsi kitos dainos, kylančios sąraše į viršų. „Esu sukurta mėgti stebuklus, bet jūs jais nebetikite“, – daina visai iškrito iš sąrašo.

Neišpirktas plokšteles išėmė iš muzikos parduotuvių. „Visą gyvenimą trokštu skambėti, su kitom melodijom susiliet migloj“, – murkė jinai sandėly.

Po šešerių metų kažkas įdėjo dainą į internetą, tūkstantis trys šimtai unikalių lankytojų išklausė, kaip ji niūniuoja: „Gimiau aš nieko nemylėti.“ Kažkas net komentarą parašė: „Ir niekas manęs lai nemyli.“

Pamėgti savo luomą

Užaugęs ideologiniame vakuume, aš atvykau į sostinę aiškiai žinodamas: mano kūnas priklauso liaudžiai. Brangūs bendražygiai ateidavo ir nueidavo palikę ant jo savo linkėjimus, pasiūlymus.

Aplink vykstanti privatizacija mano akyse prilygo nusikaltimui. Susilieti, susilydyti su savo klase, dėl jos ištrinti save per sietą, patekti į tą kambarį, kur būtis nepaliaujamai judėdama guli ant sąmonės, o sąmonė atidžiai tyrinėja voratinklius kertėse, – kas gali būti geriau už tai?

Bendražygiai mano sąmonę prisodrino iki liežuvėlio, diskretiškai mokydami: tau nevalia leistis meilės opijaus arba žavėtis kuo nors, ko negalima apžiūrėti, sučiupti ir nulupti. Būties pilnatvę pasiekęs žmogus suprakaitavęs krenta į patalus ir svajoja tik apie tai, kaip prisitraukti antklodę į savo pusę.

Nes, kaip pasakyta Raštuose, ne sąmonė nulemia būtį, o būtis nulemia sąmonę. Ypač vasaros naktį, ypač ketvirtą ryto, tada, kai muzika nutilusi ir užmuštas paskutinis uodas.

Ranka

Vieną dieną mano ranka tapo trumpesnė.

Remdamasis į žemę sulenktų rankų pirštų viduriniais kauleliais, ilgosiomis rankomis keldamas kūną priekin, aš jau ištisus mėnesius stengiausi išlaikyti vis statesnę eiseną. Ranka įprato atlikti tokias operacijas, kurių kitos beždžionės nesugebėjo atkartoti. Ji kilo aukštyn, nakties tamsoje tviskindama balta plaštaka.

Vieną dieną mano ištiestą ranką kažkas sučiupo.

Įsitvėręs kitos rankos, aš, visuomeniškiausias iš visų gyvūnų, visiškai atsistojau ant kojų. Vis dažnesni buvo tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo atvejai, ranka mokėsi saugoti ir palaikyti, suprasti iš menko prisilietimo, nubraukti spyglius ir purvą nuo kito rankos. Ir neišvystyta gerklė pamažu, bet atkakliai keitėsi moduliacijos linkme, burnos organai po truputį išmoko vieną po kito ištarti artikuliuotus garsus.

Pokalbių kelyje viskas vyksta taip greitai.

Dabar mums priešaky nauji pasiekimai: ugnies naudojimas, gyvūnų prijaukinimas, pergalė prieš prietarus, skiriančius dvasią ir materiją, gamtą ir žmogų, kūną ir sielą.

Ir už kiekvieną šią pergalę gamta mums atkeršija.

___

* Iš angl. rider – pageidavimai arba reikalavimai, kuriuos atlikėjas pateikia organizatoriams prieš koncertą (vert. past.).