„Aurora“. Užsiblokavusios pasąmonės drama
RŪTA JAKUTYTĖ
Eidama į mokslinės fantastikos filmą „Aurora“ tikėjausi, kad bus galima smagiai pasijuokti iš Holivudo copy–paste ar bent jau paprunkšti iš kai kurių vaidinti nemokančių aktorių patoso, kaip kartais atsitinka lietuvių filmuose (paskutinis matytas – kaip jaunasis Tadas Blinda (akt. Mantas Jankavičius) tryško dirbtine gyvybe, šokinėdamas kaip koks aborigenas iš laimės, kad jo neprismaugė saviškiai). Tačiau akylu kritišku žvilgsniu skenuodama dvi valandas trunkantį režisierės Kristinos Buožytės filmą, tokios progos nesulaukiau. Atvirkščiai, buvau maloniai nustebinta, nes sudėtingas fantastinis siužetas atskleistas aiškiai ir konstruktyviai.
Reikia pripažinti, kad „Aurora“ bet kokiu atveju yra lietuvių kino naujovė – fantastinius filmus stato tikrai nedaugelis. Bioinformatikui Lukui (akt. Marius Jampolskis) paskirta įsigauti į komos būsenos ištiktos merginos Auroros (akt. Jurga Jutaitė) sąmonę, kad išsiaiškintų, kas vyksta sąveikaujant dviejų žmonių smegenims. Užduotį kurti menką išorinį veiksmą, tačiau atskleisti intensyvią psichologinę įtampą jis įvykdo gan profesionaliai. Lukas kalba nedaug, iš pradžių beveik nerodo emocijų, tačiau viduje nuolatos bando susivokti, kas vyksta. Jis dvejoja, ar pasakyti tyrimo vykdytojams, kad užmezgė romaną su paciente (tyrimo sąlyga – nebendrauti su kitu asmeniu), ir patiria vidinį konfliktą, taip pat kaltina save, kad nebemyli savo merginos Linos (akt. Martina Jablonskytė). Ji filme atlieka instrumentinį vaidmenį – yra tarsi priebėga, pagalba sudėtingo eksperimento metu. Tačiau kai Lukas pradeda sąmonėje matytis su Aurora, nebegali naudotis savo merginos pagalba. Tai atsiskleidžia vienoje iš erotinių scenų, kai Lukas per prievartą bando mylėtis su Lina, ši jį atstumia ir vyrą sukausto pyktis, nes jaučia, kad jos nebemyli.
Linos personažas taip pat veikia lyg atsvara nerealiam pasąmonės pasauliui, kur matome prabangų pobūvį, saulės užtemimą, „Antikristą“ (rež. Lars von Trier, 2009) primenantį masinių glamonių epizodą. Linos vaidmuo greitai sugrąžina žiūrovą į realaus pasaulio plotmę, tam pasitelkiama žargonas (užtenka prisiminti frazę „Nu tu ir bybys“), buitinės situacijos, kai pora dengia stalą ar kai Lina pasako banalią, bet taiklią ir kasdienišką repliką apie naują savo manikiūrą.
Režisierė šiame filme buvo drąsi – apie tai galima spręsti iš to, kad aplink mane kino salėje sėdintys senukai dažnai aikteldavo ar vienas kitam kažką pasipiktinę burbteldavo. Tačiau nereikėtų per daug sureikšminti intymių scenų, kai rodomos Luko genitalijos, ar estetiškai nepatrauklių akimirkų, kai jis išsitepa pirštus draugės Linos mėnesinių krauju. Čia galima įžvelgti Vakarų kino tradiciją rodyti ribines buitinio gyvenimo situacijas. Pavyzdžiui, Bernardo Bertolucci „Svajotojuose“ (2003) galime pamatyti analogišką situaciją su mėnesinėmis, ir tai pateikta ne kaip noras šokiruoti, o tiesiog maksimaliai išnaudoti realybės momentą ar ištraukti žiūrovą iš patogumo būsenos. Režisierė čia taip pat pasinaudojo „nepatogiomis“ akimirkomis, kad pavaizduotų pasąmonės pasaulyje užsimezgusios idilės griūtį. Ji puikiai atsispindi scenoje, kai Aurorai ir Lukui valgant prie prabangaus vaišių stalo Aurora atryja sukramtytą maistą.
Nors lietuvių filmų kūrėjai negali pasidžiaugti solidžiu biudžetu, eksperimentui reikalingos aparatūros klausimas išspręstas puikiai (ne ką prasčiau nei „Įsikūnijimo“ (rež. James Cameron, 2009) variantas, kur norint patekti į avatarų pasaulį reikia užsidaryti į sarkofagą). Kiek kliūva tyrimo vykdytojų anglų kalba, kartais net tenka skaityti subtitrus, kad suprastum, kas kalbama. Tačiau turint omenyje, kad juos vaidina ne jaunikliai aktoriai, nesinori kabinėtis prie smulkmenų. Kritikai mini užsienio režisierių filmų užuominas, bet jos visai darniai įsilieja į siužetą. Pavyzdžiui, kai Aurora paduoda Lukui dėžutę, kurioje į mėlyną popierių įvyniota merginos ir jos mirusio vyro (akt. Šarūnas Bartas) vestuvių nuotrauka, iškart norisi prisiminti Davido Lyncho „Malholando kelią“ (2001), kur naudojamas mėlynos dėžutės su raktu simbolis. Kažkuo taip pat labai linčiškas tamsus sėdinčio ir orgiją stebinčio mirusio Auroros vyro siluetas. Jis pasirodo Lukui kaip grėsmė, neaiškus suvokimas, kad atsirado varžovas, kurį reikia nugalėti. Lukas bėga nuo vyro, o paskui su juo žiauriai susidoroja – tai dar vienas epizodas, vėl primenantis von Trierą. Jo filme „Šokėja tamsoje“ (2000) matome, kaip pagrindinė herojė (akt. Björk) negyvai uždaužo jos pinigus akių operacijai norėjusį pavogti vyrą. Šis epizodas atskleidžia lygiai tokią pačią neviltį, sumišusią su neapykanta ir sutrikimu gerai nesuvokiant, kas vyksta. Tuo pačiu principu patiriamas didysis lūžis ir Auroros pasąmonėje.
Lūžis. Lukas, kurį Aurora iš pradžių matė kaip savo mirusį vyrą (Lukas ištraukia iš ežero skenduolę Aurorą ir akimirką jai sušmėžuoja ne Luko, o jos vyro veidas), ilgainiui tampa jai nepažįstamu asmeniu. Tuomet jos pasaulis pakrinka, idiliška atmosfera tampa grėsminga ir persmelkta nepaaiškinamų epizodų, pavyzdžiui, kai abu veikėjai staiga atsiduria paplūdimyje, kur stebi neįtikėtinai ryškų saulės užtemimą, o Aurora verkia. Vėliau į haliucinuojančią pasąmonės plotmę ateina velionis sutuoktinis – grėsmės pagrindas ir idilės sugriovimo priežastis. Mergina pradeda suvokti, kad jos vyras ne Lukas, nors taip ilgai saugiai blokavo patirtos tragedijos prisiminimus. Jau minėta sutuoktinio nužudymo scena – kulminacija, Auroros nenoro suvokti tiesą alegorija. Vyras miršta, ir jo mirties faktas pasiekia tikrovėje įvykusią tragediją blokuojančią merginos sąmonę.
Nors iš pradžių kai kurios filmo scenos glumina ir atrodo neturinčios loginio sąryšio, siužetas pateisina bet kokius nuokrypius. Turint omenyje, kad pagrindinis veiksmas vyksta Luko smegenyse, galimi bet kokie neaiškūs, nebūtinai su siužetu susiję epizodai, pavyzdžiui, masinės orgijos scena. Bet kokiu atveju norisi pasidžiaugti, kad filmas puikiai iliustruoja skaudžios vyro netekties nenorinčios pripažinti moters vidinį pasaulį, į kurį infiltruotas eksperimento dalyvis Lukas išgyvena ne mažiau intensyvią dramą. Reikėtų paminėti, kad draminę įtampą sukurti itin padeda grėsmės nuojautą iliustruojantis garso takelis (kompozitorius Peteris von Poehlas), taip pat ryškus ir vizualinės stilistikos režisieriaus Bruno Samperio indėlis. Eksperimento pradžioje rodomos įvairiomis spalvomis ir raštais mirgančios vizualizacijos padeda atskirti realybę nuo eksperimento metu patiriamų vizijų. Tai veikia kaip savotiškas skirtukas tarp realaus ir metafizinio veiksmo dimensijų.
Tenka prisipažinti, kad mintyse nejučia sušukau „valio!”, kai supratau, kad filmo pabaiga tragiška. Saldžios laimingos pabaigos visada lyg ir sumenkina veikėjų patirtą tragizmą, po kelių valandų įtampos grąžina žiūrovą į patogią padėtį ir atbukina norą mąstyti (suprask, problema jau išspręsta ir nėra čia apie ką galvoti).
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Šatėnų formatas? Apgailėtina.