Vai­ki­nas, ki­bi­ras ir kon­teks­tas

MIG­LĖ SUR­VI­LAI­TĖ

Štai da­bar jūs per­skai­ty­si­te tik­rais fak­tais pa­rem­tą is­to­ri­ją ir su­pra­si­te, kaip kon­teks­tas vei­kia kū­ri­nį, o gal net ne kū­ri­nį. Ne­su­pran­ta­te, apie ką kal­bu? Tad pra­dė­ki­me nuo pra­džių.

Yra vai­ki­nas ir yra šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tras. Grei­čiau­siai tai bus Is­lan­di­jos šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tras, kad iš­veng­tu­me ir taip gau­sios Lie­tu­vos me­no ins­ti­tu­ci­jų kri­ti­kos. Bet grįž­ki­me prie vai­ki­no ir pa­va­din­ki­me jį var­du ar­ba bent su­tei­ki­me jam di­dži­ą­ją rai­dę. Te­bū­nie di­džio­ji. Tai­gi Vai­ki­nas nu­spren­dė už­suk­ti į Is­lan­di­jos šiuo­lai­ki­nio me­no cen­trą ir ap­žiū­rė­ti kon­cep­tu­a­liojo me­no pa­ro­dą. Ei­da­mas iš vie­nos sa­lės į ki­tą, jis ste­bė­jo mū­sų kas­die­ny­bė­je nau­do­ja­mus daik­tus. To­kius kaip skal­bi­mo ma­ši­na, ly­gin­tu­vas ir pan. Tai bu­vo pa­ro­dos eks­po­na­tai. Įė­jęs į sa­lę, ku­rio­je vė­liau vyks svar­biau­sias pa­sa­ko­ji­mo mo­men­tas, Vai­ki­nas pa­ju­to sa­vo ki­še­nė­je vib­ruo­jan­t mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną, to­dėl iš­bė­go į ko­ri­do­rių ir at­si­lie­pė. Vaikš­ti­nė­jo pir­myn, at­gal ir vėl pir­myn, at­gal. Ga­liau­siai bai­gė kal­bė­ti te­le­fo­nu ir jau ryž­tin­gai žen­gė link mums rei­ka­lin­gos sa­lės. Juk pa­ga­liau no­ri­me su­vok­ti, kaip kon­teks­tas vei­kia kū­ri­nį! Ir taip, jūs tei­sūs, jis vėl bu­vo su­truk­dy­tas, tik šį­kart gra­žios ru­dap­lau­kės mer­gi­nos, ku­ri dir­bo eks­po­zi­ci­jos sa­lių pri­žiū­rė­to­ja. Ši mer­gi­na pa­si­siū­lė mū­sų Vai­ki­nui dau­giau pa­pa­sa­ko­ti apie kon­cep­tu­a­liojo me­no pa­ro­dą. Na, įspė­ju, čia už­truk­si­me il­giau nei te­le­fo­no skam­bu­tis. Juk Vai­ki­nas šią aki­mir­ką įsi­my­lė­jo. Bet, vos spė­jus vei­kė­jams ap­si­keis­ti te­le­fo­nų nu­me­riais, vy­res­nio­ji pri­žiū­rė­to­ja juos per­trau­kė ir iš­va­rė mer­gi­ną pie­tų. Pa­ti­kė­kit, vis­kas vy­ko kur kas il­giau nei šia­me teks­te. Vė­liau Vai­ki­nas ir ru­dap­lau­kė mer­gi­na šią su­si­pa­ži­ni­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo ir pa­sa­ko­jo, be­si­džiaug­da­mi vie­nas ki­tu. Bet! Grįž­ki­me prie vai­ki­no, oi, at­si­pra­šau, Vai­ki­no!

Ap­du­jęs ir su­ža­vė­tas, jis ban­dė to­liau ap­žiū­ri­nė­ti pa­ro­dą, bet įsten­gė gal­vo­ti tik apie mer­gi­ną. Nie­ko ne­ma­ty­da­mas prieš akis, slin­ko link mums rei­ka­lin­gos sa­lės. Ko­ja už ko­jos, lė­tai, kaip pri­de­ra tik­ram pa­ro­dų lan­ky­to­jui, ran­kas su­nė­ręs už nu­ga­ros, jis pa­ga­liau įė­jo į sa­lę. Ar­tė­jam prie įvy­kio. Čia pa­ma­tė se­no te­le­vi­zo­riaus rė­mus, te­le­fo­ną ir žen­gė itin svar­bų žings­nį. Klau­sy­ki­te įdė­miai!

Jis žiū­ri į te­le­fo­ną ir kar­tu žen­gia žings­nį į de­ši­nę. Ta­da pri­sta­to kai­rę ko­ją ir vėl žen­gia de­ši­ne. Ir stai­ga – triukš­mas! Tur­būt nė­ra iš­tik­tu­ko, ku­ris iš­reikš­tų tą skam­bų gar­są, nu­ai­dė­ju­sį per vi­są Is­lan­di­jos šiuo­lai­ki­nio me­no cen­trą. Na, gal ir tik­tų POKŠT, jei tu­ri­te la­kią vaiz­duo­tę ar klau­są. Bet tiems, ku­riems rei­kia pa­aiš­ki­ni­mo, štai jis: tai bu­vo me­ta­li­nio se­no ki­bi­ro, at­si­tren­ku­sio į ply­te­lių grin­dis, POKŠT. Iš kur ki­bi­ras? Ne­ži­nau. Skai­ty­ki­te to­liau. Tas ki­bi­ras sto­vė­jo vi­du­ry sa­lės. Nei Vai­ki­nas, nei vy­res­nio­ji pri­žiū­rė­to­ja ne­su­pra­to, iš kur jis at­si­ra­do, o jų po­kal­bis pui­kiai tai iliust­ra­vo.

– Ką pa­da­rei? – už­ri­ko vy­res­nio­ji pri­žiū­rė­to­ja, stai­ga pa­ki­lu­si nuo šil­tos kė­dės ir ne­spė­ju­si iš­nir­ti iš ką tik skai­ty­to mei­lės ro­ma­no, to­dėl dar kol kas ne­ži­nan­ti, iš kur tas gar­sas.

– Ne­ži­nau! Jis čia sto­vė­jo. Bent tvo­re­lę pa­sta­ty­kit ar ką! Jei čia iš­vis eks­po­na­tas, – su­re­a­ga­vo Vai­ki­nas.

Ap­si­svai­dę šūks­niais, Vai­ki­nas ir pri­žiū­rė­to­ja ap­ri­mo ir pra­dė­jo gal­vo­ti. Ki­bi­ras pri­me­na to­kį, kokį va­ly­to­ja dar šį­ryt ga­lė­jo nau­do­ti grin­dims plau­ti. Da­bar jis tuš­čias, iš­lei­dęs bai­sų gar­są, par­vir­tęs gu­li vi­du­ry sa­lės. Ir čia su­vei­kė kon­teks­tas! Ap­si­dai­ręs Vai­ki­nas pa­ma­tė ką tik ap­žiū­ri­nė­tus eks­po­na­tus – te­le­vi­zo­riaus rė­mus ir te­le­fo­ną, at­si­mi­nė anks­čiau ma­ty­tą skal­bi­mo ma­ši­ną ir ly­gin­tu­vą. Ne­be­su­pra­to. Tai eks­po­na­tas? Ar tik pa­pras­tas ki­bi­ras? Su­ne­ri­męs dėl ga­li­mo eks­po­na­to su­ga­di­ni­mo, pra­dė­jo ieš­ko­ti iš­ei­ties – in­for­ma­ci­nio kū­ri­nio la­pe­lio. Pa­si­ro­do, jie pra­ver­čia ir to­kio­se si­tu­a­ci­jo­se!

Ne­ra­do. O ką ma­nėt? Kad ras? Ne, ne­ra­do, bet vis tiek ne­su­pra­to ir dro­viai, vi­siš­kai su­tri­kęs kar­tu su pri­žiū­rė­to­ja nu­spren­dė pa­lik­ti ki­bi­rą, kur jis sto­vė­jo. Ry­toj bus ap­klaus­ta va­ly­to­ja ir Is­lan­di­jos šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tro pa­slap­tis iš­aiš­kės. O mes te­ga­li­me pa­si­juok­ti ir pa­gal­vo­ti, kaip kon­teks­tas vei­kia kū­ri­nį ir ne tik.