Tar­nas ne tar­na­uti

Lai­ku ir ne­lai­ku

Štai ma­no tar­nas, ku­rį aš re­miu, –

ma­no iš­rink­ta­sis, ku­riuo aš gė­riuo­si.

Ap­gau­biau jį sa­vo dva­sia,

kad neš­tų tau­toms tei­sin­gu­mą.

Ne šauks­mu ar pa­kel­tu bal­su, –

gat­vė­je ne­si­gir­dės jo bal­so.

Net pa­lauž­tos nen­drės ne­lauš

nei blės­tan­čio dag­čio ne­ge­sins.

Jis tik­rą neš tei­sin­gu­mą.

Ne­pails ir ne­vil­čiai ne­pa­si­duos,

tei­sin­gu­mą kur­da­mas že­mė­je.

Jo mo­ky­mo lauks to­li­mo­sios sa­los.

Aš, VIEŠPATS, pa­šau­kiau ta­ve tei­su­mo per­ga­lei,

pa­ė­miau ta­ve už ran­kos.

Aš su­kū­riau ta­ve ir pa­da­riau ta­ve

Tau­tos san­do­ra, Tau­tų švie­sa,

kad ne­re­gių akis at­ver­tum,

be­lais­vius iš ka­lė­ji­mo iš­ves­tum,

sė­din­čius be­lan­gės tam­sy­bė­se iš­va­duo­tum.

Iz 42, 1–4. 6–7

Bib­lis­tai šią pra­na­šo Izai­jo gies­mę va­di­na pir­mą­ja Vieš­pa­ties tar­no gies­me. Ir apie tai kaž­kur jau bu­vo ra­šy­ta. O jei ir ne, tai te­gul lie­ka šį kar­tą pa­čiam skai­ty­to­jui iš­si­aiš­kin­ti, ko­kios yra ki­tos trys ir kaip per am­žius krikš­čio­nys jo­se ma­tė pra­na­šiš­ką įžval­gą apie Je­šua haMašiah (Jė­zų Kris­tų). Ko­dėl gi ne? Juk, ži­nia, Raš­tų iš­si­pil­dy­mo her­me­neu­ti­ka (Ne­gy­vo­sios jū­ros ri­ti­nių (esė­jų?) ben­druo­me­nė­je va­din­ta pe­šer) eg­zis­ta­vo tais lai­kais, kai krikš­čio­ny­bė ėmė ženg­ti pir­muo­sius žings­nius, ir be jos sun­ku įsi­vaiz­duo­ti krikš­čio­ny­bę. Bet aš šį kar­tą pa­ban­dy­siu per­skai­ty­ti šį teks­tą ne­si­rem­da­ma pe­šer me­to­du, t. y. ne­ieš­ko­da­ma to as­mens, ku­ria­me šie Raš­tų žo­džiai kon­kre­čiai ga­lė­jo iš­si­pil­dy­ti.

Pra­si­de­da ši Izai­jo gies­mė žo­džiais „štai ma­no tar­nas…“ Heb­ra­jiš­kai ‘av­di (nuo ‘ebed), ku­rį grai­kiš­ko­je Bi­bli­jo­je, Sep­tu­a­gin­to­je, pa­kei­čia žo­dis pais (t. y. vai­kas (ber­niu­kas, mer­gai­tė), at­ža­la, tar­nas). Ir ne tik pa­kei­čia, bet ir įvar­di­ja: „Jo­kū­bas – ma­no at­ža­la, ku­ria pa­si­rem­siu, Iz­ra­e­lis yra ma­no iš­rink­ta­sis – ku­rį ma­no sie­la go­dos.“ Taip pat ir heb­ra­jiš­kai – ne „ku­rį re­miu“, „pa­lai­kau“, bet „ku­riuo rem­siuo­si“. Tai šiek tiek kei­čia pras­mę: tas, ku­rio var­du kal­ba pra­na­šas, tu­ri už­mo­jį rem­tis sa­vo vai­ku / at­ža­la / tar­nu sa­vo už­mo­jui įgy­ven­din­ti. Evan­ge­lis­tas Lu­kas tą pa­tį pais įde­da į Ma­ri­jos lū­pas, šiai gie­dant „Mag­ni­fi­cat“: „…Jis iš­tie­sė sa­vo pa­gal­bos ran­ką sa­vo tar­nui Iz­ra­e­liui“, re­mian­tis Čes­lo­vo Ka­va­liaus­ko ver­ti­mu. Ga­lė­tų bū­ti ir – „pa­si­rems sa­vo at­ža­la Iz­ra­e­liu, kad pri­si­min­tų gai­les­tin­gu­mą, ku­rį ža­dė­jo…“ Ši evan­ge­lis­to ei­lu­tė ga­lė­tų bū­ti ana­li­zuo­ja­mos pra­na­šo Izai­jo ei­lu­tės Sep­tu­a­gin­to­je in­ter­pre­ta­ci­ja, pri­mi­ni­mas, o kar­tu ir iš­sa­ky­ta vil­tis, jog štai da­bar jau pa­si­rems Siun­tė­jas sa­vo Iz­ra­e­liu, kad šis at­neš­tų že­mei gai­les­tin­gu­mą. Gal ir są­mo­nin­gai Lu­kas pa­kei­čia „tei­sin­gu­mą“, miš­pat, ku­ris yra Izai­jo gies­mė­je, žo­džiu „gai­les­tin­gu­mas“. Gal­būt juo no­ri­ma vie­nu žo­džiu iš­reikš­ti vi­sa tai, ką šis „tar­nas“ Izai­jo gies­mė­je tu­rės at­lik­ti: „Aš, VIEŠPATS, pa­šau­kiau ta­ve tei­su­mo per­ga­lei, pa­ė­miau ta­ve už ran­kos. Aš su­kū­riau ta­ve ir pa­da­riau ta­ve Tau­tos san­do­ra, Tau­tų švie­sa, kad ne­re­gių akis at­ver­tum, be­lais­vius iš ka­lė­ji­mo iš­ves­tum, sė­din­čius be­lan­gės tam­sy­bė­se iš­va­duo­tum.“ „Tei­su­mo per­ga­lei“ heb­ra­jiš­ka­me teks­te – be-ce­dek, ir tiks­les­nis ver­ti­mas bū­tų „tei­su­me“. „Pa­šau­kiau ta­ve tei­su­me“, ir žo­dis „tei­su­mas“, kaip jau ne kar­tą ra­šiau, Bib­li­jo­je reiš­kia ne nuo­mo­nės tei­su­mą, ne tei­su­mą tie­sos po­žiū­riu, net ne tei­su­mą ko­kia nors mo­ra­li­zuo­jan­čia lai­ky­se­na, bet tei­su­mą kaip rū­pi­ni­mą­si vargs­tan­čiais ir ken­čian­čiais, taip pat ir iš­lais­vi­ni­mo sie­kį. Ir pra­na­šas tą sie­kį nu­sa­ko vaiz­di­niais – „at­ver­tum ne­re­gių akis“, „be­lais­vius iš ka­lė­ji­mo iš­ves­tum“. Ne­re­gys­tė, kaip ir be­lan­gė ar ka­lė­ji­mas, yra žmo­gaus lais­vę kaus­tan­ti ne­ga­lia (kaip ir bet ko­kia ki­to­kia ne­ga­lia). Šiuo at­ve­ju ne­ga­lia – veiks­mus kaus­tan­čių, va­lią pa­ra­ly­žiuo­jan­čių ap­lin­ky­bių me­ta­fo­ra. Jei kam rū­pi – te­bū­nie ne tik iš­ori­nių, bet ir vi­di­nių, dva­si­nių. Iz­ra­e­lio pa­šau­ki­mas – neš­ti iš­lais­vi­ni­mo ži­nią, iš­lais­vi­ni­mo Mo­ky­mą iki pat že­mės pa­kraš­čių. Mo­ky­mas čia heb­ra­jiš­kai – To­ra. Ki­ti pra­na­šo pa­si­telk­ti vaiz­di­niai – „pa­lū­žu­si nen­drė“ ir „blės­tan­tis dag­tis“ – ara­mė­jiš­ka­me pra­na­šo Izai­jo va­rian­te (tar­gu­me) pa­aiš­kin­ti taip: „Ne­tur­tė­lio, ku­ris yra kaip pa­lū­žu­si nen­drė, jis ne­nu­lauš, ir tam­suo­lio, ku­ris yra kaip blės­tan­tis dag­tis, jis ne­už­ge­sins.“ Nes jis „iš tie­sų neš tei­sin­gu­mą“, miš­pat. Ki­taip sa­kant – teis­mą. „Tik­ras teis­mas“, „tik­ras tei­sin­gu­mas“ pra­na­šui – tai var­go pa­lauž­tų­jų, gy­ve­ni­mo (ir ki­tų ko­kių nors) ap­lin­ky­bių įka­lin­tų­jų pa­lai­ky­mas ir iš­lais­vi­ni­mas, ne­ga­lių kan­ki­na­mų­jų įga­li­ni­mas. Var­gas ir skur­das tam tik­ra pras­me taip pat ne­ga­lia. Šiuo at­ve­ju – eko­no­mi­nė, so­cia­li­nė. Ir ne rė­ki­mas gat­vė­je (šian­dien gal pra­na­šas sa­ky­tų – vie­šoj erd­vėj), ne bal­so kė­li­mas (ko­ne­vei­kiant, bur­no­jant, pik­ti­nan­tis) – jo vei­ki­mo bū­dai, bet lais­vi­ni­mas pa­ke­liant, įkve­piant ir pri­ke­liant. O gal ir ki­tų ko­ne­vei­kia­mas, ne­ken­čia­mas pa­ties jo eg­zis­ta­vi­mas, įsi­ki­bus į am­ži­ną­ją To­rą? Jis, tas „tar­nas“, Iz­ra­e­lis, jei rem­si­mės Sep­tu­a­gin­ta, yra pa­ti San­do­ra žmo­nėms, liau­džiai (am), švie­sa „tau­toms“ (goim). Tie žmo­nės, ar „Tau­ta“, 5 ei­lu­tė­je, ku­ri čia pra­leis­ta, pa­mi­nė­ta ga­na ne­apib­rėž­tai: „Taip sa­ko Die­vas JHVH, su­kū­ręs dan­gus ir juos iš­tie­sęs, su­tvir­ti­nęs že­mę ir tai, kas iš jos iš­ei­na, duo­dan­tis gy­vy­bės al­sa­vi­mą (ne­ša­ma) žmo­nėms jo­je ir dva­sią vaikš­čio­jan­tiems ja.“ Nie­kas ne­truk­do čia tuos ne­apib­rėž­tus žmo­nes lai­ky­ti tie­siog žmo­ni­ja, pri­si­mi­nus, kad bib­li­nis žmo­ni­jos „pro­tė­vis“ bu­vo su­kur­tas, įkvė­pus jam gy­vy­bės al­sa­vi­mą (ne­ša­ma). To­kiu at­ve­ju „JHVH tar­nas“ – ar jį su­pra­sim kaip (re­li­gi­nę) Iz­ra­e­lio ben­dri­ją, ar, kaip krikš­čio­nys ti­ki, Me­si­ją – San­do­ra (Die­vo įsi­pa­rei­go­ji­mas) žmo­ni­jai, švie­sa tau­toms, ku­rioms To­ra yra Iš­lais­vi­ni­mo vyks­mas. Vi­so­ke­rio­po iš­lais­vi­ni­mo… Gal ir pa­ra­dok­sa­lu, o gal ir ne, kad šis tar­nas yra iš­lais­vin­ti, ne tar­nau­ti.

-akp-