Ta­tui­ruo­tės

PETRAS RAKŠTIKAS

Vi­saip ga­li­ma pa­tek­ti į miš­ką: nu­ei­ti, nu­va­žiuo­ti, nu­šliauž­ti, ga­li­ma per te­le­vi­zo­rių, nu­plauk­ti, nu­bėg­ti, o miš­ke ga­li vis­ko at­si­tik­ti. Pa­ė­mei ben­zinp­jūk­lį ir pa­sta­tei na­mą. Pa­ė­mei vabz­dį ir, ko­jas, spar­nus nu­trau­kęs, pa­lei­dai pir­ma­pra­dį vikš­rą ant že­mės ar­ba pa­vė­jui ant ber­žo la­po, šis nu­skrie­jęs prie greit­ke­lio pa­kšte­li dvi­ra­ti­nin­kui į akį ir tas, pa­su­kęs į kai­rę, šlept pa­lie­ja į kel­nes ir ant as­fal­to ne­di­de­lę ba­lą, šią grei­tai ap­sto­ja žiop­liai ir iš­al­ku­sios var­nos, ku­rių miš­ke ne­daug, bet kai miš­kas su­krau­tas į na­mą, ku­ria­me tu pa­sta­tei šal­dy­tu­vą su troš­kin­ta šer­nie­na, nie­ko dau­giau skruz­dėms ir ne­lie­ka, kaip ka­ra­va­ną nu­kreip­ti į sta­lą vir­tu­vė­je, ku­rio­je pa­pus­ry­čia­vęs pa­li­kai me­daus šaukš­tą ir dar su­vi­lio­jai sto­ra­pil­vių šir­šių kla­jo­jan­tį kū­lį, ga­vai ke­lio­li­ka ge­luo­nių į ne­pri­deng­tas kū­no vie­tas, gu­li da­bar miš­ko upe­ly­je, lau­ki, kol pra­eis skaus­mas ar­ba at­eis gel­bė­to­jai, ku­rie nie­ko apie ta­ve ne­ži­no, siurb­čio­ja ar­ba­tą ir žiū­ri te­le­vi­zi­jos fil­mą apie At­lan­ti­dos gy­ven­to­jų dau­gi­ni­mą­si pra­ei­ties ka­ta­kom­bo­se, ku­rias per­kni­so ir už­ver­tė že­mė­mis ne­su­skai­čiuo­ja­mos kur­mių kar­tos, o da­bar kni­sa ta­vo iš­sva­jo­ta­me šilt­na­my­je dir­vą po po­mi­do­rais, ku­rių dai­gus au­gi­na pa­miš­kė­je gy­ve­nan­tis ūki­nin­kas, o lau­ki­nės bi­tės ap­dul­ki­na jų žie­dus, de­ja, ne­bus tų po­mi­do­rų ant sta­lo, nes tu sė­di pri­du­su­sia­me sa­vo bu­te, skai­čiuo­ji tuš­čius bu­te­lius pa­sta­lė­je, gal­vo­ji apie pil­nus, bet ne­teks ir jų at­kimš­ti po smū­gio laz­da į pa­kau­šį, ku­ria­me su­ka liz­dą min­tis apie gy­ve­ni­mą miš­ke, apie lai­min­gą se­nat­vę, mat lai­mę iš jos atims, gran­di­nė­mis pri­kaus­tys prie li­go­ni­nės lo­vos, o jei ne­pri­kaus­tys, tai li­ki­mo ran­ka su­ra­kins ta­vo ran­kas ir tu ne­ga­lė­si jo­mis plak­ti upės sie­tu­vos, į ku­rią ta­vo kū­ną įmes pik­ta­da­rys, su­pai­nio­jęs ta­vo vei­dą miš­ko tan­kmė­je su ki­tu, nors ga­li ir ne­su­pai­nio­ti, jei jo pė­do­mis se­kan­tys šu­nys ne­at­ves „Aro“ vy­rų li­gi ta­vo vo­ve­rai­čių til­to prieš ta­vo pa­si­ro­dy­mą po eg­le ir ne­įso­dins kul­kos jam į krū­ti­nę, o jei gy­vą paims, tai įso­dins į dži­pą ir vėl par­veš į ka­lė­ji­mą, iš ku­rio bu­vo pa­bė­gęs, ir jis to­liau ty­ri­nės sa­vo ge­ne­a­lo­gi­nio me­džio vai­sius, ste­bė­sis, jog vi­sų jų sul­tys rau­do­nos, kad ir koks jų dy­dis ir vei­do spal­va, mat kiek­vie­nam gi­mi­nai­čiui per su­si­ti­ki­mą duo­da į no­sį trokš­da­mas įsi­ti­kin­ti, kad šio krau­jas toks pat kaip ir jo. Jis krin­ta že­myn, kol tei­sė­jas pa­skel­bia nuosp­ren­dį, kol tan­kas už­va­žiuo­ja ant mi­nos, kol šok­te­li aukš­tyn ir už­si­de­ga, kol gims­ta kū­di­kis ir nu­mirš­ta li­go­nis, kol kul­ka pa­sie­kia tai­ki­nį, šį vė­jas pa­su­ka ir ji le­kia pro ša­lį ne­nau­din­ga vel­niop, kol pa­ky­la ra­ke­ta, kol už­gęs­ta gim­ta­die­nio tor­to žva­kės ir dan­gu­je su­žim­ba va­ka­rė žvaigž­dė, krin­ta že­myn, kol vei­das pa­mė­ly­nuo­ja liu­dy­da­mas aud­rin­gus va­ka­rus ir nak­tis, krin­ta, nes puo­lė, bet vis ne­pa­sie­kia dug­no, pu­siau­ke­lė­je nu­sto­ja kris­ti, pri­ima lem­tin­gą spren­di­mą, pa­ri­ša maz­gą ir lė­tai, lė­tai pra­de­da kil­ti aukš­tyn.

Ru­duo pri­trau­kia į miš­kus rin­kė­jus, o nuo jų žvė­re­liams gy­ven­ti da­ro­si ne­be­sau­gu, ką ta­da be­kal­bė­ti gry­bams, ku­rie ne­tu­ri bal­so, tik spal­vo­tas ke­pu­res, po ku­rio­mis ieš­ko­da­mi šil­tos vie­tos ren­ka­si kir­mi­nai, o rin­kė­jai ren­ka ir gry­bus, ir kir­mė­les. Gry­bai sle­pia­si tarp žo­lių, krū­mų tan­kmė­je, au­ga tarp Ame­ri­kos ir Aust­ra­li­jos, tarp ko­jų ir ša­lia gal­vos, ku­ri sap­nuo­ja ne­nau­din­gus skran­džiui sap­nus ir ne­lei­džia gry­bų į skran­dį, ku­ria­me tyž­ta kiš­kio li­ku­čiai, au­ga ir ša­lia bar­su­kų, po la­pių uo­de­go­mis, o rin­kė­jai juos ir ten ran­da, nes ei­na vie­nas po ki­to, gran­di­mis ir net šei­my­ni­nė­mis ban­do­mis. Bet ne­rei­kia klai­din­gai gal­vo­ti, kad tik rin­kė­jai vaikš­to pa­gal nu­ma­ty­tą pla­ną. Tam tei­sę tu­ri ir gry­bai, to­dėl, kar­tą pa­si­ro­dę ša­lia ber­žo, ki­tą kar­tą pa­si­ro­do po eg­le, tie­siai vo­ve­rai­tei po no­si­mi, ku­ri tuoj tą gry­bą už­ke­lia į me­džio vir­šū­nę, iš kur ge­rai ma­to­si ūbau­jan­tys rin­kė­jai ir jų ieš­ko­to­jai. Nie­ko miš­ke ne­pa­slėp­si – ką sau­go ežiu­kas, nė­ra jo­kia pa­slap­tis er­kei ar gy­va­tei, ku­ri nuo sa­ma­nų rink­da­ma ra­są su­ve­ria ir aki­mir­kas į pai­nius or­na­men­tus sa­vo ta­tui­ruo­tė­je. Ba­ra­vy­kai nuo mus­mi­rių ski­ria­si. Skir­tu­mus iš­gal­vo­jo rin­kė­jai. Ba­ra­vy­kai ža­vi rin­kė­jus, o šung­ry­biai – ne­iš­ti­ki­mų vy­rų žmo­nas. Gry­bai yra tai­kūs, bet kar­tais ir ka­riau­ja. Di­džiau­sias XX a. gry­bų kon­flik­tas bu­vo ap­ra­šy­tas Just. Marcinkevičiaus trak­ta­te „Gry­bų ka­ras“. Gry­bai yra ge­ri žem­dir­biai. Drau­ge su slie­kais ir šer­nais jie pu­re­na dir­vą. Gry­bie­na la­bai ga­ji, ga­li il­gai iš­si­lai­ky­ti ne­su­ge­du­si, ne­už­kon­ser­vuo­ta, ne­sū­dy­ta, bet gry­bau­to­jai tuo ne­ti­ki.

Virš miš­ko de­be­sė­lis, ant jo sė­di an­ge­lė, var­du An­gel, po jos pė­do­mis šlam­pa me­dis tarp Be­no B. ko­jų. An­gel lai­žo nuo šaukš­te­lio me­dų ir gal­vo­ja, ką pir­ma veik­ti: ar me­dį gel­bė­ti, ar Be­ną gė­din­ti. Be­nas nu­kra­to pas­ku­ti­nį la­šą, tas ap­svai­gi­na skruz­dė­lę Nr. 572146, ši pra­ran­da blai­vu­mą (B. B. va­kar šven­tė gim­ta­die­nį) ir vin­giais temp­da­ma į skruz­dė­ly­ną su­ga­din­tą vikš­rą su­ke­lia eis­mo įvy­kį, šį blai­viai įver­ti­na po­li­ci­nin­kas ir at­ima jai tei­ses ju­dė­ti nu­ma­ty­ta kryp­ti­mi, at­gal ir vie­šai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, bet min­tys pa­si­reiš­kia ir ne­vie­šai, to­dėl virš me­džio ka­ban­ti an­ge­lė An­gel, jų ero­zi­jos pa­veik­ta, nu­si­lei­džia ant že­mės ir drau­ge su nu­baus­ta vy­riš­ko­sios ly­ties skruz­dė­le ku­ria iš­gy­ve­ni­mo pla­nus, nes gra­žiai gy­ven­ti no­ri­si, o gro­žio ap­ri­bo­ji­mus ga­li­ma ir apei­ti.

Ant pa­lan­gės ak­me­nu­kai iš Egip­to, Ira­ko, Ne­pa­lo ir Prei­los pa­plū­di­mio gu­li ša­lia la­pių nu­gremž­tos beb­ro kau­ko­lės su ru­do­mis il­ti­mis. Me­di­nis ma­no bius­tas su at­lė­pu­sio­mis au­si­mis ir nie­kad ne­už­si­mer­kian­čio­mis aki­mis, A. Deks­nio iš­drož­tas iš Ro­kiš­kio lie­pos, žiū­ri pro lan­gą, ku­ria­me gre­mėz­diš­ki pen­kia­aukš­čiai sau­go šeš­ta­die­nio pus­ry­čių kva­pą ir ant TV an­te­nų su­ka­bin­tas var­nas. Se­niai mi­ręs Joh­nas Len­no­nas brąz­gi­na gi­ta­rą. Mo­te­ris bal­ko­ne šau­kia kaž­kam, ko ne­si­ma­to, kaž­kas svie­džia ak­me­nį, mo­te­ris sle­pia­si kam­ba­ry­je už iš­dauž­to lan­go ir skam­bi­na po­li­ci­nin­kams. Tuoj at­lėks eki­pa­žas. Let it be. Elek­tros lai­das mai­ti­na burz­gian­tį šal­dy­tu­vą, ku­ria­me at­ši­li­mo lau­kia ke­tu­rios viš­tų šlau­ne­lės, o se­niai su­mal­tos blauz­de­lės ka­ti­no skran­dy­je pa­lei pa­ma­tus le­kia už­sie­nio link. Lau­ke ly­giai nu­lis – nei šil­ta, nei šal­ta. La­bai rim­tus vei­dus nu­tai­sę skai­ty­to­jai šliau­žo žo­džių ta­ke­liais, ku­rie nie­ka­da ne­su­si­ker­ta. Ant lo­vos žy­di va­kar iš­skalb­tas už­tie­sa­lo gė­ly­nas. Ant gė­ly­no gu­li po­pie­riaus la­pas, la­pe nu­pieš­tas me­dis, ku­ria­me aša­ro­ju, mat vai­kys­tė­je tarp ša­kų bu­vo įstri­gu­si ko­ja, ir šau­kiuo­si tė­vo, ku­riam vis­kas dzin, nes nu­mi­rė 2005 me­tais ir au­sį prie me­džio ka­mie­no pri­glau­dęs klau­so­si krebž­dan­čių kir­var­pų, nors tai vi­sai ne kir­var­pos, o par­ke­rio plunks­na, ant ku­rios at­si­spin­di iš Ry­gos į Eu­ro­pą nu­skri­du­sio lėk­tu­vo bal­tos iš­ma­tos su juo­dais var­nų taš­ke­liais. Po taš­ko pra­si­de­dan­tis ki­tas sa­ki­nys len­da iš vi­siš­ko nie­ko, mar­ma Bria­no Eno mal­das, mai­go sin­te­za­to­riaus kla­vi­šus, ci­ga­re­čių pa­ke­lį, ati­da­ro ir už­da­ro bal­ko­no du­ris, pri­de­ga ci­ga­re­tę ir pa­si­bai­gęs pa­gar­biai pa­de­da taš­ką. Vy­ras ant skal­bi­nių džio­vyk­los iš­vy­nio­ja gra­žius ki­li­mo or­na­men­tus. Pla­ka skau­džiai ir tan­kiai. Ai­das kak­ta gar­siai dau­žo be­to­ni­nes na­mų sie­nas, ku­rių lan­guo­se įrė­min­ti pen­si­nin­kai į dul­ki­nas at­min­ties rin­kme­nas įra­ši­nė­ja kie­mo įvy­kius, o nu­šli­ti­nia­vę į tu­a­le­tus be­mat vis­ką pa­mirš­ta ste­bė­da­mi šla­pi­mo spal­vos po­ky­čius. Auk­so siū­lu su­lo­piu­si de­be­sų drais­ka­lus sau­lė at­sar­giai pa­ki­šo pil­ką še­šė­lį po beb­ro kau­ko­le ant pa­lan­gės ir pa­su­ko šiek tiek ar­čiau prieš­pie­čių.

Ati­trau­ki užuo­lai­dą – pa­va­sa­ris. Iš­si­žio­jęs šuo ei­na pa­vė­jui ša­lia šei­mi­nin­ko aukš­tai pa­kel­ta uo­de­ga. Juos spar­čiai ap­len­kia bal­tas po­lie­ti­le­no mai­še­lis, ne­ša­mas į par­duo­tu­vę sku­ban­čio vė­jo. De­šimt laips­nių ši­lu­mos. Ba­lan­džiai svy­ri­nė­ja ant sto­go iš­skė­tę spar­nus, vė­din­da­mi pa­žas­tis, ro­dy­da­mi vie­nas ki­tam iš­pam­pu­sias er­kes ir utė­les. Se­nu­kas mik­li­na tir­tan­čias ko­jas ir ve­ja­si pa­tvo­riu mik­liai rie­dan­čią skry­bė­lę, kol jam ke­lią pas­to­ja šiukš­lių dė­žė, nuo jos gai­liai inkš­da­mas bė­ga šu­ny­tis, var­ty­da­mas iš­spro­gu­sias aku­tes. Pla­čiai iš­skė­tęs ran­kas vai­kas ban­do su­lai­ky­ti vė­ją, bet tik ne­žy­miai pa­ky­la nuo ša­li­gat­vio. Po pie­tų nu­si­laks­tęs vė­jas nu­tu­pia ant ša­kos ir šno­puo­da­mas pa­tik­ri­na ne­nu­plėš­tus ąžuo­lo la­pus. Lai­ko­si ge­rai. Už­trau­ki užuo­lai­dą – ru­duo.

Bro­liai Mop­sai – iš­dy­kė­liai. Po­psas gra­žus iš pri­gim­ties. Op­sas – šok­lus ir vi­sur sten­gia­si per­šok­ti bro­lį, ku­ris per gra­žus ir per kvai­las, kad ei­tų į po­li­ti­ką, tad sto­vi pa­kel­ta uo­de­ga, pa­kel­tais lū­pų kam­pu­čiais ir vi­siems ro­do bal­tus dan­tis. Op­sas šo­ki­nė­ja per jį nu­leis­ta uo­de­ga ir nu­leis­tais lū­pų kam­pu­čiais. Pa­var­gęs nuo šo­ki­nė­ji­mo Op­sas va­ka­rais ant par­ke­to ra­šo dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją apie pa­kel­tau­o­de­gių ir nu­leis­tau­o­de­gių san­ty­kius, o sap­nuo­da­mas skrai­do tarp žvaigž­džių ir sa­vo po­pu­lia­ru­mu kon­ku­ruo­ja su Po­psu, dėl ku­rio ka­lės iš mei­lės so­li­da­ri­zuo­ja­si ir te­le­vi­zi­jo­je plė­šia vie­nos ki­toms kai­lius bei apa­ti­nes vil­nas.

Žur­na­le „Žmo­nės“ tel­pa ke­li šim­tai žmo­nių, ke­li tūks­tan­čiai nau­do­ja­si „Tik vy­rams“ ir „Pla­y­boy“ pa­slau­go­mis. Da­lis sle­pia­si po pa­va­di­ni­mu „Vei­das“. Dau­gu­ma per­ka, par­duo­da ir par­si­duo­da ne­įskai­to­mai smul­kiuo­se „Ex­press kon­tak­to“ pus­la­piuo­se.

Kai ly­ja, ga­li iš vie­nos ba­los per­ei­ti į ki­tą ne­pa­lik­da­mas pėd­sa­kų. Kai ly­ja, net šuo ta­vęs ne­su­seks. Kai ly­ja, tai ba­los ir dan­gu­je, ir ant že­mės. O ly­ja, ly­ja. Ira­ke apel­si­nai ne­už­au­go. Šū­das, sa­ko ten gy­ve­nan­ti ma­no duk­ra.

Kai ku­rie ži­no, kur gy­ve­na Die­vas, ir kas­dien ben­drau­ja su juo. Die­vo kal­ba yra kū­ry­ba. Už ge­bė­ji­mą kal­bė­ti kai ku­rie ima pi­ni­gus, nors Aukš­čiau­sis ir ne­da­vė tam su­ti­ki­mo.

Sau­lės plū­dė ny­ra už ho­ri­zon­to. Iš­trau­ki vy­no bu­te­lio kamš­tį. Prie­blan­da siu­va dan­gų prie jū­ros, ban­gos brū­žuo­ja pa­kran­tę, pas­kui sau­lę šliau­žia švy­tin­tis iš­ky­lau­to­jų lai­vas. Ry­tuo­se pra­žy­do pil­na­ties gė­lė. Šuo ris­no­ja per smė­lį į nak­tį pa­lik­da­mas ry­tui pėd­sa­kus.

Ru­se­nan­čia­me va­ka­ro kam­ba­ry­je tė­vai ir jų tė­vų tė­vai auk­si­niuo­se rė­muo­se virš kė­dės, ant ku­rios nie­kas jau ne­be­sė­di iš­ti­są am­žių. Kam­ba­rio du­rų spy­no­je girgž­da vaiz­duo­tės rak­tas, ku­rį sau­go tas, kas ją tu­ri.

Ge­nys dau­žo me­dį ir vis pa­si­klau­so, ar ge­rai me­džiu gar­sas sklin­da. Ne, ne, ne, ne­ge­rai, vi­so­kie vikš­rai krebž­da, truk­do, tai sna­pu juos, sna­pu, sna­pu, sna­pu, kol ne­be­krebž­da. Ta­da ge­rai me­džiu bal­sas ei­na.

Nu­tai­sę abe­jin­gus vei­dus du rai­niai prie so­dy­bos du­rų ki­bi­na ma­žą pe­ly­tę. Pe­ly­tė slaps­to­si po trum­pai nu­pjau­tais do­bi­liu­kais. Kai ka­ti­nai pa­vargs­ta, su­gu­la ant šla­pios žo­lės ir žiū­ri į Že­mai­ti­jos vė­lia­vą, ant ku­rios pa­ra­šy­ta Pa­tria una (jė­ga vie­ny­bė­je). Pe­ly­tė tuo abe­jo­ja ir sle­pia­si kur­mio ur­ve po do­bi­liu­kais. Kvai­liais pa­si­ju­tę ka­ti­nai iš­si­skirs­to. Klai­pė­do­je sau­lė­ta, Šiau­liuo­se vė­jas, Lo­pai­čiuo­se ly­no­ja. Vis­kas vie­nu me­tu po tuo pa­čiu dan­gu­mi.

Bri­sius ro­do Mir­tai il­ti­nius. Mir­ta šu­niš­kai šyp­so­si ir ro­do vi­sus li­ku­sius dan­tis. Juo­zo BMW tren­kia­si į Bi­ru­tės mer­se­de­są, Bi­ru­tė kaukš­te­li gal­va į prie­ki­nį stik­lą, dan­ti­mis – į vai­rą. Juo­zas ir Bi­ru­tė ro­do dan­tis. Pra­ei­viai ir­gi iš­si­žio­ję.

La­šai dan­gu­je, ant žo­lės, ant van­dens, ant liet­pal­čio, po ku­riuo ty­liai pla­ka šir­dis ir šno­puo­ja plau­čiai. Per ba­las bren­dan­tys me­džiai įstri­go mig­los tin­kluo­se.

Kal­bi­nau ge­nį, at­si­lie­pė zy­lė, o po­kal­bį į me­džio vir­šū­nę už­kė­lu­si vo­ve­rė įda­vė vė­jui. Vė­jas le­kia virš miš­ko bars­ty­da­mas su­tru­pin­tą ty­lą.

Ma­ta­do­ras nie­ko ne­bi­jo, iš­si­rie­tęs lan­ku, kai­rę ran­ką už­ki­šęs už nu­ga­ros, de­ši­ne svei­ki­na po rau­do­nu au­di­niu ra­gus pa­ki­šu­sį jau­tį. Lip­du­kas ant tau­re­lės su deg­ti­ne ne­lei­džia jaus­tis vie­ni­šam ir pa­lai­ko kom­pa­ni­ją už­kan­dai.

Prie snau­džian­čio paukš­čio lė­tai šliau­žia ka­ti­nas di­du­mo su­lig Kur­šė­nais ir prie Ku­žių jį su­čiu­pęs bal­to­mis plunks­no­mis už­klo­ja Šiau­lius. Pet­ro ir Po­vi­lo ka­ted­ros smai­gas stirk­so de­be­sio pa­pil­vė­je.

Lap­kri­čio 24 die­nos po­pie­tę sau­lė šiaip taip už­si­ri­de­no ant pen­kia­aukš­čio, spin­du­liais at­sar­giai pa­glos­tė ant pa­lan­gės pa­si­šiau­šu­sį kak­tu­są ir pa­si­nė­rė į kru­vi­ną de­be­sį virš pu­šy­no.

Žo­lė ža­lia, šal­ta, šla­pia. Bal­tas ka­ti­nas aukš­tai ke­lia ko­jas ir juo­dą uo­de­gą. Pri­tū­pęs ner­vin­gai tuš­ti­na­si, dai­ro­si ir ka­ti­niš­ko­mis sme­ge­ni­mis gal­vo­ja, kad nie­kas ne­ma­to.

Ap­sto­ję au­to­bu­sų sto­te­lę ke­lei­viai žiū­ri į dan­gų ba­lo­se. Lė­tai pa­gal gra­fi­ką su­ka­si au­to­bu­so ra­tai. Gal­vos pa­ky­la ir akys nu­si­tai­ko į lė­tai be­si­ve­rian­čias du­ris.

Ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jas, pra­var­de Dram­blys, tu­rė­jo di­de­lę gal­vą, Hit­le­rio ūsus, gel­to­nos odos port­fe­lį, šu­niš­ką cha­rak­te­rį ir ne­svei­ką ko­ją. Kol iš taš­ko A į taš­ką B ją per­kel­da­vo, min­ty­se vai­kai cho­ru su­skai­čiuo­da­vo – „rub­lis dvi­de­šimt pen­ki“. Per pa­mo­ką daug pri­skai­čiuo­da­vo.

An­glų kal­bos mo­ky­to­ja bu­vo ge­ra mo­te­ris. An­gliš­kai nu­sto­da­vo kal­bė­ti, kai vai­kai jai at­neš­da­vo už­sie­nie­tiš­kų ma­dų žur­na­lų. Ta­da an­gliš­kos ma­dos bū­da­vo ap­ta­ria­mos lie­tu­viš­kai.

Vy­ras su JAV vė­lia­vos marš­ki­niais, aukš­tai iš­kel­ta gal­va, pri­deng­ta to­kios pat me­džia­gos ke­pu­re, su di­stro­fiš­ku šu­niu­ku prie ko­jos už pa­sai­tė­lio oriai žings­niuo­ja ša­li­gat­viu į par­duo­tu­vę. Par­ei­na la­bai pa­ten­kin­tas, nes ke­lio­li­ka mi­nu­čių kal­bė­jo­si su par­da­vė­ja, kol iš­gė­rė alaus bu­te­lį ir at­si­ė­mė cen­tus jau už tuš­čią bu­te­lį. Į par­duo­tu­vę ei­na kas dvi va­lan­das. Še­šis kar­tus per die­ną ir nak­čiai par­si­ne­ša dar du. Pen­si­nin­kas, bet at­ro­do lyg dir­ban­tis. Šu­niu­kas jį la­bai my­li.

Me­džio vir­šū­nė­je var­na ko­ke­tiš­kai kvark­si, krai­po uo­de­gą, pla­ka spar­nais, šne­ki­na sau­lę, na­gai tvir­tai lai­ko ša­ką ir ne­lei­džia nu­kris­ti. Per ba­las ri­den­da­mas vei­dą ša­li­gat­viu ei­na ry­tas, ku­rio aky­se ant me­džio stai­po­si var­na. Sau­lė krei­pia še­šė­lį į va­ka­rus, nors šis ei­na į šiau­rę, strak­si tvo­ros sta­ti­niais, ku­rie gaf – tal­žo, gaf – tal­žo, gaf – tal­žo lo­jan­čio kiem­sar­gio gal­vą.

Sau­lė per die­ną iš­trau­kė iš po snie­go žie­mos šiukš­lių pa­klo­dę ir pa­džio­vė ant ša­li­gat­vio. De­be­sio ka­rū­ną at­sar­giai pluk­do per ba­lą aukš­tai kel­da­ma ko­jas gra­žuo­lė. Ka­ti­nas prie par­duo­tu­vės jau­čia­si ne­vi­sa­ver­tis, nes yra įsi­ti­ki­nęs, kad ki­ti ma­no, jog jis toks yra. Se­na mo­te­ris pa­si­ju­to blo­gai, pri­sė­do ant laip­te­lių, ap­ka­bi­no ka­ti­ną, šis pa­kė­lė uo­de­gą ir abu pa­si­ju­to ge­riau.

Pa­rū­kiu­si bal­ko­ne Onu­tė že­myn nu­me­tė nuo­rū­ką. Nuo­rū­ka nu­kri­to po ko­jo­mis žva­liai kie­mo va­ly­to­jai ir skau­džiai nu­mu­šė jai nuo­tai­ką. Pro už­trau­kia­mų užuo­lai­dų ply­šį mik­liai įšo­ko rie­bus ru­siš­kas pra­keiks­mas, nu­sklen­dė į vo­nią, kur Al­gis gla­mo­nė­jo Onu­tės ge­riau­sią drau­gę ir pa­šie­pia­mai šyp­so­da­ma­sis už­dė­jo nu­si­rū­kiu­siai Onu­tei ra­gus.

Mė­ly­nos gu­mi­nės pirš­ti­nės, ryž­tin­gas žvilgs­nis, mik­lūs ju­de­siai. Gin­kluo­ta ža­liu che­mi­ka­lų fla­ko­nu vie­ti­nė ak­ty­vis­tė prie laip­ti­nės nai­ki­na tarp ta­ko ply­te­lių iš­lin­du­sią žo­lę, ro­do pen­kia­aukš­čiui sto­rą už­pa­ka­lį, ap­juos­tą mar­gu si­jo­nu su gė­ly­čių or­na­men­tais.

Juo­das raukš­les pa­lie­ka ant lau­ko urz­gian­tis trak­to­rius. Ant bal­tos be­ga­ly­bės pa­klo­dės var­na ka­po­ja kri­tu­siai se­sei akis ir bud­riai dai­ro­si. Vė­jas snai­gė­mis dangs­to kru­vi­ną sky­lę gal­vo­je.

Gim­ta­die­nis. Tai ty­los klau­sy­ma­sis. Ty­lo­je nė­ra nie­ko, ką ga­li­ma iš­sa­ky­ti žo­džiais. Ne­su­pran­tu ja­po­nų kal­bos. Tai tik mur­me­siai ty­lo­je. Jo­je nė­ra ja­po­nų. Ne­ski­riu ja­po­nų nuo ko­rė­jie­čių, viet­na­mie­čių, ki­nų. Vi­si jie man ste­buk­las ir pa­slap­tis. Vi­si jie – ty­los įgar­si­ni­mas.

Kam­ba­rys už­tvin­dy­tas sau­lės. Mo­ti­na su kai­my­ne ty­liai ap­šne­ka sun­kų gy­ve­ni­mą. Mu­sė įky­riai zyz­da­ma su­ka ra­tus apie gė­lė­mis iš­puoš­tą sta­lą, ant ku­rio kars­te gu­li la­bai nuo­bo­dus nu­mi­rė­lis. Lė­tai vai­kys­tė­je ėjo lai­kas, to­dėl ir pri­si­me­nu kaip šian­dien be­vei­džio kai­my­no iš­ly­dė­ji­mą.