Lieps­no­to­ji pe­lė­da

MILDA JURKEVIČIŪTĖ

Ati­de­du sa­ve į ne­bū­tį, kad ga­lė­čiau bū­ti tik­ra sa­vo žo­džiu. Pa­ti­kė­si­te ar ne­pa­ti­kė­si­te, bet kar­tais ne­rei­kia bū­ti gra­žiam tarp rai­džių, kad ga­lė­tum di­džiuo­tis sa­vo drą­sa šluo­ti pra­ga­ro skers­gat­vius. Nė­ra že­mės, ant ku­rios ne­kris­tų ta­vo aša­ros, ta­vo ai­ma­nos be­veik sau­lės bal­su. Nei įpras­tu­mas dėl mal­dos ieš­ko­ji­mo, mal­dos dar ne­su­ras­tam vieš­pa­čiui, nei iš­skir­ti­nu­mas iš­pla­kant bet ko­kią aši­nę žvaigž­dę iš sa­vo šir­dies ne­pri­ves prie tie­sos. Vi­sa tai, ką pa­ste­bė­jau per pas­ta­rą­jį gy­ve­ni­mą, vi­sa, ką pa­ė­miau iš po­troš­kio gy­ven­ti, vi­sa, ką ati­da­viau po­troš­kiui nu­mir­ti, su­grą­ži­no į kū­ną. Pats grį­ži­mas ne­bu­vo nei ma­lo­nus, nei skaus­min­gas, tik ali­nan­tis, kaip kad bur­tai ap­sun­ki­na mie­gą. Tai pa­nė­šė­jo į iš­si­va­da­vi­mą iš tiks­lu­mo, kar­tais net iš ver­ty­bių, ver­čių ar pra­smių, bet nie­ka­da iš mei­lės. Gu­lė­ji­mas ša­lia ra­my­bės, pro­tar­piais bu­vi­mas ten, kur ji – niek­šiš­kas at­sar­gu­mas prieš bet ko­kią pa­lai­mą, pa­ma­žu ve­dan­tis tie­siai į ją. „Rei­ka­la­vi­mas po rei­ka­la­vi­mo po rei­ka­la­vi­mo“ ra­šy­ti su­pran­ta­miau, vė­liau ma­no pa­čios su­pras­tas ir įsi­są­mo­nin­tas, už­ka­sė vi­są ta­len­tą gi­liau, nei šir­dis už­si­ka­sa po del­nais. Švel­niai su­ner­ti pirš­tai, kur įvyks­ta ty­la. Nie­ka­da dau­giau, nie­ka­da po brūkš­niais, nie­ka­da sve­ti­mas; nie­ka­da ju­ti­mas, nie­ka­da sve­ti­mas ne­bus tarp ma­no pra­ga­ro skers­gat­vių. Lyg de­gi­mas, iš kaž­kur pe­le­nai by­ra į gim­dą, kaž­kur tarp „prieš“ ir „po“ sve­ria mū­sų sie­los, jei to­kias mums kaž­kas su­tei­kė. To­kia ty­la įvyks­ta, keis­ta, bet tik po pjū­vių į se­nas ran­kas. Ne­sa­kyk man, kad da­bar tu skai­tai ir plė­šai kai­li­nę lie­me­nę, ku­ri tįs­ta li­gi pat ži­di­nio, ant ku­rio ei­li­nis pra­na­šas gro­ja cim­bo­lais, ne­sa­kyk, kad ry­ji tuos plau­kus, su­kniu­bęs prie kny­gų rė­ki rė­ki rė­ki! Tie skers­gat­viai to­kie pa­na­šūs į ta­vo iš­rėk­tą be­ga­ly­bę. Mes ap­link ži­bin­tus ei­nam, ap­link ir ap­link, vis iš ten pat. Per tuos me­tus, kai tu ap­si­ver­kęs sė­dė­da­vai ir aiš­kin­da­vai tik ne­se­niai švie­są iš­vy­du­sių ran­kraš­čių tu­ri­nį, kaž­kas ta­ve ap­lei­do, kaip kad il­ga­am­žį me­dį ap­lei­džia me­tų lai­kai. Tu sir­gai, tu kar­to­jai­si, karš­čia­vai, bet lai­kei­si toks gra­žus ir taip gra­žiai stum­da­vai ma­ne į ry­ti­nį pur­vą. Al­suo­jan­tis jū­ro­mis, dug­ne virs­tan­tis žyd­rais ko­ra­lais ar per­la­mut­ri­niais jū­rų vėž­liais. Be­svo­rė bū­ty­bė, gi­mu­si bū­ti lais­va kiek­vie­nam me­džio pum­pu­rui ir kiek­vie­nam ato­grą­žų de­be­siui. Di­džia­vau­si sa­vo pur­vu. Tai di­džiau­sios žvaigž­dės, ko­kias tik ga­li su­kur­ti žmo­gus, įvai­ria­for­miai švie­sos ka­muo­liai, nu­sve­rian­tys bet ko­kį mė­gi­ni­mą pra­tęs­ti žo­džius. Žmo­gaus stip­ry­bė ne­ma­tuo­ja­ma skie­me­ni­mis, bet jei tik jis ga­lė­tų kal­bė­ti, jei tik tu ga­lė­tum kal­bė­ti, da­bar ne­siau­tė­tum kaip sa­vo mir­ties ne­ran­dan­ti sau­lė. Kiek pa­me­nu, tuo­met mes bu­vo­me pa­si­rin­kę tie­sias li­ni­jas, tu vis kar­to­da­vai, kad tik tie­siai skren­da tas paukš­tis. Stum­da­vai ir stum­da­vai, ir stum­da­vai ma­ne į tą tie­sų skry­dį, o aš vis ge­sin­da­vau ta­vo kaš­to­ni­nių sruo­gų lieps­nas tarp iš­si­šo­ku­sių ant­akių, mat tu taip daž­nai kel­da­vai gal­vą į vir­šų, kad aš lio­viau­si no­rė­ti ta­vo akių. Ga­liau­siai tu be­veik iš­pro­tė­jai, mū­sų li­ni­jos iš­lin­ko, vis daž­niau įsi­kib­da­vai man į de­ši­nę. Da­bar aš ieš­kau au­ku­ro rai­dėms, ku­rios čia at­si­ra­do tik dėl klai­din­gų ju­de­sių. No­riu su­de­gin­ti vi­sas de­ši­nes! Ir te­bū­nie vi­sos kai­rės! Tie ran­kraš­čiai po ma­no pė­do­mis, skai­tau juos nu­oga, nuo­ges­nė, nei bū­da­vau su ta­vi­mi. Tu ra­šai, kad ne­jau­ti esąs, ne­jau­ti, kaip dūž­ta še­šė­lis į pil­ką mė­nu­lio uo­lie­ną, tuš­čia­vi­du­rės šir­dys, tuš­čia­vi­du­rė dy­ku­ma, ku­rioj esą tu at­si­dū­rei, iš­gąs­di­na ma­ne ir aš dar nuo­ges­nė, dar la­biau įni­ku­si į tuos at­si­kar­to­jan­čius pos­mus. At­si­kar­to­jan­tis ėji­mas ap­link sta­tu­lą, kur šo­ka be­na­miai.

Šios aki­mir­kos sta­tu­la. Pas­ku­ti­nę dvy­lik­to mė­ne­sio die­ną auk­si­niai kry­žiai, pa­ni­rę aky­se. Vė­jai pus­to per­la­mut­ro laip­tus. Tra­pi fi­gū­ra nar­siai ste­bi, kaip ant jos ke­lių krin­ta aud­ra.