Kos­minio humoro zo­na

VYTAUTAS KINČINAITIS

Lap­kri­tį Sankt Pe­ter­bur­ge mi­rė gar­sus moks­li­nės fan­tas­ti­kos kū­rė­jas Bo­ri­sas Stru­gac­kis. Su bro­liu Ar­ka­di­ju­mi (šis mi­rė 1991 me­tais) kar­tu ra­šy­tos kny­gos so­viet­me­čiu ėjo iš ran­kų į ran­kas, bu­vo ver­čia­mos į už­sie­nio kal­bas, pa­gal jas ku­ria­mi fil­mai. To­dėl fan­tas­ti­kos meist­ro iš­ėji­mas ta­po reikš­min­gu Ru­si­jos vi­suo­me­nės įvy­kiu. Sa­ko­ma, kad kar­tu mi­rė vi­sa epo­cha. Iš tik­ro, ka­žin ar kas ga­lė­jo tu­rė­ti di­des­nės įta­kos ru­sų, o iš da­lies ir „bro­liš­kų tau­tų“ men­ta­li­te­to ar net sa­vi­mo­nės for­ma­vi­mui­si so­viet­me­ty­je už moks­li­nę fan­tas­ti­ką. Fan­tas­ti­ka bu­vo sun­kiai val­džios kon­tro­liuo­ja­ma kū­ry­bos sri­tis, są­mo­nės no­os­fe­ra, ku­rio­je min­tis ga­lė­jo skrie­ti lais­viau, ma­žiau var­žo­ma ma­te­ria­liz­mo prie­vaiz­dų: čia juk bu­vo pro­pa­guo­ja­mas na­cio­na­li­nį jaus­mą stip­ri­nan­tis ru­siš­ka­sis kos­miz­mas, tiks­liau – po­re­vo­liu­ci­nė, at­eis­ti­nė, so­cia­li­nė jo at­mai­na; čia bu­vo po­pu­lia­ri­na­mi so­vie­ti­nio moks­lo at­ra­di­mai; pa­ga­liau la­vi­na­mas mąs­ty­mas ir fan­ta­zi­ja, kas ir­gi ne­ga­lė­jo bū­ti sve­ti­ma so­vie­ti­niam pi­lie­čiui. To­dėl bu­vo ska­ti­na­ma fan­tas­ti­kos mė­gė­jų klu­bų veik­la, rengia­mi jau­nų­jų fan­tas­tų se­mi­na­rai, lei­džia­mi al­ma­na­chai. Vyks­tant įtemp­toms var­žy­boms dėl kos­mo­so už­ka­ria­vi­mo su JAV rei­kė­jo tu­rė­ti ką prieš­prie­šin­ti vel­sams ir bred­be­riams. Svar­biau­sia są­ly­ga – kad šio­je moks­li­nė­je fan­tas­ti­ko­je nie­kur ne­fi­gū­ruo­tų ko­mu­nis­ti­nei ide­o­lo­gi­jai mir­ti­nai pa­vo­jin­gas Die­vas, o šiaip vis­kas tin­ka, pa­čios įvai­riau­sios moks­lų ir me­nų sin­te­zės. Krem­lius juk sie­kė val­dy­ti kos­mo­są, įveik­ti mir­tį, su­kur­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą ir ko­mu­nis­ti­nį ro­jų, tik­tai be Jo! To­dėl su­pran­ta­ma, kad vi­si šie sie­kiai, taip pat ir pats moks­li­nis ko­mu­niz­mas ne­iš­ven­gia­mai sie­jo­si su moks­li­ne fan­tas­ti­ka.

Flammariono raižinys. 1888

Pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai Stru­gac­kių mi­si­ja bai­gė­si. Ko­mu­nis­ti­nio ro­jaus vi­zi­jai grimz­tant pra­ei­tin, im­ta­si de­ra­mai įver­tin­ti tik­rą­jį ra­šy­to­jų in­dė­lį į ho­mo so­vie­ti­cus mąs­ty­mo lais­vi­ni­mą ir la­vi­ni­mą. Jie sa­vo kū­ri­niuo­se ne­bu­vo pri­klau­so­mi nuo Die­vo, ta­čiau ir nuo ko­mu­nis­ti­nės val­džios. Moks­li­nė fan­tas­ti­nė min­tis bu­vo ta ni­ša so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to erd­vė­je, kur vaiz­duo­tei bu­vo ga­li­ma duo­ti šio­kią to­kią lais­vę, kar­tais virs­da­vu­sią ir so­cia­li­niu veiks­mu, kaip vė­ly­va­ja­me so­viet­me­ty­je re­a­liu gal­vos skaus­mu re­ži­mui ta­pę fan­tas­tų klu­bai. Moks­li­nė fan­tas­ti­ka bu­vo prie­bė­ga nuo niū­rios so­vie­ti­nės kas­die­ny­bės, du­si­nan­čios ap­lin­kos, o gal net ir šal­to kli­ma­to. Taip linksmas vėlyvojo sovietmečio mokslinės fan­tastikos filmas „Kin dza dza“ gimė 1984-ųjų žiema, kai ita­lų scenaristas Tonino Guerra užsuko pas Georgijų Da­ne­li­ją. Šis papasakojo norįs sukurti neįprastą ir šiuolaikišką fil­mą jaunimui, bet nesugalvojantis apie ką, o italas pasiūlė: „Pas jus, Rusijoje, labai šaltos ir ilgos žie­mos, sukurk pa­sa­ką, kuri sušildytų.“ Nė­ra iš­ei­ties? Fan­ta­zuok! Įsi­vaiz­duok, kad… kaž­kur kaž­kam dar blo­giau, dar šal­čiau, o at­ei­ty­je, kai tik bus su­nai­kin­ti vi­so­kie kir­miai ar Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“ ka­nu­kai, tu­rė­tų bū­ti ge­riau, o gal ir vi­sai ge­rai.

Ru­si­jos spau­do­je pa­si­ro­dė dau­gy­bė straips­nių, „pas­ku­ti­nių“ in­ter­viu su ra­šy­to­ju, juos skai­tant ryš­kė­ja di­džiu­lė Stru­gac­kių įta­ka (po)so­vie­ti­nio žmo­gaus men­ta­li­te­tui. Jos mas­tą glaus­tai bū­tų ga­li­ma per­teik­ti kad ir to­kia ci­ta­ta: „Bo­ri­sas Stru­gac­kis – vie­nas pas­ku­ti­nių­jų, į ku­riuos mū­sų kul­tū­ro­je bu­vo krei­pia­ma­si kaip į pra­na­šus. Iš tik­rų­jų, bro­liai Stru­gac­kiai – ne vien ra­šy­to­jai. Jie per­žen­gia li­te­ra­tū­ros ri­bas, ki­taip ta­riant, ne­ap­si­ri­bo­ja vien li­te­ra­tū­ra. Ne vel­tui fi­lo­so­fas Alek­san­dras Pia­ti­gors­kis vie­na­me po­kal­by­je pra­si­ta­rė, kad tik­tai jie ap­mąs­tė XX a. ant­ro­sios pu­sės pro­ble­ma­ti­ką. Šiaip ar taip, bū­tent bro­lių Stru­gac­kių kal­ba tuo­met for­mu­la­vo sa­vo „pra­keik­tus klau­si­mus“. Ir jei šian­dien dar tu­ri­me ben­dros pa­sau­lė­žiū­ros ir ide­o­lo­gi­jos li­ku­čių, tai ga­li bū­ti nu­sa­ky­ta tik­tai jų kal­ba ir re­mian­tis pa­tir­ti­mi tų, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mą kū­rė pa­gal jų vaid­me­nis ir si­tu­a­ci­jas.“

Stru­gac­kiai sa­vo kū­ry­bo­je tę­sė XIX a. vi­du­ry­je–XX a. pra­džio­je su­kles­tė­ju­sio ru­siš­ko­jo kos­miz­mo tra­di­ci­ją. Su šiuo fe­no­me­nu su­si­py­nu­sios ir bu­vu­sios bei esa­mos na­cio­na­li­nio ta­pa­tu­mo ide­o­lo­gi­jos, nes kos­miz­mas yra „ru­siš­kos idė­jos“ es­mė. Per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius įvy­ko dau­gy­bė kos­miz­mui skir­tų kon­fe­ren­ci­jų ir kon­gre­sų, juos ati­da­rant žo­dį tar­da­vo aukš­čiau­si val­džios at­sto­vai, moks­li­nių ty­ri­mų cen­truo­se vyk­do­mos spe­cia­lios pro­gra­mos, gi­na­mos di­ser­ta­ci­jos, ra­šo­mos kny­gos, ku­ria­mi in­ter­ne­to tin­kla­la­piai, mies­tų skve­ruo­se sta­to­mi pa­min­klai. Se­nas „to­bu­les­nės vi­suo­me­nės“ kū­ri­mo tra­di­ci­jas tu­rin­čiai in­te­lek­tu­a­li­nei sro­vei šian­dien ten­ka svar­bus vaid­muo gi­nant Ru­si­ją – ka­dan­gi, re­mian­tis kos­miz­mo ide­o­lo­gi­ja, žmo­gus yra „pa­sau­lio pi­lie­tis“ – ir vi­są žmo­ni­ją nuo glo­ba­liz­mo pa­vo­jų, eko­lo­gi­nių ne­lai­mių. Štai Pa­sau­li­nis dva­si­nės kul­tū­ros fo­ru­mas žmo­ni­ją gel­bė­ja iš eko­no­mi­nės, eko­lo­gi­nės, de­mo­gra­fi­nės, dva­si­nės-mo­ra­li­nės kri­zės ir t. t. 2010 m. Al­ta­jaus kraš­te įsteig­tas pa­sau­lį aky­lai ste­bė­sian­tis Iš­min­čių šta­bas (ru­siš­kas Šam­ba­los ati­tik­muo), iš­leis­ta No­os­fe­ri­nė eti­nė-eko­lo­gi­nė žmo­ni­jos kon­sti­tu­ci­ja ir t. t.

Stra­te­gi­nio vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Ru­si­ja 2045“, ku­ria­me de­ra „ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pa­žiū­rų pla­tu­mas ir trans­hu­ma­nis­tų pro­fe­sio­na­lu­mas“, va­do­vas D. Ic­ko­vas pa­žy­mi, kad vie­nas svar­biau­sių ju­dė­ji­mo tiks­lų yra „nau­jos moks­li­nės ir fi­lo­so­fi­nės pa­ra­dig­mos plė­to­ji­mas, dva­si­nes ver­ty­bes ir moks­li­nes te­ori­jas su­jun­giant į vie­ną har­mo­nin­gą vi­sa­ver­tę pa­sau­lė­žiū­rą, ga­lin­čią at­ei­ty­je su­vie­ny­ti žmo­ni­ją“. Ap­skri­tai jau­čia­mas tam tik­ras šiuo­lai­ki­nio ru­sų kos­miz­mo ir ka­tast­ro­fiz­mo ry­šys, kaž­kuo pri­me­nan­tis so­vie­ti­nį ju­dė­ji­mą „Už tai­ką pa­sau­ly­je!“ Štai pro­fe­so­rius V. Pri­achi­nas straips­ny­je iš­kal­bin­gu pa­va­di­ni­mu „Ru­siš­ka­sis kos­miz­mas ir trans­hu­ma­niz­mas“ (2012) iš­kart pa­reiš­kia: „Žmo­ni­ja įžen­gė į kar­di­na­lių per­mai­nų erą. Šios per­mai­nos su­si­ju­sios su glo­ba­li­za­ci­ja ir iš­ki­li­mu ne­ma­žai glo­ba­lių pro­ble­mų, ke­lian­čių pa­vo­jų pa­čiai Že­mės ci­vi­li­za­ci­jai. [...] Ta­čiau šie tik­rai kos­mi­nio mas­to iš­šū­kiai ne­su­lau­kia adek­va­taus at­sa­ko. Trūks­ta ben­dros at­sa­ko­my­bės po­jū­čio dėl pa­čios gy­vy­bės Že­mė­je iš­sau­go­ji­mo ir pra­tę­si­mo.“

Ru­siš­ką­jį kos­miz­mą bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti kaip są­vei­kau­jant gam­tos ir hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams sla­viš­ko­je kul­tū­ro­je iš­au­gu­sią ho­lis­ti­nę pa­sau­lė­žiū­rą, įvai­riu san­ty­kiu de­ri­nan­čią moks­lo, fi­lo­so­fi­jos, re­li­gi­jos, me­no, taip pat pseu­do­moks­lo, okul­tiz­mo ir ezo­te­riz­mo ele­men­tus, jai bū­din­gas mik­ro­kos­mo (žmo­gaus) ir mak­ro­kos­mo (vi­sa­tos) su­ly­gi­ni­mas, te­le­o­lo­giš­kai nu­lem­ta vi­sa­tos evo­liu­ci­ja. Įdo­mu, kad pats ter­mi­nas „ru­siš­ka­sis kos­miz­mas“ kaip na­cio­na­li­nės min­ties tra­di­ci­jos api­bū­di­ni­mas at­si­ra­do aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, nors są­vo­kos „kos­mi­nis mąs­ty­mas“, „kos­mi­nė są­mo­nė“, „kos­mi­nė is­to­ri­ja“ ir „kos­mi­nė fi­lo­so­fi­ja“ ap­tin­ka­mos jau XIX a. Vie­nos Mask­vo­je vy­ku­sios tarp­tau­ti­nės kon­fe­ren­ci­jos pre­am­bu­lė­je šis fe­no­me­nas nu­sa­ko­mas kaip „XIX–XX a. san­dū­ro­je Ru­si­jo­je įvy­ku­si dva­si­nė re­vo­liu­ci­ja, po ku­rios pra­dė­jo for­muo­tis nau­ja pa­sau­lė­žiū­ra“. Jo iš­ta­kų ran­da­ma moks­li­nin­kų M. Lo­mo­no­so­vo, K. Ciol­kov­skio, A. Či­žev­skio, N. Fio­do­ro­vo, N. Mu­rav­jo­vo, V. Ver­nad­skio, mis­ti­kų J. Bla­vat­ska­jos, P. Us­pens­kio, N. ir E. Re­ri­chų, kom­po­zi­to­rių A. Skria­bi­no, S. Rach­ma­ni­no­vo, S. Ta­ne­je­vo, dai­li­nin­kų M. Vru­be­lio, V. Kan­dins­kio, P. Fi­lo­no­vo, fi­lo­so­fų ra­šy­to­jų P. Flo­rens­kio, V. So­lov­jo­vo, N. Ber­dia­je­vo, S. Bul­ga­ko­vo, J. Tru­bec­ko­jaus, po­etų F. So­lo­gu­bo, F. Tiut­če­vo, V. Chleb­ni­ko­vo, A. Be­lo, A. Blo­ko, M. Ge­ra­si­mo­vo, A. Svia­to­go­ro, A. Ja­ros­lav­skio, so­viet­me­čio pa­le­on­to­lo­go I. Jef­re­mo­vo, et­no­lo­go L. Gu­mi­lio­vo, ast­ro­fi­zi­ko I. Šklov­skio ir ki­tų mąs­ty­to­jų dar­buo­se. Tie­sa, ne­ma­žai pir­mų­jų so­viet­me­čio kos­mis­tų bu­vo sta­li­ni­nės val­džios rep­re­suo­ti, to­dėl po­ka­ri­niai so­vie­ti­niai kos­mis­tai žmo­gaus pri­gim­tį aiš­ki­no jau at­sar­giau. Štai sens­tant kom­par­ti­jos va­dams aka­de­mi­kai 1961 m. krei­pė­si į SSRS moks­lų aka­de­mi­jos pre­zi­diu­mą, kad „įsi­ki­ši­mo į se­nė­ji­mo pro­ce­sų bio­lo­gi­ją bū­du“ bū­tų ga­li­ma pra­il­gin­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą „du, tris ir dau­giau kar­tų“, ir pa­siū­lė įsteig­ti eks­pe­ri­men­ti­nę la­bo­ra­to­ri­ją. Ta­čiau re­a­liai im­ta­si veiks­mų tik­tai sens­tant L. Brež­ne­vui: 1975 m. prie Moks­lų aka­de­mi­jos įkur­ta sek­ci­ja. Tie­sa, iman­tis veik­los ap­si­draus­ta, jog po­vei­kis se­nė­ji­mui „ne­reiš­kia, ži­no­ma, kad žmo­nės iš­vis ne­be­mirs…“

Kai ku­rių, ypač pir­mų­jų, ru­sų kos­mis­ti­nių „mo­ky­mų“ ki­taip nei nai­vu­mu ne­pa­va­din­si, ta­čiau vie­niems tai šven­tas nai­vu­mas, sanc­ta sim­pli­ci­tas, o ki­tiems jau kaž­kas be­si­ri­bo­jan­čio su idio­tiz­mu, ku­ris ir­gi ga­li bū­ti sa­vo­tiš­kai šven­tas, jei pri­si­min­si­me F. Dos­to­jev­skio „Idio­tą“. Štai, pasak te­oso­fės J. Bla­vat­ska­jos ru­siš­ko­jo kos­miz­mo ver­si­jos, prieš 4 mln. me­tų gy­ve­nę žmo­nės at­lan­tai, ku­rie juo­se glū­dė­ju­sios as­me­ni­nės ga­lios va­ro­mais re­ak­ty­vi­nius or­lai­viais kur­sa­vo tarp Ti­be­to ir Mar­so. Ar­ba štai A. Ma­li­nov­skio-Bog­da­no­vo kos­mi­nio ko­mu­niz­mo uto­pi­jo­je „Rau­do­no­ji žvaigž­dė“ vy­rau­ja daug­pa­tys­tė, su­vi­suo­me­nin­tos ne tik ga­my­bos prie­mo­nės ir pre­kės, bet ir vai­kai, o ne­mir­tin­gu­mas pa­sie­kia­mas krau­jo per­py­li­mu iš jau­no žmo­gaus se­nam. Kos­mis­tas N. Fio­do­ro­vas, sin­te­ti­nęs sta­čia­ti­kiš­ką re­li­gi­nę me­ta­fi­zi­ką su te­ori­nė­mis gam­tos moks­lų idė­jo­mis, tvir­ti­no, kad tik­ro­ji krikš­čio­ny­bės pras­mė yra pro­tė­vių Pri­si­kė­li­mas. Bet jį Die­vas įvyk­dys mū­sų ran­ko­mis, pa­si­tel­kęs šiuo­lai­ki­nį moks­lą, ku­ris ir­gi „iš Die­vo“. Ta­čiau mi­li­jo­nai pri­si­kė­lu­sių­jų ne­tilps šio­je pla­ne­to­je, to­dėl N. Fio­do­ro­vas siū­lė ap­gy­ven­din­ti juos ki­to­se. De­ja, ga­li­me kon­sta­tuo­ti, kad šios at­ei­ties vi­zi­jos ne­iš­si­pil­dė: A. Ma­li­nov­skis-Bog­da­no­vas nu­mi­rė eks­pe­ri­men­tuo­da­mas su sa­vi­mi, Mar­se va­ži­nė­ja ka­pi­ta­lis­tų mar­sa­ei­gis, o Le­ni­nas taip ir ne­pri­si­kė­lė.

Ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pra­ei­tis ir at­ei­tis daug­maž aiš­ki, ta­čiau ne­la­bai aiš­ku, kaip re­a­guo­ti į da­bar­ti­nes jo ap­raiš­kas. Štai aka­de­mi­kas S. Briu­šin­ki­nas, kny­gos „Ast­ro­fi­zi­kos pa­slap­tys ir se­no­vės mi­to­lo­gi­ja“ (2003) įžan­gi­nia­me žo­dy­je pa­pa­sa­ko­jęs, kaip jam se­kė­si įti­kin­ti ko­le­gas, kad 1987 m. pe­res­troi­ka pra­si­dė­jo dėl su­per­no­vos spro­gi­mo, to­liau ke­liuo­se šim­tuo­se pus­la­pių rim­tai aiš­ki­na, kad vi­sus pa­sau­lio mi­to­lo­gi­nius ir is­to­ri­nius įvy­kius ir­gi nu­lė­mė su­per­no­vų spro­gi­mai. Ar­ba štai eu­ra­zi­nės pa­krai­pos kos­mis­tas A. Du­gi­nas pa­skai­tų cik­lą „Ru­sų kos­miz­mas, tra­di­cio­na­liz­mas ir spi­ri­tu­a­liz­mas“ per­skai­tė Sor­bo­no­je, jo „Ge­o­po­li­ti­ka“ stu­di­juo­ja­ma Ru­si­jos ka­ro aka­de­mi­jo­se, šiuo me­tu jis yra vie­nos eks­per­ti­nės-kon­sul­ta­ci­nės ta­ry­bos prie Ru­si­jos Vals­ty­bės Dū­mos na­rys. Pa­sak jo Hi­per­bo­rė­jos te­ori­jos, žmo­gus yra ki­lęs iš po­lia­ri­nių kraš­tų, to­dėl vi­so­je evo­liu­ci­jo­je tu­ri pir­mau­ti pir­map­ra­dis nor­diš­ka­sis „die­viš­ka­sis pa­sau­lio su­pra­ti­mas“, Šiau­rės pus­ru­tu­lį tu­ri val­dy­ti vie­na im­pe­ri­ja, su­da­ry­ta iš šių kraš­tų tau­tų. Juk ant­žmo­giai hi­per­bo­rė­jai gy­ve­no ne „kaž­kur Šiau­rė­je, kur vi­sa­da švie­su“, kaip mi­ni­ma an­ti­kos raš­tuo­se, o da­bar­ti­nės Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos te­ri­to­ri­jo­je. Kos­miz­mo tra­di­ci­ja nu­si­drie­kia ir į at­ei­tį. Štai „tęs­da­mi ru­siš­ko­jo kos­miz­mo idė­jas ir ben­dro rei­ka­lo te­ori­ją“ pa­mask­vės la­bo­ra­to­ri­jo­se ru­sų moks­li­nin­kai už­si­brė­žė tiks­lą iki 2045-ųjų su­kur­ti ki­bor­gą (dirb­ti­nį žmo­gų).

Ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pe­ri­pe­ti­jas, jo są­vei­ką (kar­tais vyks­tan­čią pa­gal „kul­tū­rų ben­dra­dar­bia­vi­mo ir su­ar­tė­ji­mo“ pro­gra­mą) su ma­žes­niais (ir sa­te­li­ti­niais) na­cio­na­li­niais „kos­miz­mais“ bū­tų ga­li­ma ap­ta­ri­nė­ti be ga­lo. Ta­čiau pa­sa­ky­ti apie šį fe­no­me­ną ką nors kon­kre­taus ar­ba, tar­kim, įver­tin­ti jo įta­ką Lie­tu­vos kul­tū­rai su­dė­tin­ga bū­tent dėl te­mos pla­tu­mo ir po­li­ti­nio klau­si­mo opu­mo. Ga­li­me tik­tai kon­sta­tuo­ti, kad mū­sų kul­tū­ros są­vei­kų su šiuo fe­no­me­nu tik­rai esa­ma, ir ap­si­ri­bo­ti ke­le­tu pa­vyz­džių. Tarp­tau­ti­nia­me Re­ri­chų cen­tre Mask­vo­je vy­ku­sios kon­fe­ren­ci­jos „Kos­mi­nė pa­sau­lė­žiū­ra – nau­ja­sis XXI am­žiaus mąs­ty­mas“ įžan­gi­nia­me žo­dy­je J. Bal­tru­šai­tis ir M. K. Čiur­lio­nis mi­nė­ti greta F. Tiut­če­vo, M. Vru­be­lio, N. Re­ri­cho, A. Skria­bi­no ir ki­tų ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pra­di­nin­kų. Tę­siant šią pa­ra­le­lę ga­li­ma at­ras­ti ir ki­tų są­sa­jų, sa­ky­kim, tarp M. Ler­mon­to­vo ir Mai­ro­nio, tarp „si­dab­ro am­žiaus“ („me­nų sin­te­zės“) ru­sų sim­bo­lis­tų, L. Kar­sa­vi­no te­oso­fi­nių idė­jų ir lie­tu­vių me­ni­nin­kų ro­man­ti­kų, mąs­ty­to­jų idė­jų.

So­viet­me­čio Lie­tu­vo­je Ka­zio Pau­laus­ko apy­sa­kos pa­va­di­ni­mas „Do­ra­do“ bu­vo pasirinktas Vil­niu­je įkur­tam fan­tas­ti­kos mė­gė­jų klu­bui pavadinti, šis tu­rė­jo ir sky­rių „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“, kur sa­vo min­tis reiš­kė ir laik­raš­čio skai­ty­to­jai. Aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je prieš jį ir ki­tus ana­lo­giš­kus klu­bus SSRS ko­mu­nis­ti­nė val­džia „ėmė­si prie­mo­nių“ dėl jų „nu­kry­pi­mo nuo par­ti­nės li­ni­jos“ (pa­aiš­kė­jo, kad per vė­lai), jo va­do­vui Ge­di­mi­nui Be­res­ne­vi­čiui kaip tik­ram di­si­den­tui te­ko aiš­kin­tis su sau­gu­mie­čiais. Lais­vė nė­ra ne­kal­tas da­ly­kas. Kad ji tap­tų pa­vo­jin­ga sis­te­mai, už­ten­ka tru­pu­tį lais­viau mąs­ty­ti ir net ne­svar­bu apie ką. Pa­gal Stru­gac­kių sce­na­ri­jų A. Tar­kov­skio su­kur­to fil­mo „Stal­ke­ris“ per­žiū­ros ir ap­ta­ri­mai jau bu­vo vie­na iš Są­jū­din at­ve­du­sių ben­dra­min­čių tin­kla­vei­kos iš­ta­kų. Ki­ta ver­tus, tai ap­skri­tai „an­ti­sis­te­mi­nis“ fil­mas, ne­pra­ra­dęs ašt­ru­mo net ir at­si­ra­dus ro­man­tiš­kai pa­trauk­liai ir sa­vaip pa­vo­jin­gai kos­mi­nių-mi­to­lo­gi­nių kompiuterinių žai­di­mų zo­nai.

Šian­die­ni­nei Lie­tu­vos kul­tū­rai ru­siš­ka­sis kos­miz­mas ir­gi ne­sve­ti­mas. Štai Na­cio­na­li­nis M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jus, pri­sta­ty­da­mas Ka­li­ning­ra­do dai­lės ga­le­ri­jo­je su­reng­tą pa­ro­dą me­ni­nin­ko 100-osioms mir­ties me­ti­nėms, sa­vo tin­kla­la­py­je džiu­giai pra­ne­šė, kad kar­tu su M. K. Čiur­lio­nio pa­ro­da ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­tos dar dvi eks­po­zi­ci­jos – „Žmo­gus. Že­mė. Vi­sa­ta“ bei gra­fi­kos ir ta­py­bos dar­bai kos­mo­so te­ma­ti­ka iš Ni­ko­la­jaus Re­ri­cho mu­zie­jaus fon­dų: „2011-ie­ji Ru­si­jo­je pa­skelb­ti Kos­mo­nau­ti­kos me­tais, pa­žy­mint pir­mo­jo kos­mo­nau­to Ju­ri­jaus Ga­ga­ri­no skry­džio į kos­mo­są 50 me­tų su­kak­tį. M. K. Čiur­lio­nį itin ma­si­no ir trau­kė kos­mo­so te­ma­ti­ka, jį do­mi­no Vi­sa­tos ra­di­mo­si, jos san­da­ros, pa­sau­lį val­dan­čios dva­sios klau­si­mai, gam­ta ir jos cik­lai. Bū­tent kos­mo­lo­gi­nė pa­jau­ta at­si­spin­di dai­li­nin­ko su­kur­tuo­se cik­luo­se „Pa­sau­lio su­tvė­ri­mas“ ir „Zo­dia­kas“. [...] Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vęs kos­mo­nau­tas, pir­ma­sis žmo­gus, „iš­ėjęs“ į at­vi­rą kos­mo­są, Alek­se­jus Le­o­no­vas pa­žy­mė­jo, kad bū­tent lie­tu­vių me­ni­nin­ko pa­veiks­lų spal­vos la­biau­siai ati­tin­ka kos­mo­so spal­vas…“ Iš­ties, kos­mo­sas, bro­ly­bė, tai­ka, vie­ny­bė, vi­si – Že­mės vai­kai etc. Me­nas, kū­ry­ba ga­li įveik­ti vi­sas na­cio­na­li­nes sie­nas. Pui­kus pa­vyz­dys bū­tų Va­le­ri­jaus Ger­gi­je­vo ir Sankt Pe­ter­bur­go Ma­ri­jos te­at­ro or­kest­ro kon­cer­tas Sau­sio 13-ąją Kau­ne. Kos­mo­sas! „V. Ger­gi­je­vo ma­gi­ja už­bū­rė kla­si­kos my­lė­to­jus“, – džiū­ga­vo lai­ki­no­sios sos­ti­nės laik­raš­tis. Kas, kad, ma­tyt, ža­liems pa­trio­tams ir kai ku­riems kla­si­kos ne­my­lin­tiems po­li­to­lo­gams tai bu­vo ne me­no, o ka­ro (in­for­ma­ci­nio) įvy­kis.

Lie­tu­vo­je vei­kia Hu­ma­nis­ti­nės pe­da­go­gi­kos aso­cia­ci­ja, įkvėp­ta „įžie­bu­sio dar ga­lin­ges­nę Dva­sios Ug­nį Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se“ kos­mis­to pe­da­go­go Šal­vos Amo­naš­vi­lio. Jam skir­tas švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro Gin­ta­ro Ste­po­na­vi­čiaus pa­si­ra­šy­tas pa­dė­kos raš­tas, ku­ria­me pa­žy­mi­ma, kad jo idė­jos „bu­vo su­pras­tos ir pri­im­tos mū­sų ša­lies tė­vų, mo­ky­to­jų ir dės­ty­to­jų“. Tų idė­jų aps­tu aso­cia­ci­jos sve­tai­nė­je: „Nuo pra­džių pra­džios ir am­ži­nai Kos­mo­sas da­ly­vau­ja įvai­rių že­miš­kos gy­vy­bės ap­raiš­kų vys­ty­me­si ir evo­liu­ci­jo­je. Taip at­ei­na iš­va­da apie vi­siš­ką Že­mės pri­klau­so­my­bę nuo kos­mi­nių jė­gų vei­ki­mo. Ga­li­ma sa­ky­ti, ir moks­lo prin­ci­pų tai ne­pa­žeis, kad žmo­ni­jos tė­vy­nė – Kos­mo­sas, o Že­mė – ben­dri žmo­nių na­mai [...]. Mes ma­no­me, kad dva­sin­gu­mo ir ti­kė­ji­mo as­pek­tai yra kos­mis­ti­nės se­man­ti­kos su­dė­ti­nės da­lys“ ir t. t.

Moks­li­nės fan­tas­ti­kos kny­gų skai­ty­mas, kos­mi­nių vaiz­dų ir gar­sų kon­tem­plia­vi­mas la­vi­na vaiz­duo­tę ir lei­džia ra­miau re­a­guo­ti į kar­tais pri­bloš­kian­čiai ne­įti­kė­ti­nas tik­ro­vės kon­fi­gū­ra­ci­jas. Tar­kim, kai Lie­tu­vos lais­vės ved­lys pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Land­sber­gis Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se „Lais­vo ir ne­pri­klau­so­mo ka­na­lo“ stu­di­jo­je liūd­nai kon­sta­tuo­ja, kad vis dar ne­sa­me iš­ėję iš po­li­ti­nės-ener­ge­ti­nės im­pe­ri­jos zo­nos. Ar­ba kai, ma­tyt, kos­mi­niam bal­sui pa­lie­pus, ta­vo kai­my­nas stai­ga at­si­ža­da gim­tų­jų na­mų ir puo­la rink­tis man­tos ke­lio­nei į Si­bi­rą, kur pri­si­dė­jęs prie bu­vu­sios SSRS bro­liš­kų tau­tų bū­rio lai­min­gai gy­vens ko­mu­no­je eko­lo­gi­nia­me kai­me, glo­bo­ja­mas vi­sus kos­mis­ti­nius mo­ky­mus vie­ni­jan­čio nau­jo ti­kė­ji­mo Mo­ky­to­jo Vi­sa­rio­no. Kai meilės glėbyje ištirpsta Vladimiras Pu­tinas ir Gérard’as Depardieu – baisiausias ir links­miau­sias žmogus pasaulyje. Dé­jà vu? „Dau­ge­lis ne­įma­no­mų da­ly­kų gy­ve­ni­me at­ro­do ne­įma­no­mi vien to­dėl, kad pri­trūks­ti vaiz­duo­tės“ (Eu­ge­ni­jus Ali­šan­ka, „Wurst pi­kant“, „Š. A.“, 2012.XII.14).