Kaip nesugadinti šuns širdies
KAROLIS DAMBRAUSKAS
Michail Bulgakov. Šuns širdis. Iš rusų k. vertė Jurgis Gimberis. K.: Jotema, 2011. 208 p.
Kontekstas
Ši Michailo Bulgakovo apysaka parašyta 1925 m., tačiau dėl sovietinės cenzūros išspausdinta tik 1987 m. Kokie 1925-ieji Sovietų Sąjungoje? Šalyje jau kelerius metus galioja Naujoji ekonominė politika (NEP), kuri ženklina laikiną atsitraukimą nuo revoliucijos ir grįžimą prie kapitalizmo. Po alinančios karinio komunizmo politikos, kuria siekta įvesti komunizmą panaikinant piniginius santykius, nacionalizuojant visą privačią nuosavybę ir valstybei apsiimant padalyti visiems viską po lygiai, greitai pasirodė, kad nebeliko, ką dalyti. Šalies ūkis atrodė ne ką geriau nei krūva nuolaužų. NEP’o metais pamažu atsikuria pasiturinčių valstiečių – buožių – klasė, vėl leidžiama užsiimti smulkiąja prekyba, į apyvartą grįžta kai kurios politinės laisvės. 1925-ieji taip pat yra metai po Lenino mirties. Šalyje kuriam laikui stoja tarpuvaldis: dėl įtakos kovoja Trockis ir Zinovjevas, Kamenevas ir Stalinas. Trumpai tariant, 1925-ieji yra metai, kai parašius tokią apysaką, kokią parašė Bulgakovas, galima išvengti sušaudymo arba tremties į Sibirą, tačiau kartu tai ir metai, kai niekas tokių apysakų nespausdina.
Miša
Nors kūrinį parašė Michailas Bulgakovas, ar ne geriau būtų apysakos autoriumi laikyti to laikotarpio Rusijos aristokratiją, netryškusią simpatijomis revanšistinių nuotaikų kurstomai revoliucijai? Miša tam tikra prasme galėtume vadinti visą į sudėtingus istorijos verpetus įsuktą to meto aristokratiją, monarchistus, Rusijos pilietinio karo metu kovojusius baltojoje barikadų pusėje („Baltoji gvardija“), vėliau gyvenusius nugalėjusiųjų malone. Ir vis dėlto tai būtų ne visa, o greičiau tik rinktinė aristokratijos dalis, jos sunkiasvorių padermė. Kai 1929 m. Sovietų Sąjungos valdžia uždraudžia visus Bulgakovo kūrinius, neturėdamas kitos išeities, jis parašo laišką to meto vyriausybei, prašydamas kaip nors išspręsti patinę situaciją, susijusią su cenzūros klausimu, ir pats pasiūlo galimus sprendimo variantus: a) duoti jam kokio nors darbo, iš kurio galėtų užsidirbti pragyvenimui; b) apskritai ištremti jį iš valstybės; c) tiesiog sušaudyti. Į šią aristokratišką drąsą Stalinas atsakė asmeniniu skambučiu ir turbūt pranešė apie įvykusį didelį ir nesuvokiamą nesusipratimą: Bulgakovas paskiriamas eiti režisieriaus pareigas Maskvos dailės teatre.
„Ne“
„Šuns širdis“ yra „Ne“ tipo kūrinys. Jis nepalieka vilčių ir chirurgiškai tiksliai supjausto bei ant lėkštutės patiekia argumentus:
Taigi suirutė yra įsitvirtinusi ne klozetuose, o galvose! Vadinasi, kai tie baritonai rėkia: „Mušk per suirutę!“ – aš juokiuosi. [...] Prisiekiu, man juokinga! Tai reiškia, kad kiekvienas iš jų turėtų mušti save per pakaušį! Ir štai, kai jis išmuš iš savęs pasaulinę revoliuciją, Engelsą ir Nikolajų Romanovą, engiamus malajiečius ir panašias haliucinacijas ir pradės valyti tvartus – imsis savo tiesioginio darbo – suirutė savaime sunyks. Negalima tarnauti dviem dievams! Negalima tuo pat metu šluoti tramvajaus bėgių ir rūpintis kažkokių Ispanijos driskių likimu! Tai niekam nepavyks, daktare, juoba žmonėms, kurie apskritai atsilikę nuo europiečių dviem šimtais metų, iki šiol dar nelabai moka užsisagstyti nuosavas kelnes!
Tai velniškai žiauri apysaka. Žiaurus apysakoje Šarikovui atrodo ir daktaras Filipas Preobraženskis, kuris ne tik neleidžia bute gainioti kačių, ne tik liepia laikytis manierų sėdint prie stalo, bet ir reikalauja tam tikros atsakomybės už savo veiksmus. Štai, pavyzdžiui, scena, kai Preobraženskis, Bormentalis ir Šarikovas kalbasi apie finansinę žalą, kurią patyrė gydytojas, kai dėl katino gaudynių metu prakiurusio vonios vamzdžio butą užtvindžius vandeniui teko atšaukti daugybę suplanuotų vizitų:
– Ką gi, gerai, aš ne prieš dalybas. Daktare, keliems Jūs vakar atsakėt?
– Trisdešimt devyniems žmonėms, – atsakė Bormentalis iš karto.
– Hm… Trys šimtai devyniasdešimt rublių. Na, kaltę padalysim trims vyrams. Damų – Zinos ir Darjos Petrovnos – neskaičiuosim. Iš jūsų, Šarikovai, priklauso šimtas trisdešimt rublių, būkit malonus.
Galite numanyti Šarikovo reakciją. Apysaka dėl kritinės nuostatos neribotų žmogaus galimybių atžvilgiu kiek primena distopiją. „Šuns širdį“ reikėtų suvokti kaip kūrinį, kuris skeptiškai, ko ir būtų galima tikėtis iš konservatyviosios minties, žvelgia į žmogaus pastangas ar užmojus peržengti savo galimybių ribas. Didžioji konservatorių idėja dar nuo Edmundo Burke’o laikų skelbia, esą reikia ne tobulinti žmogaus prigimtį, o žiūrėti, kad ši dar labiau nepablogėtų. Labai nemalonus teiginys, nes veikti juk kažką šiame gyvenime reikia. Kūrinys man primena vieną sąmojį apie gėrimą: „Gerti galima visiems, tačiau reikia žinoti, ką, su kuo, kaip, kada ir kiek.“
Negalima imti ir sukonstruoti žmogaus taip, kaip nori. Žmogus yra kažkas daugiau nei kažkieno užgaida. Galbūt netgi dar daugiau – žmogus nepriklauso sau ta prasme, kad joks žmogus negali tapti ir nėra dievu ar kūrėju kitam žmogui. Sovietų Sąjungos bandytos įgyvendinti didžiosios idėjos, kad galima sukonstruoti naują žmogų, šaknys – Apšvietos mintis, kurią geriausiai atspindi anglų filosofo ir politikos veikėjo Johno Locke’o frazė, jog žmogus – tai tabula rasa, tuščia lenta, kurioje galime įrašyti ką tik norime. Filipas Preobraženskis irgi taip manė, kol sukūrė Šarikovą.
Šarikovas arba naujasis žmogus
Šarikovas yra karikatūriška trokštamo naujojo žmogaus metafora. Proletariato adeptas, kuris yra šuns ir smulkaus nusikaltėlio Klimo Čiugunkino hibridas. Mokslinio eksperimento metu daktaras Preobraženskis šuniui persodina Čiugunkino hipofizę ir sėklides. Donoro dosjė: „25 metų, nevedęs. Nepartinis, prijaučiantis. Teistas 3 kartus ir išteisintas: pirmąkart dėl įkalčių stokos, antrąkart kilmė išgelbėjo, trečiąkart 15 metų katorgos lygtinai. Vagystės. Profesija – traktierių balalaikininkas. Mažo ūgio, nedailaus stoto. Kepenys išsiplėtusios (alkoholis). Mirties priežastis – smūgis peiliu į širdį aludėje.“ Rezultatas netikėtas: šuo pamažu virsta į Šarikovą – naują tarybinį žmogų, ūmų proletariato diktatūros aktyvistą, kuris sukyla prieš savo kūrėją ir imasi absurdiškų komunizmo statybų čia pat – jo namuose. Tačiau šuns virtimas žmogumi yra gana komplikuotas, nes darosi nelabai aišku, kas į ką pavirto. Viena vertus, šuo pamažu įgauna žmogišką pavidalą, tačiau jo elgesys vis mažiau primena žmogaus ir evoliucionuoja priešinga kryptimi. Iš mielo šunelio kūrinio pradžioje Šarikovas tampa atgrasiu, patį daktarą į neviltį varančiu tipu.
Širdis
Vienas įdomiausių apysakos klausimų yra susijęs su kūrinio pavadinimu „Šuns širdis“. Ar šuns širdis paverčia naująjį žmogų gyvuliu? Ar šuns širdis kalta dėl jo atgrasaus būdo ir asocialaus elgesio? Ne! Ir čia Miša suraito Bostono krabą socialiniams XX a. inžinieriams. Bet leiskime kalbėti pačiam tekstui: „Kad vieną gražią dieną mieliausią šunį paversčiau tokiu šlykštyne, kad plaukai šiaušiasi.“ Arba:
– Ivanai Arnoldovičiau, tai elementaru… Ko jūs iš tikrųjų klausiate? Juk hipofizė niekur nepasidės. Juk ji vis dėlto įskiepyta į šuns smegenis, leiskite jai prigyti. Dabar Šarikovo elgesyje šuniškos prigimties reiškiasi tik likučiai, ir supraskite, kad katinų persekiojimas – tai geriausia iš viso to, ką jis daro. Pagalvokite, kad visas baisumas tas, kad jo jau ne šuns, o būtent žmogaus širdis. Ir labiausiai niekam tikusi, kokią tik galėjo sutverti motina gamta.
Bulgakovas mylėjo šunis ir būtent iš šuniškų pozicijų ėmė kritikuoti naująjį režimą. Toks šuns priešpriešinimas naujajam žmogui atskleidžia aristokratijos panieką naujosios tvarkos išpažinėjams. Nenuostabu, kad režimas taip ilgai nespausdino kūrinio – režimo savimeilė buvo didžiai užgauta. Klaidinga būtų manyti, kad apysakoje išsakoma mintis, jog negalima iš šuns sukonstruoti žmogaus. Tai būtų pernelyg skysta ir lėkšta tokiam rašytojui kaip Bulgakovas. Mintis čia yra greičiau kita – kaip galima kurti naująjį teisingesnį ir kilnesnį žmogų iš būtybės, kurios širdis buvo net baisesnė už šuns?
Visgi iš kur kyla tokia stipri aristokratiška ironija naujajam žmogui ir jo kūrėjui? Ką iš šios apysakos galime pasakyti apie naująjį režimą? Komunizmo kūrėjai manė, kad nauja beklasė visuomenė bus galima tik tuomet, kai bus suvestos sąskaitos su ligtoliniais proletariato engėjais – buržuazija. Taigi esminė revoliucijos sąlyga buvo kerštas. Buožės, o ne vidinis kiekvieno žmogaus atsilikimas, buvo laikomi didžiausia kliūtimi į geresnį rytojų. Žinoma, kyla noras sakyti, kad žemesnieji visuomenės sluoksniai turėjo pagrindo lieti apmaudą ant jų sąskaita ilgai gyvenusių „buržujų“. Tačiau vėlimasis į svarstymus, „kas pirmas pradėjo“, būtų visiškai neproduktyvus. „Tiesiog imti ir viską padalyti“, – tarsi iš ideologijos vadovėlio prabyla Šarikovas vieną vakarą, kai daktaras ir jo padėjėjas paprašo naująjį žmogų pakomentuoti skaitytus Kautskio ir Engelso laiškus. Velniop kongresus, velniop visus svarstymus – neatlaiko kūrinio svorio Šarikovo nervai. Tiesiog viską atimti iš engėjų ir atiduoti tiems, kurie buvo engiamieji ir neturi nieko. Buržuazija kalta per se. Revoliucijos kritika čia yra pirmiausia jos priešaky stovinčiųjų kritika: įtūžusi minia visų pirma yra įtūžusi minia, o ne naujos, suprask – geresnės, santvarkos nešėja.
Ko nedaryti perskaičius knygą?
Skaitantieji šią aristokrato ir liumpeno akistatą ir jaučiantys, kad po truputį jiems ima skaudėti galvą, juos ima varginti akis badantis Šarikovo elgesys, iš po kojų po truputį ima slysti žemė ir iš kažin kur ima tvenktis paslaptingas nirtulys, kuris skatina norą užversti knygą ir numetus ją ant stalelio sušukti: „Tiesiog imti ir viską padalyti“, šiukštu to nedarykite. Skaitykite ją toliau.
Knyga gali būti vertinga tiems, kurie jaučia stiprų polinkį į socialinį aktyvumą, nuolat skęsta apmąstymuose apie pasaulio būtį, šiai būčiai būdingas problemas ar sopulius. Ji pasiūlys kitokį revoliucijos pradžios scenarijų. Jis, tiesa, galbūt nebus toks efektingas kaip Sergejaus Eizenšteino filme „Spalis“, nepuoš asmens revoliucinės tapatybės herojiškumo aureole, prasidės nuo tokių iš pažiūros niekingų dalykų kaip tvartų valymas, tačiau, pačių revoliucionierių nuostabai, gali praversti revoliucijai ne ką prasčiau. Laisvalaikiu galima prisiminti ir malajiečius.
Tačiau vertingiausia šios apysakos savybė, mano nuomone, yra tai, kad šiais kritinio ir viskuo (net ir savimi pačiu) abejoti linkusio proto laikais primena protui apie jį patį.