Kaip nereikia rašyti prozos
AISTĖ PILKAUSKAITĖ
I
Mes vis dar kalbame apie „saulėtekį“ ir „saulėlydį“. George Steiner
žodžiai plūsta tarp Belano žvejų plūdžių mirksta brinksta nuovargio vėmaluose gi rašau gyvenimo antiromaną; tik kaip čia su skyryba skyriais vaikščiojimu pirmyn atgal atgal ir viskas susisukę; na ką pirmyn dejuot ką daugiau atgal atgal ką mužikiška erudicija suvimus siela tik žagt žagt žino: va prozą už letenos paima kiškiai prozakiškai aplink pirštus ausis vardvardijimus striktstriksi ir gal kas kokaino ponai gal kas ponį mulą nujot tenai išjot iš čia apjot girias sutikt vilkus statyti vilnius; miškuos visi vis apie Blindą ir man bilda galvoj kočėlas raumeningos rankos braukia brbrūkšt ir lyginas pasaulis šitos rankos Ptolemajo; vis Blinda Ptolemajas vis saulė kamuolys suvis krepšinio bum bum perdavimas majams trys taškai; kėlinys pasibaigs pasaulis pasibaigs žodžiai pasibaigs romanas pasibaigs limfos skysčiai pasibaigs kočėlas voš auč žaidimas baigsis
II
Quod licet Jovi, non licet bovi. Seneka
jau naktis jau vos vos ir rytas jau ei jauti sako seni ten Merkurijus žiūrėk jis Fredis jis ne(su/pri)stabdomas jis vienas šitaip gali; bet aš ei juk jautis jaunas galiu išverst bokalą vagą Pynchoną ir motiną iš klumpių; galiu sumušti asonansą braškint kaulus kult braižyt kratyt kol aliteruos į chuliganus; gal galva galiu gal kojom rankom užlaužtom laužyt lūžtant kvatojant lūžtant lingvistiniams marazmams; eime išlenksim su manim su jaučiu visa galinčiu užlenksim lotynų mafiją Sicilijos mafiją žvaigždynų mafiją užlenksim stoicizmą ragais susmeigsiu dangaus kūnus pašlemėkus rojalistus pačią karalienę; nes galiu
III
Patsai ramumo nepažinęs, Kitiems išganymą nešu. Maironis
per Sarbievijaus kiemą miestus lovą miegu su fabulom darau karjerą; mes gi bohema esam chebra chainsmoking* įrakina pareiga rašyt ką gero ir ką eš atėnams; mes turim vartot daug meninių priemonių narkotinių priemonių būt šizofrenikais gliaudyt siemkas spjaudyt ant akademijos slenksčio; mes turim susipykt su žodžiais jų nevartot kol atgailaus ateis atsiprašys; turim tylėt rymot Vilnelės vingiuose Bernardinų kapinėse rūke rūkyt raukytis prie Kunčino antkapio Zappos paminklo; turim išgyvent literatūros svaigulį pagirias abstinenciją madingus rytus madingą ateizmą; turim niekint paveldą kapus gimtinę kraut laužus knygų mėtyt jas kokteiliais molotovo filologijos dekanui per langus sukt suktines iš „Odisėjos“ lapų iš ten keliaut į savo odisėją; mes turim apvemt knygas išvemt knygas iš patyrimo iš nuovargio iš post iš pre iš principo skandint pasaulį ir jį gelbėt; turim įnert išnert finalinę orgiją surengti literatų arkoj
___
* nepaliaujamas rūkymas