Gra­žios Ju­liaus min­tys

MIKALOJUS VILUTIS

Esu pa­vy­dus ir tuo džiau­giuo­si. Tai reiš­kia, kad ne­su sa­vim pa­ten­kin­tas kvai­lys ir su­pran­tu, kad tu­riu ko pa­vy­dė­ti. Ma­tau, kad daug yra žmo­nių, už ma­ne ge­res­nių, ta­len­tin­ges­nių ir pro­tin­ges­nių. Tu­riu ką vy­tis. Gy­ven­ti ne­nu­obo­du. Ačiū tiems, ku­riems pa­vy­džiu.

Kai per­skai­tau pro­tin­gas min­tis, tai man no­ri­si kni­si­nė­tis po jas, čiu­pi­nė­ti jas iš vi­sų pu­sių, klai­dų ieš­ko­ti, kad tu­rė­čiau kuo pa­si­džiaug­ti. Mie­lai at­lei­džiu žmo­nėms jų klai­das. Pra­na­šu­mą at­leis­ti man daug sun­kiau. Štai, pa­gal­vo­ju, žmo­gus pro­tin­gas, gra­žias min­tis su­gal­vo­ja, tai man no­ri­si ir­gi pro­tin­gam bū­ti. Dar pro­tin­ges­niam. Ne­at­lei­džiu sau ki­tų žmo­nių pra­na­šu­mo.

Kū­čias šven­tėm ke­tu­rie­se. Žmo­na ma­no Ni­jo­lė, duk­tė Al­du­tė ir anū­kas Ša­rū­nas. Ir aš. Skai­tėm Ju­liaus Sas­naus­ko min­tis apie klai­das ir at­lai­du­mą sa­vo ar­ti­mui*. El­vy­ra Kriau­čiū­nai­tė at­siun­tė. Gra­žios min­tys. Žmo­na Ni­jo­lė skai­tė. Ne au­si­mis, bet šir­dim klau­sėm. Ge­ri bu­vom tą Kū­čių va­ka­rą viens ki­tam. Kaip bus ki­tą va­ka­rą, ne­ži­nau, bet to va­ka­ro ge­ru­mas liks vi­sam gy­ve­ni­mui, kaip kar­tą pa­ma­ty­tas gro­žis.

Ju­lius Sas­naus­kas – ku­ni­gas, žmo­nės jam – ave­lės, ku­rias jis ga­no. Ave­lėms pro­tas ne­duo­tas, kad klai­das su­pras­tų. Tai ir smerk­ti jų ne­de­ra. Ju­lius Sas­naus­kas jų ir ne­smer­kia. At­lei­džia joms.

Mano Dievas kitoks, ne toks kaip Julius Sasnauskas.

Aš savo Dievui sūnus, bet ne avinas. Mano Dievas man sako:

– Da­viau tau, o Mi­ka­lo­jau, pro­tą, kad su­pras­tum. Įpū­čiau tau į no­sį gy­vy­bės al­sa­vi­mą ir pro­tą įpū­čiau, kad ži­no­tum, kas ge­ra, o kas blo­ga, kad klai­dų ne­da­ry­tum. To­dėl ne­at­lei­siu tau, to­dėl bau­siu ta­ve už klai­das, ku­rias pa­da­rei, ne­gai­lė­siu tau rykš­tės, nes tu ma­no sū­nus. Kas gai­li sa­vo sū­nui rykš­tės, tas ne­ken­čia jo. At­ei­si pas ma­ne inkš­da­mas, pul­si ant ke­lių, lai­žy­si man ko­jas, kaip šuo, kad ne­baus­čiau, kad pa­si­gai­lė­čiau ta­vęs.

– Ne­isiu ir ne­pul­siu prieš ta­ve ant ke­lių ir ko­jų tau ne­lai­žy­siu, ma­no Die­ve. Ne­pa­si­gai­lėk ma­nęs. Esu kal­tas, to­dėl bausk ma­ne, kad nu­baus­tas bū­čiau, kad kal­tę iš­pirk­čiau ir ra­miai mie­go­čiau.

Sa­kau – ma­no Die­vas, nes ne­ži­nau, ar jis ma­ne su­kū­rė, ar aš jį su­kū­riau. Ne­svar­bu. Koks skir­tu­mas, kas su­kū­rė deg­ti­nę? Svar­bu, kad ji šil­do kū­ną ir sie­lą. Ma­no Die­vas man pa­de­da gy­ven­ti. Jis man kal­ba: ta­vo pri­gim­tis – tai de­ka­lo­gas, ku­rį tau da­viau. Pa­klusk sa­vo pri­gim­čiai ir aš ta­ve my­lė­siu. Lai­min­gas bū­si. Ki­tų de­ka­lo­gai ki­ti. Ki­ti pa­sau­liai, ku­riuo­se jie gy­ve­na. To­dėl ne­smerk jų, jei­gu jie el­gia­si ne taip, kaip tau no­rė­tų­si. Jų pa­sau­liuo­se ki­taip elg­tis rei­kia.

___

* Turimos omenyje Juliaus Sasnausko mintys, pasirodžiusios internete skaidrių pavidalu (red.).