Dul­kių įkvė­pi­mas

RASA RAMONAITĖ

At­min­ties dė­žu­tę at­ra­ki­na skir­tin­gi rak­tai. Kad bū­tų iš­lais­vin­ta po­jū­čių la­vi­na, kar­tais už­ten­ka smul­kme­nos. Pre­teks­to. Pas­ku­ti­nės de­ta­lės dė­lio­nei. Mar­ce­liui Pro­us­tui tai bū­da­vo py­ra­gė­lio, pa­mir­ky­to liep­žie­džių ar­ba­to­je, vaiz­di­nys, Jo­si­fui Brod­skiui – su­ša­lu­sių jūr­žo­lių kva­pas, o man vi­sai ne­ti­kė­tai – iš­blu­ku­sios dra­pe­ri­jos sve­ti­ma­me lan­ge. Ir dul­kių kva­pas, ku­rį be­veik pa­ju­tau.

Pir­miau­sia de­rė­tų at­skleis­ti veiks­mo vie­tą. Tai­gi vie­ta, o gal ir pats vei­kė­jas – Šiau­rės mies­te­lis. Lyg ir po­etiš­kas, snie­guo­to­mis Alias­kos pla­ty­bė­mis dvel­kian­tis kvar­ta­lo pa­va­di­ni­mas grei­tai įgau­na vi­sai ki­tų pra­smi­nių ir emo­ci­nių at­spal­vių, kai ži­nai, kad tai anks­čiau bu­vu­si ka­ri­nės pa­skir­ties erd­vė, dar­gi su Na­po­le­o­no ka­rių ka­pa­vie­tė­mis, ku­rias lyg mil­ži­niš­ki ant­ka­piai pri­slė­gė nau­ji sta­ti­niai. Nū­nai ji itin ek­lek­tiš­ka ar­chi­tek­tū­ri­niu po­žiū­riu: nau­jai iš­kep­ti dau­gia­bu­čiai vis pra­mai­šiui su iš­li­ku­siais že­ma­ū­giais mū­ri­niais pa­sta­tais – bu­vu­sio­mis ka­rei­vi­nė­mis. Vie­ną gra­žią die­ną Šiau­rės mies­te­ly­je, ei­da­ma iš taš­ko A į taš­ką B, iš nau­jo­viš­ko dė­žu­ty­no pa­su­kau į šo­ni­nę gat­ve­lę ir at­kly­dau į se­nes­ni­ą­ją da­lį, kur te­bes­to­vi de­vy­nio­lik­to am­žiaus pa­juo­dę mū­ri­niai na­mai, o prie jų šlie­ja­si gra­fi­čiais iš­ta­tui­ruo­ti ga­ra­žai ap­rū­di­ju­siais var­tais ir len­tų pa­šiū­rės. Ma­tyt, ta­tui­ruo­to­jai ne­at­si­tik­ti­nai ant vie­nos sie­nos su­ker­gė žo­džius „mei­lė val­do“ ir „s…ka“. At­lik­ta vie­ša iš­pa­žin­tis, ap­iman­ti vi­są pa­aug­liš­kų jaus­mų dia­pa­zo­ną, mei­lės is­to­ri­jos al­fa ir ome­ga.

Eugène Atget. Valette'o gatvės ir Panteono kampas. 1925

Vis­gi tai bu­vo ne pir­mo­ji kak­to­mu­ša su šia vie­ta. Kai pir­mą kar­tą čio­nai at­si­bel­džiau, bu­vo vė­ly­vas ru­duo ar vei­kiau žie­mos pra­džia, tur­būt gruo­dis… Pa­me­nu: nė gy­vos dva­sios ap­link, tik be­gar­sis sni­gi­mas blau­sio­je ži­bin­tų švie­so­je. Gy­ve­ni­mas iš­jung­tas, be­li­kęs tik mir­gu­liuo­jan­tis TV snie­gas. Spen­gian­tis ty­los gau­di­mas au­sy­se. Ašt­rios me­džių ša­kos, smaigs­tan­čios dan­gų. Ato­kiau, kur ne­be­sie­kė ži­bin­tų švie­sa, dunk­so­jo pa­tam­sė­ju­sių ply­tų na­mai, keis­tai at­šiau­rūs, to­kie sap­no sta­ti­niai, her­me­tiš­ki ir ty­lūs, ku­riuo­se ne­ži­nia kas gy­ve­na ir ne­aiš­ku, ar ap­skri­tai gy­ve­na. To­kiuo­se vei­kiau­siai slaps­tė­si ir Alai­no Rob­be’o-Gril­let „La­bi­rin­to“ kla­jok­lis. Be­trū­ko iš už kam­po at­bler­bian­čio mo­to­cik­lo su lop­šiu ir šal­muo­to­mis gal­vo­mis. Ore tvy­ro­jo be­veik ap­čiuo­pia­ma grės­mės nuo­jau­ta. Ty­los mo­nu­men­ta­lu­mas tu­rė­jo bū­ti su­griau­tas.

Taip ir nu­ti­ko. Iš su­te­mų rai­šuo­da­mas iš­ni­ro si­lu­e­tas ir su­sto­jo po ži­bin­tu. Tai bu­vo Fe­o­do­si­jus, vie­tos sen­bu­vis, gy­ve­nan­tis bu­vu­sio­se ka­rei­vi­nė­se. Kas­nakt jis pa­si­ro­do vis ki­to­je vie­to­je: kai ka­da sto­vi­niuo­ja prie bu­vu­sio val­gyk­los pa­sta­to gro­tuo­tais lan­gais, kar­tais il­ge­sin­gai žvilg­čio­ja pro dar­bo bir­žos lan­gus, lyg ti­kė­da­ma­sis iš­vys­ti ko­kio ka­rei­vio vai­duok­lį. Ne­ar­ti­ku­liuo­tų gar­sų srau­te, ku­ris lie­jo­si iš Fe­o­do­si­jaus bur­nos, iš­gir­dau žo­džius me­men­to mo­ri, me­men­to mo­ri. O gal man tie­siog pa­si­gir­do. Bet pas­kui jis stai­ga pra­bi­lo raiš­kia kal­ba, lyg at­si­bu­dęs iš mie­go. „Mes gy­ve­na­me iš­virkš­čio­jo­je mies­to pu­sė­je, su­siū­to­je blo­go­mis siū­lė­mis, – kal­bė­jo Fe­o­do­si­jus. – Ap­link tik var­go pe­lės. Jos ne­tu­ri nie­ko, tik lo­pi­nė­lį dan­gaus.“ Ta­da jis už­si­mer­kė.

Su­pra­tu­si, kad dia­lo­gui įvyk­ti ne­lem­ta, pa­spar­ti­nau žings­nį, bet vėl at­si­dū­riau prie ki­to ži­bin­to su ap­švies­tu ra­ti­lu, į ku­rį kri­to snie­gas. Ta­da vėl ki­tas niū­rus dau­gia­aukš­tis, ir dar ki­tas. Pa­si­ju­tau pa­si­kly­du­si tarp tri­jų na­mų. At­si­pei­kėk, pa­sa­kiau sau, čia juk ne Rob­be’o-Gril­let la­bi­rin­tas, klai­džio­ji­mas mirš­tan­čio ka­rei­vio pri­te­mu­sios są­mo­nės marš­ru­tais, o lo­pi­niuo­tas Šiau­rės mies­te­lis, su­durs­ty­tas iš pra­ei­ties ir da­bar­ties skiau­čių, to­kia skiau­ti­nių ant­klo­dė, už­mes­ta ant mies­to nuo­gy­bei pri­si­deng­ti.

Bet tai bu­vo ki­tas lai­kas, ki­tas epi­zo­das, ki­tas sap­nas.

Kai mies­tas su­ža­lia­vęs, vis­kas at­ro­do gy­viau. Įsi­ti­ki­nu: niū­rie­ji pa­sta­tai gy­ve­na­mi. Įdė­miau įsi­žiū­rė­jęs ga­li pa­ma­ty­ti vars­to­mas du­ris, iš­ei­nan­čius žmo­nes, užuo­lai­dų vil­ni­ji­mą. Pa­si­ro­do, to­je Šiau­rės mies­te­lio da­ly­je dar esa­ma mil­ži­niš­kų pa­sau­lio me­džių, ne­nu­kirs­tų ba­o­ba­bų, re­mian­čių dan­gų; jie ša­ko­mis iš­tem­pia elek­tros lai­dus, net no­ri­si ka­mie­nu už­kop­ti aukš­tyn ir lyg ak­ro­ba­tui per­bėg­ti vir­pan­čio­mis sty­go­mis. Vi­sai ne­nuos­ta­bu, kad ne tik man ky­la to­kių min­čių. Ne­to­lie­se sto­vi iš­blyš­kęs kom­piu­te­ri­nis jau­nuo­lis, ran­ko­mis ap­glė­bęs vie­no tų mil­ži­nų lie­me­nį. Vėl žvilg­te­liu, pa­ma­nau, gal ma­tuo­ja ka­mie­no sker­sme­nį ar pa­na­šiai. Vis­gi ro­man­ti­nė ver­si­ja pa­si­tvir­ti­na – vai­ki­nas sto­vi ap­si­ka­bi­nęs me­dį ir sva­jin­gai žiū­ri aukš­tyn. Mies­to dy­ky­nė­je ap­ti­kęs jė­gos šal­ti­nį, jis pa­no­ro pa­si­sem­ti me­džio gy­vy­bi­nės ener­gi­jos. Ma­lo­nus at­ra­di­mas: se­no­jo­je Šiau­rės mies­te­lio da­ly­je iš­li­ku­si jau­ki ūks­mė, kun­ku­liuo­jan­ti ža­lu­ma, ji kū­pa, pu­to­ja, žvan­gin­da­ma ver­dan­čio ir per kraš­tus iš puo­do li­pan­čio pa­va­sa­rio dang­tį. Pro ša­lį nu­lin­guo­ja mo­te­ris, iš tur­gaus neš­da­ma krep­šius, ku­pi­nus žvir­blių čirš­ki­mo. Paukš­čių gar­sia­kal­bis pra­ne­ša: pa­va­sa­ris.

Se­nu­tės ka­ri­nin­kie­nės prie bu­vu­sių ka­ri­ni­nin­kų na­mų ap­ta­ri­nė­ja nau­jie­nas, au­gi­na pi­lia­ro­žes, ga­no lau­ki­nes rai­nas ka­tes, čia pat kie­me džiaus­to skal­bi­nius, ku­rie tuš­čio­mis kleš­nė­mis ir ran­ko­vė­mis mo­ja pra­ša­lai­čiams. Jos man pri­me­na Tur­ge­ne­vo apy­sa­kų he­ro­jes – nu­si­gy­ve­nu­sias ku­ni­gaikš­tie­nes, ver­dan­čias uo­gie­nes ir žai­džian­čias fan­tais sa­vo va­sar­na­miuo­se. Se­ny­vas vy­riš­kis pjau­na žo­lę kur­tin­da­mas ap­lin­ki­nius lan­gus, o dvi­lin­ka jo mo­te­riš­ku­tė ra­vi le­li­jų dar­že­lį. Ma­ma, a ty uže po­je­la? – nu­skam­ba bal­sas iš an­tro aukš­to. Kva­pai ver­žia­si pro lan­gus, pie­niš­kos sriu­bos ir čirš­ki­na­mų svo­gū­nų kva­pai, na obed opiat’ ža­ren­na­ja kar­toš­ka, sa­ko raukš­lė­ta bur­na. Stai­ga prieš akis at­si­ve­ria slap­tas ža­liuo­jan­tis kam­pe­lis, ap­tver­tas žyd­rai da­žy­ta me­di­ne tvo­re­le – tai erd­vės iš­im­tis, sa­vo­tiš­ka pau­zė, nuo­sta­bos „o“, kur vi­siš­ko­je ati­trauk­ty­je, mi­nia­tiū­ri­nio ro­jaus dar­že­lio ap­sup­ty­je, ūks­min­ga­me obe­lų še­šė­ly­je ga­li­ma ab­so­liu­čiai už­si­mirš­ti skai­tant kny­gą, ge­riau­sia – ru­sų kla­si­ką. Ne­ti­kė­tai pa­ten­ki į ki­tą lai­ko di­men­si­ją – šio­je erd­vė­je lai­kas su­stin­gęs, vir­tęs dre­bu­čiais, o ja­me įstri­gę žmo­nių ir pa­sta­tų in­kliu­zai. Vie­ną aki­mir­ką už­si­gei­džiu ap­si­gy­ven­ti ši­to­se įsi­vaiz­duo­ja­mo­se mies­to da­čio­se su sod­ne­liais, ku­riuo­se vyš­nios plyš­ta sul­tin­gu rau­do­niu, o se­na­ma­diš­ki jau­nuo­liai pri­sie­kia mei­lę aikš­tin­goms ku­ni­gaikš­ty­tėms…

Ties Šiau­rės mies­te­lio pa­ri­biu pa­ma­tau ne­iš­vaiz­dų so­viet­me­čio sta­ti­nį su ka­dai­se vyš­ni­nės spal­vos, o da­bar nu­blu­ku­sio­mis dra­pe­ri­jo­mis. Ak­tų sa­lės lan­gas. Vei­kiau­siai kam­pe stūk­so ir tirš­tai ap­dul­kė­ju­si pal­mė, te­be­sap­nuo­jan­ti šlo­vin­gą sa­vo pra­ei­tį. Šis ato­grą­žų au­ga­las pri­si­me­na pa­te­tiš­kus lozungus, ku­riais dvi­ko­jai su­kaus­ty­tų ju­de­sių kiš­kiai gar­bi­no sa­vą­ją vi­daus im­pe­ri­ją. Žmo­nės kiš­kių gal­vo­mis, gy­ve­nan­tys mels­va­me te­le­vi­zo­riaus dė­žu­tės švy­tė­ji­me, tos ne­re­a­lios re­a­ly­bės prav­do­je. Šis pri­si­mi­ni­mas pa­dvel­kia Lyn­cho fil­mų siur­re­a­liz­mu. Ne ma­žiau siur­re­a­lis­tiš­kas ir da­bar­ti­nis vaiz­das: par­ti­jos ek­sai, baž­ny­čio­je gie­dan­tys in ex­cel­sis Deo. Ma­tyt, vir­ti­mo dul­ke fe­no­me­nas ir juos ge­ro­kai gąs­di­na. Tie, ku­rie pri­si­me­na esą su­da­ry­ti iš skrie­jan­čių dul­kių – o gal iš mik­ro­pa­sau­lių, – to vir­smo bai­mi­na­si ma­žiau. Mes juk esa­me vaikš­tan­tys dul­kių stul­pai, ku­rie kas aki­mir­ką dy­la ir tru­pa ir vėl su­trau­kia sa­vo dul­ke­les į plau­čius. Kas­dien įkve­pia­me de­be­sį vi­so to, kas anks­čiau bu­vo daik­tai, me­džiai, ak­me­nys, mes pa­tys… Da­le­lės, at­si­sky­ru­sios nuo kū­no, virs­ta dul­kė­mis, jos pri­klau­so ne­be kos­mo­sui, o cha­o­sui. Dul­kių pa­sau­lis – Ta­na­to val­dos. Iri­mo kryp­tis: iš har­mo­ni­jos į dis­har­mo­ni­ją. Iš to­bu­los san­da­ros – į dul­kių krū­vą. Juk mes vi­si bu­vo­me su­kur­ti to­bu­li, tik tai pa­mir­šo­me.

„Jū­sų plau­čiai pil­ni dul­kių, – sa­ko gy­dy­to­jas iš pra­ei­ties sap­no neiš­si­blai­van­čiam pa­cien­tui, ap­žiū­ri­nė­da­mas jo rent­ge­no nuo­trau­ką. – Dul­kių įkvė­pi­mas pa­vo­jin­gas jū­sų svei­ka­tai.“ – „Mū­sų pa­sau­lis su­kur­tas iš dul­kių, – at­sa­ko pa­cien­tas, – per­brau­kit jį šluos­te – ir jo ne­liks.“ – „Pa­cien­te, jūs pa­mir­šo­te, kas tai yra gai­vus oras ir leng­vas kvė­pa­vi­mas, jus kan­ki­na nuo­la­ti­nis du­su­lys. Jūs gy­ve­na­te po tirš­tu dul­kių sluoks­niu, ži­no­ma, jis pa­to­gus ir minkš­tas kaip pū­ki­nė ant­klo­dė, bet pil­nas er­ku­čių. Pa­bus­kit pa­ga­liau iš hip­no­zi­nio mie­go!“ – „Ne, dak­ta­re, pra­ei­tis vi­sa­da to­bu­la, ji yra per­fect, ne vel­tui juk an­gla­kal­biai sa­ko past per­fect.“

Taip, ver­čiau at­si­pa­lai­duo­ti ir tie­siog ste­bė­ti dul­kių pi­ru­e­tus sau­lė­kai­to­je. Be­je, iš­duo­siu pa­slap­tį: gra­žiau­siai jos šo­ka Pe­ru­džos šven­to ar­kan­ge­lo My­ko­lo ro­ton­do­je, švie­sos stul­pe, krin­tan­čia­me iš ku­po­le esan­čių lan­ge­lių. Lyg iš dan­gaus by­ran­tis lai­kas.

Pa­žįs­tu mo­te­rų, ku­rios ko­ne su re­li­gi­niu įkarš­čiu puo­se­lė­ja tvar­ką ir šva­rą, ne­pra­ran­da vil­ties nu­ga­lė­ti dul­kes, su­val­dy­ti mi­ria­dus jų, ty­liai tu­pian­čių ant vi­sų pa­vir­šių. Kar­tais be­veik pri­ar­tė­da­mos prie ob­se­si­jos ri­bos. Ma­tyt, taip jos sa­vo mik­ro­kos­me prie­ši­na­si vi­suo­ti­niam cha­o­sui ir mir­čiai, gy­vy­bės ir ma­te­ri­jos baig­ti­nu­mui. Na­mai tu­ri pri­lyg­ti šven­to­vei, bliz­gė­ti kaip al­to­rius, be men­kiau­sios dul­ke­lės – tik ta­da ga­li­ma pra­dė­ti gy­ven­ti. Ado­ruo­ja­mas šva­rus pa­sau­lio vaiz­das be iri­mo pėd­sa­kų. Tai apaš­ta­la­vi­mas šva­rai ir švie­sai. Vi­di­nio šva­ros, ap­si­va­ly­mo po­rei­kio pro­jek­ci­ja į iš­orę. Sa­ky­čiau, se­na­ma­diš­kas įpro­tis klū­pant plau­ti grin­dis ran­ko­mis, na­mų apė­ji­mas ke­liais – tai sa­vo­tiš­kos mal­di­nin­ko apei­gos. Dar iš­ky­la to­kia ana­lo­gi­ja: ran­kos mer­kia­mos į pa­mui­les pa­na­šiai, kaip bal­tais marš­ki­niais vil­kin­tys ti­kin­tie­ji iki kak­lo pa­ne­ria sa­vo kū­nus į Jor­da­no upės van­de­nis. Ap­si­va­ly­mas – ri­tu­a­li­nės pri­gim­ties veiks­mas, sle­pian­tis kas­die­nio krikš­to po­rei­kį. Kad iš­nir­tu­me šva­rūs, nu­si­plo­vę kas­die­nes (nuo)dė­mes, at­nau­ji­nę gy­ve­ni­mo įža­dus.

Ėji­mas sti­mu­liuo­ja kaž­ko­kius jaut­rius taš­kus ma­no sme­ge­ny­se, įjun­gia pri­si­mi­ni­mų myg­tu­ką. Pa­si­vaikš­čio­ji­mas po Šiau­rės mies­te­lį – tai ne šiaip ju­dė­ji­mas erd­vė­je, slin­ki­mas iš vie­no taš­ko į ki­tą ge­ne­ro­lų pa­var­dė­mis pa­va­din­to­mis gat­vė­mis, bet ir ke­lio­nė lai­ke, vaikš­ty­nės po ap­dul­kė­ju­sius są­mo­nės skers­gat­vius ir bu­vu­sių ka­rei­vi­nių snū­du­riuo­jan­čius pri­si­mi­ni­mų ko­ri­do­rius, už ku­rių anks­čiau slė­pė­si lo­vų ri­kiuo­tės. Ir ne­ži­nau, kas ma­ne vis trau­kia į tą keis­tą vie­tą, kur sto­vi mū­ri­niai už­pra­ei­to am­žiaus sta­ti­niai. Gal no­ri­si šif­ruo­ti met­raš­tį, kal­ban­tį ar­chi­tek­tū­ros žen­klais, o gal to­ji vie­ta ger­te pri­si­gė­ru­si is­to­ri­jos, liū­de­sio, vie­nat­vės, il­ge­sio ir daug vis­ko, ko ne­ži­nau. Ir ji kvie­čia, šau­kia, no­ri bū­ti at­skleis­ta, iš­ty­ri­nė­ta.

Ech, me­men­to… Pro­vin­ci­jos mies­te­lio bib­lio­te­ko­je kve­pia kny­go­mis ir dul­kė­mis, se­nais su­trū­ni­ju­siais kny­gų la­pais, ku­rie pri­me­na dru­ge­lio spar­nų tra­pu­mą. Kaž­koks mis­ti­nis jau­du­lys, ko­ne šven­to­vės pa­ki­lu­mas ap­ima įė­jus į bib­lio­te­kos sa­lę su se­nu­tė­lė­mis kny­go­mis, re­to­mis ner­to­mis užuo­lai­do­mis ir girgž­dan­čio­mis par­ke­to grin­di­mis, kur ty­kiai sė­di ne­ma­to­ma bib­lio­te­ki­nin­kė ir tvy­ro mig­dan­ti, užuo­lai­do­se be­si­sū­puo­jan­ti ra­my­bė. Ima keis­tai krebž­dė­ti pil­ve, kai už dan­ty­tos kny­gų sie­nos su­tin­ki ki­tas ieš­kan­čias akis, ir pra­si­de­da ne­va­lin­gos slė­py­nės. Tarp­uo­se tarp len­ty­nų su­šmė­žuo­ja baikš­ti nu­ga­ra, brūkš­te­li ran­ko­vė, su­ku­te­na au­di­nio klos­tė, ta­da – akių blyks­te­lė­ji­mas, vog­ta šyp­se­na ir pa­ni­ri­mas į pus­la­pius, už­si­mir­ši­mas, il­gas už­si­mir­ši­mas, ku­rį per­trau­kia tik kaž­kie­no ko­su­lys ar čiau­du­lys nuo pa­ki­lu­sių dul­kių. Su kla­sės drau­gė­mis bū­ti­nai trau­kia­me į bib­lio­te­ką, tą kny­gų šven­to­vę, nes dau­giau ne­la­bai yra kur ei­ti. Taip pat – dėl jos pa­lai­min­gos ra­my­bės.

O sa­vait­ga­lio pro­me­na­dos tę­si­nys – eks­kur­si­ja į uni­ver­ma­gą – pri­va­lo­mą vi­sų mies­te­lių mu­zie­jų su jo pus­tuš­tė­mis sa­lė­mis. Ži­no­ma, mo­kyk­li­nu­kus la­biau­siai ma­si­na bu­fe­tas, kur stam­bia­ran­kė mo­te­riš­kė iš di­de­lės dė­žės sko­bia le­dų ru­tu­liu­kus ir de­da juos į ap­ra­so­ju­sias me­ta­li­nes tau­res. Gau­ni du ru­tu­liu­kus, o jei pa­gei­dau­ji, dar už­pi­la si­ru­po. Tai nuos­ta­bi sa­tis­fak­ci­ja po tuš­čių sa­lių ap­žiū­ros. Nak­ti­mis, kai už­gęs­ta svir­pian­čios ir mirk­sin­čios lem­pos, apy­tuš­tė­se uni­ver­ma­go erd­vė­se ima dė­tis ne­nu­sa­ko­mi da­ly­kai: bal­tap­lau­kės par­da­vė­jos po­ruo­ja­si su me­di­niais so­do nykš­tu­kais, o ka­byk­lų ir pa­ka­bų ske­le­tai nu­si­ren­gia kai­li­nių mė­są. Kai da­bar vaikš­tau po mies­te­lį, nu­stem­bu ap­ti­ku­si, kad anų lai­kų bas­tio­nas, tas se­nus ge­rus lai­kus me­nan­tis ir sap­nuo­jan­tis di­no­zau­ras dar te­bek­vė­puo­ja: įei­nu į jo griau­čius ir – o jer­gau – ten vis­kas po se­no­vei – nuo­bo­džiau­jan­čios, pre­kys­ta­lius rams­tan­čios ir pir­kė­jus žvilgs­niais ve­rian­čios par­da­vė­jos, pus­tuš­čių sa­lių ne­vil­tis ir mels­va lem­pų švie­sa. Mies­to cen­tre kiek­vie­nas ga­li ap­lan­ky­ti sar­ko­fa­gą, ku­ria­me pa­lai­do­ta pra­ei­tis. Kar­tais sap­nuo­ju, kad li­pu uni­ver­ma­go laip­tais, pa­ko­pos pa­svi­ru­sios, o tarp jų – kiau­ry­mės. Ba­lan­suo­ju, kad ne­nu­kris­čiau. Au­sis už­gu­la keis­tas tuš­tu­mos gau­di­mas. Ko­dėl vis ten grįž­tu? Ar tik­rai sap­nuo­ju, ar jau pa­bu­dau?

Ne­to­lie­se vei­kia res­to­ra­nas, bet vai­kai į jį ne­lei­džia­mi. Tai ko­dėl aš pri­si­me­nu il­gą ko­ri­do­rių su rau­do­nu ki­li­mu, o jo gi­lu­mo­je sa­lę? Kie­no tai pri­si­mi­ni­mas? Vei­kiau­siai ne ma­no. Tai pa­si­me­tu­si stik­lo šu­kė, ku­rią įsi­dė­jau į at­min­tį, o po ja – vai­kiš­kas sek­re­tas. Ty­liai de­du jį į sek­re­te­rą. O šuo? Juk ta­da sva­jo­jau lai­ky­ti šu­nį, pa­na­šų į mi­nia­tiū­ri­nį liū­tą, ku­rio akys kaip juo­dos an­glys, o lie­žu­vis mė­ly­nas, toks šuo kaip sta­tu­la tu­rė­tų tu­pė­ti prie šven­tyk­los ir sau­go­ti re­lik­vi­jas. Ši­tas pri­si­mi­ni­mas vei­kiau­siai ma­no. Te­bū­nie.

Pa­bu­du­si vie­ną ry­tą pa­ma­tau: lan­gas tiek už­dul­kė­jo, kad na­muo­se su­te­mo, reiks pra­gremž­ti sky­lę į pa­sau­lį. Bet pir­miau­sia pa­ka­bi­nu sap­nų gau­dyk­les – gal ten pa­klius ir vie­na ki­ta dul­kė.