AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės
baimė ir drebėjimas
ašaromis nėščios mano mintys klaidžioja nakties labirintuose
šakelėms braižant veidą suokia lakštingalos virtę painiais galvosūkiais
jų skrandžiuose auga gebenės jų skrandžiuose auga gebenės
jų skrandžiuose eidama ieškau kelio sustoti
galėčiau nurengti tavo drabužį bet jau pasiklydau jame
galėčiau liesti tavo nuogą kūną bet jis nebūtų toks nuogas kaip mums atrodo
šakelėms braižant veidą suokia lakštingalos virtę painiais galvosūkiais
naktis paverčia visus labirintais
diena karpo gyvatvores ir mintis apsodina gebenėmis
jau seniai neskaičiau eilėraščio
jau seniai neskaičiau eilėraščio – aplink vien neišbrendamos filosofinių knygų pelkės neįžengiami verstinių romanų miškai
juose sapnavau tūnant žvėrį
jis nebuvo rimtas žvėris toks geltonas ir perintis
gal kėkštas
dar tik šimto puslapių kėkštas bet jau tarkim žvėris
seniai neskaičiau eilėraščio nes jis netelpa trijuose šimtuose puslapių tetelpa kėkšte
užima daugiau laiko užima visą laiką
jau seniai neskaičiau eilėraščio nes netelpa nes užima
jau seniai neskaičiau šio eilėraščio
visi keliai jau vedę
vandens paviršiumi vaikšto Jėzus dienos paviršiumi vaikšto Jėzus mano sielos paviršiumi vaikšto basas Jėzus Vilniaus gatvėmis vaikšto Jėzus ir apžiūrinėja batų parduotuvių vitrinas
jam virš galvos ne aureolė o Baltijos kelias net ne kelias o visa magistralė
tokią nutiesim ant vandens ir po vandeniu tokia prašvilpsim dienų paviršiumi plėšiant radijui
užkalbėjimas nuo baimės
ore kabo mirties lašai
žvake, neužstok man saulės
juodus karolius ore raško ilgi pirštai
šviestuve, neužstok man saulės
ilgi pirštai grabinėja liepsnojančios dienos kūną
žibintuvėli, neužstok man saulės
iš juodų lašų suverti karoliai krenta
žibinte, neužstok man saulės
jie krenta kabėdami ant baltos krūtinės
girlianda, neužstok man saulės
nesikilnojančios krūtinės
fosforinis jėzau, neužstok man saulės
oras nekvėpuoja
saule, neužstok man saulės
žiema ir nieko daugiau
rašau nes man 3 metai ir aš žaidžiu kaladėlėmis laukdama prie daktaro durų – už jų skiepijami verkia vaikai
bet aš dar nežinau kad kažko laukiu
aš naiviai dėlioju kaladėles – ant jų dangaus gyvūnai – paukščiai debesys mėnuliai saulė ir debesys
rašau ne ant popieriaus ne ant popieriaus rašau Nes ir Tam kol puslapių sniegas dar neištirpo
rašau tam, kad paukščiai nesimėtytų ant dulkino kilimo
apžvalgos aikštelė
iš pradžių atėjome tik apžiūrėti mums buvo 19 23 24
sėdėjo nutriušusiam fotely ir vapėdamas žvalgėsi į šalis tarsi jam viskas čia būtų nauja
palubėj ant aukščiausios knygų lentynos tupėjo kažkoks bičas išpuvusia akim tarkim kaimynas
bet juk – iš pradžių atėjome tik apžiūrėti mums buvo 19 23 24
agentui ištiesus net neskaitęs pasirašė ant kiekvieno sutarties lapo
sutarėm greit – ištiesė raktus su žaliu alaus atidarytuvu ir savo apsvaigusiom akutėm ant grandinėlės
artėjant įsikraustymo datai atlaisvinom jo spintas supakavome visus bute esančius daiktus o ant dėžių ir maišų tvarkingai priklijavome užrašus:
SAUSKELNĖS VYR. DRABUŽIAI SIUVIMO REIKMENYS NUOTRAUKOS DATOS
jam teliko juos pasiimti kaip sakė bet vietoj to paskambinęs tarė
– aš tik leidau jums atsivežti savo daiktus, niekad neužsiminiau apie tai, kad kada nors čia neliks to, kas mano.
iš pradžių atėjome tik apžiūrėti mums buvo 19 23 24
jau tada įtarėm, kad nuomotis kambarius iš Liūdesio nėra labai gera
šviesos signalai
gulėdamas visose sapno žmonių galvose visose užmaršties-atminties žarnose nuosekliai virškinamas ir virškinantis tu staiga apsiverti ant kito šono tam, kad nubustum į sapno žmonių sapnuojamą sapną miesto budeliui nukertant ryto galvą ryto budeliui kertant visas devynias sapno galvas užsimoji savo išgaląstais nerimo ašmenimis
liuokteli it pavasario vėjas it laisvė nepažinusi valios it šakalas dykumoj užuodęs pergalės dvėseną skiriančią tave nuo budelio kaklo
dar akimirka IR
šalta tolumoje blyksi raudona švieselė – kaimyninio namo stovėjimo aikštelėje įsijungė signalizacija
pakėlus akis visas dangus pilnas panašių švieselių ir nerimo – žvaigždžių, kurios ne blyksi, o dega
tai signalizacija, kuri seniai įsijungė virš mūsų
seniau nei mes patys seniau nei žodis seniau bylodama, kad kažkas vagia kad kažkas pavogė dangų
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Kažkada buvo įdomi, daug žadanti poetė. Dabar, kai įsiliejo į “chebrą”, tapo viena iš daugelio. Gaila.