You are ly­ing. I don’t be­lie­ve you

Su „Nar­ci­zo“ re­ži­sie­re DO­VI­LE GA­SIŪ­NAI­TE* kal­ba­si Edu­ar­das Šmi­tas

Per­klau­siu­si Edu­ar­do po­kal­bį su Do­vi­le Ga­siū­nai­te su­pra­tau, kad vei­kiau­siai pa­da­ry­siu ne tai, ko iš ma­nęs ti­ki­ma­si. Man sa­kė, kad tai po­kal­bis apie fil­mą „Nar­ci­zas“ ir ap­skri­tai apie ki­ną. „Nar­ci­zą“ bu­vau ma­čiu­si, tad bu­vo smal­su. Po­kal­bis il­gas, pil­nas da­ly­kų, ku­rie man pa­si­ro­dė įdo­mūs ir sa­vai­me ver­tin­gi. Juos ir su­dė­jau. Kaž­kiek li­ko ir apie ki­ną. Bet ga­lų ga­le juk vis­kas yra su­si­ję.

Kai žiū­rė­jau „Nar­ci­zo“ prem­je­rą, fil­mas pra­te­kė­jo vien­ti­sa sro­ve. Gar­so ta­ke­lis, kaip vė­liau pa­gal­vo­jau, taip pa­gau­na, kad nė aki­mir­kos ne­atit­rūks­ti nuo ek­ra­no. (No­rė­čiau jį įsi­gy­ti, bet, kaip vi­sa­da bū­na su lie­tu­vių ki­nu, no­rėk ne­no­rė­ju­si – nei kur pa­ma­ty­ti, nei kaip įsi­gy­ti.) Vė­liau „Nar­ci­zą“ žiū­rė­jau le­gen­di­nė­je Kau­no „Ro­mu­vo­je“, kur apa­ra­tū­ra ne­at­lai­ko šio mu­zi­ki­nio ta­ke­lio, vie­tom blo­kuo­ja gar­są. Tuo­met į akis kri­to ki­ti, lyg ant­ri­niai da­ly­kai – re­tas san­ty­kių švel­nu­mas ir ši­lu­ma. Vi­si šia­me fil­me yra to­kie, ko­kie yra. Tu­rin­tys sa­vų pro­ble­mų ir trū­ku­mų. Vie­nas, kan­ki­na­mas ne­apib­rėž­to troš­ku­lio, pa­ma­žu pra­ran­da vi­sus ry­šius su ap­lin­ka, ki­tas – per­ne­lyg leng­va­bū­dis, tre­čio­ji – ties be­pro­ty­bės ri­ba etc. Ir kar­tu kaip at­lai­džiai, šil­tai Teo­do­ras pa­žvel­gia į sa­vo drau­gą ple­vė­są. Jie vi­si jaut­rūs ki­tam – sko­li­na švar­ką, ly­di į oro uos­tą, siū­lo „kot­le­tu­kų“, guo­džia. Be­si­su­kan­tis vai­kas (iš­skir­ti­nis vaid­muo) nu­var­gu­siam tė­čiui sa­ko: „Aš ta­ve pa­gy­dy­siu ir tu at­mir­si.“ Ši ši­lu­ma nė­ra ir ne­ga­li bū­ti at­si­tik­ti­nė, jos ne­iš­gal­vo­si nei kaip triu­ko, nei kaip efek­to. Jai ne­pa­kan­ka pro­fe­sio­na­lu­mo, ji ky­la iš tam tik­ros gy­ve­ni­mo pa­tir­ties.

G. Š.

– At­si­me­nu na­mus Lie­tu­vių gat­vė­je. Tu­rė­jom auk­lę, mei­lė jai bu­vo be­ga­li­nė. Aš vy­riau­sia, Vy­tu­kas – me­tais ir mė­ne­siu jau­nes­nis ma­no bro­lis, mes kaip dvy­nu­kai bu­vom. Į Vy­tu­ką vi­si žiū­rė­da­vo kaip į mer­gai­tę, į ma­ne – kaip į ber­niu­ką. Mums siū­da­vo pal­tu­kus re­ver­su: jei vie­no lan­guo­tas su ru­dais „man­kie­tu­kais“, tai ki­to, at­virkš­čiai, ru­das su lan­guo­tais.

– Bu­tas Lie­tu­vių gat­vėj Kau­no Ža­lia­kal­ny – tai se­ne­lių na­mai?

– Taip, ten iš pra­džių no­rė­jom fil­muo­ti „Nar­ci­zą“, vis­kas ge­rai iš­dės­ty­ta. Su­pla­na­vi­mas kaip gė­lė – kvad­ra­ti­nis ko­ri­do­rius ir kam­ba­riai. Dar vir­tu­vė, vo­nia ir tar­nai­tės kam­ba­riu­kas su at­ski­ru iš­ėji­mu į lau­ką. Vir­tu­vė ma­ža kaip sta­las, ten nie­kas ne­val­go, tik ver­da. Dar bu­vo vit­ra­žas, se­ne­liui pa­da­ry­tas dai­lės stu­den­tų… Laip­ti­nė­je li­ku­sios se­nos du­rys, juo­dos su ru­dais kraš­tais, to lai­ko­tar­pio.

Na­muo­se bu­vo daug da­ly­kų iš Pa­ry­žiaus, vi­so­kių bi­lie­tė­lių, zi­pas, kos­tiu­mai, rū­sy­je bu­vau ra­du­si fra­ko marš­ki­nius taip iš­krak­mo­ly­tais ran­ko­ga­liais, lyg ne iš me­džia­gos bū­tų. Bu­vo gal trys skir­tin­gos se­nų pa­pi­ro­sų dė­žu­tės. Ir vi­sur klai­kiai daug kny­gų – len­ty­no­se ke­tu­riom ei­lėm, spin­to­se, ant­re­so­lė­se.

– Kas bu­vo ta­vo se­ne­lis?

– Pe­da­go­gas. Tu­riu jo di­plo­mą, stu­di­ja­vo fi­lo­so­fi­ją Sor­bo­no­je. Tuo me­tu Pa­ry­žiuj mo­kė­si Mil­ti­nis, dar kaž­kas yra nuo­trau­ko­se. Bu­vau Sor­bo­noj pa­sė­dėt ant suo­liu­kų, sa­ko, tik­rai ne­pa­si­kei­tę, kaž­koks vir­pu­lys ap­ima, kad prieš šim­tą me­tų čia bu­vo tie pa­tys lie­tu­viai. Pas­kui jis grį­žo į Lie­tu­vą kaip vi­si tuo me­tu. Kū­rė pran­cū­zų kal­bos pro­gra­mas mo­kyk­loms, stei­gė Pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą Klai­pė­do­je, dės­tė kal­bas (sa­ko, mo­kė­jo jų pen­kio­li­ka), pe­da­go­gi­ką, psi­cho­lo­gi­ją. Bu­vo iš­ėju­si to­kia se­ne­lio kny­gu­tė, kaip tu­ri elg­tis. Jo­je bu­vo tai­syk­lė: kny­gy­ne tu­ri nu­si­im­ti ke­pu­rę.

Kai mes bu­vom ma­ži, laks­tom su Vy­tu­ku, mo­čiu­tė sė­di ant so­fos ir sa­ko: „Vai­kai, ne­da­ry­kit gė­dos se­ne­liui ir dė­dei.“ Vie­nas bu­vo mi­ręs, ki­tas Ame­ri­koj, mes jo be­veik ne­ma­ty­da­vom. Ir tiems dviem mis­ti­niams per­so­na­žams mu­du su Vy­tu­ku ne­da­ry­da­vom gė­dos. Iš­ei­ni į gat­vę ir gė­dos jiems ne­da­rai. Aš tik da­bar su­pran­tu, kad mes se­ne­lio ne­bu­vom ma­tę, o įta­ka bu­vo vi­sur, vi­suo­se da­ly­kuo­se. Ma­ma sa­ky­da­vo, te­tos sa­ky­da­vo, mo­čiu­tė.

Se­ne­lis tu­rė­jo Gar­bės le­gio­no or­di­ną, an­tro laips­nio, pran­cū­zų įteik­tą. So­viet­me­čiu mo­čiu­tė sa­ky­da­vo, kad se­ne­lis tu­rė­jo me­da­lį. Ji ro­dy­da­vo ro­ze­tę – to­kį rau­do­ną su­suk­tą kas­pi­niu­ką, ku­rį vie­toj me­da­lio įsi­se­gi. Su bro­liu ap­žiū­rė­jom – ki­to­je jo pu­sė­je „knop­kė“ su įra­šu „Si­mo­na­vi­čiaus įmo­nė“. Sa­kom, čia kaž­kas ne taip. Lie­tu­viš­kas už­ra­šas ne­la­bai įti­ki­na­mai skam­bė­jo. So­viet­me­čiu, kai sie­nos už­da­ry­tos, tu ne­jau­ti pa­sau­lio, ne­su­pran­ti, kad jis bu­vo, kad tu jo da­lis, vis­kas at­ro­do ne­įma­no­ma. Tą ga­liu­ką, „knop­kę“, ma­tyt, jie bu­vo pa­me­tę ir pa­kei­tę ki­ta. O pats me­da­lis, pa­si­ro­do, tais lai­kais bu­vo iš­mes­tas kaž­kur mies­te.

– …pa­pi­ro­sus ga­lė­jai pa­si­likt, o or­di­ną tu­rė­jai iš­mest…

– Po at­gi­mi­mo, sa­kom, rei­kia pa­ra­šy­ti, pa­klaus­ti. Bet gė­da, gal ten tik ko­kios bė­gi­mo var­žy­bos lai­mė­tos. Pa­ra­šėm už­klau­si­mą, mums at­siun­tė ko­pi­ją. Pa­si­ro­do, šis or­di­nas lei­džia dviem kar­toms lan­ky­ti spe­cia­lius pran­cū­zų li­cė­jus. Vy­tas da­bar Pa­ry­žiuj su­tin­ka tuos, ku­rie juo­se mo­kė­si… pa­si­ro­do, ga­lė­jai ten iš­aug­ti.

– O su Mil­ti­niu, grį­žęs į Lie­tu­vą, se­ne­lis bi­čiu­lia­vo­si?

– Taip… pa­ti to ne­pri­si­me­nu, se­ne­lis mi­rė anks­čiau, nei aš gi­miau. Dar bu­vo Re­nė, pran­cū­zė, iš­te­kė­ju­si už lie­tu­vio ir po oku­pa­ci­jos li­ku­si So­vie­tų Są­jun­goj. Ji drau­gau­da­vo su se­ne­liu. Pri­si­me­nu Re­nė šu­kuo­se­ną. Bu­vau ko­kių aš­tuo­ne­rių, kai ją iš­lei­do į Pran­cū­zi­ją. Ji man at­ve­žė apa­ti­nį si­jo­nė­lį, die­viš­ko gro­žio. Jis bu­vo su klos­te­lėm, kas­pi­nė­liais, ro­žy­tėm, juos­te­lėm per­kai­šy­tas. Daug įvai­rių da­ly­kų ja­me. Me­no kū­ri­nys. Žiau­raus gro­žio. Daug da­ly­kų man pa­si­tai­ko to­kių, ku­riuos tu­ri, bet ne­ga­li už­si­vilk­ti ant vir­šaus. Jis nuo­sta­baus gro­žio, tu jį tu­ri, o pa­si­ro­dyt ne­ga­li, į mo­kyk­lą nu­ei­ti ne­ga­li.

Se­ne­lio bu­vo daug vi­są lai­ką. Vy­tas iš­va­žia­vo į Pran­cū­zi­ją moks­lų baig­ti. Tik­rai ži­no­jo, kad no­ri tik į Pa­ry­žių. Dir­ba ten plaš­ta­kos chi­rur­gu.

– Ko­kie pla­tūs bu­vo ho­ri­zon­tai, vi­si bu­vo šio pa­sau­lio pi­lie­čiai…

– Dar bu­vo Vik­to­ras Če­če­ta, bu­vęs di­plo­ma­tas. Jis at­va­žiuo­da­vo iš Vil­niaus su „la­kier­kom“ ir su ka­lio­šais. Ka­lio­šus nu­si­au­da­vo ir kam­ba­ry sė­dė­da­vo su šva­riais ba­tais.

– Ar ne iš Vik­to­ro Če­če­tos ta­vo po­lin­kis gu­mi­niams ba­tams?

– Ne­mėgs­tu, kai iš gra­žaus odi­nio ba­to per­ėjus per šla­pią snie­gą lie­ka ka­lio­šas.

Vik­to­ras Če­če­ta nu­si­pirk­da­vo sto­ty­je py­ra­gą. Vi­sa­da pa­si­džiaug­da­vo, kad vai­kai mo­ko­si an­glų kal­bos, mes vi­si ke­tu­ri (šei­moj bu­vom du bro­liai ir dvi se­se­rys) bai­gėm Jab­lons­ky­nę, pats ge­rai šne­kė­jo an­gliš­kai. Mo­čiu­tė mums ne­leis­da­vo triukš­mau­ti, nes gal Če­če­ta sto­vi už du­rų. Jei anks­čiau at­ei­da­vo – lauk­da­vo, ne­si­bels­da­vo, nes šei­mi­nin­kai ga­li bū­ti dar ne­pa­si­ruo­šę pri­im­ti.

– Se­ne­lio ne­bu­vo, o jo drau­gai lan­kė­si. Kaip tvir­tai vi­suo­me­nė lai­kė­si.

– O ką jiems da­ry­ti? Daug liūd­nų da­ly­kų bu­vo. Ra­dau ke­le­tą laiš­ko juod­raš­čių, ku­riuo­se se­ne­lis pra­šo leis­ti da­ry­ti tai, ką ge­riau­siai mo­ka, t. y. dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą. Ma­tyt, bu­vo iš­me­tę iš vi­sur…

Mo­čiu­tė sa­ky­da­vo, kad apie se­ne­lį pa­ra­šy­ta en­cik­lo­pe­di­jo­je. At­si­ver­čiau „Ta­ry­bi­nę en­cik­lo­pe­di­ją“, o ten Sob­lys, bet ki­tu var­du, ne Vy­tau­tas. Gai­la mo­čiu­tės, ne­drį­sau jai net pa­sa­ky­ti, kad nė­ra. Ži­nai, kaip vai­kams at­ro­do – tie su­au­gu­sie­ji pa­sa­ko­ja va­go­nais, o nė­ra ką pa­čiu­pi­nė­ti.

– O bu­vo Bos­to­no en­cik­lo­pe­di­jo­je?

– Tą su­pra­tau ge­ro­kai vė­liau.

– O jau­nes­ni vai­kai, bro­lis su se­se­ria, jau­tė se­ne­lį?

– Kur ne­jaus. „Mes, Sob­lio anū­kai, – aiš­kin­da­vo bro­lis ma­mai, – tu­rim vi­sus pri­im­ti.“ Vi­si jam pa­sa­ko­da­vo, kad Lie­tu­vių gat­vėj vi­sus pri­im­da­vo. Tai jam rei­kė­jo, kad pa­sa­ko­ji­mai ati­tik­tų tik­ro­vę.

– Do­vi­le, o koks tau fil­mas gra­žus?

– Čia pri­klau­so nuo to, kas ap­skri­tai pa­tin­ka ap­lin­kui. Man, pa­vyz­džiui, ag­re­si­ja ne­pa­tin­ka. Ne­pa­tin­ka pri­ki­ša­mi, pa­ryš­kin­ti da­ly­kai – nei gy­ve­ni­me, nei fil­me. Ki­tiems at­ro­do, kad, tie­siog ma­ty­da­mi žmo­gų, jo na­mus, jo el­ge­sį, nie­ko ne­su­pras, kad rei­kia lyg ir gar­siau iš­rėk­ti, ryš­kiau nu­spal­vo­ti. Pa­gau­ti tai, ką kas­dien ma­tom, ge­ro­kai sun­kiau. Kad per­kel­tum tai į ek­ra­ną, rei­kia di­de­lio at­sar­gu­mo, rei­kia la­bai tiks­liai pa­gau­ti ir gar­są, ir spal­vą, ir ju­de­sį, kad jie įgau­tų mo­men­ti­nį iko­niš­ku­mą. Ma­ne jau­di­na da­ly­kų men­ku­mas, tra­pu­mas.

Bu­vom su ki­tu re­ži­sie­riu­mi nu­ė­ję į Kieś­low­skio fil­mą. Pa­pras­ti da­ly­kai. Nė­ra jo­kių go­dzi­lų. Ir be go­dzi­lų juo­kia­si žmo­nės, ir šir­dį skau­da. Kur dra­ma bū­na, kai go­dzi­los nė­ra? Kur ta­da yra jaus­mas, kaip jį pa­ro­dy­ti? Tai įspū­din­gas da­ly­kas. Kur dra­ma, kai šir­dis su­dre­ba? Kas vyks­ta, kai žmo­gus pa­sa­ko ki­tam ke­tu­ris žo­džius, ir nuo jų die­na bū­na ge­ra ar­ba blo­ga. Tai sun­ku pa­ste­bė­ti, o juo la­biau pa­ro­dy­ti.

„Nar­ci­ze“ spe­cia­liai at­si­sa­ki­nė­jom ste­bi­ni­mo. Man tai ne­la­bai įdo­mu. Bū­tų ėji­mas į kom­pro­mi­są su sa­vi­mi. „Nar­ci­zas“ da­ry­tas iš ma­žų kas­die­nių da­ly­kų.

– Tarp­tau­ti­nia­me Kau­no ki­no fes­ti­va­ly­je „Nar­ci­zas“ lai­mė­jo žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų pri­zą. Pri­si­me­nu, per­nai žiū­ro­vai pa­si­rin­ko Nor­ber­to Lópe­zo Ama­do ir Car­lo­so Car­ca­so do­ku­men­ti­nį fil­mą „Kiek sve­ria jū­sų pa­sta­tas, po­ne Fos­te­ri“. Kaip ma­nai, ko­dėl šie­met „Nar­ci­zas“?

– Ne­ži­nau, bu­vau la­bai nu­ste­bu­si.

Be žiū­ro­vų fil­mas ne­gy­ven­tų. Ne­ži­no­tum, ką pa­da­rei. Tai lyg ir nė­ra kri­te­ri­jus, bet be at­vaiz­do nie­ko ne­ži­nai.

Dirb­da­ma prie sce­na­ri­jaus da­ly­va­vau me­tus tru­ku­siuo­se sce­na­ri­jaus ra­šy­mo kur­suo­se „North by Nort­hwest“. Su­lau­kiau daug dė­me­sio ir pa­sta­bų. „Nar­ci­ze“ nė­ra blo­go­jo ir ge­ro­jo per­so­na­žo, kon­flik­tas yra vi­du­je. Tai sun­kiau pa­ro­dy­ti. Sveinbjörnas Bald­vins­so­nas, dės­ty­to­jas, ku­ris dau­giau­sia ka­bi­nė­jo­si, pas­kui va­ka­re pri­sė­da ir pra­de­da šne­kė­tis: „Ma­no žmo­na man nuo­lat taip sa­ko: „Ko­dėl tu vi­sa­da toks liūd­nas?“ Tai ei­lu­tės iš „Nar­ci­zo“ sce­na­ri­jaus, Sveinbjörnas pra­de­da man sa­vo gy­ve­ni­mą dės­ty­ti ei­lu­tė­mis iš sce­na­ri­jaus. Ta­da gal­vo­ju: „Ir ko tu ne­su­pra­tai?“ Bu­vo ir dau­giau to­kių: sa­ko, aš tau juk ši­to ne­pa­sa­ko­jau… Ma­tyt, šia­me Nar­ci­zo pa­sa­ko­ji­me yra kaž­kas žmo­nėms ben­dro, žmo­nės kaž­ką at­pa­žįs­ta. Gal kaž­kas pa­na­šaus at­si­ti­ko ir Kau­no fes­ti­va­ly? To kas­die­ny­bės at­pa­žįs­ta­mu­mo aš są­mo­nin­gai sie­kiau.

Amv­ro­sios Vla­cho­pou­los, vai­di­nęs Teo­do­rą, bu­vo iš­mo­kęs sa­vo lie­tu­viš­ką teks­tą, bet mums te­ko jį per­gar­sin­ti dėl per di­de­lio ak­cen­to. Vi­są Vil­nių iš­nar­šėm, ieš­ko­da­mi kal­ban­čių pie­tie­tiš­ku ak­cen­tu. Kvie­tėm juos į skai­ty­mus. Jie at­ei­na, pa­skai­to Te­odo­ro žo­džius ir vi­si kaip vie­nas api­ben­dri­na: „Čia apie ma­ne.“ Mes pra­dė­da­vom ne­su­lai­ko­mai juok­tis. Pas­kui tu­rė­da­vom aiš­kin­ti, kad juo­kė­mės ne iš jo, kad tą fra­zę gir­dim iš kiek­vie­no. Ga­lų ga­le už­si­ra­šėm pla­ka­te – „fil­mas apie ma­ne“.

– Jei iš tie­sų dau­gy­bei žmo­nių at­ro­do, kad tai fil­mas apie juos, tai Nar­ci­zo pro­ble­ma la­bai ben­dra. Vie­nas iš mi­tų, vie­na iš dau­gy­bės ga­li­my­bių, bet at­pa­žįs­ta­ma, iš­gy­ve­na­ma ne vie­no.

– Ir in­dų žiū­ro­vai, kai fil­mas bu­vo ro­do­mas fes­ti­va­ly­je In­di­jo­je, Te­odo­rą pui­kiai su­pra­to.

– O kar­tu sa­kei, kad sce­na­ri­jus „North by Nort­hwest“ bu­vo įver­tin­tas kaip la­biau­siai ne­ko­mer­ci­nis…

– …vi­si kon­sul­tan­tai do­mė­jo­si tais kraš­ti­niais at­ve­jais – la­biau­siai ko­mer­ci­niu ir la­biau­siai ne­ko­mer­ci­niu.

– Eu­ro­pos Par­la­men­to LUX ap­do­va­no­ji­mui no­mi­nuo­ti fil­mai ne­va at­sklei­džia Eu­ro­pos ta­pa­ty­bę. Vie­na­me fil­mų, „Shun Li ir Po­etas“, Eu­ro­pai at­sto­vau­ja Ita­li­jos mies­te­lio žve­jai pen­si­nin­kai ir ke­li ne­kul­tū­rin­gi vi­du­ri­nės kar­tos at­sto­vai, o Ki­ni­jai – dvi mo­te­rys, ku­rių vie­na at­min­ti­nai de­kla­muo­ja po­eto ei­les, šven­čia po­eto šven­tę, ki­ta už­si­i­ma tai­či. Ta­da ir pa­gal­vo­jom, kaip pa­si­keis­tų vaiz­das, jei Eu­ro­pos ta­pa­ty­bę at­skleis­tų Te­odo­ras, Nar­ci­zas, iman­tis pra­džią iš an­ti­kos, sa­vi­tai iš­gy­ve­nan­tis ego­cen­triz­mo ir pra­smės klau­si­mus. Tai kla­si­ki­nė Eu­ro­pos kul­tū­ra – spe­ci­fi­nė pro­ble­ma­ti­ka, eu­ro­pie­tiš­ka mu­zi­ka. Ko­dėl ne tai ro­do­ma, kal­bant apie Eu­ro­pos ta­pa­ty­bę?

– Ma­tai, tie­siog kai ku­rios te­mos yra „ant ban­gos“, main stre­am, vi­si tą pa­jau­čia, pir­mas bū­na įdo­mes­nis, o pas­kui… Eu­ro­pos Są­jun­ga ska­ti­na fil­mus, ker­tan­čius sie­nas, te­mas, ku­rios rū­pi „vi­siems“. Ska­ti­ni­mas la­bai su­siau­ri­na te­mas. Sa­ra­je­vo ki­no fes­ti­va­ly­je, pri­sta­ti­nė­jant sce­na­ri­jus, bu­vo du vi­sai vie­no­di. Pa­si­rin­ki­mas tiek su­siau­rin­tas, kad ir taip at­si­tin­ka. Ir tai per vie­ną ren­gi­nį, o šiaip yra gal dar de­šimt to­kių pa­čių sce­na­ri­jų.

– Ką žy­mi „Un­ne­ces­sa­ry films“, pa­si­ro­dan­tis fil­mo pra­džio­je? Ge­ra, dau­giap­ras­mė fra­zė.

– Tai Te­re­sos Zi­bo­lie­nės, „Nar­ci­zo“ pro­diu­se­rės, stu­di­jos pa­va­di­ni­mas.

Kai grįž­ti iš In­di­jos, at­ro­do, kad ga­lė­tum da­ry­ti ir main stre­am. Bet da­rant pir­mą fil­mą no­ri­si gir­dė­ti sa­vo bal­są be prie­mai­šų. Jei ne­iš­gir­si, kaip ta­vo bal­sas skam­ba, tai ir ne­ži­no­si, koks jis. Gal ki­ti mo­ka ir žon­gli­ruo­ti, ir iš­lik­ti, tei­sin­gai pa­tai­ky­ti į vi­sus taš­kus…

Aš da­bar, tie­są sa­kant, vis­kuo abe­jo­ju. Kaip kas vei­kia ir ko­dėl vei­kia? Ar­ba ne­vei­kia.

– Ar tik neuž­si­krė­tei Nar­ci­zo pro­ble­ma? Sėk­min­gai bai­gi dar­bą, at­si­grę­ži ir sa­kai: „O kur pras­mė? Man liūd­na.“

– Mil­ži­niš­kas spau­di­mas, kad kaž­kas tu­ri bū­ti. O aš ne­ga­liu iden­ti­fi­kuo­ti, kas tu­ri bū­ti. Koks re­zul­ta­tas yra re­zul­ta­tas? Ma­ma ma­ne mėgs­ta. Ar to ma­ža? Kaip ir ne. Bet lyg esi ne­įvy­kęs. Ko rei­kia, kad bū­tum įvy­kęs?

– Pil­nos di­de­lės prem­je­rų Vil­niu­je ir Kau­ne sa­lės, ne­til­pę žiū­ro­vai…

– …dėl jų ir­gi iš­gy­ve­nu…

– …sim­pa­ti­jų pri­zas, In­di­jos fes­ti­va­lis…

– Vy­tau­tas Ža­la­ke­vi­čius sa­kė, kad ne­rei­kia pa­mirš­ti, jog daž­nai į ki­ną žmo­nės at­ei­na no­rė­da­mi pa­si­slėp­ti nuo lie­taus.

Jei rim­čiau, gal­vo­ju, kad lan­ko­mas fil­mas nė­ra nei ver­tin­ges­nis, nei ne­ver­tin­ges­nis. Nors ski­ria­si už­dir­ba­mais pi­ni­gais, nors nuo to ir pri­klau­so, kaip pa­si­suks ta­vo li­ki­mas.

Ži­nai, pri­si­me­nu Yasu­jirō Ozu fil­mus, kai iš va­ka­ro pa­žiū­ri, o ry­te pa­bun­di ap­im­tas vis dar tos pa­čios jų nuo­tai­kos. Ar­ba Er­man­no Ol­mi ret­ros­pek­ty­va Vil­niu­je. Ei­ni po fil­mo na­mo, ir vis­kas gra­žė­ja. Ba­los gra­žes­nės. Vis­kas ryš­ku. O nie­ko fil­me ne­bu­vo ste­buk­lin­go. V. V. Land­sber­gio fil­me apie Vi­lių Or­vi­dą yra to­kia min­tis, skam­bi­nau drau­gui, kad tiks­liai ją man nu­ra­šy­tų. Or­vi­das sė­di ir sa­ko: me­nas tu­ri iš­lais­vin­ti žmo­gų, ne pa­verg­ti, o iš­lais­vin­ti. Pa­verg­ti – su­pur­ty­ti, su­krės­ti – tai vie­nas bū­das, iš­lais­vin­ti – ki­tas. Ne­sa­kau, kad man tai pa­vyks­ta, bet to­kia bū­tų sie­kia­my­bė.

Ma­ne nuo pat pra­džių ner­vi­no sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis ži­no­ji­mas, kaip rei­kia da­ry­ti fil­mą. Me­ne ži­nai vi­sus kom­po­nen­tus, vi­sas spal­vas, bet kas iš to iš­eis, ne­ži­nai, ir kai bai­gi, ne­ži­nai, kas iš­ėjo.

– Ar ta­pa­ti­nie­si su če­kų ki­no mo­kyk­la? Mo­kei­si ki­no re­ži­sū­ros FAMU, Pra­hoj.

– Ne, ne­si­ta­pa­ti­nu… Mo­kiau­si FAMU, už­sie­nie­čių pro­gra­mo­je. Ma­no mo­ky­to­jas bu­vo Bos­ni­jos ser­bas Mi­ros­la­vas Man­di­čius. Su juo ta­pa­ti­nuo­si. Per pir­mą su­si­ti­ki­mą jis žiau­riai ma­ne iš­gąs­di­no. Juo­di gau­rai pies­tu, bal­sas grės­min­gas, pats di­de­lis, pa­si­len­kia virš sta­lo: „Do you spe­ak En­glish? Can you wri­te?“ Ir dar ran­ka ra­šo ore, lyg ne­su­pras­čiau, ko jis klau­sia. Gy­vent ne­bu­vo kur, la­ga­mi­nas am­ba­sa­doj pa­lik­tas. Gal­vo­ju – va­žiuo­ju na­mo, vis­kas. Na, bet ka­dan­gi vis tiek rei­kia sa­ve drą­sin­ti, pa­vaikš­čio­jau po Pra­hą, įkvė­piau oro ir nu­ė­jau an­trą kar­tą. Vis­kas dė­lio­jo­si ge­riau. Da­vė pir­mą už­duo­tį, to­kią pa­pras­tą. Per­skai­to jis ma­no dar­bą ir klau­si­nė­ja: „It’s win­ter and it’s sno­wing… And what?“ Aš tik su­svy­ruo­ju. Jis: „We li­ke it, help us“ – „Pa­aiš­kink, kas čia yra, ką no­rė­jai pa­sa­ky­ti.“ Tas „we li­ke it“… Įstri­go ir tai, ką sa­kė vie­nam če­kui, la­bai tur­tin­gų tė­vų vai­kui (pas­kui jis kaž­kur din­go). Šis ne­va pa­ra­šė dar­bą, bet pa­mir­šo iš­si­spaus­din­ti. Ži­nai, ser­bas, ten ka­ras, o čia kaž­ką „tri­na“. Man­di­čius sė­dė­jo, klausėsi jo ir: „You are ly­ing. I don’t be­lie­ve you.“

Tas yra blo­gai, bet jam ma­no dar­bai pa­tik­da­vo. Da­bar gal­vo­ju, kad gal tai bu­vo wrong choi­ce… bet vi­sa­da ren­kie­si žmo­gų, su ku­riuo, at­ro­do, ge­riau su­si­kal­bė­si, gal yra tak­ti­ka rink­tis tą, su ku­riuo blo­giau su­si­kal­bi, ku­ris ta­ve vi­są lai­ką kan­ki­na. Kai ne­kan­ki­na, bai­gia­si kaip man. Vi­sa tai per­ei­na į drau­gys­tę. Pa­si­ilgs­ti. Jei tik su­si­tin­ki, vis­kas kaip va­kar. Skri­dom su Te­re­sa į Veng­ri­ją per Pra­hą. Aš pa­ra­šiau: bū­siu Pra­hoj, jei nie­ko ne­vei­ki, nuo tos va­lan­dos bū­sim oro uos­te. Bet jis nie­ko ne­at­ra­šė. Kai jau bu­vom Veng­ri­joj, skam­bi­na: „Hel­lo, I got your e-mail. Co­me.“ Sa­kau – skry­dis at­gal per Ško­ti­ją. „Do­vi­le, chan­ge the tic­ket“, – toks juo­das spau­di­mas, sėsk į trau­ki­nį Bu­da­peš­tas–Pra­ha. Te­re­sa vie­na iš­skri­do. Aš sė­dau į trau­ki­nį. Pa­si­tin­ka, žiū­riu – kaž­koks ma­žes­nis ar­ba aš pa­au­gu­si.

Bū­da­vo, ma­tai, bė­ga toks žmo­gus-kal­nas sun­kiu žings­niu per Pra­hą alė­ja pas kaž­ko­kį stu­den­tą pa­žiū­rė­ti de­šim­ties mi­nu­čių, ne, tri­jų mi­nu­čių jo dar­be­lio. Vi­siems Mi­ros­la­vo du­rys bū­da­vo ati­da­ry­tos. Tu­rė­jo jis kaž­ką lyg pa­žeis­to žmo­gaus, sky­rė­si nuo ki­tų. „You are ly­ing. I don’t be­lie­ve you.“ Rėž­ti ga­lė­jo tie­siai. Per eg­za­mi­ną kar­tą at­si­du­so, bet taip gi­liai, vi­si nu­mi­rė, bi­jo­jo sa­vo dar­bus ro­dy­ti. Man jis yra kri­te­ri­jus. Kai ra­šiau sce­na­ri­jų, kal­bė­jo­mės, sa­kau, man siū­lo įdė­ti dėl žmo­nių kaž­ką – my­li, ne­ken­čia, nu­šau­na. Jis: „It would be then too com­mer­cial, you know. Who told you that?“ Ir vis­kas su­bliūkš­ta.

Žmo­niš­ku­mo ir ki­no mo­kyk­los eta­lo­nas. Aš gal­vo­da­vau – to­kia no­rė­čiau būt, bet da­bar, kai pa­gal­vo­ju, tai jam tru­pu­tį liūd­na. Ne­pa­si­tei­si­na gy­ve­ni­me. Ne­kaip se­ka­si…

– Kas tas kaž­kas? Ko­mer­ci­nė sėk­mė? Bet jis ga­li pa­sa­ky­ti: „You are ly­ing.“ Ar to ma­žai?

– Ne­ži­nau, aš ne­ga­liu iden­ti­fi­kuo­ti, kas tu­ri bū­ti.

Jis iš­vyko iš Ju­gos­la­vi­jos, pra­si­dė­jus ka­rui. Prieš tai jie tri­se, ro­dos, bu­vo pa­sta­tę kul­ti­nį vi­sų Ju­gos­la­vi­jo­je at­min­ti­nai ži­no­tą se­ria­lą „Top lis­ta nad­re­a­lis­ta“. Bu­vo pu­sė žings­nio nuo Kus­tu­ri­cos. Bai­gė Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­tą Niu­jor­ke, įstei­gė ki­no mo­kyk­lą Sa­ra­je­ve, ir ka­ras… Sa­ko, lig šiol jie ne­su­si­ti­ki­nė­ja, kad ne­kal­bė­tų apie ka­rą. Jo Niu­jor­ko dės­ty­to­jai sa­kė: „He was the most hand­so­me boy in New York.“ Grįž­tu į Pra­hą ir sa­kau: „Ži­nai, ką apie ta­ve šne­ka? Sa­ko, kad tu bu­vai gra­žiau­sias bi­čas Niu­jor­ke.“ O jis: „And you didn’t be­lie­ve it, ha-ha.“

Ne­se­niai su­si­ti­kau Ste­ve­ną, jis da­bar Reik­ja­vi­ke ati­da­rė Is­lan­dų ki­no aka­de­mi­ją…

– …kur­so drau­gas?

– …be­veik, aš at­va­žia­vau į Pra­hą, jis jau mo­kė­si.

Su­si­tin­ki Niu­jor­ke po dve­jų me­tų, Ste­ve­nas sa­ko: ži­nai, ma­čiau Mi­ros­la­vą pra­ei­tais me­tais, bu­vo kaž­koks nu­si­mi­nęs. Žmo­nės ne­ri­mau­ja, nes jį prieš me­tus ma­tė nu­si­mi­nu­sį. Mū­sų vi­sų su­si­ti­ki­muo­se di­džiu­lis lai­ko pro­cen­tas yra skir­tas jam.

Be­kom­pro­mi­sių da­ly­kų ma­tas. Kur, tau at­ro­do, jau ir ga­lė­tų bū­ti kom­pro­mi­sas, jam tai net ne­su­pran­ta­ma. Aš juo pa­si­tik­rin­da­vau ne­tie­sio­gi­niu bū­du: pa­gal­vo­ju, ką jis man sa­ky­tų, ir vis­kas at­si­sto­ja į vie­tas. Bet ne­ži­nau, kas čia lai­mi mū­šį.

___

* Do­vi­lė Ga­siū­nai­tė (g. 1972) – vie­na iš at­kak­lių­jų lie­tu­vių ki­no kū­rė­jų. Stu­di­ja­vu­si ki­no re­ži­sū­rą Pra­hos ki­no aka­de­mi­jo­je (FAMU), nu­fil­ma­vu­si trum­pa­met­ra­žius fil­mus „Kas mie­ga ša­lia ta­vęs“, „Šiau­rės pa­va­sa­ris“, dir­ban­ti ak­to­rių at­ran­kos re­ži­sie­re. „Nar­ci­zas“ – jos pir­ma­sis pil­na­met­ra­žis fil­mas, no­mi­nuo­tas trims „Si­dab­ri­nėms ger­vėms“ ge­riau­sio kom­po­zi­to­riaus dar­bo, ge­riau­sio epi­zo­di­nio ak­to­rės vaid­mens ir ge­riau­sio pil­na­met­ra­žio vai­dy­bi­nio fil­mo ka­te­go­ri­jo­se. Žr. „Ir nie­ko ne­bū­na sa­vai­me“, Rū­tos Ogins­kai­tės
po­kal­bis su Do­vi­le Ga­siū­nai­te, http://www.lfc.lt/lt/Pa­ge=ArticleList&ID=9418.

Pa­ren­gė Gied­rė Šmi­tie­nė