Veidas
STEVEN JESSE BERNSTEIN
Stevenas Jesse’as Bernsteinas (1950–1991) – rašytojas, Amerikos žydas, artimas Williamo S. Burroughso bičiulis. Išgarsėjo savo atliekamais performansais ir aštriais, nevaržomais pogrindžio tekstais, kalbėjusiais apie fizinius ir psichologinius skausmus. 1991 m. spalio 22 d. rašytojas kovotojas baigė savo gyvenimą persidurdamas gerklę.
Visi faktai šioje istorijoje yra pramanyti. Iš tikrųjų aš buvau gražus ir populiarus visą savo gyvenimą.
Kažkas visada buvo negerai mano veidui. „Pažvelk į veidrodį, Stivi“, – sakė mama, laikydama mane taip, kad galėčiau matyt savo veidą. „Matai? Čia Stivis.“ Mažos atsikišusios ausys. Tai buvo pirmas dalykas, kurį pastebėjau. Dvi ausys. Ir nors plaukai buvo sulaižyti su didžiu rūpesčiu ir sušukuoti tvarkingai, kaip eilinio berniuko, kelios plonos sruogos išsišovė. Garbanoti plaukai… eeeech. Nosis – pilkas sustingusio statybinio glaisto gumulas. Ar policija jau buvo prie manęs prisikasusi? Ne, aš toks gimiau. Dvejų mano veidas jau atrodė kaip kalinio. Bet akys ir smakras buvo dailūs. Dailūs.
Būdamas ketverių susirgau poliomielitu. Buvau suparalyžiuotas nuo kaklo iki kojų, vos galėjau pasukti galvą. Mano kūnas sunyko. Nemačiau savo veido, iki man sukako penkeri su puse. Mano skruostai įdubo. Jaunos mirties veidas: įsitempusi, kaulėta, lygi kakta, smakras sužiedėjęs – it sustingusi lelija. Akys spindėjo žalių figų spalva. Pravėriau burną: krauju permirkęs paukščio lizdas, kuriame – užmušta motina ir jos vaikai, palikti mirti neperėtuose kiaušiniuose. Burna, pilna mėsos ir plunksnų, ir mažyčių baltų karstelių. Storas rausvas kirminas išsirangė iš žaizdos mano veide. Aš žiūrėjau į savo liežuvį, judantį veidrody, pakerėtas.
Raudona buvo mano mėgstamiausia spalva. Aš paėmiau motinos raudono lūpdažio tūtelę ir pripiešiau didžiulių X ant visų savo tėčio vizitinių kortelių. Mano tėvas man stipriai vožė į veidą. Visada norėjau raudono veido ir juodų plaukų. Lygių juodų plaukų, raudono veido. Vietoj to turėjau garbanotus pelės plaukus ir pablukusį rausvą veidą. Sugalvojau susipjaustyti savo veidą skustuvu ir išsitepti plaukus batų tepalu, nusirėžti ausis. Nuėjau į vonią ir pažvelgiau veidrodin, kraujas patetiškai varvėjo mažyčiais lašais. Aš verkiau.
Būdamas šešerių gavau akinius. Akinių kojelės dar labiau pastūmė mano ausis, priversdamos jas pabrinkt ir skausmingai parausti. Kiti vaikai tyčiojosi iš manęs. Aš taip pat buvau pats liesiausias vaikas visoje mokykloje. Vaikščiojau nuo poliomielito užsirietusiais pirštais ir turėjau nešioti didžiulius išsipūtusius ortopedinius batus. Mano veidas atspindėjo mano savimonę ir gėdą, tikriausiai net ir man miegant. Visus savo mokyklos metus buvau vienas bjauriųjų vaikų. Motina man nupirko stilingus akinius juodais raginiais rėmeliais. Jie tik išryškino mano blyškumą. Kitų vaikų veidai vasarą įrusdavo; manasis atrodė kaip pigi pūslėta rožinės gumos kaukė iš pokštų parduotuvės.
Penktoje klasėje pasipiršau merginai vardu Denisė Džonson priešpiečių aikštelėje. Iš dangaus lijo baltais kirų ir balandžių šūdų lašais. Denisė sakė norinti, kad pasipirščiau, kaip pridera, tarp sporto salės ir valgyklos, po pamokų. Susitvarkiau savo eilinio berniuko šukuoseną ir nusiblizginau savo naujoviškus akinius. Po trijų dešimt susitikau su Denise tarp dviejų pastatų. Aš visas virpėjau, mano burna buvo sausa ir atsidavė nenusakomu kvapu Atsiklaupiau ant šūdais nutaškyto asfalto priešais panelę Džonson. Mano burna buvo kaip tik jos kirkšnių lygyje. Pažvelgiau aukštyn į jos dailų įrudusį veidą ir ilgus, lygius juodus plaukus, ji pažvelgė žemyn į mano drėgnus skruostus ir švelniai nusišypsojo. „Denise, tu esi pati gražiausia, protingiausia mergina visoje mokykloje. Ar tekėsi už manęs?“
Mano žarnos trynėsi viena į kitą man tariant žodžius. Mano veidas buvo perbalęs ir kvailas. Jaučiau savo akių obuolius virstant iš akiduobių ir skausmą keliuose. „Cha cha cha cha cha! Tu per bjaurus. Tu atrodai taip, tarsi būtum išplaktas bjaurumo lazdele. Cha cha cha cha cha cha cha!“ Jos veido išraiška pradėjo priminti pašaipų urzgimą. Miglotos, melsvos gėdos spurgos išniro man prieš akis. Staiga pulkas prunkščiančių berniukų ir mergaičių iššoko iš už valgyklos kampo. Jie apsupo mus, juokdamiesi ir švilpdami. Aš atsistojau svirduliuodamas; gniužulas mano gerklėj, mano šiknaskylė stipriai susitraukusi. Denisė prisidėjo prie čiauškiančių negailestingų vaikų. Ji atsistojo greta Rudžio Štoltso, gražiausio, paties populiariausio vaikino visoje mokykloje. Jie laikėsi susikibę rankomis. „Apsipisk, Žydašikni Bern-subine!“ – ištarė Rudis. Savo didelėmis gremėzdiškomis rankomis užsidengiau veidą. Meliono žievė kliudė mano ausį. Girdėjau nutolstant vaikus, prunkščiančius ir kvatojančius. Kai patraukiau rankas nuo veido, buvau vienas. Ant mano odinio švarko tįsojo plonas baltai žalsvas kiro šūdas. Namo parėjau supančiotas grandinėmis.
Galop dėl savo veido mečiau mokyklą aštuntoje klasėje. Leidau dienas besislėpdamas tamsiame drėgname garaže, atlikinėdamas cheminius eksperimentus ir užsirašinėdamas slaptus kodus. Kartais ištykindavau pro šonines duris, nueidavau iki artimiausio kanalizacijos šulinio, įlįsdavau į jį ir klaidžiodavau painiais požeminiais Los Andželo tuneliais. Juose knibždėdavo juodųjų našlių ir žiurkių. Aš įsivaizdavau save mirusį nuo vorų įgėlimų, savo veidą, sugraužtą žiurkių. Šis vaizdas man suteikė mįslingą paguodos jausmą. Niekas ten, po žeme, manęs nebūtų galėjęs surasti, o jei ir būtų suradęs, aš jau nebeturėjau veido.
Mano motina nusitempė mane pas psichiatrus. Jie nutarė, kad aš esu labai sutrikęs jaunuolis. Ėmiau nešioti raudoną megztinį su gobtuvu, jo gumeles suveržiau taip stipriai, kad liko tik mažytė skylė, tartum įtempus analinį sutraukiamąjį raumenį, mano akims. Ant raudono gobtuvo mūvėjau juodą vabalo peruką. Valgydavau savo maistą vienas garaže. Mano motina kartais stovėdavo tarpdury verkdama. Galiausiai pagrasinau perpjausiąs jai gerklę mėsininko peiliu ir išsitepliosiąs jos krauju sau veidą, jei ji neatsipis nuo manęs. Užsipyliau pintą juodo lako sau ant galvos ir buvau priverstas nusiskusti viršugalvį. Nesimaudžiau ir nekeičiau drabužių mėnesiais. Gydytojai manė, kad mane reikėtų paguldyti ligoninėn. Mano motina pasirašė kelis dokumentus. Įvyko trumpas teismo nuosprendžio išklausymas: buvau paskelbtas psichiškai nesveiku, o mane suimti buvo pavesta Kalifornijos valstijai. Beveik plika galva, isteriškai kvatodamas, kliedintis, buvau surakintas antrankiais ir šerifo departamento pareigūnų pristatytas į siaubingą valstybinę ligoninę Kalifornijoje. Ten aš atradau, jog yra žmonių žymiai bjauresniais veidais nei mano. Kai kurie šių žmonių buvo tokie siaubingi, kad negalėjau pažvelgt į juos nejausdamas šleikštulio. Po kelių mėnesių, kad ir kaip bebūtų, prie jų pripratau. Tačiau vis tiek negalėjau susitaikyti su savo paties baisiu veidu. Gydytojai paskyrė man vaistų, jie kalbėjo su manimi. Tai nedavė jokios naudos.
Šeši mėnesiai buvo ilgiausia, kiek jie mane galėjo laikyti legaliai. Buvau paleistas ir iškart išėjau į gatves. Susidėjau su pedikais dadaistais, kurie netikėjo veidais. Išbandžiau makiažą, mėginau tapti moterimi, išsitiesinau plaukus ir nusidažiau juos juodai, užsigobiau vienuolio gobtuvą, kad viskas, ką galėčiau matyti, būtų šaligatvis, ir kad niekas išvis nematytų manęs. Niekada negrįžau namo. Niekada negrįžau į mokyklą. Niekada nebepamačiau Denisės Džonson ar Rudžio Štoltso.
Dėl savo veido ir dėl nesėkmingo nusistatymo jo atžvilgiu turėjau būt uždarytas keliolika kartų. Tapau narkomanu, alkoholiku ir nusikaltėliu. Kai susirišu plaukus, mūviu baltą popierinę kaukę su skylėmis akims. Skutuosi elektriniu skustuvu, be veidrodžio, kaip aklasis. Jūs jau pamatėte manęs daugiau, nei aš kada nors pamatysiu savęs. Tikiuosi, kad nesate išgąsdinti ir įžeisti mano veido taip kaip aš. „Pažvelk į veidrodį, Stivi! Matai? Čia Stivis!“ – stoviu kartais slapčiomis, žiūrėdamas. Kažkas visada bus negerai mano veidui.
Versta iš garso albumo „Prison“ (Sub Pop Records, 1992)
Vertė Jurgis Viningas
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
maldauju, duokite dar šio autoriaus.