Vei­das

STE­VEN JES­SE BERN­STEIN

Ste­ve­nas Jes­se’as Bern­stei­nas (1950–1991) – ra­šy­to­jas, Ame­ri­kos žy­das, ar­ti­mas Wil­lia­mo S. Bur­rough­so bi­čiu­lis. Iš­gar­sė­jo sa­vo at­lie­ka­mais per­for­man­sais ir ašt­riais, ne­var­žo­mais po­grin­džio teks­tais, kal­bė­ju­siais apie fi­zi­nius ir psi­cho­lo­gi­nius skaus­mus. 1991 m. spa­lio 22 d. ra­šy­to­jas ko­vo­to­jas bai­gė sa­vo gy­ve­ni­mą per­si­dur­da­mas ger­klę.

Vi­si fak­tai šio­je is­to­ri­jo­je yra pra­ma­ny­ti. Iš tik­rų­jų aš bu­vau gra­žus ir po­pu­lia­rus vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą.

Kaž­kas vi­sa­da bu­vo ne­ge­rai ma­no vei­dui. „Pa­žvelk į veid­ro­dį, Sti­vi“, – sa­kė ma­ma, lai­ky­da­ma ma­ne taip, kad ga­lė­čiau ma­tyt sa­vo vei­dą. „Ma­tai? Čia Sti­vis.“ Ma­žos at­si­ki­šu­sios au­sys. Tai bu­vo pir­mas da­ly­kas, ku­rį pa­ste­bė­jau. Dvi au­sys. Ir nors plau­kai bu­vo su­lai­žy­ti su di­džiu rū­pes­čiu ir su­šu­kuo­ti tvar­kin­gai, kaip ei­li­nio ber­niu­ko, ke­lios plo­nos sruo­gos iš­si­šo­vė. Gar­ba­no­ti plau­kai… eee­ech. No­sis – pil­kas su­stin­gu­sio sta­ty­bi­nio glais­to gu­mu­las. Ar po­li­ci­ja jau bu­vo prie ma­nęs pri­si­ka­su­si? Ne, aš toks gi­miau. Dve­jų ma­no vei­das jau at­ro­dė kaip ka­li­nio. Bet akys ir smak­ras bu­vo dai­lūs. Dai­lūs.

Bū­da­mas ket­ve­rių su­sir­gau po­lio­mie­li­tu. Bu­vau su­pa­ra­ly­žiuo­tas nuo kak­lo iki ko­jų, vos ga­lė­jau pa­suk­ti gal­vą. Ma­no kū­nas su­ny­ko. Ne­ma­čiau sa­vo vei­do, iki man su­ka­ko pen­ke­ri su pu­se. Ma­no skruos­tai įdu­bo. Jau­nos mir­ties vei­das: įsi­tem­pu­si, kau­lė­ta, ly­gi kak­ta, smak­ras su­žie­dė­jęs – it su­stin­gu­si le­li­ja. Akys spin­dė­jo ža­lių fi­gų spal­va. Pra­vė­riau bur­ną: krau­ju per­mir­kęs paukš­čio liz­das, ku­ria­me – už­muš­ta mo­ti­na ir jos vai­kai, pa­lik­ti mir­ti ne­pe­rė­tuo­se kiau­ši­niuo­se. Bur­na, pil­na mė­sos ir plunks­nų, ir ma­žy­čių bal­tų kars­te­lių. Sto­ras raus­vas kir­mi­nas iš­si­ran­gė iš žaiz­dos ma­no vei­de. Aš žiū­rė­jau į sa­vo lie­žu­vį, ju­dan­tį veid­ro­dy, pa­ke­rė­tas.

Rau­do­na bu­vo ma­no mėgs­ta­miau­sia spal­va. Aš pa­ė­miau mo­ti­nos rau­do­no lūp­da­žio tū­te­lę ir pri­pie­šiau di­džiu­lių X ant vi­sų sa­vo tė­čio vi­zi­ti­nių kor­te­lių. Ma­no tė­vas man stip­riai vo­žė į vei­dą. Vi­sa­da no­rė­jau rau­do­no vei­do ir juo­dų plau­kų. Ly­gių juo­dų plau­kų, rau­do­no vei­do. Vie­toj to tu­rė­jau gar­ba­no­tus pe­lės plau­kus ir pa­blu­ku­sį raus­vą vei­dą. Su­gal­vo­jau su­si­pjaus­ty­ti sa­vo vei­dą skus­tu­vu ir iš­si­tep­ti plau­kus ba­tų te­pa­lu, nu­si­rėž­ti au­sis. Nu­ė­jau į vo­nią ir pa­žvel­giau veid­ro­din, krau­jas pa­te­tiš­kai var­vė­jo ma­žy­čiais la­šais. Aš ver­kiau.

Bū­da­mas še­še­rių ga­vau aki­nius. Aki­nių ko­je­lės dar la­biau pa­stū­mė ma­no au­sis, pri­vers­da­mos jas pa­brinkt ir skaus­min­gai pa­raus­ti. Ki­ti vai­kai ty­čio­jo­si iš ma­nęs. Aš taip pat bu­vau pats lie­siau­sias vai­kas vi­so­je mo­kyk­lo­je. Vaikš­čio­jau nuo po­lio­mie­li­to už­si­rie­tu­siais pirš­tais ir tu­rė­jau ne­šio­ti di­džiu­lius iš­si­pū­tu­sius or­to­pe­di­nius ba­tus. Ma­no vei­das at­spin­dė­jo ma­no sa­vi­mo­nę ir gė­dą, tik­riau­siai net ir man mie­gant. Vi­sus sa­vo mo­kyk­los me­tus bu­vau vie­nas bjau­rių­jų vai­kų. Mo­ti­na man nu­pir­ko sti­lin­gus aki­nius juo­dais ra­gi­niais rė­me­liais. Jie tik iš­ryš­ki­no ma­no blyš­ku­mą. Ki­tų vai­kų vei­dai va­sa­rą įrus­da­vo; ma­na­sis at­ro­dė kaip pi­gi pūs­lė­ta ro­ži­nės gu­mos kau­kė iš pokš­tų par­duo­tu­vės.

Penk­to­je kla­sė­je pa­si­pir­šau mer­gi­nai var­du De­ni­sė Džon­son prieš­pie­čių aikš­te­lė­je. Iš dan­gaus li­jo bal­tais ki­rų ir ba­lan­džių šū­dų la­šais. De­ni­sė sa­kė no­rin­ti, kad pa­si­pirš­čiau, kaip pri­de­ra, tarp spor­to sa­lės ir val­gyk­los, po pa­mo­kų. Su­si­tvar­kiau sa­vo ei­li­nio ber­niu­ko šu­kuo­se­ną ir nu­si­bliz­gi­nau sa­vo nau­jo­viš­kus aki­nius. Po tri­jų de­šimt su­si­ti­kau su De­ni­se tarp dvie­jų pa­sta­tų. Aš vi­sas vir­pė­jau, ma­no bur­na bu­vo sau­sa ir at­si­da­vė ne­nu­sa­ko­mu kva­pu At­si­klau­piau ant šū­dais nu­taš­ky­to as­fal­to prie­šais pa­ne­lę Džon­son. Ma­no bur­na bu­vo kaip tik jos kirkš­nių ly­gy­je. Pa­žvel­giau aukš­tyn į jos dai­lų įru­du­sį vei­dą ir il­gus, ly­gius juo­dus plau­kus, ji pa­žvel­gė že­myn į ma­no drėg­nus skruos­tus ir švel­niai nu­si­šyp­so­jo. „De­ni­se, tu esi pa­ti gra­žiau­sia, pro­tin­giau­sia mer­gi­na vi­so­je mo­kyk­lo­je. Ar te­kė­si už ma­nęs?“

Ma­no žar­nos try­nė­si vie­na į ki­tą man ta­riant žo­džius. Ma­no vei­das bu­vo per­ba­lęs ir kvai­las. Jau­čiau sa­vo akių obuo­lius virs­tant iš aki­duo­bių ir skaus­mą ke­liuo­se. „Cha cha cha cha cha! Tu per bjau­rus. Tu at­ro­dai taip, tar­si bū­tum iš­plak­tas bjau­ru­mo laz­de­le. Cha cha cha cha cha cha cha!“ Jos vei­do iš­raiš­ka pra­dė­jo pri­min­ti pa­šai­pų urz­gi­mą. Mig­lo­tos, mels­vos gė­dos spur­gos iš­ni­ro man prieš akis. Stai­ga pul­kas prunkš­čian­čių ber­niu­kų ir mer­gai­čių iš­šo­ko iš už val­gyk­los kam­po. Jie ap­su­po mus, juok­da­mie­si ir švilp­da­mi. Aš at­si­sto­jau svir­du­liuo­da­mas; gniu­žu­las ma­no ger­klėj, ma­no šik­nas­ky­lė stip­riai su­si­trau­ku­si. De­ni­sė pri­si­dė­jo prie čiauš­kian­čių ne­gai­les­tin­gų vai­kų. Ji at­si­sto­jo gre­ta Ru­džio Štolt­so, gra­žiau­sio, pa­ties po­pu­lia­riau­sio vai­ki­no vi­so­je mo­kyk­lo­je. Jie lai­kė­si su­si­ki­bę ran­ko­mis. „Ap­si­pisk, Žy­da­šik­ni Bern-su­bi­ne!“ – iš­ta­rė Ru­dis. Sa­vo di­de­lė­mis gre­mėz­diš­ko­mis ran­ko­mis už­si­den­giau vei­dą. Me­lio­no žie­vė kliu­dė ma­no au­sį. Gir­dė­jau nu­tols­tant vai­kus, prunkš­čian­čius ir kva­to­jan­čius. Kai pa­trau­kiau ran­kas nuo vei­do, bu­vau vie­nas. Ant ma­no odi­nio švar­ko tį­so­jo plo­nas bal­tai žals­vas ki­ro šū­das. Na­mo par­ėjau su­pan­čio­tas gran­di­nė­mis.

Ga­lop dėl sa­vo vei­do me­čiau mo­kyk­lą aš­tun­to­je kla­sė­je. Lei­dau die­nas be­si­slėp­da­mas tam­sia­me drėg­na­me ga­ra­že, at­li­ki­nė­da­mas che­mi­nius eks­pe­ri­men­tus ir už­si­ra­ši­nė­da­mas slap­tus ko­dus. Kar­tais iš­ty­kin­da­vau pro šo­ni­nes du­ris, nu­ei­da­vau iki ar­ti­miau­sio ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nio, įlįs­da­vau į jį ir klai­džio­da­vau pai­niais po­že­mi­niais Los An­dže­lo tu­ne­liais. Juo­se knibž­dė­da­vo juo­dų­jų naš­lių ir žiur­kių. Aš įsi­vaiz­da­vau sa­ve mi­ru­sį nuo vo­rų įgė­li­mų, sa­vo vei­dą, su­grauž­tą žiur­kių. Šis vaiz­das man su­tei­kė mįs­lin­gą pa­guo­dos jaus­mą. Nie­kas ten, po že­me, ma­nęs ne­bū­tų ga­lė­jęs su­ras­ti, o jei ir bū­tų su­ra­dęs, aš jau ne­be­tu­rė­jau vei­do.

Ma­no mo­ti­na nu­si­tem­pė ma­ne pas psi­chiat­rus. Jie nu­ta­rė, kad aš esu la­bai su­tri­kęs jau­nuo­lis. Ėmiau ne­šio­ti rau­do­ną megz­ti­nį su gob­tu­vu, jo gu­me­les su­ver­žiau taip stip­riai, kad li­ko tik ma­žy­tė sky­lė, tar­tum įtem­pus ana­li­nį su­trau­kia­mą­jį rau­me­nį, ma­no akims. Ant rau­do­no gob­tu­vo mū­vė­jau juo­dą va­ba­lo pe­ru­ką. Val­gy­da­vau sa­vo mais­tą vie­nas ga­ra­že. Ma­no mo­ti­na kar­tais sto­vė­da­vo tarp­du­ry verk­da­ma. Ga­liau­siai pa­gra­si­nau per­pjau­si­ąs jai ger­klę mė­si­nin­ko pei­liu ir iš­si­tep­lio­si­ąs jos krau­ju sau vei­dą, jei ji ne­at­si­pis nuo ma­nęs. Už­si­py­liau pin­tą juo­do la­ko sau ant gal­vos ir bu­vau pri­vers­tas nu­si­skus­ti vir­šu­gal­vį. Ne­si­mau­džiau ir ne­kei­čiau dra­bu­žių mė­ne­siais. Gy­dy­to­jai ma­nė, kad ma­ne rei­kė­tų pa­gul­dy­ti li­go­ni­nėn. Ma­no mo­ti­na pa­si­ra­šė ke­lis do­ku­men­tus. Įvy­ko trum­pas teis­mo nuosp­ren­džio iš­klau­sy­mas: bu­vau pa­skelb­tas psi­chiš­kai ne­svei­ku, o ma­ne su­im­ti bu­vo pa­ves­ta Ka­li­for­ni­jos vals­ti­jai. Be­veik pli­ka gal­va, is­te­riš­kai kva­to­da­mas, klie­din­tis, bu­vau su­ra­kin­tas ant­ran­kiais ir še­ri­fo de­par­ta­men­to pa­rei­gū­nų pri­sta­ty­tas į siau­bin­gą vals­ty­bi­nę li­go­ni­nę Ka­li­for­ni­joje. Ten aš at­ra­dau, jog yra žmo­nių žy­miai bjau­res­niais vei­dais nei ma­no. Kai ku­rie šių žmo­nių bu­vo to­kie siau­bin­gi, kad ne­ga­lė­jau pa­žvelgt į juos ne­jaus­da­mas šleikš­tu­lio. Po ke­lių mė­ne­sių, kad ir kaip be­bū­tų, prie jų pri­pra­tau. Ta­čiau vis tiek ne­ga­lė­jau su­si­tai­ky­ti su sa­vo pa­ties bai­siu vei­du. Gy­dy­to­jai pa­sky­rė man vais­tų, jie kal­bė­jo su ma­ni­mi. Tai ne­da­vė jo­kios nau­dos.

Še­ši mė­ne­siai bu­vo il­giau­sia, kiek jie ma­ne ga­lė­jo lai­ky­ti le­ga­liai. Bu­vau pa­leis­tas ir iš­kart iš­ėjau į gat­ves. Su­si­dė­jau su pe­di­kais da­dais­tais, ku­rie ne­ti­kė­jo vei­dais. Iš­ban­džiau ma­kia­žą, mė­gi­nau tap­ti mo­te­ri­mi, iš­si­tie­si­nau plau­kus ir nu­si­da­žiau juos juo­dai, už­si­go­biau vie­nuo­lio gob­tu­vą, kad vis­kas, ką ga­lė­čiau ma­ty­ti, bū­tų ša­li­gat­vis, ir kad nie­kas iš­vis ne­ma­ty­tų ma­nęs. Nie­ka­da ne­grį­žau na­mo. Nie­ka­da ne­grį­žau į mo­kyk­lą. Nie­ka­da ne­be­pa­ma­čiau De­ni­sės Džon­son ar Ru­džio Štolt­so.

Dėl sa­vo vei­do ir dėl ne­sėk­min­go nu­si­sta­ty­mo jo at­žvil­giu tu­rė­jau būt už­da­ry­tas ke­lio­li­ka kar­tų. Ta­pau nar­ko­ma­nu, al­ko­ho­li­ku ir nu­si­kal­tė­liu. Kai su­si­ri­šu plau­kus, mū­viu bal­tą po­pie­ri­nę kau­kę su sky­lė­mis akims. Sku­tuo­si elek­tri­niu skus­tu­vu, be veid­ro­džio, kaip ak­la­sis. Jūs jau pa­ma­tė­te ma­nęs dau­giau, nei aš ka­da nors pa­ma­ty­siu sa­vęs. Ti­kiuo­si, kad ne­sa­te iš­gąs­din­ti ir įžeis­ti ma­no vei­do taip kaip aš. „Pa­žvelk į veid­ro­dį, Sti­vi! Ma­tai? Čia Sti­vis!“ – sto­viu kar­tais slap­čio­mis, žiū­rė­da­mas. Kaž­kas vi­sa­da bus ne­ge­rai ma­no vei­dui.

Vers­ta iš gar­so al­bu­mo „Pri­son“ (Sub Pop Re­cords, 1992)

Ver­tė Jur­gis Vi­nin­gas